Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. I. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, reguliuojančias užsieniečių prieigą prie darbo rinkos.

Pareiškėjas teisę dirbti Lietuvos Respublikoje įgijo 2022 m. liepos 15 d., tiesiogiai taikant Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalies 2 punktą, kad užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę dirbti praėjus 12 mėnesių nuo jų užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) dienos. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2021 m. liepos 31 d., todėl, suėjus 12 mėnesių terminui nuo jo užregistravimo MIGRIS, ši teisė buvo įgyta teisėtai. Pareiškėjas dirbo, atsakovas ne kartą patvirtino jo teisę dirbti, t. y. išdavė užsieniečio registracijos pažymėjimus (URP) su teise dirbti. Paskutinį kartą toks dokumentas buvo išduotas 2025 m. birželio 16 d., jis galiojo iki 2025 m. gruodžio 16 d. Paskesnis prieglobsčio prašymas nenaikina įgytų teisių, tokios nuostatos nėra numatytos Įstatyme. Teisinio statuso pasikeitimas iš „neteisėtai esančio užsieniečio, turinčio teisę dirbti“ į „prieglobsčio prašytoją“ negali pabloginti asmens padėties. Priešingas vertinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslui – skatinti užsieniečių savarankiškumą, integraciją ir mažinti naštą valstybės biudžetui.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, viršijo savo kompetencijos ribas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo bei objektyvumo principus.

Pareiškėjas, būdamas profesionalus kirpėjas, ne vienerius metus dirbo, savarankiškai nuomojosi būstą ir išlaikė save, visiškai neprašydamas valstybės materialinės paramos, todėl turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad ši teisėta veikla galės būti tęsiama tol, kol bus priimtas ir faktiškai įvykdytas galutinis sprendimas dėl jo teisinio statuso Lietuvoje. Teisiškai nepriimtina situacija, kai užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti iš pareiškėjo buvo paimtas ir prarastas dėl pačių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų kaltės. Pareiškėjui kreipiantis dėl naujo dokumento išdavimo, Migracijos departamentas turėjo atlikti tik techninį dokumento dublikato išdavimo veiksmą, o ne pasinaudoti šia situacija kaip pretekstu revizuoti, apriboti ir atimti asmens jau turimas teises.

Atsakovas skundžiamame Sprendime rėmėsi formalia Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto taisykle (apie 6 mėnesių terminą sprendimui priimti), kuri reguliuoja pirmą kartą atvykusių prieglobsčio prašytojų teises. Atsakovas visiškai nevertino individualios pareiškėjo situacijos, jo integracijos laipsnio ir to fakto, kad pareiškėjas teisę dirbti jau turėjo kitu pagrindu. Formalus vertinimas pažeidžia proporcingumo principą, priimtas sprendimas sukelia neproporcingai sunkias pasekmes pareiškėjui (atima pragyvenimo šaltinį, galimybę nuomotis būstą).

Užsieniečio teisės ir pareigos Lietuvos Respublikoje kyla ne iš jo fizinio buvimo teritorijoje ar praeityje turėtų teisių, o iš konkrečiu laiko momentu identifikuojamo teisinio statuso. Pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusas nebuvo tęstinis, negrįžtamai pasibaigė 2022 m. gegužės 16 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą byloje Nr. eA-2347-756/2022. Nuo to momento iki kol pasišalino iš šalies, pareiškėjas teisiškai prarado bet kokias prieglobsčio prašytojo procesines garantijas. Pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Liuksemburgo, ir iki 2025 m. rugsėjo 26 d., kai kreipėsi su paskesniu prašymu dėl prieglobsčio suteikimo, Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai.

Prieglobsčio prašytojų teisinis režimas (ir iš jo kylančios teisės) negali būti automatiškai perkeliamas ar taikomas asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai ir kurių atžvilgiu galioja įsiteisėjęs sprendimas dėl išsiuntimo. Teisės aktai nenumato galimybės retroaktyviai taikyti pasibaigusio statuso garantijų. Paskesnio (naujo) prieglobsčio prašymo pateikimas negali būti vertinamas kaip pirminės, jau pasibaigusios procedūros tąsa. Ankstesnis prieglobsčio prašytojo statusas negalioja (prarastas), visi su juo susiję terminai, reikalingi teisei dirbti įgyti, negali būti sumuojami ar tęsiami. Įstatymo leidėjo nustatyta, kad terminas, per kurį valstybė turi priimti sprendimą, būtų skaičiuojamas iš naujo nuo kiekvieno savarankiško prašymo pateikimo momento, nes institucija privalo iš naujo vertinti naujai nurodomas aplinkybes.

