- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eA-486-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00544-2024-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- UAB "Unifar gmbh"
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Unifar gmbh“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) sprendimus, kuriais atšaukti Bendrovės tarpininkavimo raštai Nr. 20240118-015215, Nr. 20240118-015203, Nr. 20240118-015190, Nr. 20240118-014990, Nr. 20240118-014954, Nr. 20240118-014948, Nr. 20240118-014925, Nr. 20240118-014921, Nr. 20240117-013968, Nr. 20240117-013974, Nr. 20240117-013826, Nr. 20240117-013643, Nr. 20240116-013063, Nr. 20240116-013059, Nr. 20240116-013056, Nr. 20240116-013040, Nr. 20240116-013032, Nr. 20240115-010918, Nr. 20240115-010917, Nr. 20240115-010916, Nr. 20240115-010913, Nr. 20240115-010912 (toliau kartu – ir Tarpininkavimo raštai) ir kuriais nebeleidžiama pareiškėjui per savo paskyrą Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) teikti naujų tarpininkavimo raštų, bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti Tarpininkavimo raštus ir jų pagrindu pateiktus prašymus ir pašalinti kliūtis pareiškėjui per savo paskyrą MIGRIS teikti naujus tarpininkavimo raštus; 2) pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, kuriais Tarpininkavimo raštų būsena MIGRIS pažymėta „Atšauktas“ ir kuriais apribota pareiškėjo galimybė per savo paskyrą MIGRIS teikti naujus tarpininkavimo raštus, bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti Tarpininkavimo raštus ir jų pagrindu pateiktus prašymus ir pašalinti kliūtis pareiškėjui per savo paskyrą MIGRIS teikti naujus tarpininkavimo raštus.
Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Departamentą pateikti į bylą sprendimus, kuriais atšaukti Tarpininkavimo raštai ir apribota galimybė teikti naujus tarpininkavimo raštus, bei prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad trečiųjų šalių piliečiai, tarpininkaujant Bendrovei, kreipėsi į Departamentą, prašydami išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai laikinai gyventi) darbo pagrindu arba leisti pakeisti darbdavį. Tarpininkavimo raštai buvo pateikti atsakovui per pareiškėjo paskyrą MIGRIS 2024 m. sausio 15–18 d. Pareiškėjas 2024 m. sausio 19 d. savo paskyroje MIGRIS pastebėjo, kad visų Tarpininkavimo raštų būsena pažymėta „Atšauktas“ ir jam nebeleidžiama formuoti naujų tarpininkavimo raštų.
Pareiškėjas paaiškino, kad Tarpininkavimo raštus teikė kaip laikinojo įdarbinimo veiklą vykdantis darbdavys, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir (ar) 44 straipsnio 6 dalimi. Pareiškėjo teigimu, atšaukus Tarpininkavimo raštus buvo nutrauktos jų pagrindu pateiktų užsieniečių prašymų nagrinėjimo procedūros, o apribojus galimybę teikti naujus tarpininkavimo raštus užkirstas kelias inicijuoti naujas procedūras.
Pareiškėjo vertinimu, vien MIGRIS nurodyta Tarpininkavimo raštų būsena neatskleidžia jų atšaukimo ir naujų tarpininkavimo raštų teikimo ribojimo faktinio bei teisinio pagrindo ir motyvų, kurie turi būti nurodyti administraciniame sprendime pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus. Motyvuotų sprendimų nepateikimas apribojo pareiškėjo galimybę suprasti ribojimų priežastis ir veiksmingai ginti savo teises.
Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nenustatyta jokių ribojimų darbdaviams teikti tarpininkavimo raštus ir Departamentui nesuteikta teisė atšaukti darbdavių pateiktus tarpininkavimo raštus. Tačiau Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), Departamentui suteikta teisė atšaukti pateiktus tarpininkavimo raštus ir riboti naujų tarpininkavimo raštų teikimą. Šiuo poįstatyminiu reguliavimu išplečiama Įstatyme nustatytų draudimų apimtis, todėl jis prieštarauja Įstatymo 35 ir 44 straipsniams bei konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui.
Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto dalies teisėtumą: 1) ar Aprašo 37¹ ir 37² punktai ta apimtimi, kuria įtvirtinta Departamento teisė vertinti su įmonės veikla susijusias aplinkybes, atšaukti įmonės pateiktus tarpininkavimo raštus ir riboti jų teikimą, neprieštarauja Įstatymo 35 ir 44 straipsniams bei konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui; 2) ar Aprašo nuostatos ta apimtimi, kuria nenumatyta, kad, nustačius Aprašo 37¹ punkte nurodytas aplinkybes, priimamas individualus administracinis sprendimas, apie jį informuojama įmonė, kuriai taikomas ribojimas, ir jai suteikiama teisė šį sprendimą skųsti, neprieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 daliai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad 2023 m. spalio 30 d. raštu Nr. 23SD23219 ir 2023 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 23SD23942 kreipėsi į Bendrovę, prašydamas pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie jos vykdomą ekonominę veiklą krovinių vežimo sektoriuje: vykdomas ar planuojamas vykdyti krovinių vežimo sutartis Lietuvoje, mokėjimus pagal sutartis patvirtinančius banko išrašus, sąskaitas faktūras, duomenis apie numatomus krovinių vežimo maršrutus, transporto priemonių įsigijimą ir užsieniečių įdarbinimą pagal laikinojo darbo sutartis, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis apie įregistruotą krovinių vežimo veiklą. Atsakovo teigimu, Bendrovė 2023 m. lapkričio 22 d. raštu atsisakė pateikti prašomus dokumentus.
Atsakovas paaiškino, kad pagal Aprašo 37¹ punktą įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų, o jos pateikti tarpininkavimo raštai atšaukiami, jeigu įmonės veikla kelia pagrįstų įtarimų, kad gali kilti jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė, kai nustatoma bent viena Aprašo 37¹.1–37¹.4 papunkčiuose nurodyta aplinkybė. Departamento vertinimu, Bendrovė nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ateityje turės pajamų iš veiklos, kuriai vykdyti kviečiasi užsieniečius, todėl Bendrovei taikytas Aprašo 37¹.4 papunktis.
Atsakovas pažymėjo, kad pagal Aprašo 37² punktą įmonė negali teikti tarpininkavimo raštų šešis mėnesius nuo Aprašo 37¹ punkte nurodytų aplinkybių nustatymo dienos. Departamento teigimu, Aprašo 37¹.4 papunktyje nurodyta aplinkybė nustatyta 2024 m. sausio 19 d., todėl nuo šios datos Bendrovei apribota galimybė teikti tarpininkavimo raštus. Šešių mėnesių terminas pasibaigė 2024 m. liepos 19 d., todėl nuo tos dienos Bendrovė vėl galėjo teikti tarpininkavimo raštus. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė bylą nutraukti, teigdamas, kad neliko ginčo dalyko, taip pat netenkinti pareiškėjo prašymo inicijuoti Aprašo 37¹ ir 37² punktų teisėtumo tyrimą.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas nurodė, kad užsieniečių prašymai nebuvo priimti nagrinėti, nes nėra duomenų, jog būtų atlikti Aprašo 56 punkte nustatyti veiksmai. Todėl, jo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą juos išnagrinėti. Atsakovas taip pat teigė, kad Bendrovė, nesusiejusi licencijų kopijų su transporto priemonėmis, nepagrindė galimybės gauti pajamų iš licencijuojamos veiklos.
Grįsdamas Aprašo nuostatų teisėtumą, atsakovas rėmėsi Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje vidaus reikalų ministrui suteiktais įgaliojimais nustatyti leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarką. Jo teigimu, tarpininkavimo raštų teikimas ir vertinimas yra šios procedūros dalis, todėl gali būti reglamentuojamas Apraše. Atsakovas taip pat nurodė, kad Bendrovė informaciją apie atšauktus Tarpininkavimo raštus galėjo matyti MIGRIS, o papildoma informacija jai pateikta 2024 m. vasario 29 d. raštu Nr. 10K-2593, kurio šioje byloje pareiškėjas neskundžia.