Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Jie (pareiškėjai) yra ūkio subjektai, daugiau nei 20 metų nepertraukiamai vykdančios komercinės žvejybos veiklą Baltijos jūros priekrantės žvejybos baruose, t. y. žuvų išteklių naudotojai, kuriems yra suteikti leidimai žvejoti verslinės žvejybos įrankiais. UAB „Pamario kopa“ vykdo komercinės žvejybos veiklą Baltijos jūros priekrantės 15-ojo žvejybos baro ribose, o UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ – 16-ojo žvejybos baro ribose. Pareiškėjai ne savo pasirinkimu buvo priskirti tam tikriems žvejybos barams.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos, kurios suskirstytos į 29 atskirus barus, kiekvieną iš jų identifikuojant pagal atskirą aprašymą, taškų krante koordinates ir taškų jūroje koordinates. 15-ojo žvejybos baro ribos sudarė – 6.394041 kv. km plotą, o 16-ojo žvejybos baro ribos – 5.138829 kv. km plotą. Žemės ūkio ministrui priėmus 2009 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 3D-428 „Dėl Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pakeitimo įsakymas) 15-ojo žvejybos baro ribos sumažėjo 1.162344 kv. km plotu (maždaug 18 proc.), o 16-ojo žvejybos baro ribos atitinkamai 2.680413 kv. km plotu (maždaug 52 proc.). 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų plotai (toliau – ir ginčo plotai) buvo sumažinti be ūkio subjektų sutikimo ir nuostolių kompensavimo, pareiškėjai neteko galimybės žvejoti tam tikruose reikšminguose Baltijos jūros priekrantės plotuose. Prarasta galimybė žvejoti tam tikrose teritorijose savaime sukėlė žalą, kadangi tokiu būdu buvo neteisėtai apribotos pareiškėjų ūkinės veiklos galimybės.

ŽŪM veiksmai priimant Pakeitimo įsakymą, kuriuo sumažintos tik 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, kai visų likusių žvejybos barų ribos nebuvo sumažintos jokia apimtimi, yra neteisėti dėl prieštaringumo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui (toliau – ir KĮ). Šį faktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo dar 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010. ŽŪM veiksmų neteisėtumas pasireiškia ydingu reglamentavimu ir jo taikymu, tokiu būdu darant neigiamą poveikį pareiškėjų ekonominiam augimui bei ribojant sąžiningą konkurenciją, taip pat ir pasyviais veiksmais daugybę metų nekeičiant KĮ prieštaraujančio reglamentavimo. ŽŪM ne tik sumažino žvejybos barų ribas, bet ir neužtikrino sąžiningos konkurencijos tarp ūkio subjektų, veikiančių Baltijos jūros priekrantės žvejybos baruose. Sumažinus tik ginčo plotus, buvo privilegijuoti tie ūkio subjektai, kurie dar iki žvejybos barų sumažinimo ūkinę veiklą vykdė likusiuose baruose, kurių teritorija nebuvo sumažinta.

Pareiškėjai įgijo teisę Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 7 straipsnio pagrindu gauti nuostolių atlyginimą, kadangi galimybės žvejoti neteko dėl valstybės valdžios institucijos sprendimo sumažinti Baltijos jūros priekrantės 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribas. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išimčių (ŽĮ 6 str.), dėl kurių atsakovas galėtų būti atleistas nuo pareigos atlyginti Bendrovių patirtus nuostolius, nes ŽŪM 2022 m. lapkričio 29 d. raštas patvirtina, kad ginčo plotų ribos buvo sumažintos ne žvejybos reglamentavimo tikslais. ŽŪM galėjo protingai numanyti pareiškėjų patirtinus nuostolius. Tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patiriamų nuostolių yra priežastinis ryšys, o neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų.

ŽŪM duomenimis, po Pakeitimo įsakymo priėmimo, pareiškėjų kasmet pagaunamos žuvies kiekis ženkliai nesumažėjo, o kai kuriais metais net žymiai didėjo. Atskirų įmonių kasmet pagaunamos žuvies kiekio svyravimai negali būti siejami vien su žvejybos barų ribų pakitimu, nes bendras visų priekrantėje žvejojančių įmonių pagaunamos žuvies kiekis kasmet svyruoja. Pareiškėjams išliko teisė naudoti tą patį skaičių žvejybos įrankių.

Pareiškėjai praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos pareikšti (CK 1.125 str. 9 d.). Pareiškėjai žalą kildina iš 2009 m. priimto Pakeitimo įsakymo, o taip pat argumentuoja, kad sumažėjęs barų plotas atitinkamai lėmė ir sumažėjusį žvejybos įrankių naudojimą: pavyzdžiui, nurodo, kad pareiškėjams netekus galimybės faktiškai vykdyti veiklą tam tikrose teritorijose (plotuose), pareiškėjai negali tiesti tam tikro ilgio ir pločio žvejybinių tinklų, sumažėja galimas tokių tinklų įrengimo kiekis (skaičius), todėl, jeigu tai buvo tiesa ir pareiškėjai „negalėjo tiesti tam tikro ilgio ir pločio žvejybinių tinklų, sumažėjo galimas tokių tinklų kiekis (skaičius), sumažėjo žvejybos įrankių naudojimas“ – apie tokias jiems tariamai kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjai turėjo suprasti dar 2009 m. Todėl per 3 metus nuo 2009 m., kai buvo priimtas Pakeitimo įsakymas, iš kurio pareiškėjai kildina žalą, jie turėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėjai per 3 metų laikotarpį į teismą nesikreipė. Pareiškėjai taip pat teigia, kad Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba, Tarnyba) turėjo apskaičiuoti nuostolius, kai buvo priimtas Pakeitimo įsakymas, bet to nepadarė. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad būtų buvęs skųstas tariamas Žuvininkystės tarnybos veikimas ar neveikimas ar anksčiau inicijuoti kokie nors teisminiai procesai dėl tariamai neteisėtų sprendimų ar tariamos žalos.

