- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-1720-480/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-77-3-00324-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- D. Ž.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.3Reikalavimo perleidimas (cessio)
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.20.1Bendrosios paslaugų sutarties nuostatos
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-11947-1265/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Finansų bitė“ (toliau – ir UAB ,,Finansų bitė“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo D. Ž. (toliau – ir atsakovas) 1 343,81 Eur negrąžintą paskolą, 128,16 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 21 d. iki 2026 m. vasario 26 d., 259,20 Eur administravimo mokestį, 5,97 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), kurias sudaro Sutartyje įtvirtintos 22 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal Paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 27 d. iki 2026 m. kovo 5 d., 22 procentų dydžio nuostolių atlyginimas (negautos pajamos) už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. rugpjūčio 20 d.), nuo pagal Paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 381,29 Eur sumos, 125,05 Eur sutarties sudarymo mokestį, 10,81 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 51 Eur žyminį mokestį ir 363 Eur išlaidas už teisinę pagalbą. Prašė priimti sprendimą už akių tuo atveju, jei atsakovas be pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą terminą nepareikš atsiliepimo į ieškinį. Atsakovui adresuoti teismo procesiniai dokumentai įteikti 2026 m. balandžio 2 d. elektroninių ryšių priemonėmis – per EPP . Atsakovas per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. balandžio 23 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies:
Pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. rugsėjo 2 d. Paskolos sutarties Nr. 65763792 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.
Priteisė iš atsakovo D. Ž. ieškovės UAB „Finansų bitė“ naudai 1 343,81 Eur negrąžintą paskolą, 24,23 Eur palūkanas, 5,97 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 27 d. iki 2026 m. kovo 5 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. rugpjūčio 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 381,29 Eur sumos, 6,31 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 761,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 323,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą (paskolą), tačiau atsakovas gauto kredito negrąžino, todėl atsakovas pažeidė prievolę. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs likusį suteiktą vartojimo kreditą, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 1 343,81 Eur negrąžinto kredito sumą.
Nagrinėjamojoje byloje yra aktualios Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) nuostatos. Ieškovės teigimu, sutarties sudarymo mokesčio priteisimui yra taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtis, tačiau norėdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą, t. y. veikti ne tik kaip tam tikras tarpininkas tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir pats įgyti kreditoriaus statusą. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis nei nurodo įstatymas, todėl ieškovė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, taigi, pažeidė imperatyvią VKĮ 6¹ straipsnio 6 dalies nuostatą.
Įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 171,33 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 432,98 Eur administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 604,31 Eur, o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 28,35 proc. (171,33 Eur × 100 proc. ÷ 604,31 Eur). Ieškovės atlygio dalis, sietina su sutarties sudarymo momentu, viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą.
Teismas vertino, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, atmetė ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo. Be to, ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengus šio neteisėto mokesčio dalį – 46,28 Eur, kuri turi būti grąžinta atsakovui, ja atitinkamai mažinant kitas priteistas sumas.
Kita ieškovės atlygio dalis yra įvardinta kaip sutarties administravimo mokestis, kurį ieškovė skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas, t. y. iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų. Tai reiškia, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovo mokėjimais iš viso ieškovė įskaitė 818,52 Eur arba 26,82 proc. (818,52 Eur ÷ 3 052,44 Eur × 100 proc.) grąžintinos sumos, todėl įgijo teisę į 116,13 Eur (432,98 Eur × 26,82 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Kadangi gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 173,78 Eur šio mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 57,65 Eur (173,78 Eur – 116,13 Eur) permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovui. Reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo yra atmetė.
Teismas įvertino, kad prašomos priteisti pelno palūkanos paskaičiuotos iki dienos, einančios prieš paskolos sutarties nutraukimo pranešimą (2026 m. vasario 27 d.), t. y. iki 2026 m. vasario 26 d., kad sutartimi nustatytas mokėjimo palūkanų dydis (22 proc.) neviršija VKĮ įtvirtinto palūkanų dydžio – 75 procentų, atsakovui įsipareigojus mokėti palūkanas už suteiktą kreditą ir byloje nesant duomenų, kad atsakovas šias palūkanas būtų sumokėjęs, ieškovės reikalavimą dėl 128,16 Eur mokėjimo palūkanų laikė pagrįstu. Teismui nustačius, kad nagrinėjamu atveju yra 103,93 Eur (57,65 Eur + 46,28 Eur) permokos faktas, vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte numatyta tvarka, ši priteista suma mažinama iki 24,23 Eur (128,16 Eur – 103,93 Eur).
