Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 25S111341 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino šį sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo sprendimą. Iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos; pareiškėjui per nustatytą terminą savanoriškai neišvykus – išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienus metus nuo išsiuntimo dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos nevykdydamas Sprendimo – nuo išvykimo dienos; į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje vienus metus nuo išsiuntimo dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos nevykdydamas Sprendimo – nuo išvykimo dienos.

Ankstesnį Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio Regionų administracinis teismas panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo, o LVAT šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Sprendime atsakovas nurodė atsižvelgęs į LVAT 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį, surinkęs naujausią kilmės valstybės informaciją ir atlikęs papildomą pareiškėjo apklausą.

Pagal paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra 70 (duomenys neskelbtini) (angl. (duomenys neskelbtini); toliau – ir (duomenys neskelbtini)) išpažįstančių asmenų, iš kurių daugelis patyrė fizinę prievartą ir žvalgybos agentūrų ar policijos priekabiavimą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pats pripažino, kad (duomenys neskelbtini) tikinčiųjų skaičius (duomenys neskelbtini) yra labai mažas, o jie yra persekiojami valstybės, todėl bet kuris šios religijos atstovas bus individualiai persekiojamas dėl viešo (matomo) religinių apeigų atlikimo, neatsižvelgiant į tai, ar jis jau buvo patyręs persekiojimą praeityje; mažas bendruomenės narių skaičius daro jos narius ypač lengvais (duomenys neskelbtini) teisėsaugos sistemos taikiniais.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendime nurodė, kad tuomet ginčytame Migracijos departamento 2025 m. gegužės 11 d. sprendime buvo patvirtintos aplinkybės, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tikėjimui ir kad šio tikėjimo nariai yra persekiojami (duomenys neskelbtini). LVAT 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) yra nustatytas faktas, taip pat nustatyta, kad šį tikėjimą išpažįstantys asmenys gali būti persekiojami pareiškėjo kilmės valstybėje, be to, pareiškėjas viešai skelbė, jog išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą (platino informaciją „(duomenys neskelbtini)“, rengė vaizdo įrašus „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ socialiniuose tinkluose, dalyvavo demonstracijose). Pareiškėjo vertinimu, šių paties atsakovo ir abiejų instancijų teismų konstatuotų aplinkybių pakanka pripažinti, kad jam privalo būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje.

Kitos Sprendime aptartos aplinkybės, įskaitant pareiškėjo pasakojimo ir su jo sulaikymu kilmės šalyje susijusių dokumentų vertinimą, yra antraeilės ir nepaneigia pareiškėjo pagrįstos baimės būti grąžintam į kilmės valstybę. Dokumentus dėl pareiškėjo sulaikymo rinko ne jis pats, o jo pasitelkti asmenys (duomenys neskelbtini), todėl jis asmeniškai negali atsakyti už šiuose dokumentuose esančių parašų tikslumą ar dokumentų patikimumą.

Atsakovo išvada, kad pareiškėjo atsivertimas yra formalus, o (duomenys neskelbtini) tikėjimas nesudaro esminės jo tapatybės dalies, prieštarauja logikai: neaišku, kodėl pareiškėjui 2020 m. reikėjo atsiversti į kitą tikėjimą (duomenys neskelbtini) šalyje, jeigu būtent dėl šio poelgio jis prarado šeimą ir buvo priverstas bėgti iš kilmės šalies, kurioje gyveno daugiau kaip 50 metų ir buvo susikūręs stabilų gyvenimą. Apie savo sunkią ligą pareiškėjas sužinojo tik 2022 m., o iš kilmės šalies išvyko 2023 m. (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo prieš kelerius metus suplanuoti atsivertimo kaip preteksto gauti prieglobstį, siekdamas gydytis Europoje. Atsakovas remiasi vien subjektyviais svarstymais apie pareiškėjo perėjimo į kitą religiją priežastis, jo religinių žinių išsamumą ir emocinę būseną, taip bandydamas paneigti objektyvų ir paties atsakovo pripažintą faktą, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) religijos išpažinėjas.

