- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-26
- Bylos Nr.
- eAS-1141-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02204-2025-2
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Šileikio, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) 2025 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. AD2-914 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. AD2-956 „Dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumento korektūros rengimo ir tikslų“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalimi, nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą Administracijai dėl Įsakymo panaikinimo. Teismas, atsižvelgęs į ginčui aktualias faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi, skųsdama Įsakymą, kuris laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu), pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui, be to, teismas akcentavo, kad Įsakymu nuspręsta pradėti rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą, tačiau juo nėra priimti jokie teritorijų planavimo sprendiniai, kurie sukurtų tam tikras teises ir pareigas suinteresuotiems asmenims, taip pat ir pareiškėjai, todėl Įsakymas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį.
Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jos skundžiamas Įsakymas yra vien tarpinio pobūdžio dokumentas, kurio panaikinimas nesukeltų pareiškėjai teisinių pasekmių, nes pirmosios instancijos teismas vertino ne konkretų ginčijamo Įsakymo turinį ir jo realų poveikį pareiškėjos teisėms, o abstrakčią teritorijų planavimo procedūros stadiją.
Pareiškėja nurodo, kad pateikė skundą ne dėl abstraktaus planavimo proceso, o būtent dėl Administracijos Įsakymo, kuriuo į planavimo tikslus įrašytas pareiškėjos žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams. Pareiškėja akcentuoja, kad Administracijos veiksmai pasireiškė būtent po to, kai pareiškėja jau keletą kartų kreipėsi į Administraciją dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar ši konkreti Įsakymo dalis sukelia arba gali sukelti pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes.
Pareiškėjos teigimu, panaikinus skundžiamą Įsakymą, jos teisinė padėtis de facto (faktiškai) ir de jure (pagal teisę) realiai pasikeistų, kadangi iš planavimo proceso būtų pašalintas tikslas numatyti pareiškėjos žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, o tai akivaizdžiai sukeltų konkrečias teisines pasekmes.
Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir LAGK) priėmė du sprendimus dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, tai 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 21RE2-235 administracinėje byloje Nr. AG2-202/15-2025 (toliau – ir 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimas) ir 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 21RE2-357 administracinėje byloje Nr. AG2-303/17-2025, kuriame konstatuota, kad Administracijos 2025 m. spalio 7 d. sprendime atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus, motyvuodama tuo, kad pradedamas rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentas, numatant pareiškėjos žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad skundžiamas Įsakymas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių. LAGK 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendime aiškiai vertino Administracijos atsisakymą išduoti specialiuosius reikalavimus ir nurodė, kad sprendime nebuvo paaiškinta, kokiems teritorijų planavimo dokumentams ar teisės aktams prieštarautų specialiųjų reikalavimų išdavimas, taip pat nebuvo paaiškinta, kodėl dėl rengiamos detaliojo plano korektūros negalima išduoti specialiųjų reikalavimų, todėl LAGK panaikino Administracijos 2025 m. liepos 15 d. sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti prašymą. Tačiau Administracija pakartojo tą pačią argumentavimo schemą, papildydama nuoroda į sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, tai rodo, kad skundžiamas Įsakymas buvo pasitelktas siekiant sukurti formalų pagrindą toliau riboti pareiškėjos galimybę įgyvendinti statytojos kaip žemės sklypo savininkės teises.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, administracinės bylos nutraukimas šioje stadijoje iš esmės laikytinas siūlymu laukti vėlesnio galutinio teritorijų planavimo ar žemės paėmimo akto. Tačiau toks požiūris nėra veiksmingas, nes ginčijamas Įsakymas jau dabar naudojamas (ir bus naudojamas) kaip teisinis pagrindas atsisakyti išduoti specialiuosius reikalavimus ir riboja pareiškėjos galimybę įgyvendinti statybos bei nuosavybės teises.