Teisė dirbti prieglobsčio prašytojui nėra suteikiama avansu vien už patį prašymo pateikimo faktą. Pagal teisinį reglamentavimą, teisė dirbti prieglobsčio prašytojui atsiranda tik tada, jei atsakovas per 6 mėnesius nepriima sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ne dėl paties prašytojo kaltės. Pareiškėjas paskesnį prieglobsčio prašymą pateikė 2025 m. rugsėjo 26 d., o Migracijos departamentas sprendimą Nr. 25S211163 nenagrinėti šio prašymo priėmė 2025 m. rugsėjo 28 d. (t. y. per 2 dienas). Valstybė savo pareigą išnagrinėti prašymą įvykdė operatyviai, nesuėjus 6 mėnesių terminui, todėl materialusis teisinis pagrindas (sąlyga) suteikti pareiškėjui teisę dirbti neatsirado.

Lietuvos migracijos informacinė sistema (MIGRIS) yra tik duomenų rinkimo, fiksavimo ir sisteminimo įrankis, techninio-informacinio pobūdžio registras. Faktas, kad asmens duomenys ir unikalus kodas išlieka sistemoje ilgą laiką, yra susijęs su duomenų archyvavimo ir valstybės sienos kontrolės poreikiais, o ne su asmens privilegijų kaupimu. MIGRIS sistemoje pareiškėjo registracijos trukmė (4,5 metų) neturi reikšmės teisės dirbti suteikimui ir pažymėjimo išdavimui, nes informacinės sistemos įrašai negali modifikuoti, išplėsti ar pakeisti imperatyvių materialiųjų Įstatymo normų. Įstatymas teisę dirbti sieja su realiu, galiojančiu materialiuoju statusu (turimu leidimu, galiojančia viza ar besitęsiančia prieglobsčio procedūra), o ne su matematine dienų suma, prabėgusia nuo pirmojo asmens kodo sugeneravimo duomenų bazėje.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2024 m. kovo 14 d. grįžo ne savo noru ir ne tiesiogiai kirstamas sieną, o buvo priverstinai grąžintas (deportuotas) iš Liuksemburgo pagal Dublino reglamento procedūrą, prieš tai pasišalinęs iš Lietuvos ir slapstęsis nuo perdavimo procedūrų. Pareiškėjui netaikomos Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalies ir 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, numatančios galimybę dirbti neteisėtiems migrantams po 12 mėnesių nuo registracijos. Šios nuostatos skirtos tiems užsieniečiams, kurie nepertraukiamai yra Lietuvos valstybės priežiūroje ir bendradarbiauja su institucijomis. Pareiškėjas, piktnaudžiaudamas procedūromis, pasišalino į kitą ES valstybę, pažeidė jam skirtas alternatyvias sulaikymui priemones ir slapstėsi. Dublino reglamento pagrindu grąžintam asmeniui, kurio pirminis prieglobsčio prašymas buvo atmestas, taikomas specialus teisinis režimas. Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti pagal nuostatas, kurios reguliuoja visiškai kitas migrantų kategorijas.

Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus nustatytas objektyvias faktines aplinkybes, kurios nurodytos pakankamai aiškiai, susietai su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugpjūčio 2 d., neteisėtai kirsdamas Lietuvos – Baltarusijos valstybės sieną neleistinoje vietoje, asmenų grupėje, kuri buvo sulaikytas VSAT pareigūnų. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prieglobsčio prašymą, kurį išnagrinėjęs atsakovas 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 21S43891 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į SIS įspėjimą. Nagrinėjant šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teismuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 16 d. administracinėje byloje Nr. eA-2347-756/2022 priėmė naują sprendimą: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43891 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. I. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, bei 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. I. I. I. 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“

2022 m. birželio 21 d. pareiškėjui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba VSAT apie savo buvimo vietą 3 mėnesius. Pareiškėjas nevykdė minėto teismo sprendimo, nepranešė nustatytu laiku apie savo buvimo vietą, patikrinimo metu jo nebuvo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo grąžintas 2024 m. kovo 14 d., ir iš karto pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2024 m. kovo 15 d. pareiškėjas atsisakė prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

2025 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas dar kartą pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 25S211163 nenagrinėti prašymo dėl prieglobsčio suteikimo.