Net jeigu skundas dėl prieglobsčio nebūtų tenkintas, Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę yra neteisėta. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimas atvykti į Šengeno erdvę nebūtinai turi būti grindžiami tais pačiais motyvais, o prieš įvedant perspėjimą į SIS turi būti individualiai įvertintas jo proporcingumas, atsižvelgiant į asmens teisių, be kita ko, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimą (2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnis). Sprendime nepaaiškinta, kodėl automatiškai taikytinas tokios pačios trukmės draudimas atvykti į Šengeno erdvę. Ši Sprendimo dalis pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, gero administravimo principą ir pareigą motyvuoti (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsniai), todėl yra neproporcinga ir naikintina.

Iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, nustatyta, kad jo pasakojimas apie sulaikymus yra nenuoseklus ir nepagrįstas patikimais įrodymais, o pateikti dokumentai dėl nustatytų trūkumų nelaikytini autentiškais. Nors tikėtina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) narys, jo atsivertimas vertinamas kaip formalus ir nepatvirtina, kad tapimas (duomenys neskelbtini) nariu grindžiamas tvirtu įsitikinimu. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, kad rizika pareiškėjui nukentėti ateityje yra vien hipotetinė ir grindžiama ypač neapibrėžta tikimybe, todėl neįvykdyta „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga ir pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl jis neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Vertinant pareiškėjo atsivertimo į kitą religiją ilgalaikiškumą ir nuoširdumą pagal visuotinai pripažintus kriterijus, nustatyta, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokios asmeninės aplinkybės paskatino jį atsisakyti (duomenys neskelbtini), o jo nurodytos priežastys, dėl kurių jis pasirinko (duomenys neskelbtini), yra stereotipinės ir neatspindi asmeninės patirties, todėl priežasčių, paskatinusių keisti religiją, kriterijus neįgyvendintas. Pareiškėjo narystė (duomenys neskelbtini) laikytina nustatyta pagal 2024 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) išduotą narystės pažymėjimą, tačiau jo paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini) priėmimo kelia pagrįstų abejonių, todėl religijos keitimo proceso kriterijus įgyvendintas tik iš dalies. Pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) nėra tokios išsamios, kokių būtų galima tikėtis iš asmens, kelerius metus besidominčio šia religija ir tariamai ją skleidžiančio, todėl žinių kriterijus įgyvendintas iš dalies. Pareiškėjas nurodė, kad lankosi (duomenys neskelbtini), nors (duomenys neskelbtini) atstovai (duomenys neskelbtini) nesimeldžia, todėl religinių ritualų praktikos kriterijus taip pat įgyvendintas tik iš dalies. Apibendrindamas atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atsivertimas į (duomenys neskelbtini) yra nustatytas faktas, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl atsivertimo tikrųjų tikslų, nuoširdumo ir ilgalaikiškumo.

Pareiškėjo pasakojimas apie naujos religijos atradimo patirtis yra paviršutiniškas, neatspindi vidinių apmąstymų, pareiškėjas vengė kalbėti apie asmeninį santykį su naująja religija, o 2026 m. sausio 22 d. apklausoje negalėjo išsamiau atsakyti į klausimus apie (duomenys neskelbtini) ir paaiškinti nustatytų neatitikimų. Būdamas Lietuvoje, kur (duomenys neskelbtini) veikla neribojama, pareiškėjas žinių apie religiją negilina ir jos plačiai neskleidžia; jo elgsena tiek Lietuvoje, tiek kilmės valstybėje yra pasyvi, todėl, atsakovo vertinimu, kyla pagrįstų abejonių, ar (duomenys neskelbtini) iš tiesų sudaro reikšmingą pareiškėjo tapatybės elementą.

Išanalizavus pareiškėjo po Migracijos departamento 2025 m. gegužės 11 d. sprendimo pateiktus papildomus procesinius dokumentus ir raštus, dėl nustatytų formos ir turinio trūkumų jie nelaikyti autentiškais ir patikimais įrodymais: kai kuriuose dokumentuose nurodyta, kad asmens paieška paskelbta dar prieš iškeliant baudžiamąją bylą, tam tikruose dokumentuose nebuvo skaitmeninio patvirtinimo (QR) kodo, be to, skirtingų (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos padalinių pateikta informacija prieštaravo tarpusavyje. Nors advokato 2025 m. gegužės 2 d. užklausoje buvo prašoma pateikti informaciją apie visas pareiškėjo paieškas, 2025 m. gegužės 21 d. atsakyme nepateikta duomenų apie tariamai 2024 m. (duomenys neskelbtini) paskelbtą pareiškėjo paiešką. Duomenų apie pareiškėjo paiešką taip pat nerasta (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo tarnybos paieškomų asmenų puslapyje ir Interpolo duomenų bazėje. Todėl pareiškėjo nurodyti sulaikymai ir vykdomas baudžiamasis persekiojimas nelaikyti nustatytais faktais.

Sprendime buvo įvertinti pareiškėjo pateikti medicinos dokumentai, jo sveikatos problemos ir kilmės valstybėje taikytas gydymas.

Pareiškėjas, nuo 2020 metų formaliai priklausydamas (duomenys neskelbtini), toliau gyveno įprastą gyvenimą (duomenys neskelbtini): iki gydymosi atostogų dirbo (duomenys neskelbtini) bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, jam buvo teikiamos valstybinės medicinos paslaugos, o 2021 m. (duomenys neskelbtini) jam išduotas naujas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas; atsakovo vertinimu, tai suponuoja, kad valstybės institucijos nelaikė jo asmeniu, keliančiu grėsmę, ir netaikė jokių suvaržymų. Pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugai yra žinoma apie jo atsivertimą. Vien deklaratyvus priklausymas religinei bendruomenei, nesant duomenų apie aktyvią ar viešą tikėjimo raišką, savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti persekiojimo riziką, todėl nenustatyta pagrįsta, reali ir individualizuota grėsmė pareiškėjui patirti persekiojimą dėl religijos.

Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo priimtas sąlyginis sprendimas: pareiškėjui įvykdžius Sprendimą ir savanoriškai išvykus iš Lietuvos Respublikos, išsiuntimas nebūtų vykdomas ir draudimas atvykti nebūtų taikomas. Pareiškėjui savanoriškai neišvykus, jis būtų išsiunčiamas į kilmės valstybę ir, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 44.2 papunkčiu, jam būtų taikomas vienų metų draudimas atvykti. Įvertinta, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, nes jau buvo išvykęs ir prieglobsčio prašymą pateikė Vokietijoje, todėl, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, jo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS. Atsakovo vertinimu, buvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija, o nustatytos priemonės yra proporcingos ir atitinka tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Dėl Sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti ir, šio įpareigojimo neįvykdžius, nuspręsta jį išsiųsti, uždrausti jam atvykti ir įvesti perspėjimą į SIS, teismas nurodė, kad, nesuteikus prieglobsčio, kartu išsprendžiamas asmens grąžinimo ar išsiuntimo klausimas (Tvarkos aprašo 105.4 papunktis), o dėl pareiškėjo priimtas sąlyginis sprendimas: jam savanoriškai išvykus, išsiuntimas nebūtų vykdomas ir draudimas atvykti nebūtų taikomas. Išsiuntimo atveju vienų metų draudimo atvykti laikotarpis, nustatytas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, laikytinas pagrįstu. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo duomenys pagal Taisyklių 15 punktą teikiami SIS, atsižvelgiant į SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą, į tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, ir į draudimo atvykti instituto tikslą – užtikrinti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos erdvėje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčo faktines ir procesines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