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog Įsakymo 21.2 punktas, nustatantis konkretų planavimo tikslą – numatyti Pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, yra visiškai individualizuotas ir tiesiogiai susijusi su pareiškėjos nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Taip pat priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas.
Administracija nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2026 m. kovo 3 d. buvo parengti ir pateikti teritorijų planavimo dokumento (toliau – ir TPD) sprendiniai (aiškinamasis raštas ir brėžiniai) ir šiuo metu jau yra pradėtas TPD baigiamasis etapas ir 2026 m. gegužės 18 d. buvo paskelbtas informacinis pranešimas apie parengtus TPD sprendinius.
Administracija pažymi, kad pareiškėjai atmestus parengto planavimo projekto sprendinius pasiūlymus ar viešo svarstymo procedūras gali apskųsti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, o iki šiol atlikti procedūriniai tarpiniai veiksmai ir jų metu priimti sprendimai yra neskundžiami.
Administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismas būtent ir įvertino, kad teisines pasekmes pareiškėjai sukuria konkretus TPD, o ne sprendimas inicijuoti TPD rengimo pradžią ir akcentuoja, kad skundžiamu įsakymu yra tik pradėtas TPD rengimo procesas, todėl tikslų nustatymas pats savaime jokių materialinių pasekmių dar nesukuria.
Administracijos nurodo, kad Įsakymo priėmimo metu dar nėra aišku ar nustatytas tikslas žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams bus tikrai įgyvendintas ir negalima teigti, kad skundžiamas Įsakymas „yra nukreiptas į Pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimą“.
Administracija paaiškina, jog 2025 m. spalio 7 d. sprendimas atsisakyti išduoti specialiuosius reikalavimus buvo panaikintas, tame tarpe ir dėl to, jog TPD rengimo procedūros nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti specialiuosius reikalavimus. Specialiųjų reikalavimų išdavimas / neišdavimas neturi teisinio ryšio su TPD procedūromis, nes tai statybos planavimo proceso dalis, o ne TPD proceso etapas, dėl šios priežasties skundo argumentai, susiję su specialiųjų reikalavimų išdavimu / neišdavimu ar gero administravimo principais yra teisiškai nereikšmingi.
Administracija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu TPD procesas perėjo į baigiamąjį etapą ir į visus pareiškėjai kylančius klausimus jau galima rasti atsakymą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neturi būti vertinami faktai ir aplinkybės, kurios dar neegzistavo bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Jei pareiškėja mano, kad egzistuoja jos teisių pažeidimas, t. y. neproporcingas pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimas TPD projekto sprendiniuose, ji turi teisę planavimo pasiūlymus dėl parengto projekto sprendinių teikti raštu planavimo organizatoriui ir plano rengėjui ar per sistemą TPS „Vartai“ iki susipažinimo su projektu pabaigos (2026 m. birželio 9 d.) ir viešo svarstymo metu.
Administracija akcentuoja, kad pareiškėjos nuosavybės paėmimo procesas dar nėra inicijuotas, be to, specialiųjų reikalavimų išdavimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Įsakymas neturi jokio ryšio su pareiškėjos galimybe disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu, teiginys, kad Įsakymas mažina žemės sklypo vertę yra nepagrįstas jokiais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria administracinė byla pagal pareiškėjos skundą Administracijai dėl Įsakymo panaikinimo nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ją nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino, jog Administracijos Įsakymas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalis, pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-385-492/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-289-552/2021 ir kt.). Dėl to skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-289-552/2021). Vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Tačiau šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-289-552/2021).
Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą teismas nutraukia bylą, jei ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Tai reiškia, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad egzistuoja viena iš neigiamų kreipimosi į teismą prielaidų – ginčas nebuvo ir nėra priskirtinas teismui, bylą nutraukia. Šis bylos nutraukimo pagrindas būtent susijęs su teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos realizavimu laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, šiuo atveju – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų, viena iš kurių – ginčo priskirtinumas teismui, tačiau ne su materialiąja teise į skundo patenkinimą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-289-552/2021).