Neegzistuoja visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjai iš esmės siekia neteisėtai praturtėti valstybės sąskaita. Pirma, Pakeitimo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdama Pakeitimo įsakymą, ŽŪM, įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas, vykdė vieną iš žvejybos reglamentavimo priemonių – nustatė priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų ribas. Tai, kad šie žvejybos barai yra netoli Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – ir Klaipėdos uostas) vartų ar, kad pareiškėjai mano, jog pakeitimą galėjo lemti objektyvios priežastys (uosto plėtra, saugios laivybos užtikrinimas ar kt.), negali būti vertinama kaip galimybės žvejoti netekimas dėl Direkcijos ar kitų subjektų ūkinės veiklos. Aplinkybės, lėmusios minėto įsakymo priėmimą ir žvejybos barų ribų tikslinimą, yra susijusios su saugios laivybos reikalavimų užtikrinimu, tai jokiu būdu nesudaro pagrindo teigti, kad šios priežastys yra išimtinai susijusios su Direkcijos siekiama nauda ir interesais. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad jie visu laikotarpiu, už kurį prašo nuostolių atlyginimo, turėtų leidimus naudoti žvejybos plotus, t. y. pareiškėjai nenurodė, kokiam terminui turėjo leidimus naudoti žvejybos plotus ar žvejybos įrankius jį skaičiuojant po 2009 m. birželio 15 d. ir nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų.

Siekdami prisiteisti skunde nurodomą žalą, pareiškėjai privalo įrodyti, jog jei ne jų įvardijamas neva neteisėtas ŽŪM 2009 metų pakeitimas, pareiškėjai neabejotinai (realiai, neišvengiamai) būtų gavę visas jų pageidaujamus pajamas. Pareiškėjai į bylą pateikė UAB „Vertinimo partneriai“ 2023 m. rugpjūčio 3 d. nuostolių apskaičiavimo pažymą dėl žvejybos kompensacijų sumos Nr. VP23VK07-01-01. Pažymoje kompensacijos sumos skaičiuotos, remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-659 „Dėl nuostolių, patirtų netekus žvejybos galimybių (taip pat ir terminuotai) dėl kitų asmenų veiklos, apskaičiavimo ir įkainių nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (atsižvelgiant į atskiras įsakymo redakcijas ir kompensacijų apskaičiavimo laikotarpius); taip pat, kaip matyti iš Pažymos turinio, buvo įvertintas sumažintas žvejybos plotas, kompensacijų sumos už vieną 30 metrų pastatomą tinklą per vieną dieną, pareiškėjų dokumentai, vidutinės metinės infliacijos įtaka. Taisyklės šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi šių taisyklių 2 punkte numatyta, kad „Asmenys, dėl kurių veiklos žuvų išteklių naudotojai patyrė nuostolius netekus žvejybos galimybių (taip pat ir terminuotai) (toliau – nuostoliai), privalo juos visiškai atlyginti“. Be to, pareiškėjai net neįrodinėja, kad visu ginčui aktualiu periodu turėjo žvejybos teisę, ta teisė nebuvo sustabdyta, panaikinta ar kitaip apribota ir (ar) išliko visą laiką. Pareiškėjų kartu su skundu pateiktas Perleidžiamųjų žvejybos teisių jūrų vandenyse suteikimo komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. posėdžio protokolas Nr. ŽKB-27 (6.1) įrodo, kad pareiškėjams 2017–2019 m. buvo suteiktos perleidžiamosios teisės naudoti žvejybos įrankius. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad jie visu laikotarpiu, už kurį prašo nuostolių atlyginimo, turėtų leidimus naudoti žvejybos plotus, t. y. pareiškėjai nenurodė, kokiam terminui turėjo leidimus naudoti žvejybos plotus ar žvejybos įrankius jį skaičiuojant po 2009 m. birželio 15 d. ir nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų.

Nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir tariamos žalos. Pareiškėjai priežastinį ryšį skunde tiesiog preziumuoja, t. y. teigia, kad jei Pakeitimo įsakymo nebūtų buvę, tai pareiškėjai tariamai būtų gavę visus pajėgumus žvejybai ir pagavę daugiau žuvų išteklių. Tačiau toks deklaratyvus teiginys nėra pakankamas priežastiniam ryšiui įrodyti, kadangi ši sąlyga, kaip ir kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, privalo būti įrodytos įrodymais, o ne deklaratyviais teiginiais.

Pareiškėjų argumentai, kad 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų sumažinimas 2009 m. buvo nulemtas Direkcijos veiklos, nėra pagrįstas jokiais aiškiais ir nedviprasmiškais įrodymais. Pareiškėjų pateiktas ŽŪM raštas, kuriame dėstoma nuomonė, jog „tokį pakeitimą galėjo lemti objektyvios priežastys (uosto plėtra, saugios laivybos užtikrinimas ar kt.)“ nepagrindžia, kad Direkcija vykdė ūkinę veiklą, dėl kurios būtų priimti sprendimai pareiškėjams apriboti ar jie netektų galimybės žvejoti. Direkcijos vertinimu, tiek 2007 m., tiek 2009 m. ŽŪM, priimdama sprendimus (ŽŪM įsakymus), kuriais buvo nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos baro ribos, ne apribojo žvejybos galimybes, o įgyvendino vieną iš žvejybos reglamentavimo priemonių – nustatė priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų ribas (ŽĮ 6 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjų byloje pateiktas Žuvininkystės tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 2E/2023-727 „Dėl 16 žvejybos baro ribų patikslinimo“ (toliau – ir 2023 m. lapkričio 3 d. raštas) yra susijęs su visiškai kitomis aplinkybėmis. 2021 m. buvo suprojektuotas naujas Klaipėdos uosto laivybos kanalas. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos uosto išorinio laivybos kanalo naujos vedlinės kryptis priartėjo prie Baltijos jūros priekrantės 16 žvejybos baro ribų, kurių dalis pateko į naujai suformuoto Klaipėdos uosto išorinio laivybos kanalo (naujos vedlinės) ribas bei 500 m apsaugos zoną, siekiant išlaikyti saugų atstumą ir užtikrinti laivybos ir žvejybos barų saugumą, buvo prašoma patikslinti 16-ojo žvejybos baro ribas. Žuvininkystės tarnyba, atsižvelgusi į Direkcijos prašymą, sustabdė žvejybos veiklą 16-ojo baro dalyje. Esant šioms aplinkybėms ir sprendimams bei vadovaujantis ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Taisyklėmis, Direkcija apskaičiavo ir pareiškėjams UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ išmokėjo kompensacijas dėl žvejybos veiklos sustabdymo 16-ojo baro dalyje nuo 2023 m. lapkričio 3 d. iki paskirstytų perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes arba Baltijos jūros priekrantės įrankius galiojimo pabaigos (už praėjusį laikotarpį iki 2025 m. birželio 30 d.). Tai patvirtina, kad 2023 m. buvusios aplinkybės nėra niekaip susijusios su pareiškėjų šioje administracinėje byloje keliamais klausimais: 2023 m. buvo priimtas kompetentingos institucijos (Žuvininkystės tarnybos) sprendimas stabdyti žvejybos veiklą 16 baro dalyje (o ne keisti 16-ojo baro ribas) pagal Direkcijos prašymą ir dėl jos veiklos, todėl atsirado teisinis pagrindas mokėti kompensaciją. Tačiau pareiškėjų keliami reikalavimai yra susiję su 2009 m. buvusia situacija (tarp šių laikotarpių yra 14 metų skirtumas), kai ŽŪM, įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas, vykdė vieną iš žvejybos reglamentavimo priemonių – nustatė priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų ribas. Direkcijai nėra žinoma, dėl kokių priežasčių 2009 m. žemės ūkio ministras priėmė įsakymą ir nustatė tokias 15-ojo ir 16-ojo barų ribas. Tai, kad šie žvejybos barai yra netoli Klaipėdos uosto vartų ar kad, manoma, jog pakeitimą galėjo lemti objektyvios priežastys (uosto plėtra, saugios laivybos užtikrinimas ar kt.), negali būti vertinama kaip galimybės žvejoti netekimas dėl Direkcijos ar kitų subjektų ūkinės veiklos.