Teismas įvertino Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies, 140¹³ straipsnio 1 ir 3 dalių ir 140⁸ straipsnio 4 dalies nuostatas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad tais atvejais, jei užsieniečio, kuris jau yra įgijęs teisę dirbti, teisinis statusas pasikeičia į tokį, kuriam taip pat suteikiama teisė dirbti, ši teisė negali būti prarandama, nes toks teisinio statuso pasikeitimas nėra reikšmingas teisės dirbti atžvilgiu, nustatė, jog pareiškėjo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje nebuvo tęstinis, o egzistavo aiškus jo nutrūkimas. Teismas nurodė, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 17 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą. Laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas užsieniečiu, esančiu Lietuvos Respublikoje neteisėtai, neturinčiu prieglobsčio prašytojo statuso. Nuo 2025 m. rugsėjo 26 d., pateikus paskesnį prieglobsčio prašymą, pareiškėjas iš naujo įgijo prieglobsčio prašytojo statusą. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui negalėjo būti taikomos prieglobsčio prašytojų teisę dirbti reglamentuojančios nuostatos, nes jis šio statuso objektyviai neturėjo.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jo pirminė registracija MIGRIS sistemoje (prieš 4,5 metų) įpareigoja valstybę užtikrinti nepertraukiamą teisės dirbti tęstinumą. Teismas pažymėjo, kad jeigu užsienietis buvo praradęs prieglobsčio prašytojo statusą, o vėliau pateikė paskesnį prašymą, terminų skaičiavimas, susijęs su prieglobsčio prašytojo teisėmis, turi būti pradedamas iš naujo nuo kiekvieno naujo prašymo pateikimo momento, neatsižvelgiant į praeityje buvusias registracijas.

Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad paskesnį prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė 2025 m. rugsėjo 26 d., ir šis prašymas buvo išnagrinėtas per dvi dienas, nurodė, kad materialusis teisinis pagrindas suteikti pareiškėjui teisę dirbti objektyviai neatsirado. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui, grąžintam pagal Dublino reglamentą, nėra taikomos Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl nėra ir teisinio pagrindo taikyti 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkto išimčių.

III.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant šias aplinkybes:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, susijusias su užsieniečių ir prieglobsčio prašytojų darbu valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo teisinio statuso pasekmių įgytai teisei dirbti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teisę dirbti Lietuvos Respublikoje buvo įgijęs vadovaujantis Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktu, o aplinkybė, kad jis buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Liuksemburgo pagal Dublino reglamentą, nelėmė jo jau įgytos teisės dirbti pasibaigimo. Tą patvirtina aplinkybė, kad, pareiškėją grąžinus į Lietuvos Respubliką, atsakovas jam ne kartą išdavė užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti (paskutinis išduotas 2025 m. birželio 16 d., galiojo iki 2025 m. gruodžio 16 d.). Jeigu būtų pritarta pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjui, grąžintam pagal Dublino reglamentą, Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalis apskritai netaikoma, pareiškėjas būtų netekęs teisės dirbti iš karto po jo grąžinimo į Lietuvos Respubliką ir tapimo neteisėtai esančiu užsieniečiu.

