- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-20
- Bylos Nr.
- e2A-1457-638/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33982-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė (pran.)
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- UAB „Verslo taškas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo taškas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo taškas“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Verslo taškas“ (toliau – ieškovė) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės ATS1 (toliau – atsakovė) 7 857,33 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė ieškinyje, dublike nurodė, kad iki 2025 m. lapkričio 3 d. ieškovei nuosavybės teise priklausė ½ dalis gyvenamojo namo ir žemės sklypo(duomenys neskelbtini) . Iki nurodytos datos kita ½ dalis namo ir žemės sklypo priklausė atsakovei. Atsakovė buvo faktiškai užvaldžiusi visą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Ieškovės patekimas į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą ir jų tikslinis naudojimas buvo praktiškai neįmanomas. Su atsakove ne kartą buvo bandyta tartis dėl leidimo ieškovei naudotis namo dalimi. Atsakovei buvo siųsti pranešimai dėl ieškovei priklausančios turto dalies nuomos bei pardavimo. Atsakovė neatlygintinai ir neteisėtai valdė visą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą ne tik nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (už šį laikotarpį jau yra priteistas nuostolių atlyginimas ieškovei iš atsakovės įsiteisėjusiu teismo sprendimu), bet ir nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 3 d., kai pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovei savo gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – naudojimosi jai nepriklausiusia gyvenamojo namo dalimi ir žemės sklypu, ieškovė negalėjo gauti nuomos pajamų trylika mėnesių. Minimali tokios dalies pastato sukuriama nauda – pastato dalies nuoma. Patalpų nuomos kaina rinkoje sudaro 10,60 Eur už 1 kv. m. Nurodytu laikotarpiu už ½ dalį gyvenamojo namo ieškovė galėjo, bet dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negavo 604,41 Eur nuomos pajamų per mėnesį. Ieškovė nesiima įrodinėti įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4023-1159/2025, nagrinėtoje tarp tų pačių šalių, jau nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad atsakovė vykdė neteisėtus tęstinio pobūdžio veiksmus: gyveno užėmusi ieškovei priklausiusias ½ gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis, dėl ko ieškovė patyrė žalą. Šiuo sprendimu ieškovei iš atsakovės jau buvo priteistas nuostolių atlyginimas, nuostoliai buvo apskaičiuoti analogišku kaip ieškinyje būdu, tik už skirtingą laikotarpį. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime, triplike nurodė, kad ankstesnėje byloje priimtas teismo sprendimas automatiškai nesukuria prejudicinių faktų, kad atsakovės veiksmai ginčo laikotarpiu buvo neteisėti ir kad ieškovė negavo pajamų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Šioje byloje pareikštas reikalavimas turi būti vertinamas savarankiškai, atsižvelgiant į konkretaus laikotarpio faktines aplinkybes ir šalių elgesį. Ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad po 2024 m. spalio 1 d. būtų siuntusi atsakovei konkrečius pranešimus, prašymus ar reikalavimus įleisti ją į jai priklausiusią namo dalį, perduoti raktus, sudaryti naudojimosi tvarką ar dėl jos susitarti, ar apskritai bandžiusi patekti į savo namo dalį. Ankstesnės bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje paklausus ieškovės, ar jai egzistuoja kliūčių patekti į jai priklausantį turtą, ieškovė nurodė, kad tam tikrų kliūčių būna, tačiau taip pat pripažino, kad kilusias situacijas įmanoma spęsti (pasitelkiant ir policijos pagalbą). Tokie ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad visiškas patekimo į turtą apribojimas nebuvo konstatuotas, o galimybė patekti į turtą esant poreikiui egzistavo. Todėl vien ieškovės sprendimas turtu nesinaudoti ginčo laikotarpiu negali būti laikomas atsakovės veiksmų pasekme. Ieškovės procesiniai veiksmai kitoje civilinėje byloje kartu su ieškovės pasyvumu turėjo įtakos žalos laikotarpio susiformavimui, jo trukmei. Ieškovė apsiribojo vien ginčo sprendimu teisme ir nesiėmė jokių realių faktinių veiksmų, kurie būtų jai leidę naudotis turtu ar sumažinti žalą. Atsakovės reali turtinė padėtis turi būti vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant ne tik į formalų turto buvimą, kuris nepatvirtina realios galimybės padengti finansines prievoles, bet ir realias finansines galimybes bei prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Atsakovė turi ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, kurie apsunkina finansinę padėtį ir riboja galimybes prisiimti papildomą finansinę naštą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 3 707,05 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 218,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4023-1159/2025 pripažino, kad atsakovė iki 2024 m. rugsėjo 30 d. buvo neteisėtai užėmusi ne tik jai priklausiusią, bet ir ieškovei nuosavybės teise priklausiusią gyvenamojo namo dalį ir kad dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovė negalėjo valdyti ir naudoti gyvenamojo namo dalies, jos nuomoti, patyrė nuostolius negautų nuomos pajamų forma. Ieškovei iš atsakovės buvo priteistas nuostolių atlyginimas už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. Ankstesnio teismo sprendimo, kurioje buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, atsakovė neskundė, vadinasi, su jame nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis sutiko. Teismas nurodė, kad ankstesnio teismo sprendimo sau nepalankią dalį apskundė ieškovė (dalį, kuriuo buvo įpareigota perleisti savo turto dalį atsakovei). Sprendimas paliktas nepakeistas, vadinasi, pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Jei ieškovė nebūtų apeliacine tvarka skundusi teisėto ir pagrįsto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. teismo sprendimo, jau 2025 m. balandžio 5 d. šalys būtų galėjusios sudaryti pagrindinę gyvenamojo namo dalies ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tokiu atveju ieškovė turtą būtų perleidusi atsakovei ir gavusi turto pardavimo kainą, atitinkamai turto naudojimo klausimas nebebūtų aktualus. Tačiau turto pardavimas nusikėlė išimtinai dėl ieškovės veiksmų. Ir nors toks veiksmas (apeliacinio skundo padavimas) nėra neteisėtas, tačiau atlikdama jį atsakovė neabejotinai suprato (turėjo suprasti), kad po 2025 m. balandžio 4 d. pajamų negauna ne dėl atsakovės veiksmų, o dėl savo pačios veiksmų. Tuo pačiu ieškovė prisiėmė riziką, kad jei ieškovės apeliacinis skundas nebus patenkintas, šiuo laikotarpiu nuostolių atlyginimo iš atsakovės negalės tikėtis. Juo labiau, kad esant atsakovei palankiam sprendimui dėl nuosavybės teisių į ieškovei priklausiusią turto dalį perleidimo, ieškovės nurodomos kaip negautos pajamos neabejotinai prarado realumo kriterijų, tapo tikėtinos, hipotetinės, jų ieškovė nebegalėjo tikėtis esant normaliai veiklai. Tokioje neapibrėžtoje situacijoje, nežinodama, kiek truks bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka, negalėjo net ir žinoti (prognozuoti) potencialaus nuomos laikotarpio, tikėtis realaus nuomos mokesčio gavimo. Teismas nurodė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2025 m. balandžio 4 d. realiai galėjo tikėtis gauti ir numatyti 3 707,05 Eur nuomos pajamas (604,41 Eur × 6 mėnesiai iki 2025 m. balandžio 1 d.) plius už 4 (keturias) iš 30 (trisdešimties) balandžio mėnesio dienas (80,59 Eur)). Šių nuomos pajamų negavo dėl atsakovės tęstinių veiksmų užimant visą gyvenamąjį namą ir neleidžiant savo turto dalimi naudotis ir valdyti ieškovei, turtą išnuomoti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovės teisė apskųsti teismo sprendimą yra įtvirtinta įstatymo ir pasinaudojimas tokia teise jokiais būdais nėra ir negali būti vertinamas kaip tam tikri veiksmai, nulėmę ieškovės nuostolių patyrimą nagrinėjamu atveju. Byloje nustatyta, kad atsakovė naudojosi patalpomis nesant tam teisinio pagrindo, todėl pareiga atlyginti žalą kyla iš jos neteisėtų veiksmų. Būtent atsakovės aktyvūs veiksmai dėl trukdymo ieškovei naudotis jai priklausančia namo dalimi ir buvo priežastis, kuri nulėmė ieškovės kreipimąsi į teismą dėl priverstinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nuostolių atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Sunku pasakyti, kaip teismas, teigdamas, kad jau 2025 m. balandžio 5 d. galėjo būti sudaryta pagrindinė gyvenamojo namo dalies ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, įvertina tai, iš kur nagrinėjamu atveju ieškovė galėjo žinoti ir protingai tikėtis, kad atsakovė neskųs teismo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo, kuriuo iš ieškovės buvo priteistas nuostolių atlyginimas. Teismo svarstymai ir vertinimai prieštarauja elementariai logikai ir nėra pagrįsti bylos surinktais įrodymais ir medžiaga. Teismas, sprendime nurodydamas, kad jau 2025 m. balandžio 5 d. šalys būtų galėjusios sudaryti pagrindinę gyvenamojo namo dalies ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, net nesivargino pažiūrėti, kad 2025 m. balandžio 5 d. buvo šeštadienis, kuomet notarų biurai nedirba (primintina, kad sandoris notarinės formos).