Net jeigu būtų nustatyta, kad aplinkybės, lėmusios Pakeitimo įsakymo priėmimą ir žvejybos barų ribų tikslinimą, yra susijusios su saugios laivybos reikalavimų užtikrinimu, tai jokiu būdu nesudaro pagrindo teigti, kad šios priežastys yra išimtinai susijusios su Direkcijos siekiama nauda ir interesais, nes saugios laivybos priemonės yra nustatomos siekiant ne Direkcijos naudos, ne konkrečiam subjektui, o visiems asmenims, besinaudojantiems uosto infrastruktūra, siekiant užtikrinti ne konkretaus subjekto interesus ar jo naudą, bet bendrus uosto naudotojų saugumo ir kitus interesus.

Net jeigu būtų nustatyta, jog yra pagrindas pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą, pritaikius 3 metų senaties terminą ir atsižvelgus į tai, kad pažeidimas yra tęstinis, jis galėtų būti priteistas tik už 3 metų laikotarpį, jį skaičiuojant iki 2023 m. gegužės 5 d.

Žuvininkystės tarnyba 2023 m. lapkričio 3 d. raštu kreipėsi į pareiškėjus UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“, nurodydama, kad siekiant užtikrinti saugią laivybą Klaipėdos uosto akvatorijoje, Tarnyba stabdo žvejybą Baltijos jūros priekrantės 16-ojo baro dalyje, kuri patenka į 16-ojo žvejybos baro keitimo schemą. Direkcija SM prašė kreiptis į ŽŪM su prašymu inicijuoti Įsakymo pakeitimą dėl 16-ojo žvejybos baro ribų, siekiant išlaikyti šiuo metu esantį tą patį 500 metrų saugų atstumą nuo naujai suformuoto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto išorinio laivybos kanalo (naujos vedlinės) ribų tam, kad ir toliau būtų užtikrintas laivybos ir žvejybos barų saugumas. Nei iš ŽŪM, nei iš Tarnybos ar Direkcijos bei SM pareiškėjai nėra gavę jokių pasiūlymų, kaip galėtų būti kompensuoti nuostoliai, kurie atsiras dar labiau sumažinus 16-ojo žvejybos baro ribas, bei nuostoliai, kurie pareiškėjams yra susidarę dėl ginčo plotų sumažinimų. ŽŪM (o taip pat ir Tarnyba, Direkcija, SM) supranta įstatyme nustatytą pareigą kompensuoti pareiškėjams nuostolius už prarastą (ženkliai apribotą) galimybę vykdyti verslinės žvejybos veiklą žvejybos baruose, o jos oficiali pozicija (neva ŽŪM jokių nuostolių atlyginti neprivalanti) nėra tikra ir sąžininga. Iš pateikto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos 2018 m. vasario 27 d. posėdžio protokolo ir poveikio aplinkai vertinimo sprendimo turinio matosi, kad visi motyvai, dėl kurių mažinami pareiškėjų žvejybos barų plotai, niekaip nėra susiję su žvejybos reglamentavimo priemonėmis.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad Pakeitimo įsakymu buvo sumažintos 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, todėl pareiškėjai neteko galimybės verstis versline žvejyba atitinkamai, 1.162344 kv. km plote (buvusiose 15-ojo žvejybos baro ribose) ir 2.680413 kv. km plote (buvusiose 16-ojo žvejybos baro ribose). Reikšmingas leidžiamo naudoti ploto apribojimas reiškia ir tai, kad žuvų išteklių naudotojai negali sugauti tokio pat kiekio žuvies. Pareiškėjai 2023 m. rugpjūčio 22 d. patikslintame skunde paaiškino, kad 15-ame bare žvejojanti įmonė neteko teisės statyti ne mažiau kaip 2.500 metrų žvejybos tinklų vienos žvejybos (dienos) metu, o 16-ame bare žvejojančios įmonės neteko teisės statyti 6.250 metrų žvejybos tinklų vienos žvejybos (dienos) metu. Atsižvelgiant į prarastą teisę naudoti žvejybos tinklus kaip anksčiau, UAB „Vertinimo partneriai“ ir nustatė pareiškėjų patirtų nuostolių dydį.