Perdavimo pagal Dublino reglamentą faktas nekeičia pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką pobūdžio ir negali būti laikomas aplinkybe, paneigiančia Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalies taikymą. Be to, pareiškėjui pateikus paskesnį prieglobsčio prašymą, atsakovas nepanaikino jo teisės dirbti, ši teisė buvo panaikinta vėliau, nagrinėjant pareiškėjo Prašymą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos migracijos informacinės sistemos duomenys yra išimtinai techninio-informacinio pobūdžio ir jie nesukuria materialiųjų teisių ir pareigų. Registracija MIGRIS sistemoje nėra vien techninio ar apskaitinio pobūdžio veiksmas. Įstatymų leidėjas būtent su šiuo juridiniu faktu (asmens registracija MIGRIS sistemoje) sieja Įstatymo140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų teisės dirbti atsiradimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teisę dirbti įgijo būtent todėl, kad buvo priskirtas Įstatymo 140⁸ straipsnio dalyje nurodytų asmenų kategorijai, o šia teise realiai naudojosi daugiau kaip vienerius metus ir po jo grąžinimo į Lietuvos Respubliką iš Liuksemburgo Karalystės. Tai, kad pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvą ir pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, nepanaikino jo pirminės registracijos MIGRIS sistemoje.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, jog tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas savaime panaikina iki tol teisėtai įgytą teisę dirbti. Atsakovas, išduodamas pareiškėjui naują užsieniečio registracijos pažymėjimą, faktiškai panaikino jo iki tol turėtą teisę dirbti, nors toks teisinis padarinys nėra numatytas nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas tokį atsakovo veikimą teisėtu, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, iš esmės pripažindamas viešojo administravimo subjekto teisę individualiu administraciniu aktu nustatyti tokį asmens teisių ribojimą, kuris nėra įtvirtintas įstatyme. Nagrinėjamu atveju atsakovas plečiamai aiškino Įstatymo nuostatas ir viršijo savo įgaliojimų ribas.

Atsakovo priimtas administracinis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, nes jame nenurodytas aiškus teisinis pagrindas, suteikiantis teisę panaikinti pareiškėjo įgytą teisę dirbti, taip pat nepateikti motyvai, pagrindžiantys tokio ribojimo taikymą. Nepaisant šių esminių trūkumų, pirmosios instancijos teismas jų neįvertino, neanalizavo, kokia konkrečia Įstatymo nuostata grindžiamas pareiškėjo teisės dirbti apribojimas. Teismo sprendimas grindžiamas netinkamu materialiosios teisės aiškinimu, yra nemotyvuotas, todėl naikintinas.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato, kad paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas savaime lemia iki tol teisėtai įgytos teisės dirbti netekimą. Pareiškėjas, įgijęs teisę dirbti, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad šią teisę išsaugos tol, kol faktiškai yra Lietuvos Respublikoje, ir galės dirbti, nepaisant teisinio statuso, iki kol bus įvykdytas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jo teisė dirbti bus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo teise teikti paskesnį prieglobsčio prašymą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo Sprendime pateiktam teisės aktų aiškinimui, pagal kurį pareiškėjo teisė dirbti buvo panaikinta vien dėl paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo ir grąžinimo pagal Dublino reglamentą. Toks aiškinimas iš esmės suponuoja, kad teisėtų lūkesčių apsaugos apimtis gali būti ribojama ne įstatyme įtvirtintais kriterijais, o administraciniu vertinimu dėl asmens elgesio migracijos procedūrose, tačiau nei Konstitucija, nei įstatymų leidėjas nesuteikia pagrindo teisėtų lūkesčių paneigimui remiantis neapibrėžtais ar įstatyme nenustatytais vertinamaisiais kriterijais.

Apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju kyla esminis Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, ar 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo 20 straipsnis, sistemingai aiškinamas kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4 ir 21 straipsniais bei 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2024/1346, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 23 straipsnio nuostatomis, turi būti aiškinamas taip, kad draudžia nacionalinę praktiką, kuria užimtumo ribojimas taikomas automatiškai vien dėl paskesnio prašymo pateikimo, nevertinant individualių aplinkybių ir nustatyto pareiškėjo pažeidžiamumo.

Byloje taip pat kyla klausimas, ar leidžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remiantis, Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB ir 93/96/EEB, nebūtų taikoma asmenims, kurių keliama grėsmė identifikuojama bendrosios prevencijos pagrindu, t. y. nenustačius jokių individualių faktinių aplinkybių, dėl kurių užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje ir 140¹³ straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos prieglobsčio prašytojų teisės, susijusios su jų teise dirbti ar vykdyti savarankišką veiklą. Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalis ir 140⁸ straipsnio 4 dalis reglamentuoja užsieniečių, neturinčių prieglobsčio prašytojo statuso ir neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną, teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, ir šios nuostatos taikymui būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: užsienietis turi būti neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją ir nebūti prieglobsčio prašytoju. Asmeniui, kuris pereina iš vieno teisinio statuso į kitą, taikomos skirtingos taisyklės ir išduodami skirtingi dokumentai, suteikiantys arba nesuteikiantys teisę dirbti pagal atitinkamas teisines nuostatas.