Neatlaiko ir elementarios gyvenimiškos logikos tai, kad, teismo vertinimu, sandoris galėjo būti sudarytas per vieną dieną nuo teismo spendimo priėmimo (net neįsiteisėjimo, o būtent - priėmimo). Tai nelogiška jau vien dėl to, kad tokiam sandoriui šalys turi tinkamai pasirengti, surinkti reikiamus dokumentus ir pateikti juos notaro vertinimui, pagal notarų biuro užimtumą nusistatyti notarinio sandorio datą. Teismas nagrinėjamu atveju visiškai nelogiškais motyvais atmetė dalį ieškovės ieškinio.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė savo procesiniais veiksmais – apskųsdama jai nepalankią teismo sprendimo dalį – lėmė situaciją, dėl kurios nebuvo sudarytas gyvenamojo namo dalies ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris. Jei ieškovė nebūtų skundusi 2025 m. balandžio 4 d. teismo sprendimo, šalys būtų galėjusios sudaryti sandorį, o ieškovė būtų gavusi turto pardavimo kainą. Taigi, turto perleidimo atidėjimas buvo nulemtas išimtinai ieškovės valios.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ne konkrečią techninę sandorio sudarymo datą, o tai, kad būtent ieškovės sprendimas skųsti teismo sprendimą eliminavo bet kokią galimybę sandorį sudaryti artimiausiu laikotarpiu. Ieškovė, veikdama kaip verslo subjektas, turėjo ir galėjo suprasti, kad ginčo tęsimas eliminuos galimybę nedelsiant realizuoti turtą ir gauti pajamas.
Šalies argumentai
Ieškovės teiginiai apie tariamą teismo argumentų „nelogiškumą“ yra subjektyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas logiškai ir nuosekliai nustatė, kad ieškovė pati inicijavo procesinius veiksmus, lėmusius situacijos tęstinumą dėl ko atsirado laikotarpis, kai pajamos negalėjo būti gaunamos. Šios pasekmės negali būti perkeltos atsakovei. Ieškovės pozicija iš esmės reiškia siekį perkelti visą savo verslo riziką atsakovei, nors ši rizika kilo iš pačios ieškovės sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl nuostolių patyrusio asmens (nukentėjusiojo) veiksmų jam apskundus teismo sprendimą vertinimo kaip sąlygos sumažinti jam priteisiamą žalos atlyginimą (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalims laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2025 m. lapkričio 3 d. bendrosios nuosavybės teise po ½ dalį priklausė gyvenamasis namas, esantis(duomenys neskelbtini). Visu namu faktiškai naudojosi atsakovė. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-4023-1159/2025 priimtu 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. negalėjo naudotis ½ pastato dalimi dėl atsakovės kaltės ir priteisė ieškovei iš atsakovės 13 901,43 Eur nuostolių atlyginimo. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. spalio 9 d. Ieškovė 2025 m. lapkričio 3 d. perleido jai priklausiusią ½ namo dalį atsakovei.
Šioje byloje ieškovė prašė priteisti nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis ½ namo dalimi už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 30 d. iki 2025 m. lapkričio 3 d. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies - priteisė nuostolius už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 30 d. iki 2025 m. balandžio 5 d. Teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 5 d. iki 2025 m. lapkričio 3 d. ieškovė nuostolius patyrė dėl savo pačios veiksmų - jau minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo apskundimo apeliacine tvarka. Teismo teigimu, jeigu ieškovė sprendimo nebūtų skundusi, tai iš karto po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo jau būtų galėjusi jai priklausančia ½ pastato dalimi naudotis. Teismas rėmėsi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, kuri nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Teismas sprendė, kad teismo sprendimo apskundimas šiuo atveju buvo rizikos prisiėmimas, kad šalių ginčas užsitęs, ir nukentėjusiojo patiriami nuostoliai (negalėjimas nei naudotis pastato dalimi, nei gauti iš jų pajamų) padidės.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teismo vertinimu negali sutikti. Šioje byloje nebuvo ginčo, kad ieškovė yra ½ dalies namo savininkė. CK 4.37 straipsnis nustato absoliučią nuosavybės teisės apsaugą. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Bet koks trukdymas savininkui naudotis savo nuosavybės teise yra neteisėti veiksmai, kurie sukelia savininkui žalą, kuri savo ruožtu turi būti atlyginta. Savininko teisei naudotis savo turtu neturi reikšmės aplinkybės, ar turtas yra fiziškai padalintas, nustatyta ar ne naudojimosi juo tvarka.