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Unifar gmbh“ skundą. Teismas rėmėsi Įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia Departamento teisę gauti duomenis, Įstatymo 33 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis dėl papildomų duomenų ir dokumentų pateikimo bei Aprašo nuostatomis, reglamentuojančiomis tarpininkavimo raštų teikimą, atšaukimą ir sprendimų dėl leidimų laikinai gyventi priėmimą. Teismas nurodė, kad pagal Aprašo 37¹ ir 37² punktus įmonei gali būti apribota galimybė teikti tarpininkavimo raštus ir gali būti atšaukti jos pateikti raštai. Teismas 2023 m. lapkričio 22 d. Bendrovės raštą vertino kaip atsisakymą pateikti Departamento prašomus dokumentus ir pritarė atsakovo išvadai, kad buvo Aprašo 37¹.4 papunktyje nustatytas ribojimo pagrindas. Teismas nurodė, kad Departamentas šią aplinkybę užfiksavo 2024 m. sausio 19 d. ir nuo tos dienos apribojo Bendrovės galimybę teikti tarpininkavimo raštus. Teismo vertinimu, Bendrovei neįvykdžius Departamento įpareigojimo pateikti dokumentus, jos veikla kėlė pagrįstų įtarimų dėl galimos jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, todėl Tarpininkavimo raštai atšaukti pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad šešių mėnesių ribojimo terminas pasibaigė ir Bendrovė nuo 2024 m. liepos 19 d. galėjo iš naujo teikti atsakovui tarpininkavimo raštus dėl tų pačių užsieniečių. Dėl šios priežasties teismas atmetė reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti Tarpininkavimo raštus ir jų pagrindu pateiktus prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą inicijuoti norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimą, nurodė, kad jame nepateikta teisinių argumentų, sudarančių pakankamą pagrindą abejoti ginčijamo reguliavimo teisėtumu, todėl šio prašymo netenkino. Kitus šalių argumentus teismas laikė pertekliniais ir neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės ginčui išspręsti. Atmetęs skundą, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
Pareiškėjas UAB „Unifar gmbh“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą: 1) ar Aprašo 37¹ ir 37² punktai ta apimtimi, kuria įtvirtinta Departamento teisė vertinti su įmonės veikla susijusias aplinkybes, atšaukti įmonės pateiktus tarpininkavimo raštus ir riboti jų teikimą, neprieštarauja Įstatymui ir konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui; 2) ar Aprašo nuostatos ta apimtimi, kuria nenumatyta, kad, nustačius Aprašo 37¹ punkte nurodytas aplinkybes, priimamas individualus administracinis sprendimas, apie jį informuojama įmonė, kuriai taikomas ribojimas, ir jai suteikiama teisė šį sprendimą skųsti, neprieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 daliai.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir nepagrįstai atsisakė inicijuoti Aprašo nuostatų teisėtumo tyrimą. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo argumentus ir nurodo, kad Įstatymo 35 ir 44 straipsniuose Departamentui nesuteikta teisė atšaukti darbdavių pateiktus tarpininkavimo raštus ir riboti naujų tarpininkavimo raštų teikimą. Todėl Aprašo 37¹ ir 37² punktuose įtvirtintos priemonės išplečia Įstatyme nustatytų ribojimų apimtį.
Pareiškėjas pažymi, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad ginčijami ribojimai galėjo būti nustatyti tik įstatymu, todėl jų įtvirtinimas Apraše pažeidžia teisės aktų hierarchijos principą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Apraše nenustatyta pareiga įforminti ribojimus individualiu administraciniu sprendimu, apie jį informuoti įmonę ir užtikrinti galimybę jį apskųsti. Ribojimai taikomi pakeičiant duomenis ir apribojant naudojimąsi MIGRIS funkcijomis, tačiau neatskleidžiant sprendimo motyvų. Tai neatitinka VAĮ reikalavimų ir trukdo veiksmingai ginti pažeistas teises. Pareiškėjas pabrėžia, kad Departamentas paaiškinimus dėl taikyto ribojimo pateikė tik 2024 m. vasario 29 d. raštu Nr. 10K-2593, gavęs papildomą paklausimą. Pavėluotas informavimas ir bylos nagrinėjimo trukmė ypač reikšmingi atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas draudimas taikomas šešis mėnesius.
Pareiškėjas nurodo, kad byloje nepateikta objektyvių duomenų, pagrindžiančių atsakovo teiginį, jog Aprašo 37¹.4 papunktyje nurodyta aplinkybė nustatyta 2024 m. sausio 19 d. Pirmosios instancijos teismas ribojimo pagrįstumą siejo su Bendrovės 2023 m. lapkričio 22 d. raštu. Tačiau šis raštas buvo atsakymas į Departamento per MIGRIS pateiktą prašymą pateikti duomenis apie transporto priemonių susiejimą su Bendrijos licencijos vežti krovinius kopijomis. Šių duomenų Departamentas prašė nagrinėdamas konkretaus užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, šis susirašinėjimas nebuvo susijęs su 2024 m. sausio 15–18 d. pateiktais Tarpininkavimo raštais.
Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad atsisakė pateikti veiklos dokumentus. Jis nurodo, kad reikšmingus duomenis pateikė 2023 m. lapkričio 6 d. raštu, kurį nurodė ir 2023 m. lapkričio 22 d. atsakyme. Be kita ko, buvo pateiktos 2023 m. spalio 30 d. vežimo sutartis Nr. 2023-01 su „Veronika Karl Transporte“ ir 2023 m. spalio 24 d. vežimo sutartis su „Artes Transporte“. Pareiškėjo vertinimu, teismas neįvertino visos Departamentui pateiktos informacijos ir nepagrįstai pripažino, kad Bendrovės veikla kėlė pagrįstų įtarimų dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės.
Pareiškėjas pažymi, kad Aprašo pakeitimai, kuriais Aprašas papildytas 37¹.4 papunkčiu, priimti 2024 m. sausio 4 d. ir įsigaliojo 2024 m. sausio 15 d. Todėl, jo teigimu, iki šių pakeitimų įsigaliojimo Departamento pateikti paklausimai ir surinkta informacija negalėjo būti siejami su naujai nustatytų ribojimų taikymu.
Pareiškėjas taip pat ginčija Departamento kompetenciją reikalauti su Bendrovės veikla susijusių dokumentų. Jo teigimu, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Aprašo 64.23 papunktyje Departamentui nesuteikta teisė, nagrinėjant šiuo pagrindu pateiktus prašymus, tikrinti darbdavio veiklos teisėtumą tokia apimtimi, kokia tai darė Departamentas. Pareiškėjas nurodo, kad nepaaiškintas sąskaitų faktūrų, banko išrašų ir važtaraščių ryšys su konkrečių užsieniečių prašymų nagrinėjimu, o vežėjų veiklos priežiūra priskirta kitai institucijai. Todėl Departamento reikalavimų neįvykdymas negalėjo būti laikomas teisėtu ribojimų taikymo pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia prašymą inicijuoti norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimą, yra nepagrįsti. Remdamasis Įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi ir 28 straipsnio 5 dalimi, atsakovas teigia, kad turi teisę reikalauti įmonės dokumentų, reikalingų užsieniečių prašymams išnagrinėti, o vidaus reikalų ministras – įgaliojimus reglamentuoti atitinkamą procedūrą. Aprašo 37¹ ir 37² punktai papildo Įstatymą ir jam neprieštarauja, o pareiškėjas konkrečių prieštaravimų nepagrindė. Kadangi ribojimai nustatyti Apraše, Departamentas mano turintis teisę juos taikyti.
Atsakovas pažymi, kad nei Apraše, nei Įstatyme nenustatyta speciali pareiga pranešti įmonei apie Aprašo 37¹ ir 37² punktuose nustatytų priemonių taikymą, tačiau Departamentas vadovaujasi VAĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir informuoja įmones apie priimtus administracinius sprendimus. Atsakovo vertinimu, tai, kad šiuo atveju Bendrovė nebuvo informuota, savaime nepatvirtina Aprašo nuostatų prieštaravimo Įstatymui ar teisės aktų hierarchijos principui. Bendrovė savo paskyroje MIGRIS matė, kad nebegali teikti tarpininkavimo raštų, ir galėjo kreiptis dėl papildomos informacijos. Be to, ji apskundė Departamento veiksmus, todėl, atsakovo teigimu, jos teisė į teisminę gynybą nebuvo apribota.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, paneigiančių Aprašo 37¹.4 papunkčio taikymo pagrįstumą. Departamentas tikrina ne tik su užsieniečiais, bet ir su juos įdarbinančiomis įmonėmis susijusius duomenis, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui migracijos procedūromis ir neteisėtai migracijai. Šiuos tikslus atsakovas sieja su Lietuvos migracijos politikos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, jau įsigaliojus naujiems Aprašo 37¹ ir 37² punktams, teikė naujus tarpininkavimo raštus, todėl turėjo žinoti pasikeitusį teisinį reguliavimą. Pareiškėjas turėjo pagrįsti užsieniečių kvietimą duomenimis apie per pastaruosius vienerius metus gautas pajamas iš atitinkamos veiklos arba dokumentais, įrodančiais, kad ateityje turės pajamų iš šios veiklos, tačiau to nepadarė. Atsakovas taip pat pakartoja, kad šešių mėnesių ribojimo terminas pasibaigė ir nuo 2024 m. liepos 19 d. Bendrovė vėl galėjo teikti tarpininkavimo raštus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento veiksmų, kuriais atšaukti pareiškėjo UAB „Unifar gmbh“ pateikti Tarpininkavimo raštai ir šešiems mėnesiams apribota jo galimybė teikti naujus tarpininkavimo raštus per MIGRIS, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti Tarpininkavimo raštus ir jų pagrindu pateiktus prašymus bei pašalinti kliūtis teikti naujus tarpininkavimo raštus pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Bendrovė 2023 m. lapkričio 22 d. raštu atsisakė pateikti Departamento prašomus dokumentus, todėl Departamentas pagrįstai taikė Aprašo 37¹.4 papunktį, atšaukė Tarpininkavimo raštus ir apribojo naujų tarpininkavimo raštų teikimą. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad Bendrovės veikla kėlė pagrįstų įtarimų dėl galimos jos kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės. Reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti Tarpininkavimo raštus ir jų pagrindu pateiktus prašymus teismas atmetė, atsižvelgęs į tai, kad šešių mėnesių ribojimo terminas pasibaigė ir Bendrovė nuo 2024 m. liepos 19 d. vėl galėjo teikti tarpininkavimo raštus dėl tų pačių užsieniečių. Teismas taip pat netenkino prašymo inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, nenustatęs pakankamų teisinių argumentų abejoti ginčijamų Aprašo nuostatų teisėtumu, o kitus šalių argumentus laikė neturinčiais lemiamos reikšmės ginčui išspręsti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai pripažino Departamento veiksmus teisėtais. Pareiškėjo nuomone, 2023 m. lapkričio 22 d. raštas nepagrįstai įvertintas kaip atsisakymas pateikti prašomus dokumentus, neatsižvelgus į šio rašto turinį, jo ryšį su konkretaus užsieniečio prašymu ir anksčiau pateiktus dokumentus, o išvada dėl nelegalios migracijos grėsmės nepagrįsta objektyviais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nesutinka su 2024 m. sausio 15 d. įsigaliojusių Aprašo nuostatų taikymu remiantis ankstesniu Bendrovės ir Departamento susirašinėjimu ir teigia, kad teismas neįvertino Departamento įgaliojimų reikalauti atitinkamų dokumentų. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Bendrovei teisines pasekmes sukėlę Tarpininkavimo raštų atšaukimas ir galimybės teikti naujus raštus apribojimas nebuvo įforminti VAĮ reikalavimus atitinkančiu motyvuotu administraciniu sprendimu, neužtikrintos pareiškėjo išklausymo ir veiksmingo apskundimo garantijos. Pareiškėjas pakartotinai prašo inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, teigdamas, kad Aprašo 37¹ ir 37² punktuose be įstatyminio pagrindo nustatyti savarankiški ribojimai darbdaviui ir neįtvirtintos jų taikymui būtinos procedūrinės garantijos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalis) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalis) pagrindų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Apeliantas teigia, kad Bendrovei teisines pasekmes sukėlę Tarpininkavimo raštų atšaukimas ir galimybės teikti naujus raštus apribojimas nebuvo įforminti VAĮ reikalavimus atitinkančiu motyvuotu administraciniu sprendimu. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, šiam apelianto argumentui pritaria. Ginčijamų Departamento veiksmų teisinis pobūdis ir jais išreikštam sprendimui taikomi reikalavimai vertinami pagal 2024 m. sausio 19 d. galiojusias VAĮ nuostatas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Taigi sprendžiant, ar buvo priimtas administracinis sprendimas, reikšminga nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas konkrečiam asmeniui pritaikė teisės normas ir išreiškė jam privalomą valią, darančią poveikį jo teisinei padėčiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-409-575/2025 institucijos raštą pripažino individualiu administraciniu aktu, nes juo buvo išreikšta institucijos valia dėl asmens prašymo ir tiesiogiai sprendžiama dėl jo teisių bei pareigų apimties. Nors toje byloje nagrinėtas mokestinių prievolių vykdymo klausimas, šis administracinio sprendimo kvalifikavimo kriterijus reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje: sprendimo teisinį pobūdį lemia jo turinys ir sukeliami padariniai, o ne vien dokumento pavadinimas.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyti jį priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, sprendimo data ir registracijos numeris, atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai, apskundimo tvarka ir sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė bei pareigos. Nagrinėjamam ginčui ypač reikšmingi šios dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinti reikalavimai atskleisti sprendimo faktinį bei teisinį pagrindą ir jo priėmimo motyvus.
Pagal VAĮ 10 straipsnio 6 dalį administracinis sprendimas turi būti pasirašytas šioje normoje nurodyto asmens, o kai sprendimas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje. Vadinasi, administracinis sprendimas gali būti priimtas naudojantis valstybės informacine sistema. Tačiau toks sprendimo priėmimo būdas neatleidžia nuo pareigos laikytis įstatyme nustatytų sprendimo turinio reikalavimų.
VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą sprendimą, pateikiant jo kopiją, o kai būtina apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis – nuasmenintą nuorašą. Kai sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba jo forma neleidžia užtikrinti visų VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys asmeniui pateikiami raštu pranešant apie priimtą sprendimą. Taigi įstatymas nustato būdą atskleisti sprendimo turinį ir tais atvejais, kai jo negalima pateikti įprastos formos dokumentu.
Teismų praktikoje administracinio sprendimo motyvavimo reikalavimas siejamas su asmens galimybe suprasti, kokiais faktais ir teisės normomis remiantis priimtas jo teisinę padėtį veikiantis sprendimas. Sprendimo faktinis pagrindas ir individualūs motyvai turi būti žinomi ne tik jį priėmusiai institucijai, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-575/2023). Vien teisės normų nurodymas, nepaaiškinant jų taikymo konkrečiomis aplinkybėmis, šio reikalavimo neatitinka. Spręsdamas, ar motyvavimo trūkumai esminiai, teismas vertina, ar jie sukliudė sprendimo adresatui suprasti jo teisių ir pareigų pasikeitimo pagrindus bei apimtį ir veiksmingai ginti savo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-409-575/2025).
Nagrinėjamu atveju Departamentas, taikydamas Aprašo 37¹.4 papunktį ir 37² punktą, atšaukė Bendrovės pateiktus Tarpininkavimo raštus ir šešiems mėnesiams apribojo jos galimybę teikti naujus tarpininkavimo raštus. Tai buvo pareiškėjui privalomas sprendimas dėl teisės taikymo, tiesiogiai pakeitęs jo teisinę padėtį. Todėl šiais Departamento veiksmais išreikšta valia laikytina administraciniu sprendimu pagal VAĮ 2 straipsnio 5 dalį. Jo įgyvendinimas, pakeičiant Tarpininkavimo raštų būseną ir apribojant MIGRIS funkcijas, nesuteikia pagrindo šių veiksmų laikyti vien techniniais veiksmais, kuriems administracinio sprendimo reikalavimai netaikomi.
Byloje pateiktuose MIGRIS duomenyse prie ginčo Tarpininkavimo raštų nurodyta būsena „Atšauktas“, tačiau laukeliai „Sprendimas“ ir „Sprendimo data“ neužpildyti. Atsakovas nepateikė atskiro 2024 m. sausio 19 d. sprendimo dokumento, kuriame būtų išdėstytas pareiškėjui pritaikytų ribojimų faktinis pagrindas ir motyvai. Pareiškėjui taip pat per įstatyme nustatytą terminą nebuvo pateiktas VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimas, kuriuo būtų atskleisti šie duomenys. Taigi pareiškėjas galėjo matyti jam pritaikytų priemonių rezultatą, tačiau iš pateiktos informacijos negalėjo nustatyti, kokios konkrečios aplinkybės ir jų vertinimas lėmė šių priemonių taikymą.
Departamento 2024 m. vasario 29 d. raštu Nr. 10K-2593 pareiškėjui buvo nurodyta, kad Bendrovei taikytas Aprašo 37¹.4 papunktis. Tačiau rašte iš esmės pakartotas šios normos turinys: įmonė nepagrindžia užsieniečių kvietimo, nes per pastaruosius vienerius metus neturėjo atitinkamos veiklos pajamų arba nepateikė dokumentų apie būsimas pajamas iš tos veiklos. Nenurodyta, kokiais konkrečiais duomenimis ši išvada pagrįsta, kokių dokumentų trūko ir kaip įvertinti anksčiau Bendrovės pateikti paaiškinimai. Todėl net ir vertinant šį vėlesnį raštą kartu su MIGRIS pateikta informacija, ginčijamo sprendimo individualūs motyvai neatskleisti. Aplinkybė, kad 2024 m. vasario 29 d. raštas atskirai neskundžiamas, nekliudo vertinti jo reikšmės nustatant, ar pareiškėjui buvo paaiškintos 2024 m. sausio 19 d. pritaikyto ribojimo priežastys.