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10,81 Eur delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,05 proc. dydžio delspinigių normą už pavėluotas sumokėti mėnesines įmokas už ne daugiau nei 180 dienų, t. y. skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 20 d. iki 2026 m. vasario 26 d. Ieškovė delspinigius skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto sutarties sudarymo mokesčio dalį ir už įsiskolinimą, susidariusį dėl neteisėtai panaudotos permokos, t. y. už 129 dienų laikotarpį nuo 2025 m. spalio 20 d., kurie negalėjo būti skaičiuojami, nes permoka buvo didesnė nei suma, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai (63,96 Eur –103,93 Eur permoka – 3,56 Eur sutarties sudarymo mokesčio). Ieškovei iš atsakovo priteista delspinigių suma mažinama iki 6,31 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nuostolių (negautų pajamų) priteisimo teismas sprendė, kad ieškovės nuostolių faktas yra įrodytas, todėl atsakovo atžvilgiu taikoma civilinė atsakomybė, iš atsakovo ieškovei priteisiant 5,97 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 27 d. iki 2026 m. kovo 5 d. ir 22 procentų dydžio nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. rugpjūčio 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 381,29 Eur sumos. Ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas laikydamas, kad ieškovas patyrė iš viso 414,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškinys tenkintas 78,14 proc., atitinka paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei iš atsakovo priteisė 323,50 Eur sumą.
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB ,,Finansų bitė“ prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-11947-1265/2026 dėl sutarties sudarymo mokesčio sąlygos pripažinimo neteisėta; 2) pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį ir priteisti 125,05 Eur sutarties sudarymo mokestį; 3) pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį ir priteisti 259,20 Eur sutarties administravimo mokestį; 4) pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį dėl priteistinų delspinigių ir palūkanų sumų perskaičiavimo; 5) priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 23,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinio skundo argumentuose nurodė: nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį pagrįstumo nebuvo įsigilinta į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Sutarties sudarymo mokesčio sąlyga nėra neteisėta, todėl apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovo turėtų būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai; organizatorius (apeliantė) į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos. Skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai įskaitytas į bendrovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir bendrovei), pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Atsakovui atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir bendrovei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju apeliantės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 proc. nuo likusios negrąžintos paskolos sumos. apeliantė teikdama pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2024-09-02 iki 2026-02-27, t. y, nuo paskolos sutarties su atsakovu sudarymo iki sutarties nutraukimo, pažymėjo, jog į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis nei nurodo Įstatymas, tačiau tai sudaro nežymią dalį visų paskolų. Tik dėl techninio pobūdžio sutrikimų neinvestuota į nežymią mažiau nei 1 proc. per nurodytą laikotarpį sudarytų paskolos sutarčių dalį (99 proc. įgyvendinta), nesant ieškovės tyčiai ar dideliam neatsargumui, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi; bendrovės kaip skolintojo (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702) investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį Nr. L-65763792 buvo 215,00 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 194,39 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,17 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 20,61 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 2 d. ieškovė UAB „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) ir atsakovas D. Ž. (toliau – ir atsakovas) sudarė Paskolos sutartį Nr. 65763792 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 1 766,33 Eur paskolą (1 595 Eur paskolos suma ir 171,33 Eur Sutarties sudarymo mokestis) vartojimui 48 mėnesių terminui. Šalių susitarta bendra Paskolos gavėjo mokama suma – 3 052,44 Eur, paskolos palūkanų norma – 22,00 proc., mėnesinis administravimo mokestis – 0,93 proc., Sutarties sudarymo mokestis – 9,7 proc. Atsakovas yra atlikęs 15 įmokų, iš kurių padengta: 173,78 Eur administravimo mokestis, 342,59 Eur palūkanos pagal grafiką, 251,19 Eur paskolos dalis, 46,28 Eur sutarties sudarymo mokestis, 4,68 Eur mokėjimo palūkanos. Atsakovas įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį nuo 2026 m. vasario 27 d. vienašališkai nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių: pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio; priteisė iš atsakovo ieškovei 1 343,81 Eur negrąžintą paskolą, 24,23 Eur palūkanas, 5,97 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 27 d. iki 2026 m. kovo 5 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. rugpjūčio 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 381,29 Eur sumos, 6,31 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1761,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 323,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, susijusios su Sutarties sąlygų dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažinimo negaliojančiomis bei atmestu reikalavimu dėl Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių priteisimu, o taip pat prašo perskaičiuoti priteistus delspinigius ir palūkanas.
Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria teismas pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, atmetė ieškovės reikalavimus dėl 125,05 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 259,20 Eur sutarties administravimo mokesčio priteisimo, perskaičiavo delspinigius ir palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir jos veiklai taikytini Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) numatyti reikalavimai. Vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi (taikoma Sutarties sudarymo metu nuo 2024 m. liepos 11 d. redakcija), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentų) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti.
VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, ieškovė būtent ir remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, numatančia išimtį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pozicija yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies nuostatas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal šią straipsnio nuostatą ieškovė turi būti pasirinkusi tokį veiklos modelį, pagal kurį turi taikyti įstatyminę išimtį kiekvienam vartojimo kreditui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies turinį, ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. iki 2026 m. vasario 27 d. (pastaba: sprendime nurodytą laikotarpį apeliacinės instancijos teismas vertina kaip rašymo apsirikimą) buvo investuota mažesnė nei 12 procentų dalis į dalį paskolų, pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturėjo teisės naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Šios išvados teisėtumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad koinvestavimas yra automatizuotas (investavimas į platformoje paskelbtas paskolas, vykdomas automatiniu būdu, mažiausia investuojama suma - 5 Eur, todėl automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad į visas paskolas būtų investuojama ne mažiau kaip 12 proc., taikant matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, kaip to reikalauja įstatymas), neinvestuota į nežymią dalį paskolų dėl techninių kliūčių, todėl esant minėtam mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. O taip pat ir tie argumentai, kuriuose detalizuota investuota suma į su atsakovu sudarytą Sutartį.
Nagrinėjamu atveju savo atlygį ieškovė suskaidė į dvi dalis: 171,33 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 432,98 Eur administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 604,31 Eur, o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 28,35 procento. Atkreipiamas dėmesys, kad, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį imperatyviai nustatė su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą tik iki 25 procentų ir šią ribą draudžiama viršyti.
Nustatęs, kad ieškovės, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, paskolos (vartojimo kredito) išmokėjimo metu gauto atlygio dalis viršijo maksimalią įstatyminę ribą, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Sutarties nuostata, susijusi su sutarties sudarymo mokesčiu, vertintina kaip neatitinkanti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų ir, papildomai pažymėtina, yra nesąžininga CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalies prasme.
Aukščiau nurodytos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas, kurių nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinumu, sudarė pirmosios instancijos teismui pagrįstą ir teisingą pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat atmesti ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio – 125,05 Eur – priteisimo. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, jog ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio neteisėto mokesčio dalį – 46,28 Eur, kuri turi būti grąžinta atsakovui, ja atitinkamai mažinant kitas priteistas sumas
VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje imperatyviai numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio turi būti skaičiuojama tik nuo faktiškai vartojimo kredito gavėjo paskolos davėjui grąžintos įmokos (19 pastraipa).
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Byloje nustatyta, kad gautais iš atsakovo mokėjimais iš viso ieškovė įskaitė 818,52 Eur arba 26,82 proc. (818,52 Eur ÷ 3052,44 Eur × 100 proc.) grąžintinos sumos, todėl įgijo teisę į 116,13 Eur (432,98 Eur × 26,82 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Kadangi gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 173,78 Eur šio mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 57,65 Eur permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovui. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo.
O atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo perskaičiuoti mokėjimo palūkanas, kurios buvo sumažintos permokėta sutarties sudarymo ir administravimo mokesčio suma (103,93 Eur), ir atitinkamai apskaičiuotų delspinigių.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023 91 pastraipa).
Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas nėra pateikęs procesinio dokumento ir prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl šis klausimas nesvarstomas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.