Pakeitimo įsakymas, sumažinantis 15-ojo ir 16-ojo barų plotus, yra neteisėtas aktas, nes prieštarauja KĮ nuostatoms ir diskriminuoja pareiškėjus prieš kitus žuvų išteklių naudotojus. Diskriminuojantis reglamentavimas, pagal kurį juridinis asmuo gali gauti leidimą užsiimti versline žvejyba tik tam tikrame Baltijos pakrantės plote (bare), priešingai negu savo procesiniuose dokumentuose teigė ŽŪM, yra taikomas iki šiol – teisė naudoti nustatytus žvejybos įrankius yra suteikiama tik konkrečiuose baruose. ŽŪM Pakeitimo įsakymo apskritai negalėjo priimti, nes tokia žvejybos reglamentavimo priemonė nebuvo numatyta tuo metu galiojusioje ŽĮ redakcijoje. Iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusioje Žuvininkystės įstatymo redakcijoje ŽŪM netgi neturėjo teisės keisti priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų ribų (ŽĮ redakcijos, galiojusios iki 2010 m. lapkričio 27 d., 10 str. 3 d.). Priekrantės žvejybos barų ribų nustatymas kaip žvejybos reglamentavimo priemonė buvo įtraukta į ŽĮ 10 straipsnio 3 dalį 8 punktu tik 2010 m. lapkričio 27 d. įsigaliojusiu ŽĮ pakeitimu, t. y. po daugiau nei vienerių metų nuo Pakeitimo įsakymo priėmimo. Pakeitimo įsakymo neteisėtumas taip pat pagrindžiamas tuo, kad jis buvo priimtas ultra vires (viršijant kompetenciją).

Pareiškėjai neturėtų teisės į nuostolių atlyginimą pagal ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą tik tuo atveju, jeigu 15-ojo ir 16-ojo baro ribos buvo sumažintos remiantis žuvininkystės tyrimų duomenimis ir siekiant užtikrinti žuvų išteklių natūralų atsikūrimą, palaikyti optimalų produktyvumą ir reguliuoti vandens ekosistemos pakitimus. ŽŪM nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, leidžiančių prieiti prie išvados, kad sprendimas mažinti 15-ojo ir 16-ojo barų ribas buvo pagrįstas žuvininkystės tyrimų duomenimis ir buvo būtinas siekiant užtikrinti žuvų išteklių tausojimą. 15-ojo ir 16-ojo barų plotams tiesioginę įtaką daro tarp jų esantis laivybos kanalas ir tikrosios priežastys, dėl kurių buvo sumažinti pareiškėjų žvejybos plotai, yra susijusios su išimtinai valstybės valdomos įmonės AB Klaipėdos jūrų uosto direkcijos veikla. Byloje yra pateiktas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Privalomas jūros uosto kapitono 2008 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. KN6, kuris nustatė navigacines apsaugos zonas ir uždraudė verslinę žuvininkystę būtent toje dalyje 15-ojo ir 16-ojo žvejybos baro, dėl kurių buvo priimtas Pakeitimo įsakymas, keičiantis minėtų žvejybos barų ribas. Tai aiškiai patvirtina, kad 15–16 žvejybos barų ribų pakeitimą nulėmė Klaipėdos uosto plėtra ir su uosto veikla susiję veiksniai.

Buvo sumažintos tik 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, kai visų likusių žvejybos barų (konkrečiai – 27 likusių žvejybos barų) ribos nebuvo sumažintos jokia apimtimi. Iš to darytina išvada, kad ŽŪM ne tik sumažino žvejybos barų ribas bei vengia kompensuoti pareiškėjų patirtus nuostolius, bet dar ir neužtikrino sąžiningos konkurencijos tarp ūkio subjektų (šiuo atveju – subjektų, veikiančių Baltijos jūros priekrantės žvejybos baruose).

Net jeigu Pakeitimo įsakymas sumažinti žvejybos plotus buvo priimtas ir neišanalizavus tokio sprendimo naudos ar reikalingumo visuomenei, jis vis tiek patenka į atvejus, kuomet yra atimta galimybė žvejoti dėl valstybės valdomų įmonių veiklos. Direkcijos veiklos plėtra neturėtų būti suprantama kaip fiziškai besiplečiančios ribos.

Žalos dydį pagrindžia nepriklausomų vertintojų Pažyma. ŽŪM, nesutikdama su pateiktu žalos dydžiu, turėtų pateikti išaiškinimą, kaip reikėtų taikyti jos pačios nustatytas ir patvirtintas nuostolių apskaičiavimo taisykles. Pareiškėjų patirtą žalą (nuostolius) tiesiogiai nulėmė atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. ŽŪM, kaip valstybės valdžios institucijos, priimtas ydingas reglamentavimas ir pasyvus neveikimas tiek nekeičiant neteisėto reglamentavimo, tiek ir nevykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties bei ŽĮ nustatytos pareigos atlyginti nuostolius. Jeigu ŽŪM nebūtų priėmusi Pakeitimo įsakymo ir / arba būtų laiku pakeitusi KĮ prieštaraujantį ir pareiškėjus diskriminuojantį reglamentavimą, pareiškėjai nebūtų praradę teisės vykdyti verslinę žvejybą 15-ame bare 1.162344 kv. km plotu, o 16-ojo žvejybos baro ribose 2.680413 kv. km plotu.

Pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas atsinaujina kiekvieną dieną. Vadovaujantis ŽĮ nuostatomis, Lietuvos valstybė turėjo atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo pat Pakeitimo įsakymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d., pareiškėjų patikslinto skundo (prašymo) pateikimo dienos. Taigi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas byloje netaikytinas, nes Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai apima tęstinius pažeidimus. Be to, sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymas prieštarautų konstituciniams principams – būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę žalą, teisinės valstybės ir teisingumo principams.

II.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, teismas nurodė, kad Žuvininkystės įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.) nustatyta, jog leidimai naudoti žvejybos plotą išduodami Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Žuvininkystės įstatymo 17³ straipsnio 7 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d.) nustatyta, kad teisė naudoti žvejybos įrankius suteikiama ūkio subjektams 3 kalendoriniams metams. Pagal ŽĮ 17³ straipsnio 7 dalį (akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. lapkričio 1 d.) teisė naudoti žvejybos įrankius suteikiama ūkio subjektams 15 kalendorinių metų.

