Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-06-10 · Administracinė byla Nr. AS-793-815/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-06-10
Bylos Nr.
AS-793-815/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00247-2026-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
J. U.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. AS-793-815/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00247-2026-6 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. U. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Administracija) 2025 m. gruodžio 23 d. raštą „Dėl atsakymo į jūsų prašymą, dėl atsakomybės priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją vykdyti įstatyme nustatytą pareigą, prisiimti atsakomybę už priimtais administraciniais sprendimais sukeltus padarinius ir Administracijos pastangomis bei lėšomis per teismo nustatytą protingą terminą atkurti pareiškėjo turėtą nuosavybę: į butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į 514/10000 žemės sklypo, 1,6600 ha ploto, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) iki pareiškėjo nuosavybės teisių ir laisvių pažeidimų ir atsakovo administracinių sprendimų priėmimo (neteisėtų veiksmų), buvusią padėtį; 3) gerbiamam teismui konstatavus, kad pareiškėjo turėtos nuosavybės grąžinimas į pradinę iki teisės pažeidimų buvusią padėtį natūra dėl objektyvių priežasčių nėra įmanomas – įpareigoti Administraciją, už administraciniais sprendimais (neteisėtais veiksmais) skeltas pasekmes atlyginti pareiškėjo turėto nekilnojamojo turto vertės, nustatytos teismo paskirtų ekspertų, ekvivalentą, kitu Administracijos nekilnojamuoju turtu arba piniginėmis lėšomis.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. U. skundą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas, pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundžia Administracijos Raštą, kuris yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, dėl to negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka) pagrindu.

III.

Pareiškėjas J. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nors ir išnagrinėjo skundo prašymą dėl atsakomybės už administraciniais sprendimais sukeltus padarinius, tačiau neįvertino, jog įstatyme yra nustatyta pareiga prisiimti atsakomybę už administraciniais sprendimais sukeltas pasekmes. Atsakovas nenurodė konkrečios teisės akto nuostatos, kuria rėmėsi vertindamas jo prašymo turinį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą išsamumo principą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjo rašte kaltinimai dėl Administracijos tarnautojų neteisėtų veiksmų neatitinka tikrovės, nes teismas neįvertino Rašto, kartu su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje esančių nurodymų ir pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pabrėžia, kad skunde teismui nurodė ne tik Administracijos Rašto apskundimą, bet ir Administracijos neveikimą, t. y. įstatyme nustatytos pareigos prisiimti atsakomybę už priimtais administraciniais sprendimais sukeltas pasekmes nevykdymą. Pareiškėjo vertinimu, išnagrinėjus skundą ir patenkinus jo reikalavimus, pareiškėjo teisių apimtis iš esmės pasikeistų, būtų iš dalies pašalintos atsakovo vykdytos teisinio nihilizmo pasekmės ir pareiškėjas būtų sugrąžintas į padėtį buvusią iki atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių bei laisvių suvaržymo.

Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti viešojo administravimo subjektą įvykdyti VAĮ nustatytą pareigą prisiimti atsakomybę už administraciniais sprendimais sukeltas pasekmes, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, neįvertino, kad pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų veiksmų, neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus teisėtumo, dėl šių aplinkybių pareiškėjas ir kreipėsi į administracinį teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad VAĮ nėra nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas gali prisiimti atsakomybę, bet imperatyviai nustatyta, kad turi prisiimti atsakomybę už priimtais administraciniais sprendimais sukeltas pasekmes.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad valstybės institucijos ir pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, taptų teisinis nihilizmas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neįvertino Administracijos neteisėtų veiksmų, kurie pažeidė pareiškėjo teises ir laisves.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas niekada nėra prisiėmęs atsakomybės už neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo teisių ir laisvių suvaržymus, ir jau daug metų vilkina VAĮ nustatytą pareigą prisiimti atsakomybę.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė pareiškėjui kaip pašalinti aplinkybes, kurios kliudė priimti skundą. Be to, teismas turėjo įvertinti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1050-1188/2025, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. nutarties. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota: „Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta skundo reikalavimų ydingumą, nurodydamas, kad teismui įpareigojus pareiškėją nurodyti konkrečius nuosavybės teisių ir ūkinės veiklos laisvių ir teisių suvaržymais sukeltas pasekmes, jų apimtis, rezultatus, dydžius, kitas aplinkybes, pareiškėjas tokį teismo nurodymą įvykdytų. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes pareiškėjas gali nurodyti savo naujame prašyme Administracijai.“ Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad pareiškėjas, teikdamas naują 2025 m. lapkričio 12 d. prašymą Administracijai, vykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. U. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant pareiškėjo skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje suformuluota teisės kreiptis teisminės gynybos išlyga yra susijusi tik su akivaizdžiu skundo nepriimtinumu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-457-520/2018). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Taigi, skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas Administracijos Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia jam jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus, skundžiamą Raštą, taip pat atskirajame skunde nurodytus argumentus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad tikrinamu atveju skundo priėmimo stadijoje teigti, jog skundžiamas Administracijos Raštas yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nesukelia, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų, o tai reiškia, kad skundžiama nutartis buvo priimta nepakankamai ištyrus bylos aplinkybes. Teismas apsiribojo tik vieno reikalavimo vertinimu ir nepasisakė dėl kitų dviejų – dėl pareigos prisiimti atsakomybę už priimtais administraciniais sprendimais sukeltus padarinius bei dėl žalos atlyginimo, nors šie reikalavimai buvo aiškiai suformuluoti ir turėjo būti vertinami kartu.

Todėl pareiškėjo nurodomi argumentai, kad skundžiamas Raštas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus turi būti vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, nes skundo priėmimo metu nėra akivaizdu, ar Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, t. y. nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Taigi šiuo atveju tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti Rašto priėmimo pagrindus ir ar iš tiesų jis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus, atskirajame skunde nurodytus argumentus, aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo spręsti, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartis naikinama ir klausimas dėl skundo priėmimo perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 154 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis