Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Migracijos departamentas panaikino pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Siekdamas susijungti su savo šeima Lietuvos Respublikoje, tačiau neturėdamas visų reikiamų dokumentų leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte.

Būdamas Irako Respublikos pilietis, pareiškėjas, vadovaudamasis atsakovo interneto svetainėje skelbiama vieša informacija, prašymą dėl vizos išdavimo turėjo pateikti Lietuvos Respublikos ambasadai A. D. Tačiau to pareiškėjas objektyviai negalėjo padaryti, kadangi, norėdamas atvykti į A. D., jis turėjo gauti J. A. E. vizą, kuri Irako Respublikos piliečiams nėra išduodama. Todėl, po itin sudėtingo proceso, kol pareiškėjui pavyko išsiaiškinti, kur jis objektyviai gali pateikti prašymą dėl vizos išdavimo, taip pat patyręs didelių išlaidų dėl vykimo į kitą valstybę ir gyvenimo joje laukiant sprendimo dėl vizos išdavimo, pareiškėjas 2025 m. lapkričio 20 d. gavo Ambasados sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą.

Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjui įteiktoje standartizuotoje atsisakymo išduoti vizą formoje nurodyta, kad vizą atsisakyta išduoti dėl to, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Tai yra vienintelis pagrindas, kuris lėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Tačiau tokia išvada neturi faktinio pagrindo. Pareiškėjas Ambasadai paaiškino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su Šengeno vizos išdavimo tikslu ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybėmis. Vien faktas, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, savaime neturėtų sudaryti pagrindo abejoti pareiškėjo ketinimu laikytis vizos galiojimo termino. Be to, (duomenys neskelbtini) pareiškėjo šeimoje gimė dukra, Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo sutuoktinė šiuo metu viena rūpinasi kūdikiu, nors pati turi sveikatos sutrikimų. Dėl šios priežasties net buvo kilusi grėsmė, kad kūdikis gali būti paimtas iš motinos. Todėl pareiškėjo susijungimas su šeima yra būtinas ir turi būti užtikrintas kuo greičiau, siekiant apsaugoti kūdikio, pareiškėjo sutuoktinės, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, interesus.

Pareiškėjui suprantama, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti Šengeno vizą kiekvienam dėl jos besikreipiančiam asmeniui. Tačiau atsisakymo išduoti vizą priežastys turi būti pagrįstos, o atsisakyti išduoti vizą galima tik esant bent vienam iš 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. Šiuo atveju įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, atsisakymo išduoti vizą pagrindas yra menamas ir formalus, neparemtas konkrečiais faktais ar objektyviais duomenimis. Be to, priimant ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo, jo sutuoktinės ir mažamečio vaiko, interesus.

Pareiškėjas taip pat supranta, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais gali būti ribojama. Tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas siekiamam tikslui. Jeigu priimamas sprendimas gali riboti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, toks ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Nagrinėjamu atveju mažamečio vaiko interesas augti pilnavertėje šeimoje bei pareiškėjo sutuoktinės interesas puoselėti šeiminius santykius nepagrįstai priešpastatomi teorinei neteisėtos migracijos grėsmei dėl galimo pareiškėjo neišvykimo iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo laikui. Toks vertinimas yra neadekvatus, neproporcingas ir neatitinka protingumo principo. Sprendžiant dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, vizos išdavimo, išsiuntimo ar draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, turi būti vertinami ne tik paties užsieniečio ir jo sutuoktinės interesai, bet, visų pirma, ir jų mažamečio vaiko interesai. Pareiškėjo gyvenimas skyrium nuo sutuoktinės ir mažametės dukters gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių šeiminiams santykiams. Atsižvelgiant į proporcingumo ir protingumo principus, nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertintos išimtinės ir būtinos aplinkybės – vaiko gerovė ir jo interesas augti pilnavertėje šeimoje, santuokinių santykių puoselėjimas, taip pat objektyvi aplinkybė, kad visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas gali tinkamai įgyvendinti tik būdamas Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas savo sprendimą grindė abejonėmis, tačiau pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas individualus administracinis sprendimas turi būti aiškus ir motyvuotas, jame turi būti nurodyti konkretūs faktai, aplinkybės ir argumentai, kuriais remiantis priimtas sprendimas. Ginčijamo sprendimo pagrindimas bendro pobūdžio abejonėmis, nenurodant konkrečių faktų ir objektyvių duomenų, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kadangi toks sprendimas nėra pakankamai aiškus, išsamus ir motyvuotas. Visos atsakovo nurodytos tariamos abejonės galėjo būti pašalintos, jeigu atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs jam teisės aktais nustatytas teises ir pareigas bei išsamiai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją ir jo nurodytas individualias aplinkybes.