Teisės, susijusios su galimybe dirbti ar vykdyti savarankišką veiklą, Įstatyme yra aiškiai siejamos ne su faktu, ar užsienietis kada nors buvo užregistruotas MIGRIS, bet su jo konkrečiu teisiniu statusu. Kaip nustatyta Įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje ir 140¹³ straipsnio 1 dalyje, šios teisės kyla tik užsieniečiui turint prieglobsčio prašytojo statusą. Praradus šį statusą, visos iš jo kylančios teisės pasibaigia, o vėliau įgyjamos tik iš naujo atsiradus teisiniam pagrindui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įgytas prieglobsčio prašytojo statusas pasibaigė 2022 m. gegužės 16 d., todėl negali būti kalbama apie tęstinį termino skaičiavimą ar teisių išsaugojimą per visą pareiškėjo buvimo Lietuvoje laikotarpį, neatsižvelgiant į jo teisinio statuso pasikeitimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas, kaip prieglobsčio prašytojas, neatitinka teisės aktuose nustatytų sąlygų, kurioms esant prieglobsčio prašytojui suteikiama teisė dirbti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, susijusias su užsieniečių ir prieglobsčio prašytojų darbu valstybės lygio ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo teisinio statuso pasekmių įgytai teisei dirbti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugpjūčio 2 d., neteisėtai kirsdamas Lietuvos – Baltarusijos valstybės sieną neleistinoje vietoje, asmenų grupėje, kur buvo sulaikytas VSAT pareigūnų. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prieglobsčio prašymą, kurį išnagrinėjęs atsakovas 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 21S43891 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į SIS įspėjimą. Apskundus šį sprendimą teismui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2347-756/2022 pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43891 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. I. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, bei 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. I. I. I. 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“

2022 m. birželio 21 d. pareiškėjui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba VSAT apie savo buvimo vietą 3 mėnesius. Pareiškėjas nevykdė minėto teismo sprendimo ir pasišalino iš Lietuvos į Liuksemburgą. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo grąžintas 2024 m. kovo 14 d. ir iš karto pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bet 2024 m. kovo 15 d. šio prašymo atsisakė. 2025 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas dar kartą pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 25S211163 nenagrinėti prašymo dėl prieglobsčio suteikimo. Apskundus šį sprendimą teismui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2072-822/2026 panaikino Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 25S211163 ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo.

Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 17 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą. Nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki kol pareiškėjas pasišalino iš Lietuvos, ir nuo 2024 m. m. kovo 14 d., kai pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvą pagal Dublino reglamente nurodytą procedūrą, iki 2025 m. rugsėjo 26 d., kai pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, pareiškėjas buvo laikomas užsieniečiu, esančiu Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Nuo 2025 m. rugsėjo 26 d. iki šiol pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, nes jo prieglobsčio prašymas dar nėra išnagrinėtas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo teisės dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą. Pareiškėjas 2025 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti, kurio atsakovas skundžiamu Sprendimu netenkino. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo išduoti pareiškėjui jo teisę dirbti patvirtinantį registracijos pažymėjimą (Įstatymo 71 str. 1 d. 10 p.), nes dar nėra suėjęs 6 mėn. terminas po jo paskesnio prieglobsčio prašymo pateikimo. Atsakovas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti vadovaujantis Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, kadangi pareiškėjas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė po to, kai buvo grąžintas Lietuvai pagal Dublino reglamentą ir jam nėra taikytinos Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatos. Atsakovo teigimu, šių nuostatų taikymas reiškia, kad užsienietis privalo atitikti dvi kumuliatyvias sąlygas: būti neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir nebūti prieglobsčio prašytoju.

Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Migracijos departamentas, gavęs prieglobsčio prašytojo prašymą nurodyti jo teisę dirbti užsieniečio registracijos pažymėjime ir nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą teisę įgijo, šio prieglobsčio prašytojo užsieniečio registracijos pažymėjime nurodo įgytą teisę dirbti.

