- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eAS-2726-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05034-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2026 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 26S116926, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo vykdymą, uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis teismo sprendimas. Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjui kilmės šalyje klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, negalima pareiškėjo išsiųsti arba įpareigoti jį išvykti į kilmės šalį, nes kilmės šalyje pareiškėjui gali kilti realus pavojus jo laisvei, sveikatai ir (ar) gyvybei. Taip pat siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą, pareiškėjui turi būti užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, o tai gali būti užtikrinta tik reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 10 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, byloje nėra pateikti pareiškėjo argumentus pagrindžiantys įrodymai, todėl jo teiginiai savaime negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Byloje nustatyta, kad Sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį buvo priimtas pareiškėjo prašymą išnagrinėjus iš esmės, o ne skubos tvarka, todėl pareiškėjui pateikus teismui skundą dėl Sprendimo panaikinimo, jo (Sprendimo) vykdymas jau yra sustabdytas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
III.
Pareiškėjas M. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti šį klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą, uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.
Pareiškėjo teigimu, teismas nagrinėjamu atveju turėjo taikyti ne Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bet Įstatymo 140²⁶ straipsnį. Įstatymo 140²⁶ straipsnis yra Įstatymo X2 skyriaus dalis, o Įstatymo 140⁷ straipsnis nustato, kad šio skyriaus nuostatos taikomos, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio <...>. Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos sustiprinimo“ 2024 m. kovo 1 d. redakcija, t. y. šalyje yra paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, todėl šiuo atveju turėjo būti taikomas Įstatymo 140²⁶ straipsnis. Pasak pareiškėjo, taikant Įstatymo 140²⁶ straipsnio 1 dalies nuostatas Sprendimo vykdymas negali būti automatiškai stabdomas, nes pareiškėjo situacija nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintus atvejus, todėl, vadovaujantis Įstatymo 140²⁶ straipsnio 2 dalimi, teismas turėjo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Pareiškėjas palaiko savo nurodytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Pareiškėjas pažymi, kad byloje sprendžiamas pavojaus kilmės šalyje pareiškėjo laisvei, sveikatai ir gyvybei klausimas; negalima išspręsti šio klausimo pareiškėją jau perdavus valstybei, kurioje jam, tikėtina, gresia pavojus; išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos, iš jo bus atimta teisė į ginčijamo Sprendimo peržiūrą teismo tvarka; sprendimas dėl išsiuntimo priimtas jau įsiteisėjusiu administraciniu atsakovo aktu, todėl jokie kiti papildomi sprendimai nebus priimami; sustabdyti išsiuntimą galima tik šios bylos ribose. Pareiškėjas mano, kad skundžiama teismo nutarties dalis prieštarauja tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teismų praktikai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis bus išsiųstas į kilmės šalį, savaime nereiškia, kad jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau nedetalizavo galimų pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir kad yra abi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos šiai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė jam galbūt kilsiančios neatitaisomos didelės žalos. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas ginčija Sprendimą, kuriuo jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas iš esmės. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjui pateikus skundą dėl Sprendimo panaikinimo, jo (Sprendimo) vykdymas jau yra sustabdytas.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrįstai taikė Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vadovautis Įstatymo X2 skyriaus nuostatomis, konkrečiai – Įstatymo 140²⁶ straipsniu, nes šio skyriaus normos taikomos, kai šalyje įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Pareiškėjas pažymi, kad taikant Įstatymo 140²⁶ straipsnio 1 dalies nuostatas Sprendimo vykdymas negali būti automatiškai stabdomas, nes pareiškėjo situacija nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintus atvejus. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 140²⁶ straipsnio 2 dalimi, teismas turėjo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir šią priemonę taikyti, nes pareiškėjas pakankamai pagrindė jam realiai kilsiančią grėsmę.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas Departamento priimtą Sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1. išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); 3.2. uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3. įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.
Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės (Įstatymo 76 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimo turinį, sprendžia, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Įstatymo X2 skyriaus nuostatomis. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 140²⁶ straipsnio 2 dalimi. Sprendime taip pat nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo. Tokia apskundimo tvarka nustatyta Įstatymo 140²⁵ straipsnio 1 dalyje, o pagal bendrąją tvarką toks sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (Įstatymo 138 str. 1 d.).
Pagal Įstatymo 140²⁶ straipsnio 1 dalį apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais. Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. Pagal tos pačios dalies 5 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai suteiktas prieglobstis panaikinamas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. Įstatymo 140²⁶ straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytu atveju apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priima ne vėliau kaip per 2 dienas nuo prašymo taikyti tokias priemones gavimo dienos, o jeigu toks prašymas pateikiamas kartu su skundu, – nuo skundo gavimo dienos.
Atsižvelgdama į tai, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 140²⁶ straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jo vykdymas nagrinėjamu atveju gali būti sustabdytas tik teismo nutartimi (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-486-492/2026).
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti pakanka, kad skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimas būtų objektyviai tikėtinas. Atlikęs preliminarų (prima facie) reikalavimo pagrįstumo vertinimą, teismas gali atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai pasirinktas pagal teisės aktus neleistinas ar aiškiai neįmanomas teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdas arba kai prašoma užtikrinti reikalavimą, kuris visiškai nepagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo ne tik netenkintas jo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, bet ir pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę, o jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos – nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvą ir įtraukti perspėjimą į SIS.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo su Sprendimu argumentus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas atitinka ABTĮ 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, nenustatė, kad skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimo patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus jo (pareiškėjo) nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, – pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, netaikius šios priemonės ir išsiuntus jį į kilmės šalį, jam galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini).
Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 27⁵ dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.
Pagal Įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą prieglobsčio prašytojai įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.
Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Gnandi, C-181/16, EU:C:2018:465).
Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administracinis teismas priėmė nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.
Teisėjų kolegija atsižvelgia į Įstatymo 127 straipsnio 2 dalies ir 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat į tai, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Sprendimu pareiškėjui ne tik nesuteiktas prieglobstis, bet ir nustatytas 30 dienų savanoriško išvykimo į kilmės valstybę terminas, o jam neišvykus – numatytas išsiuntimas į kilmės valstybę. Taigi pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realiai galimas.
Nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo vykdymo, pareiškėjas gali būti išsiųstas į kilmės valstybę dar iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Toks išsiuntimas turėtų tiesioginės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei įgyvendinti savo teises. Teismas dar nėra įvertinęs pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas prieglobsčio prašymas. Todėl, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ir apsunkintas veiksmingas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas byloje, kurioje jo teisinės padėties klausimas dar nėra galutinai išspręstas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje bylos stadijoje turimus duomenis, negalima atmesti rizikos, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintinas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdant Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 26S116926 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją M. S. (M. S.) iš Lietuvos Respublikos, vykdymą kol įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Kitą Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.