Aplinkybė, kad atsakovė trukdė ieškovei naudoti savo nuosavybe, buvo nustatyta kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių ir iš esmės tuo pačiu ieškinio pagrindu, kitaip tariant - tai yra prejudicinis faktas šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė nepaneigė šio prejudicinio fakto, t. y. nepateikė įrodymų, kad po 2024 m. spalio 1 d. nutraukė savo daromą pažeidimą - trukdymą ieškovei naudotis savo nuosavybe. Nesutiktina su atsakovės samprotavimais, kad ji negali ieškovės priversti naudotis savo nuosavybe. Savo neteisėtų veiksmų nutraukimą atsakovė galėjo įrodyti paprastu pranešimu ieškovei, kad ji gali netrukdomai naudoti jai priklausančią ½ dalį namo. Tačiau tokio pranešimo išsiuntimo ieškovei įrodymų atsakovė teismui nepateikė.
Be to, ankstesnėje tarp tų pačių šalių nagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta ieškovės pareiga perleisti atsakovei ½ dalį namo su sąlyga, kad atsakovė sumokės 30 000 Eur. Kitaip tariant, nuosavybės teisės perleidimo momentas iš esmės priklausė nuo atsakovės pajėgumo sumokėti 30 000 Eur kainą už ½ dalį pastato. Teismui šioje byloje nėra pateikta įrodymų, kad laikotarpiu nuo minėto teismo sprendimo priėmimo ( 2025 m. balandžio 4 d.) iki įsiteisėjimo ( 2025 m. spalio 9 d. ) atsakovė buvo pasirengusi sumokėti 30 000 Eur ir kvietė ieškovę sudaryti turto dalies perleidimo sandorį.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė galėjo nutraukti savo neteisėtus veiksmus (trukdymą ieškovei naudotis savo nuosavybe) dviem būdais - arba pranešimu, kad ieškovė gali pradėti naudoti savo ½ dalį arba kvietimu sudaryti notarinį sandorį ( išpirkti ieškovės dalį). Aplinkybė, kad ieškovė apeliaciniu skundu skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, nedarė jokios įtakos atsakovės galimiems veiksmams, todėl negali būti pagrindu vertinti ieškovės veiksmus ( apeliacinio skundo pateikimą) kaip nukentėjusiojo asmens prisiimtą riziką ir tuo pačiu pagrindą mažinti priteisiamą nuostolių sumą.
Pažymėtina, kad dėl nuostolio sumos ( galimų pajamų per mėnesį dydžio) tarp šalių ginčo nebuvo. Atsakovės argumentai, kad ieškovė nebūtų gavusi nustatyto nuomos mokesčio, nes būtų turėjusi kitų turto išlaikymo išlaidų, yra atmestini, nes nuomos kaina yra skaičiuota kaip vidurkinis dydis, t.y. įvertinus ir galimas turto išlaikymo išlaidas.
Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės apsaugą (CK 4.73 straipsnis), apibrėžiančias sąlygas mažinti priteisiamų nuostolių sumą priklausomai nuo nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 straipsnio 5 dalis), netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp ieškovės veiksmų teikiant apeliacinį skundą ir atsakovės veiksmų, kuriais buvo trukdoma ieškovei naudotis savo nuosavybės teise, todėl priimtas sprendimas pakeistinas padidinant priteistų nuostolių sumą iki 7857,33 Eur ir atitinkamai skaičiuojant 5 proc. metines palūkanas nuo priteisiamos 7857,33 Eur sumos.
Pakeitus teismo sprendimą, ieškovės ieškinys yra tenkinamas pilnai. Todėl ieškovei priteistinos išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme, kurios, kaip nustatyta skundžiamu sprendimu, buvo 1 919,40 Eur. Atsakovės išlaidos nepriteistinos.
Apeliacinis skundas yra tenkinamas pilna apimtimi, todėl ieškovei priteisiamos jos turėtos išlaidos apeliacinėje instancijoje - 94 Eur žyminio mokesčio.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą ir padidinti ieškovei UAB „Verslo taškas“ (įm.k. 304437979) iš atsakovės ATS1 (a.k. (duomenys neskelbtini) priteistą sumą iki 7857,33 Eur (septynių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimt septynių eurų ir 33 ct), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 7857,33 Eur priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir padidinti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1919,40 Eur (tūkstančio devynių šimtų devyniolikos eurų ir 40 ct). Priteisti ieškovei UAB „Verslo taškas“ ( įm.k. 304437979) iš atsakovės ATS1 (a.k. (duomenys neskelbtini) ) 94 Eur (devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.