Įstatymo 78 straipsnis nustato, kad teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turinčiam prieglobsčio prašytojui Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos išduoda užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra individualių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, priima sprendimą laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip 5 mėnesius, o nelydimam nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui, kai yra pagrįstų abejonių dėl užsieniečio nurodyto amžiaus, – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. Jeigu pasikeičia su prieglobsčio prašytoju susijusios aplinkybės ir Migracijos departamentas jas įvertinęs nustato, kad nėra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir (ar) atsirado individualių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Migracijos departamentas priima šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą.

Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalis nustato, kad šio Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai turi teises, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 2¹ dalyse, išskyrus teisę gauti piniginę pašalpą (1 p.); teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, jeigu ji nebuvo įgyta šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu atveju (2 p.).

Įstatymo 140¹³ straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad šio Įstatymo 140⁸ straipsnio 4 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą įgijęs prieglobsčio prašytojas ar užsienietis, ketinantis dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, privalo turėti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį jo teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą. Migracijos departamentas, gavęs prieglobsčio prašytojo ar užsieniečio prašymą nurodyti jo teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą užsieniečio registracijos pažymėjime ir nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas ar užsienietis tokią teisę įgijo, jam išduotame užsieniečio registracijos pažymėjime nurodo įgytą teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą.

140¹⁰ straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečio registracijos pažymėjimą Migracijos departamentas išduoda prieglobsčio prašytojui, kuris neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne vėliau kaip per 3 dienas, o nelydimam nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui ne vėliau kaip per 2 dienas nuo sprendimo įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką priėmimo dienos (2 p.); užsieniečiui, kuris neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kuris nėra prieglobsčio prašytojas, praėjus 5 mėnesiams nuo jo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, ne vėliau kaip per 3 dienas, o nelydimam nepilnamečiam užsieniečiui ne vėliau kaip per 2 dienas (3 p.).

2022 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1277 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 56 straipsnio 9 dalis nustato, kad jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį ar užsienietis užregistruotas Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalies 2 punkte nurodyti terminai skaičiuojami nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo ar užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių aplinkybių yra ankstesnė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog paminėtos Pakeitimo įstatymo nuostatos suponuoja, kad prieglobsčio prašytojai įgyja teisę dirbti ar užsiimti savarankiška veikla, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės (Įstatymo 71 str. 1 d. 10 p.), arba per 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, jeigu ji nebuvo įgyta šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu atveju. T. y. minimos Pakeitimo įstatymo nuostatos nenurodo, kad terminas, per kurį prieglobsčio prašytojas įgyja teisę dirbti, yra skaičiuojamas tik nuo jo prieglobsčio prašymo suteikimo dienos.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo pareiškėjui išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti vadovaujantis Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, kadangi pareiškėjas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė po to, kai buvo grąžintas Lietuvai pagal Dublino reglamentą ir jam nėra taikytinos Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalies nuostatos.

Pareiškėjas skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jam, grąžintam iš Liuksemburgo pagal Dublino reglamento nuostatas, 2024–2025 m. buvo išduodami užsieniečio registracijos pažymėjimai, patvirtinantys jo teisę dirbti, paskutinis pažymėjimas buvo išduotas 2025 m. birželio 16 d., jis galiojo iki 2025 m. gruodžio 16 d., tačiau šis dokumentas buvo paimtas ir prarastas VSAT pareigūnų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų dėl pareiškėjui 2024–2025 m. išduotų užsieniečių registracijos pažymėjimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes aptarto teisinio reglamentavimo kontekste, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjui 2024–2025 metais išduotais užsieniečio registracijos pažymėjimais, neišsiaiškino, kokiu Įstatyme nustatytu pagrindu remiantis pareiškėjui buvo išduodami pažymėjimai, suteikiantys teisę dirbti, kokie terminai, suteikiantys užsieniečiui teisę dirbti ar užsiimti savarankiška veikla, buvo taikomi jo atžvilgiu, kaip jie buvo skaičiuojami ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai (teismui visapusiškai ir objektyviai nenustačius ir neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir kiti pirmosios instancijos teismo motyvai apeliacine tvarka nevertinami.

Kadangi pareiškėjo skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtas, taip pat teisėjų kolegija nepasisako dėl atstovavimo išlaidų priteisimo dydžio pirmosios instancijos teisme. Šioje proceso stadijoje taip pat nėra sprendžiamas pareiškėjo procedūrinis prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. I. I. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.