Pareiškėjos skundžiamu Įsakymu Administracijos direktorius nusprendė pradėti rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumento korektūrą bei nustatė teritorijų planavimo dokumento rengimo tikslus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami sprendimą rengti atitinkamą dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu dėl dokumento keitimo, taikant šiame įstatyme numatytą teritorijų planavimo procesą ir tą pačią dokumento tvirtinimo procedūrą. Pagal TPĮ 25 straipsnio 1 dalį, kompleksinio teritorijų planavimo procesą sudaro šie etapai: 1) parengiamasis; 2) rengimo; 3) baigiamasis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parengiamuoju etapu planavimo organizatorius pagal nustatytus planavimo tikslus numato planuojamą teritoriją, parengia ir patvirtina planavimo darbų programą. Planavimo darbų programoje numatomi konkretūs planavimo uždaviniai, nurodoma, ar turi būti atliekami tyrimai, galimybių studijos, ar rengimo etapu bus rengiama teritorijos vystymo koncepcija (toliau – ir koncepcija) ir jai suformuoti išreiškiama urbanistinė idėja, išskyrus atvejus, kai urbanistinė idėja atrinkta pagal šio straipsnio 3 dalį, taip pat ar numatoma atlikti koncepcijos nepriklausomą profesinį vertinimą. Koncepcija rengiama, kai numatomos teritorijų planavimo dokumentų sprendinių alternatyvos, taip pat kitais Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nustatytais atvejais. Šiuo etapu planavimo organizatorius viešai paskelbia apie priimtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios, planavimo tikslų ir planavimo darbų programą. Parengiamuoju etapu atliekami planuojamos teritorijos galimos taršos tyrimai, kai planuojama pramoninių teritorijų konversija, jeigu planavimo darbų programoje numatyta, atliekami kiti tyrimai, galimybių studijos. Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma, ar bus atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas.
Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjos dėmesį, kad, kaip minėta, kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami sprendimą rengti atitinkamą dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu dėl dokumento keitimo, taikant šiame įstatyme numatytą teritorijų planavimo procesą ir tą pačią dokumento tvirtinimo procedūrą. Todėl pareiškėja turi teisę pasinaudoti Įstatyme įtvirtintomis teritorijų planavimo viešinimo procedūromis, t. y. turi teisę teikti pasiūlymus planavimo organizatoriui ar teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje dėl teritorijų planavimo dokumentų, išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus, per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešo svarstymo ar susipažinimo su parengtais valstybės lygmens teritorijų planavimo dokumentais pabaigos (viešo svarstymo ar susipažinimo su parengtais valstybės lygmens teritorijų planavimo dokumentais metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu) (Teritorijų planavimo įstatymo 37 str.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi Administracijos Įsakymo turinį, minėtą teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Įsakymas yra priimtas kompleksinio teritorijų planavimo parengiamajame etape ir nuspręsta pradėti rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentą bei nustatyti teritorijų planavimo dokumento rengimo tikslai, juo nėra priimami jokie teritorijų planavimo sprendiniai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Įsakymas yra tarpinis procedūrinis dokumentas.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitu atveju, esant panašioms aplinkybėms, be kita ko, apeliacine tvarka nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eAS-289-552/2021 pagal pareiškėjų grupės atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsisakytas priimti pareiškėjų grupės skundas dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2021 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-27 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), poreikio automobiliams statyti“, 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje yra nurodęs, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2021 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T-27, kaip ir [pareiškėjų] nurodytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. A-840 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano keitimo“, yra tarpiniai žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo dokumentai.
Pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog Įsakyme yra numatytas tikslas paimti pareiškėjai priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams, o tai iš anksto nustato tolimesnių veiksmų dėl pareiškėjos nuosavybės eigą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos, kai tai yra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose – specialiuosiuose ar detaliuosiuose planuose. Taigi, pirmiau turi būti atliekamas atitinkamos teritorijos planavimas ir, tik nustačius poreikį dėl tam tikro nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams specialiajame ar detaliajame plane, pradedama to turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 ir kt.).
Žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – ir ŽĮ) bei poįstatyminiai aktai, užtikrinantys teisingą atlyginimą savininkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 924 „Dėl Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte nustatyta, kad paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, šių taisyklių 3 punkte nustatyta tvarka atlieka sąnaudų ir naudos analizę. Sąnaudų ir naudos analizė gali būti sudedamoji teritorijos, kurioje prašoma paimti žemę visuomenės poreikiams, vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumento ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento dalis arba parengiama kaip atskiras dokumentas – šių taisyklių 6.4 papunktyje nurodyto aiškinamojo rašto priedas.
ŽĮ 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Kai NŽT teritorinis padalinys per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos išnagrinėja valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, NŽT vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jeigu: 1) pateiktas konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir 2) galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumentas ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais (Žemės įstatymo 46 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad Administracijos Įsakymas, kuriame tik numatytas tikslas paimti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams, besąlygiškai reiškia, kad jis bus realizuotas. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuota institucija būtų pateikusi NŽT pagrįstą prašymą paimti pareiškėjos nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad jau keletą kartų kreipėsi į Administraciją dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar Įsakymo dalis, kuria į planavimo tikslus įrašytas pareiškėjos žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams, pažeidžia pareiškėjos teises. Nurodo, kad Administracijos 2025 m. spalio 7 d. sprendime atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus, motyvuodama tuo, kad pradedamas rengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentas, tai konstatuota ir LAGK 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. 21RE2-235 administracinėje byloje Nr. AG2-202/15-2025 ir 2025 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 21RE2-357 administracinėje byloje Nr. AG2-303/17-2025.
Teisėjų kolegija nurodo, kad specialiųjų reikalavimų išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. D1-22 „Dėl Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (aktuali akto redakcija nuo 2026 m. balandžio 9 d.) (toliau – ir Aprašas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialiųjų reikalavimų išdavimas ir detaliojo plano korektūros rengimas yra skirtingos procedūros, savaime nedarančios viena kitai lemiamos įtakos.
LAGK 2025 m. gruodžio 23 d. sprendime vertino, kad administracijos atsisakymas išduoti specialiųjų reikalavimų buvo abstraktus, jame nebuvo nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, pagrįstos Detaliojo plano sprendiniais, teisės aktų normomis <...>, nepaaiškinta, kokią įtaką žemės sklypui turi teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano korektūra suplanuotos teritorijos dalyje, taip pat nėra aišku, ar visas žemės sklypas, ar jo dalis numatoma paimti visuomenės poreikiams; toks administracinis sprendimas buvo pripažintas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. LAGK 2025 m. gruodžio 23 d. sprendime nurodomi motyvai dėl atsakovo atsisakymo išduoti specialiuosius reikalavimus nepatvirtina pareiškėjos argumentų, kad juo buvo konstatuota aplinkybė, jos specialiųjų reikalavimų išdavimas nėra galimas dėl teritorijų planavimo dokumento korektūros rengimo, tuo pačiu nėra pagrindžiami jos argumentai dėl ginčijamu Įsakymu keliamų pasekmių.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino skunde keliamo ginčo pobūdį, tinkamai taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Byloje pareiškėja ir Administracija pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kadangi pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018, 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018).
Nagrinėjamu atveju atsakovas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija – yra viešojo administravimo subjektas, o ginčas kilo iš teisinių santykių, kurie susiję su atsakovui įstatymu priskirtomis savarankiškosiomis teritorijų planavimo funkcijomis, tai lemia, kad atsakovas, kilus ginčams teisme, turi pakankamus išteklius ir atstovavimui byloje advokato pasitelkimas nėra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos nėra suderinamos su ekonomiškumo principu, šioje byloje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ar aiškinimo klausimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.