Įvertinęs paminėtą teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai per visą Pakeitimo įsakymo galiojimo laikotarpį (Pakeitimo įsakymas galioja ir šio sprendimo priėmimo metu) žinojo arba turėjo žinoti apie jų atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus (sumažintą 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų plotą). Skundas teismui paduotas 2023 m. balandžio 13 d., ženkliai praleidus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą, egzistavimo. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo (nei pareiškėjų prašymu, nei savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teismas, be kita ko, nustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 55, 15-ojo žvejybos baro ribos, priskirtos UAB „Pamario kopa“, sudarė 6.394041 kv. km plotą, o 16-ojo žvejybos baro ribos, priskirtos UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ – 5.138829 kv. km plotą. Priėmus Pakeitimo įsakymą, 15-ojo žvejybos baro ribos buvo sumažintos iki 5.231697 kv. km ploto (t. y. sumažėjo 18 proc.), o 16-ojo žvejybos baro ribos buvo sumažintos iki 2.458416 kv. km ploto (t. y. sumažėjo 52 proc.). Tačiau laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. 15-ojo ir 16-ojo barų ribos nebuvo mažintos.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjai žalą skaičiuoja už 15 metų, tačiau laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. pareiškėjai negalėjo patirti turtinės žalos, kadangi šiuo laikotarpiu jiems nebuvo sumažintas žvejybos ribų plotas. Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2034 m. gruodžio 31 d. yra suteikta pagal Žuvininkystės tarnybos 2019 m. gruodžio 18 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-6(6.1) pastarojo leidimo galiojimo laikotarpiu, kuris patenka į nagrinėjamo iš esmės ginčo laikotarpį, nebuvo pareiškėjų teisė žvejoti ribojama ar atimta. Pareiškėjai, pretenduodami tęsti veiklos vykdymą, žinojo žvejybos plotus ir jų ribas.

Apibendrindamas teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai neįrodė nei vienos iš trijų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), turtinės žalos ir priežastinio ryšio. Teismas sprendė, kad nenustačius ŽŪM neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjų naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos ŽŪM.

III.

ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata dėl nuostolių atlyginimo nesikeitė per visą jos galiojimo laikotarpį, tik atsakovas tokią nuostatą atskiriems laikotarpiams interpretuoja skirtingai. Iš esmės nepasikeitus reglamentavimui, tai pačiai situacijai, kai sumažinamas žvejybos baro plotas, yra mokama kompensacija pagal ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Taisyklių nuostatas, o už anksčiau sumažintus 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų plotus kompensaciją mokėti atsisakoma, nes pareiškėjai neva neprarado galimybės užsiimti versline žvejyba. Tokia ŽĮ normos interpretacija ne tik neatitinka LVAT Nutarties išaiškinimų, bet ir iliustruoja nepagrįstai selektyvų viešojo administravimo subjektų ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą. Byloje buvo įrodyta, kad Pakeitimo įsakymo pagrindu pareiškėjams buvo atimta galimybė žvejoti 18 proc. 15-o baro ploto ir 52 proc. 16-ojo baro ploto, o tai sudaro pagrindą į nuostolių atlyginimą pagal specialiąją ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą.

Pareiškėjų teisė į žalos atlyginimą kyla ne tik pagal specialiąją ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, bet ir bendrųjų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos pagrindu. Įsakymo pagrindu Baltijos jūros pakrantė buvo suskirstyta į atskirus, skirtingo dydžio žvejybos barus, kiekviena įmonė turi teisę užsiimti versline žvejyba tik jai priskirtame bare. Žvejybos įmones diskriminuojantis reglamentavimas iki šiol nėra ištaisytas. Pakeitimo įsakymu pareiškėjai buvo dar labiau diskriminuoti, nes sumažinti tik jiems priskirti 15-asis ir 16-asis žvejybos barai, nekeičiant likusių 27-ių barų plotų. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, neužtikrinant tinkamo ir teisingo reglamentavimo. Iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusioje ŽĮ redakcijoje tarp žvejybos reglamentavimo priemonių apskritai nebuvo numatytas priekrantės barų ribų nustatymas, todėl Pakeitimo įsakymas priimtas ultra vires (neturint tam įgaliojimų).

Teismas, prieidamas prie išvados, jog žvejybos barų „apribojimas negali būti vertinamas kaip šių versline žvejyba užsiimančių ūkio subjektų diskriminacija“ nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010 nagrinėto ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamam ginčui ir dėl to minėtoje nutartyje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje buvo konstatuota, kad Įsakymas pažeidžia KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Taigi Įsakymas, kuriuo Baltijos jūros pakrantė buvo suskirstyta į skirtingo dydžio žvejybos barus ir kurio pagrindu kiekvienas ūkio subjektas buvo priskirtas konkrečiam žvejybos barui, buvo pripažintas diskriminuojančiu versline žvejyba užsiimančius subjektus dar 2010 m. gegužės 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad nėra įstatyminio pagrindo, galinčio pagrįsti nevienodas žvejybos įmonių sąlygas. Atitinkamai ir iš to sekęs Pakeitimo įsakymas, sumažinantis 15-ąjį ir 16-ąjį žvejybos barus nekeičiant likusių 27 barų, buvo priimtas pažeidžiant aukštesnės galios KĮ. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas Konkurencijos tarybos 2008 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 2S-17 teisėtumas, ŽŪM įgijo prievolę ištaisyti versline žvejyba užsiimančius subjektus diskriminuojantį reglamentavimą. Tačiau ūkio subjektus diskriminuojantis suskirstymas į atitinkamus barus galioja iki šiol. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškia tęstiniu teismo sprendimo nevykdymu – iš esmės nepakeistu diskriminaciniu žvejybos barų suskirstymu ir papildomu pareiškėjams priskirtų barų mažinimu.

Priemonės, kurių Reglamento Nr. 865/2007 9 ir 10 straipsnių pagrindu galėjo imtis valstybės narės, turėjo būti susietos su 2 straipsnyje nustatytais tikslais ir ne mažiau griežtos už esamus Bendrijos teisės aktus. Tačiau nei ŽŪM, nei SM, nei Direkcija bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių teigti, kad mažinant 15-ąjį ir 16-ąjį barus, buvo siekiama apsaugoti žuvų išteklius. Priešingai, kaip matyti iš 2008 m. Direkcijos ir institucijų raštų, Pakeitimo įsakymu buvo siekiama užtikrinti Direkcijos vykdomos laivybos saugą. Taigi Reglamentas Nr. 865/2007 nesuteikė ŽŪM teisinio pagrindo mažinti pareiškėjams priskirtų barų plotus.

Pareiškėjai patirtos žalos dydį pagrindė nepriklausomų licencijuotų vertintojų UAB „Vertinimo partneriai“ pažyma. Kaip nurodoma Pažymoje, žalos dydžiai apskaičiuoti, atsižvelgiant į sumažintus 15-ojo ir 16-ojo barų plotus, ir vadovaujantis paties žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintomis Taisyklėmis. Byloje nebuvo reikalauta, o ir atsakovo iniciatyva nebuvo pateikta alternatyvių būdų objektyviai įvertinti pareiškėjų patirtos žalos dydį. Todėl žalos dydis laikytinas tinkamai pagrįstu ir įrodytu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties taikymo tęstiniam pažeidimui, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-219-624/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką). Pareiškėjų teigimu, ydingas Pakeitimo įsakymas lėmė tęstinio pažeidimo atsiradimą, todėl ieškinio senaties terminas atsinaujina kiekvieną dieną. Visgi tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad pareiškėjai neturi teisės į nuostolių atlyginimą už visą laikotarpį nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d., tuomet pareiškėjai prašo atlyginti jų nuostolius už paskutinius 3 metus.

Taisyklės šiuo atveju yra neaktualios ir negali būti taikomos, apskaičiuojant pareiškėjų galimai patirtą žalą. ŽŪM nevykdė ir nevykdo veiklos, dėl kurios žuvų išteklių naudotojai galėjo patirti nuostolių, o tik atlieka reguliavimo funkciją, kylančią iš ŽĮ. ŽŪM turimais duomenimis, po Pakeitimo įsakymo priėmimo, pareiškėjų kasmet pagaunamos žuvies kiekis smarkiai nesumažėjo, o kai kuriais metais net žymiai didėjo. Be to, atskirų įmonių kasmet pagaunamos žuvies kiekio svyravimai negali būti siejami vien su žvejybos barų ribų pakitimu, nes bendras visų priekrantėje žvejojančių įmonių pagaunamos žuvies kiekis kasmet svyruoja.

Pakeitimo įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis ŽĮ redakcijos, kuri galiojo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d., 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris ŽŪM ir Aplinkos ministerijai suteikė kompetenciją atlikti valstybinį reguliavimą organizuoti žuvų išteklių atkūrimą ir žuvininkystės tyrimus žuvininkystės vandens telkiniuose, t. y. ŽŪM veikė pagal savo kompetenciją (analogiški įgaliojimai yra įtvirtinti galiojančios įstatymo redakcijos 32 straipsnyje).

Regionų administracinis teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjų teisė žvejoti nebuvo atimta ar siaurinama, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai dėl pasikeitusių žvejybos barų ribų galėjo patirti žalą, kadangi ribos, kuriose galėjo teisėtai žvejoti, nepasikeitė. Pareiškėjai nepagrindžia ir neįrodo žalos atsiradimo bei jos dydžio jokiais dokumentais ar kitokiais įrodymais, todėl neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp Pakeitimo įsakymo priėmimo ir žalos atsiradimo bei ar pareiškėjų nurodyta žala yra visa apimtimi tiesiogiai susijusi su minimo įsakymo įsigaliojimu.

Šiuo atveju yra pasibaigę tiek ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio skundo pateikimo terminas, tiek CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas 3 metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pažeidimas yra tęstinis, kadangi ŽŪM, priimdama Pakeitimo įsakymą, tiesiog vykdė teisės aktų jai pavestas funkcijas ir jokio pažeidimo nepadarė. Pareiškėjų kreipimasis į teismą praėjus daugiau nei 13 metų nuo Pakeitimo įsakymo priėmimo yra piktnaudžiavimas teise, kadangi su šiuo įsakymu susijusių dokumentų ŽŪM jau nėra išlikę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos (nuostolių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d.) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, sumažėjus pareiškėjų vykdomos komercinės žvejybos plotų riboms.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, padaręs išvadą, kad nėra įrodyta nei viena žalos atlyginimo sąlyga (neteisėta veika (neveikimas), turtinė žala ir priežastinis ryšys). Reikalavimams už laikotarpį iki 2020 m. balandžio 13 d. taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmetė. Teismas nustatė, jog 15–16 žvejybos barų ribų pakeitimą lėmė aplinkybė, kad jos persidengė su Klaipėdos uosto laivybos kanalo nustatytomis ribomis bei uosto akvatorijos apsaugos zonos ribomis, nustatytomis privalomu uosto laivams saugiai plaukti uosto kanalo jūrine dalimi, dėl to pareiškėjų komercinės žvejybos veikla šiuose Baltijos jūros priekrantės baruose buvo apribota, tačiau dėl šios aplinkybės Pakeitimo įsakymo nevertino kaip diskriminuojančio pareiškėjus. Teismas nurodė, kad ŽŪM, priimdama Pakeitimo įsakymą, veikė teisėtai. Teismas sprendė, kad nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. pareiškėjai negalėjo patirti turtinės žalos, kadangi šiuo laikotarpiu jiems nebuvo sumažintas žvejybos ribų plotas. Pakeitus Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribas (net ir jas susiaurinus), ūkio subjektai teisės vykdyti verslinės žvejybos veiklą tuose žvejybos baruose neprarado, t. y. žvejyba tuose baruose nebuvo stabdoma nei laikinai, nei neterminuotai, dėl to neatsirado teisinio pagrindo taikyti Taisykles ir skaičiuoti bei išmokėti kokias nors kompensacijas ūkio subjektams.