Byloje nustatytos visos aplinkybės, rodančios, kad pareiškėjui reikalingas prieglobstis, o jo pasakojimo detalės sutampa su paties atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija. Pagal atsakovo surinktą informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra 70 (duomenys neskelbtini) tikinčiųjų, daugelis jų patyrė fizinę prievartą ir žvalgybos agentūrų ar policijos priekabiavimą, todėl bet kuris šios religijos atstovas bus individualiai persekiojamas už viešą religinių apeigų atlikimą, o nedidelis bendruomenės narių skaičius daro juos ypač lengvais taikiniais. Byloje yra atsakovo pripažintų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) narys ir kad šio tikėjimo nariai persekiojami (duomenys neskelbtini); pripažinta, kad pareiškėjas tapo (duomenys neskelbtini) nariu ir skleidė informaciją apie šią religiją, be to, jis pateikė medžiagą apie Latvijos Respublikos institucijų sprendimus, kuriais prieglobstis suteiktas kitiems tos pačios religijos (duomenys neskelbtini) piliečiams. LVAT 2025 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuotas pareiškėjo atsivertimo į (duomenys neskelbtini) faktas ir nurodyta, kad šio tikėjimo išpažinėjai gali būti persekiojami kilmės valstybėje, o pareiškėjas viešai skelbė išpažįstąs (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Šių aplinkybių pakanka prieglobsčiui suteikti, o kitos Sprendime aptartos aplinkybės, įskaitant pasakojimo vertinimą ir sulaikymo dokumentų tyrimą, yra antraeilės; dokumentus dėl sulaikymo rinko pareiškėjo pasitelkti asmenys (duomenys neskelbtini), todėl jis negali atsakyti už juose esančių parašų tikrumą ar pačių dokumentų patikimumą.

Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pagal LVAT praktiką, esant netiksliems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams, prašymą nagrinėjanti institucija turi dėti pastangas šias aplinkybes patikslinti ir išsiaiškinti; jeigu institucija, nesiėmusi tokių pastangų, netikslumą panaudoja kaip argumentą, patvirtinantį pasakojimo nepatikimumą, ji neįvykdo pareigos bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju (LVAT 2022 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2932-881/2022); kilę neaiškumai, nesant galimybių jų pašalinti, vertinami prieglobsčio prašytojo naudai (LVAT 2008 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-243/2008). Be to, nagrinėjamu atveju yra įvykdytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytos kumuliacinės sąlygos, kurioms esant rašytiniais įrodymais negalintys būti patvirtinti duomenys vertinami pareiškėjo naudai.

Pagal EŽTT praktiką iš prieglobsčio prašytojo nereikalaujama pateikti neginčijamų persekiojimo įrodymų, o į kilmės valstybės informaciją privaloma atsižvelgti, ypač kai prašytojas priklauso sistemingai persekiojamai ir pažeidžiamai grupei (EŽTT 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Azimov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 67474/11; 2012 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Rustamov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 11209/10; 2017 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Allanazarova prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 46721/15). Institucijos privalo savo iniciatyva įvertinti, ar, grąžinus prašytoją į kilmės valstybę, nekiltų grėsmė pažeisti Konvencijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintas teises, ypač kai žinoma, kad prašytojas priklauso grupei, kurios nariai sistemingai patiria netinkamą elgesį (LVAT 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4734-756/2017; 2017 m. spalio 10 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. eA-4718-858/2017 ir Nr. eA-4719-858/2017). Be to, vertinant baimės pagrįstumą nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi savybių, dėl kurių gali būti persekiojamas, jeigu atitinkamą savybę jam priskiria persekiojimo vykdytojas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas priklauso marginalizuotai religijos išpažinėjų grupei, kurios nariai (duomenys neskelbtini) persekiojami, todėl iš jo negali būti reikalaujama pateikti neginčijamų persekiojimo įrodymų.