Šio trūkumo nepašalina ir ankstesnis Departamento bei Bendrovės susirašinėjimas. 2023 m. spalio 30 d. ir lapkričio 10 d. raštais Departamentas prašė duomenų apie Bendrovės ekonominę veiklą, o lapkričio 22 d. Bendrovės rašte atsakyta į per MIGRIS pateiktą konkretų reikalavimą dėl transporto priemonių susiejimo su Bendrijos licencijos kopijomis. Pastarajame atsakyme Bendrovė taip pat nurodė lapkričio 6 d. jau pateikusi veiklos dokumentus, įskaitant vežimo sutartis su „Veronika Karl Transporte“ ir „Artes Transporte“. Taigi Bendrovė teigė reikšmingus dokumentus pateikusi, tačiau jai nebuvo paaiškinta, kodėl šių dokumentų nepakako arba kokia konkrečiai informacija laikyta nepateikta. Pats ankstesnių paklausimų ir atsakymų buvimas tokiomis aplinkybėmis neleidžia spręsti, kad Bendrovei turėjo būti suprantamas vėliau pritaikyto ribojimo faktinis pagrindas.
Pirmosios instancijos teismas pritarė Departamento pozicijai, kad Bendrovė 2023 m. lapkričio 22 d. raštu atsisakė pateikti dokumentus, tačiau sprendime neaptarė jame esančios nuorodos į anksčiau pateiktą informaciją. Teismas taip pat nepaaiškino, kaip šis susirašinėjimas pagrindžia išvadą apie galimą kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo procesiniuose dokumentuose pateikti paaiškinimai apie dokumentų nepateikimą ir transporto priemonių nesusiejimą su licencijų kopijomis negali atstoti sprendime nenurodyto faktinio pagrindo ir individualių motyvų. Teismas tikrina institucijos priimto sprendimo pagrindimą, tačiau neturi pats suformuluoti trūkstamų argumentų, kurie galėtų tokį sprendimą pateisinti.
Atmestinas atsakovo argumentas, kad pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybą nebuvo apribota, nes jis matė ribojimą MIGRIS, galėjo paprašyti papildomos informacijos ir kreipėsi į teismą. Galimybė apskųsti sprendimą nepakeičia teisės žinoti jo priėmimo priežastis. Pareiškėjas neturi pats iš atskirų ankstesnių paklausimų nustatyti, kuriuos duomenis institucija laikė reikšmingais ir kodėl jų pagrindu pritaikė ribojimą. Specialios informavimo tvarkos nebuvimas Apraše neatleidžia Departamento nuo pareigos informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą: pareiga atskleisti sprendimo turinį šiuo atveju kyla iš VAĮ 10 straipsnio 5 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti trūkumai yra esminiai. Ginčijamu sprendimu atšaukti visi byloje nurodyti Bendrovės Tarpininkavimo raštai ir šešiems mėnesiams apribota naujų raštų teikimo galimybė, tačiau neatskleista, kokie Bendrovės veiklos duomenys ir jų teisinis vertinimas pagrindė šias priemones. Tai sukliudė pareiškėjui suprasti ribojimų priežastis ir ginčyti juos žinant institucijos atlikto vertinimo turinį. Todėl ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, dėl to naikintinas pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas šių trūkumų tinkamai neįvertino ir nepagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą.
Šio panaikinimo pagrindo pakanka ginčui dėl sprendimo teisėtumo išspręsti. Todėl teisėjų kolegija nesprendžia, ar Bendrovės pateiktų dokumentų iš tikrųjų pakako būsimoms pajamoms pagrįsti ir ar buvo materialusis teisinis pagrindas jai taikyti ribojimus. Dėl tos pačios priežasties sprendžiant šį klausimą nėra būtinybės atskirai išspręsti ginčo dėl kiekvieno Departamento reikalauto dokumento pagrįstumo ar ankstesnių duomenų panaudojimo taikant naują reguliavimą. Net ir pripažinus, kad Departamentas turėjo teisę reikalauti šių duomenų ir jais remtis, jam išliktų pareiga priimtą sprendimą individualiai pagrįsti.
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčo dalyko nebeliko, nes 2024 m. liepos 19 d. pasibaigė šešių mėnesių draudimas pareiškėjui teikti naujus tarpininkavimo raštus. Ginčijamu sprendimu buvo atšaukti jau pateikti Tarpininkavimo raštai ir apribota galimybė teikti naujus tarpininkavimo raštus. Šio ribojimo termino pabaiga savaime nepašalina jau pateiktų Tarpininkavimo raštų atšaukimo padarinių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas išlaiko suinteresuotumą ginčyti Departamento sprendimą. Vien ribojimo termino pasibaigimas nesudaro pagrindo nutraukti bylą.
Pareiškėjas prašymą inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, be kita ko, grindžia tuo, kad Apraše nenustatyta pareiga priimti motyvuotą administracinį sprendimą, apie jį informuoti įmonę ir užtikrinti jo apskundimo galimybę. Tačiau šios pareigos įtvirtintos VAĮ 10, 13 ir 14 straipsniuose, todėl Departamentas privalo jų laikytis ir taikydamas Aprašo nuostatas. Vien tai, kad šios pareigos atskirai neįtvirtintos Apraše, nesudaro pagrindo inicijuoti jo nuostatų teisėtumo tyrimą.
Pareiškėjas taip pat kelia klausimą, ar vidaus reikalų ministras turėjo įgaliojimus Aprašo 37¹ ir 37² punktuose nustatyti ginčijamus ribojimus. Tačiau ginčijamam sprendimui panaikinti pakanka nustatytų esminių motyvavimo trūkumų. Šiai išvadai padaryti nereikia išspręsti minėtų Aprašo nuostatų atitikties Įstatymui ir teisės aktų hierarchijos principui klausimo, todėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas šiuo aspektu nėra būtinas.
Panaikinus ginčijamą sprendimą, Departamentui tenka pareiga tęsti nebaigtą procedūrą, atsižvelgiant į šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus. Todėl papildomas teismo įpareigojimas atlikti šiuos veiksmus nereikalingas. Reikalavimas įpareigoti Departamentą pašalinti kliūtis teikti naujus tarpininkavimo raštus taip pat netenkintinas, nes nuo 2024 m. liepos 19 d. Bendrovė vėl gali juos teikti. Kadangi ginčijamais Departamento veiksmais išreikšta valia pripažinta administraciniu sprendimu ir šis sprendimas panaikinamas, reikalavimas pripažinti tuos pačius veiksmus neteisėtais atskirai netenkintinas, nes pareiškėjo teisių gynybos tikslas pasiekiamas panaikinant ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies: ginčijamas sprendimas panaikinamas, o likusi skundo dalis atmetama.
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę į kitos proceso šalies atlyginamas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 41 straipsnio 3 dalis).
Nors pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, patenkinamas pagrindinis jo reikalavimas – panaikinamas ginčijamas Departamento sprendimas. Išvestinis reikalavimas įpareigoti Departamentą tęsti procedūrą netenkinamas todėl, kad ši pareiga atsakovui kyla panaikinus ginčijamą sprendimą, o reikalavimas pašalinti kliūtis teikti naujus tarpininkavimo raštus netenkinamas dėl ribojimo termino pasibaigimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo pasiektą bylos nagrinėjimo rezultatą ir tai, kad žyminis mokestis mokamas už skundą, nepaisant jame keliamų reikalavimų skaičiaus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo mažinti pareiškėjui atlygintinos mokėtino žyminio mokesčio sumos.
Byloje pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. už skundą sumokėjo 23 Eur, o 2025 m. sausio 7 d. už apeliacinį skundą – 12 Eur žyminio mokesčio. Skundą ir apeliacinį skundą bei jų priedus pateikus elektroninių ryšių priemonėmis ir pasirinkus procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, pagal ABTĮ 35 straipsnio 1–3 dalis mokėtinas 22,50 Eur žyminis mokestis už skundą ir 11,25 Eur už apeliacinį skundą. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina iš viso 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjo sumokėta žyminio mokesčio permoka – 1,25 Eur (0,50 Eur už skundą ir 0,75 Eur už apeliacinį skundą) – grąžintina pareiškėjui pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šią sumą grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Kitų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, apskaičiavimo ir jų patyrimą pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, likusi prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalis netenkintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 19 d. sprendimą, kuriuo atšaukti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ tarpininkavimo raštai Nr. 20240118-015215, Nr. 20240118-015203, Nr. 20240118-015190, Nr. 20240118-014990, Nr. 20240118-014954, Nr. 20240118-014948, Nr. 20240118-014925, Nr. 20240118-014921, Nr. 20240117-013968, Nr. 20240117-013974, Nr. 20240117-013826, Nr. 20240117-013643, Nr. 20240116-013063, Nr. 20240116-013059, Nr. 20240116-013056, Nr. 20240116-013040, Nr. 20240116-013032, Nr. 20240115-010918, Nr. 20240115-010917, Nr. 20240115-010916, Nr. 20240115-010913, Nr. 20240115-010912 ir šešiems mėnesiams apribota galimybė teikti naujus tarpininkavimo raštus per Lietuvos migracijos informacinę sistemą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Unifar gmbh“ iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimo.
Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Unifar gmbh“ 1,25 Eur (vieną eurą ir dvidešimt penkis centus) žyminio mokesčio permoką, susidariusią pagal 2024 m. vasario 14 d. mokėjimą Nr. 679840995 ir 2025 m. sausio 7 d. mokėjimą Nr. 744092071.
Likusią pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.