Pareiškėjai, apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo sprendimu, akcentavo, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo galimybę užsiimti komercinės žvejybos vertino tik jos visiško atėmimo aspektu ir nevertino jos apribojimo, kai sumažinamas žvejybos baro plotas. Ta aplinkybė, kad žvejybos barai buvo sumažinti dėl uosto plėtros ir saugios laivybos, patvirtina, kad 15–16 žvejybos barų ribų pakeitimą nulėmė valstybės valdomos Direkcijos laivybos veikla ir su Klaipėdos uosto plėtra susiję veiksniai, o ne siekis apsaugoti žuvų išteklius, todėl pareiškėjai įgijo teisę į nuostolių atlyginimą pagal specialiąją ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą. Iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusioje ŽĮ redakcijoje tarp žvejybos reglamentavimo priemonių apskritai nebuvo numatytas priekrantės barų ribų nustatymas, todėl Pakeitimo įsakymas priimtas ultra vires (neturint tam įgaliojimų). Nesutiko su senaties termino taikymu, nes pažeidimą laiko tęstiniu; jei būtų vertinama priešingai, prašė priteisti žalos atlyginimą už paskutinius tris metus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.). Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendime padarytomis išvadomis, teismo nustatytomis aplinkybėmis, iš naujo jų nenagrinėja, išdėstytų motyvų nekartoja, nutartyje pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos ŽŪM 2026 m. balandžio 23 d. raštą „Dėl pastabų „Curonian Nord“ jūrinio vėjo elektrinių parko vystymo Lietuvoje ir jūrinio vėjo elektrinių parko „Plotas D“ elektros perdavimo kabelio įrengimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai“. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be nurodytų aplinkybių, sprendžiant dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, turi būti nustatytas įrodymų ryšys su nagrinėjamu ginču, jų reikšmė nustatant svarbias aplinkybes byloje. Pareiškėjo pateikiami duomenys nėra susiję su individualia pareiškėjo situacija, byloje nustatinėjamais faktais, kurie yra svarbūs sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo, taigi teikiami įrodymai neatitinka sąsajumo su ginčo dalyku kriterijaus, todėl teisėjų kolegija prie bylos jų neprideda.

Viešajai atsakomybei CK 6.271 straipsnio pagrindu atsirasti būtina nustatyti trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktus neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtą žalą (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantį priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Viešajai atsakomybei nustatyti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Pareiga įrodyti būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam žalos atlyginimo. Įstatymų nustatytais atvejais gali būti atlyginami ir teisėtų veiksmų rezultate patirti nuostoliai.

Pareiškėjų skunde reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvo grindžiami faktine aplinkybe dėl Pakeitimo įsakymu nuo 2009 m. birželio 24 d. sumažinto 15–16 žvejybos barų ploto (ginčo dėl paties fakto byloje nėra) bei teisiniais pagrindais – CK 6.271 straipsniu, ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuostolių (negautų pajamų) dydį apskaičiuojant vadovaujantis Taisyklėmis.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1504 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymą (Žin., 2004, Nr. 173-6402) 1.3.1 punktu, buvo nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos, pavesta Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje departamentui kontroliuoti, kad naudotojai Baltijos jūros priekrantėje žvejotų tik jiems paskirtuose žvejybos baruose; išduodant leidimus naudotojams žvejoti Baltijos jūros priekrantėje, juos informuoti apie žvejybos ir laivybos apribojimus šiame telkinyje. ŽŪM 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo priėmimo metu ŽĮ (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 14 d.) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad Valstybinio žuvininkystės reglamentavimo funkcijas pagal kompetenciją atlieka, be kita ko, Žemės ūkio ministerija – žuvininkystės politikos formavimo, šios šakos valstybinio reglamentavimo ir Europos Sąjungos bendrosios žuvininkystės politikos įgyvendinimo bei žuvų išteklių išsaugojimo ir jų kontrolės funkcijas jūrų vandenyse. Atsižvelgiant į ŽŪM 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo bendrą pobūdį (galioja į ateitį, nėra apibrėžtas konkretus subjektų ratas, kuriems taikomas įsakymas), jis laikytinas norminiu administraciniu aktu. Pareiškėjams, kaip ir kitiems subjektams, teisės šio įsakymo pagrindu kyla tik tuomet, kad jie teisės aktų nustatyta tvarka turi įsigiję leidimus žvejoti Baltijos jūros priekrantėje.

ŽŪM 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo priėmimo metu ŽĮ (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 14 d.) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad žvejybos teisė pasibaigia, pasibaigus žvejybos leidime nustatytam terminui (1 p.), <...>; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog netekus žvejybos galimybių (taip pat ir terminuotai) dėl kitų asmenų veikos, patirtų nuostolių apskaičiavimo tvarką bei įkainius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pareiškėjai savo teisių pažeidimą ir patirtų nuostolių dydį nagrinėjamoje byloje sieja ne su pačiu Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymu ŽŪM 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu, bet su 15-ojo ir 16-ojo barų ribų pasikeitimu priėmus minėto įsakymo Pakeitimo įsakymą. Pakeitimo įsakymas buvo priimtas vėliau, negu Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 2S-17 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuris buvo bylos nagrinėjimo dalyku Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010, todėl nurodytoje administracinėje byloje pateikiami išaiškinimai nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, nesietini su pareiškėjų teisių pažeidimais, kuriuos jie grindžia Pakeitimo įsakymu nustatytu žvejybos barų (15-ojo ir 16-ojo) ribų pakeitimais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Pakeitimo įsakymas priimtas, vadovaujantis 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. liepos 10 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 865/2007 9 ir 10 straipsniais ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris nustatė, kad žuvininkystės sektoriaus valstybinį reguliavimą atlieka, be kita ko, Žemės ūkio ministerija – dalyvauja formuojant Lietuvos žuvininkystės politiką ir ją įgyvendina, vykdo žuvininkystės sektoriaus valstybinį valdymą, įgyvendina Europos Sąjungos bendrąją žuvininkystės politiką bei organizuoja ir vykdo žuvų išteklių išsaugojimą ir kontrolę jūrų vandenyse.