Ginčijamas sprendimas grindžiamas esminiu pagrindu, įtvirtintu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti vizą, kai kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pareiškimo apie ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki išduotos vizos galiojimo laikotarpio pabaigos patikimumo. Konsulinis pareigūnas nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nes nei kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą, nei vėliau nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tai sudarė pagrindą kilti pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo deklaruojamo ketinimo išvykti ir atitinkamai priimti ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjo teismui pateiktas skundas patvirtina Ambasados konsulinio pareigūno nustatytas faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas. Didžioji dalis pareiškėjo skundo argumentų yra susijusi ne su trumpalaikiu, iki 90 dienų trunkančiu vykimu į Lietuvos Respubliką, o su ketinimu joje nuolat įsikurti – būsto paieška, šeimos susijungimu, vaiko priežiūra, įsidarbinimu Lietuvos Respublikoje ir kitomis aplinkybėmis. Tokie veiksmai yra būdingi siekiui įgyti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne trumpalaikės Šengeno vizos, skirtos vykti į Lietuvos Respubliką aplankyti šeimos narius, gavimui. Šengeno viza nėra teisinė priemonė, skirta vykti į Lietuvos Respubliką siekiant joje įsikurti. Pats pareiškėjas pripažįsta siekiantis ilgą laiką gyventi Lietuvos Respublikoje, o tai patvirtina padidėjusią pareiškėjo negrįžimo į kilmės valstybę riziką. Taigi Ambasados konsulinis pareigūnas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo Ambasadai pateiktas prašymas išduoti Šengeno vizą ir kartu pateikti patvirtinamieji dokumentai, kuriais siekiama pagrįsti jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, buvimo sąlygas bei ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nėra pakankami kilusioms pagrįstoms abejonėms pašalinti.

Pareiškėjo pateiktą informaciją konsulinis pareigūnas turėjo teisę vertinti ne tik pagal formaliuosius pateiktų dokumentų kriterijus, bet ir pagal jų turinį, tarpusavio atitiktį bei patikimumą, taip pat atsižvelgdamas į konsulinio pareigūno savarankiškai surinktą informaciją. Konsulinis pareigūnas pagrįstai įvertino pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Vertinant visų nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant pareiškėjo pateiktus netikslius duomenis apie ankstesnį buvimą Lietuvos Respublikoje, jo ankstesnį buvimą Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašytojo statusu, 2024 metais įvykdytą išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, nepateiktus duomenis apie nekilnojamąjį turtą kilmės valstybėje, nepakankamai pagrįstą socialinę ir ekonominę integraciją kilmės valstybėje, pareiškėjo deklaruojamus šeimos ryšius su Lietuvos Respublikos piliečiais bei paties pareiškėjo skunde nurodomus siekius ilgalaikiai įsikurti Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamas pagrindas kilti pagrįstoms abejonėms dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Todėl Ambasados konsulinio pareigūno priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytu pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia konsulinio pareigūno nustatytų faktinių aplinkybių ir nepatvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis ar netinkamai pritaikius aktualių teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Respublikos ambasados Egipte konsulinis pareigūnas 2025 m. lapkričio 20 d. 12:54:09 val. Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir N. VIS) priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. dėl to, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant prašomos vizos galiojimo laikui. N. VIS konsulinis pareigūnas nurodė, kad atsisakymas išduoti Šengeno vizą grindžiamas tuo, jog pareiškėjas pateikė netikslius duomenis apie ankstesnį savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte nurodė, kad niekada nėra buvęs Šengeno erdvėje. Tačiau konsuliniam pareigūnui patikrinus šią informaciją Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS), nustatyta, kad pareiškėjas 2021 metais Lietuvos Respublikoje buvo įregistruotas kaip prieglobsčio prašytojas, o 2024 m. lapkričio mėnesį buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Vertindamas neteisėtos migracijos riziką ir vadovaudamasis Vizų kodekso praktinio vadovo 6.13 dalimi, konsulinis pareigūnas taip pat atsižvelgė į pareiškėjo asmenines ir ekonominio pobūdžio aplinkybes.

Pranešimas apie Lietuvos Respublikos ambasados Egipte konsulinio pareigūno 2025 m. lapkričio 20 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui įteiktas naudojant standartinę pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą formą, kurios 13 langelyje pažymėta, jog sprendimas grindžiamas šia priežastimi – kyla pagrįstų abejonių dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

Teismas netinkamai įvertino konsulinio pareigūno sprendimo su motyvais pateikimo pareiškėjui aplinkybes. Pareiškėjui dar iki kreipimosi į teismą buvo įteiktas konsulinio pareigūno surašytas standartinės formos pranešimas apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą, kurio skiltyje „Papildomos pastabos“ buvo nurodyti sprendimo motyvai. Todėl pareiškėjas turėjo galimybę suprasti atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastis dar iki kreipimosi į teismą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino.

Pareiškėjo skundo teismui turinys taip pat patvirtina konsulinio pareigūno nustatytų aplinkybių reikšmę. Didžioji dalis pareiškėjo argumentų buvo susijusi ne su trumpalaikiu, iki 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį trunkančiu buvimu Lietuvos Respublikoje, o su siekiu ilgesniam laikui įsikurti Lietuvoje – būsto paieška, šeimos susijungimu, vaiko priežiūra, planuojamu įsidarbinimu ir kitomis aplinkybėmis. Tokios aplinkybės pagrįstai galėjo būti vertinamos kaip didinančios pareiškėjo negrįžimo į kilmės valstybę riziką. Šengeno viza nėra priemonė nuolatiniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje, todėl klausimai dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti sprendžiami pagal tam skirtą teisinį reguliavimą ir kompetentingų institucijų nustatyta tvarka.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą ir jo priežastys prašymą pateikusiam asmeniui pranešami naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. Tokią tvarką taip pat įtvirtina 2023 m. liepos 4 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. V-227 patvirtintas Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai standartinės formos pranešimą apie atsisakymą išduoti vizą sutapatino su individualiu sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir jam pritaikė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus tokiu būdu, kad iš esmės buvo paneigtas Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas specialusis teisinis reguliavimas.

Kiekvienas administracinis sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl jis turi būti grindžiamas objektyviais duomenimis, nustatytais faktais ir taikytinomis teisės aktų normomis. Tai, be kita ko, įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir išdėstyti sprendimo motyvai. Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas grindžiamas abstrakčiomis abejonėmis, tačiau jame nenurodyti konkretūs faktai, argumentai ar objektyvūs duomenys, kuriais remiantis padaryta išvada dėl pareiškėjo ketinimo neišvykti iš Lietuvos Respublikos. Esant abejonėms dėl pareiškėjo ketinimų, atsakovas privalėjo jas pašalinti, prireikus pareikalauti papildomos informacijos ar dokumentų ir administraciniame sprendime aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias pareiškėjui nepalankaus sprendimo priėmimą. Pareiškėjas neturėjo ir negalėjo numanyti atsakovo priimto sprendimo motyvų iš atsakovo vidiniuose dokumentuose nurodytos informacijos, apie kurią pareiškėjas nebuvo informuotas ir su kuria nebuvo supažindintas.

Nėra faktinių ar teisinių pagrindų tenkinti apeliacinį skundą. Atsakovas nepagrindė konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis savo išvados dėl pareiškėjo ketinimo neišvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjo šeiminių aplinkybių, mažametės Lietuvos Respublikos pilietės interesų ir šeimos gyvenimo apsaugos. Be to, atsakovas neįvykdė individualiam administraciniam sprendimui keliamų motyvavimo ir faktinio pagrindimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizų išdavimą užsieniečiams ir konsulinio pareigūno diskreciją, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas taip pat tvirtina, kad Sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjui buvo žinomi dar iki kreipimosi į teismą.