Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-10-29 · Administracinė byla Nr. AS-1050-1188/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-10-29
Bylos Nr.
AS-1050-1188/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03968-2025-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas
J. U.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. AS-1050-1188/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03968-2025-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2025 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. U. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. U. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2025 m. liepos 11 d. raštą „Dėl J. U. 2025-06-17 prašymo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Administraciją vykdyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius – vykdytus pareiškėjo nuosavybės bei ūkinės veiklos teisių ir laisvių suvaržymus.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis. Teismas akcentavo, jog turi būti vertinamas ir priimtas aktas, žvelgiant į jo priėmimo kontekstą, ar savarankiškas procesas dėl skundžiamo akto gali būti inicijuojamas, ar būtų realiai pareiškėjo interesai. Teismas iš skundo ir prie skundo pateiktos rašytinės medžiagos nustatė, kad pareiškėjas ginčija atsakovo atsakymą į jo prašymą vykdyti VAĮ nurodytą pareigą, prisiimti atsakomybę už Administracijai žinomus priimtus administracinius sprendimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad jokio konkretaus prašymo Vilniaus miesto savivaldybei, kokius ši institucija turėtų atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, pareiškėjas nereiškia.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Rašte atsakovas akcentuoja, jog „vykdydama jai priskirtas funkcijas, vadovaujasi visais Viešojo administravimo įstatymo <...> principais, tarp jų įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo ir atsakomybės už priimtus sprendimus.“, taip pat nurodo, jog „įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra nustatyta neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, teisinio pagrindo imtis Jūsų prašyme nurodytų veiksmų nėra.“

Pasisakydamas dėl antrojo skundo reikalavimo, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir pažymėjo, kad reikalavimai pripažinti, išaiškinti, patikrinti, nustatyti tam tikrus veiksmus (sprendimus) nepagrįstais nelaikytini tinkamais reikalavimais ir gali būti tik motyvai teismui priimant sprendimą. Teiginiai dėl atitinkamų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiški reikalavimai.

Teismas darė išvadą, jog Raštas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria, nedaro įtakos jo teisėtiems interesams, akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas J. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi ne tik dėl Rašto panaikinimo, bet ir dėl neteisėto neveikimo, vilkinant atlikti VAĮ nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už administracinių sprendimų sukeltus padarinius – vykdytus pareiškėjo nuosavybės bei ūkinės veiklos laisvių ir teisių suvaržymus. Pareiškėjas vadovaujasi VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytu atsakomybės už priimtus sprendimus principu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 23 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pabrėžia, kad į teismą kreipėsi dėl Administracijos neteisėto neveikimo, vilkinimo atlikti VAĮ nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už administraciniais sprendimais sukeltus padarinius.

Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad teismas nutartyje nenurodė į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis, arba kaip reikėjo pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 ir šioje administracinėje byloje skiriasi. Pareiškėjas akcentuoja, kad šioje byloje pareiškėjas skundžia Administracijos neteisėtą neveikimą, kuriuo vilkinama atlikti VAĮ nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už administraciniais sprendimais sukeltas pasekmes už pareiškėjo nuosavybės teisių ir ūkinės veiklos teisių ir laisvių suvaržymus. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo skundas nėra beprasmis. Teismui įpareigojus Administraciją prisiimti įstatyme nustatytą atsakomybę, ir Administracijai ne formaliai, o realiai įvykdžius įstatyme nustatytą pareigą, pareiškėjui galėtų būti sumažintos, o gal ir panaikintos Administracijos priimtais administraciniais sprendimais sukeltos neigiamos pasekmės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria, nedaro įtakos jo teisėtiems interesams, akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjas akcentuoja, kad Administracijos neteisėtas neveikimas sukelia jam teisines pasekmes. Administracija neprisiima atsakomybės už administracinių sprendimų sukeltas pasekmes – pareiškėjo nuosavybės bei ūkinės veiklos teisių ir laisvių suvaržymus. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė, kad Raštas yra neteisėtas neveikimas (aktas), kuriuo atsisakoma vykdyti įstatymo reikalavimus, prisiimant atsakomybę už savo administraciniais sprendimais suvaržytas pareiškėjo teises ir laisves. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys pažeidė teisės aktus, o tai ir yra neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Administracija niekada nėra prisiėmusi atsakomybės ir vengia / vilkina tai atlikti, neprisiima atsakomybės už Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymą, kurio pagrindu pareiškėjo nuosavybė į žemės sklypą apie pusę metų neegzistavo, taip pat neprisiima atsakomybės už Daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis projekto Nr. 050601/7-AS, kuris numatė statybas ir jos buvo vykdomos pareiškėjo net neatsiklausus, pareiškėjui priklaususiame sklype, patvirtinimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-339/2014 yra konstatavęs, jog statiniai (inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos) kasatorių žemės sklypo dalyje statomi ir įvairūs ginčai dėl jų tęsiasi jau kelerius metus, visą šį laiką kasatorių (pareiškėjo) teisė laisvai naudotis sklypu buvo suvaržyta.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjas savo prašymą Administracijai grindė Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundą padavė dėl Administracijos neteisėto neveikimo, vilkinimo vykdyti įstatyme nustatytą pareigą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog ABTĮ 92 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, tai yra pareigų nevykdymo, ar vilkinimo atlikti veiksmus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti tą viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. U. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu vykdyti VAĮ numatytą pareigą, prisiimti atsakomybę už Administracijai žinomus priimtus administracinius sprendimus, kurie, kaip neteisėti veiksmai, buvo nurodyti nagrinėtose ir nagrinėjamose administracinėse bylose, kuriose kaip atsakovas dalyvauja Administracija. Atsakovas Rašte nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra nustatyta neteisėtų Administracijos veiksmų, todėl nėra pagrindo Administracijai imtis pareiškėjo prašyme nurodytų veiksmų. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui reiškia reikalavimą panaikinti Raštą ir įpareigoti Administraciją vykdyti VAĮ nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius – vykdytus pareiškėjo nuosavybės bei ūkinės veiklos teisių ir laisvių suvaržymus.

Iš pareiškėjo 2025 m. birželio 17 d. prašymo Administracijai matyti, kad pareiškėjas prašyme aiškiai nenurodo, ko konkrečiai reikalauja iš atsakovo, kad jis atliktų. Prašyme tik abstrakčiai teigiama, kad Administracija niekada nėra prisiėmusi atsakomybės už savo administraciniais sprendimais sukeltus padarinius, ir prašoma prisiimti tokią atsakomybę. Tačiau prašyme aiškiai nenurodoma, kokių konkrečių veiksmų, kaip atsakomybės prisiėmimo, pareiškėjas reikalauja iš atsakovo. Taip pat prašyme tik abstrakčiai nurodoma, kad Administracija atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius neigiamus padarinius, suvaržiusius pareiškėjo ūkinės veiklos teises ir laisves, tačiau pareiškėjas nedetalizuoja, kokie tai veiksmai, taip pat konkrečiai nenurodo teismų sprendimų, kuriais būtų konstatuoti Administracijos neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Prašyme pareiškėjas tik užsimena, kad patyrė nuostolius dėl Administracijos neteisėtų veiksmų, tačiau jų nedetalizuoja. Į tokio abstraktaus pobūdžio prašymą atsakovas pateikė atitinkamą atsakymą, t. y. Raštą, kuris, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nesukuria pareiškėjui jokių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašo įpareigoti atsakovą atlikti iš esmės tapačius kaip ir jo prašyme Administracijai nurodytus veiksmus, t. y. įpareigoti Administraciją vykdyti VAĮ nustatytą pareigą – prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius – vykdytus pareiškėjo nuosavybės bei ūkinės veiklos teisių ir laisvių suvaržymus. Įvertinus tai, kad antruoju skundo teismui reikalavimu prašoma įpareigoti atsakovą atlikti tokius pačius kaip ir pareiškėjo prašyme atsakovui nurodytus veiksmus, kurie, kaip minėta, yra pernelyg abstraktūs ir visiškai nedetalizuoti, toks reikalavimas vertintinas kaip išvestinis, kuris tiesiogiai susijęs su pareiškėjo pirmuoju reikalavimu panaikinti Raštą, kuris šiuo atveju negali būti savarankišku bylos dalyku. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priimti ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta skundo reikalavimų ydingumą, nurodydamas, kad teismui įpareigojus pareiškėją nurodyti konkrečius nuosavybės teisių ir ūkinės veiklos laisvių ir teisių suvaržymais sukeltas pasekmes, jų apimtis, rezultatus, dydžius, kitas aplinkybes, pareiškėjas tokį teismo nurodymą įvykdytų. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes pareiškėjas gali nurodyti savo naujame prašyme Administracijai. Atsižvelgus į aptartas bylos aplinkybes, konstatavus, kad pareiškėjo skundo reikalavimai negali būti priimami, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslinti skundo reikalavimus šiuo atveju nebūtų tikslingas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. U. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras KryževičiusDainius RaižysEgidijus Šileikis