Be to, teismas nustatė, kad 15–16 žvejybos barų ribų pakeitimą lėmė esminė aplinkybė, jog žvejybos barų ribos Nr. 15 ir Nr. 16 persidengė su Klaipėdos uosto laivybos kanalo nustatytomis ribomis bei uosto akvatorijos apsaugos zonos ribomis, nustatytomis privalomu uosto laivams saugiai plaukti uosto kanalo jūrine dalimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribų patvirtinimo“, t. y. iki Pakeitimo įsakymo priėmimo, yra patvirtinusi ir nustačiusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą. Uosto žemė ir uosto akvatorija yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė. Uosto akvatorijoje galioja saugios laivybos teisinis režimas, kuris nustatytas aukštesnės galios teisės aktu ir kuris yra viešas interesas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes – kad Pakeitimo įsakymas yra priimtas kompetentingo subjekto, jo priėmimą nulėmusias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Pakeitimo įsakymo teisėtumu. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribos persidengė su 15–16 žvejybos barų ribomis ir jos dėl to buvo pakeistos sumažinant konkrečių žvejybos barų plotą, tai neturi būti vertinama kaip subjektų, kurie turi leidimus žvejoti Baltijos jūros priekrantėje 15–16 baruose, diskriminacija, nes jų teisinės padėties skirtumas nuo subjektų, turinčių leidimus žvejoti kituose baruose, susidarė dėl objektyvių aplinkybių, nulėmusių jų skirtingą padėtį negu kitų žvejybos barų naudotojų, t. y. konkrečios teritorijos poreikis Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad teritorijos poreikis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veiklai nulėmė žvejybos barų plotų sumažinimą administraciniu aktu, reiškia ir žvejybos galimybių sumažėjimą dėl trečiųjų asmenų veiklos 15–16 baruose, tuo pačiu ir subjektų, praradusių šią galimybę, teisę į patirtų nuostolių kompensavimą ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (redakcija, galiojusi skundo pateikimo metu, nuo 2016 m. liepos 1 d.). ŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nuostolių atlyginimo ypatumas yra tai, kad asmenys įgyja teisę į nuostolių atlyginimą, kurie patiriami esant teisėtiems atsakovo veiksmams. Tačiau teisė į nuostolių atlyginimą negali būti neribota laike, gindami savo galbūt pažeistus interesus subjektai turi būti aktyvūs ir tai daryti per nustatytus senaties terminus, kurie yra svarbūs užtikrinant teisinį tikrumą bei stabilumą ir kitai teisinio santykio šaliai. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2023 m. balandžio 13 d., praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo Pakeitimo įsakymo priėmimo (2009 m. birželio 15 d.), taigi praleidę sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.). Teismas nenustatė svarbių priežasčių senaties terminui atnaujinti ir, atsakovų prašymu, taikė senatį pareiškėjo reikalavimams iki 2020 m. balandžio 13 d., juos atmesdamas.

Pareiškėjai, nesutikdami su teismo išvada, kad jų reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas 3 metų senaties terminas, kaip tai nustatyta CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, nurodo, jog jų teisių pažeidimas yra tęstinis, nes nuo Pakeitimo įsakymo priėmimo vyksta kiekvieną dieną, todėl patiriama žala turi būti atlyginta už visą laikotarpį iki skundo pateikimo teismui. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimui esant tęstiniu, t. y. kai jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pakeitimo įsakymas yra ŽŪM ministro konkrečiu metu priimtas norminis administracinis aktas, kuriuo keičiamas / nustatomas naujai teisinių santykių reglamentavimas, ir kuris laikytinas atliktu baigtiniu veiksmu. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl Pakeitimo įsakymo priėmimo patiria jam nepriimtinas pasekmes neribotą laiką, savaime nesudaro pagrindo konkretų administracinį sprendimą vertinti kaip atsakovo daromą tęstinį pažeidimą. Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-219-624/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką) vertinant tęstinius asmens teisių pažeidimus yra suformuota iš esmės kitos kategorijos byloje, kuriose faktinės aplinkybės nėra panašios (atsakovas ilgą laiką neatlieka teisės aktuose nustatytų veiksmų) į nagrinėjamoje byloje nustatytas (atsakovas atlieka konkretų veiksmą – priima Pakeitimo įsakymą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žvejybos teisę ir galimybę lemia ne žvejybos barų ribų nustatymas savaime, bet konkretaus leidimo žvejoti Baltijos jūros priekrantėje turėjimas. Pareiškėjo lūkesčiai užsiimti tam tikra ūkine veikla neribotą laiką tomis pačiomis sąlygomis laikytini nepagrįstais, nes veiklos galimybes, be kita ko, riboja leidimo žvejoti Baltijos jūros priekrantėje terminas. Pareiškėjams dėl Pakeitimo įsakymo kilusios pasekmės turėjo būti žinomos ir suprantamos nuo jo priėmimo, vėliausiai – nuo 2010 m. balandžio 30 d., kai baigėsi pareiškėjams Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V1-18 nuo 2009 m. vasario 26 d. suteikta teisė verstis versline žvejyba Baltijos jūros pakrantėje, taigi teismo išvada, kad pareiškėjai yra praleidę sutrumpintą 3 metų senaties terminą reikalavimams reikšti dėl žalos atlyginimo nuo 2009 m. birželio 24 d., kai Pakeitimo įsakymu buvo pakeistos 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos iki 2020 m. balandžio 13 d., yra pagrįsta.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai galėtų reikalauti nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 13 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. Pareiškėjams teisė žvejoti pagal Žuvininkystės tarnybos 2019 m. gruodžio 18 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-6(6.1) yra suteikta laikotarpiui nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2034 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs, kad pastarojo leidimo galiojimo laikotarpiu, kuris patenka į nagrinėjamo iš esmės ginčo laikotarpį, pareiškėjų teisė žvejoti nebuvo ribojama ar atimta, o pareiškėjai, pretenduodami tęsti veiklos vykdymą, žinojo žvejybos plotus ir jų ribas, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra nustatyti minėtu laikotarpiu tokie atsakovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjai galėjo patirti turtinės žalos, todėl tenkinti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo aptariamu laikotarpiu nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo byloje padarytoms išvadoms, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kad pareiškėjai yra praleidę senaties terminą reikšti reikalavimams dėl Pakeitimo įsakymu patirtų nuostolių atlyginimo, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl priekrantės žvejybos priemonių teisinio reglamentavimo, dėl Reglamento Nr. 865/2007 9 ir 10 straipsnių aiškinimo ir taikymo, dėl nuostolių apskaičiavimo būdo, kt.) nepasisako, nes jie neturi reikšmės ginčo baigčiai.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas detaliai aptarė byloje reikšmingas aplinkybes, sprendime savo išvadas išsamiai motyvavo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytus motyvus, paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.