Prieglobsčio bylose taikomas įrodinėjimo standartas nėra tapatus taikomam civilinėse bylose: pagrįsta baimė patirti persekiojimą gali egzistuoti ir tuo atveju, kai persekiojimo tikimybė yra mažesnė nei 50 procentų; šiuo aspektu remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo sujungtose bylose Y ir Z (C-71/11 ir C-99/11) 76–77 punktuose pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos kompetentingos institucijos, vertindamos, ar prašytojo baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta, turi įvertinti, ar nustatytų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į individualią prašytojo situaciją, jis gali pagrįstai baimintis, kad prieš jį realiai bus imtasi persekiojimo veiksmų. Be to, pakankamas įrodinėjimo lygis pasiekiamas, jeigu įrodoma nors ir labai maža, tačiau reali persekiojimo grėsmės tikimybė (LVAT 2022 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2847-520/2022). Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo prašymu suteikti prieglobstį.

Net jeigu skundas dėl prieglobsčio nebūtų tenkintas, Sprendimo dalis, kuria į SIS įvedamas perspėjimas dėl vienų metų draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, yra neproporcinga ir naikintina. Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimas įvesti perspėjimą į SIS ne visada grindžiami tais pačiais motyvais; prieš įvedant perspėjimą į SIS turi būti atliktas individualus proporcingumo vertinimas, įvertinant siekiamo tikslo ir ribojamų asmens teisių pusiausvyrą, be kita ko, atsižvelgiant į teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ribojimą (SIS reglamento 24 straipsnis; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Sprendime nepaaiškinta, kodėl į SIS automatiškai turėtų būti įvedamas tokios pačios trukmės perspėjimas, todėl pažeistas gero administravimo principas, neįvykdyta pareiga motyvuoti (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 ir 47 straipsniai) ir pažeistos Konvencijos nuostatos, užtikrinančios teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą ir nepagrįstai pritarė Migracijos departamento išvadai, kad persekiojimo rizika yra vien hipotetinė. Jo vertinimu, byloje nustatyta, kad jis nuo 2020 metų yra (duomenys neskelbtini) narys, viešai skleidė informaciją apie šį tikėjimą ir dalyvavo religinėje veikloje, o atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina (duomenys neskelbtini) išpažinėjų persekiojimą (duomenys neskelbtini); šias aplinkybes taip pat pažymėjo ankstesnę bylą nagrinėję teismai. Apeliantas tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai sureikšmino abejones dėl atsivertimo nuoširdumo bei sulaikymo dokumentų patikimumo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neįvykdė pareigos bendradarbiauti ir netaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos abejonės privilegijos. Jis taip pat nurodo, kad persekiojimo rizikai nustatyti nereikalaujama neginčijamų įrodymų ar didesnės nei 50 procentų tikimybės, o reikšminga ir tai, ar religinę tapatybę asmeniui gali priskirti persekiojimo vykdytojai, nepaisant jo įsitikinimų nuoširdumo. Be to, apeliantas ginčija perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimą į SIS, teigdamas, kad nebuvo atliktas individualus šios priemonės proporcingumo vertinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nei aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti apeliacinio skundo ribas, nei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ginčijamas Sprendimas priimtas Migracijos departamentui iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Ankstesnis Migracijos departamento 2025 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. 25S111341 buvo panaikintas Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, o šis sprendimas LVAT 2025 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2683-789/2025 buvo paliktas nepakeistas. Ankstesnėje nutartyje pažymėta, kad pareiškėjo naujai pateikti įrodymai turėjo būti įvertinti administracinės procedūros metu kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (nutarties 38–39 punktai). Taip pat akcentuota, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atsivertimą į (duomenys neskelbtini) laikė nustatytu faktu, o jo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, jog (duomenys neskelbtini), kaip ir kitų nepripažintų religinių mažumų, išpažinėjai (duomenys neskelbtini) gali susidurti su persekiojimu (nutarties 35–36 punktai).

Ankstesnės LVAT nutarties motyvai nesudaro pagrindo teigti, kad joje buvo galutinai išspręsti pareiškėjo atsivertimo nuoširdumo ir būsimo persekiojimo rizikos klausimai. Vis dėlto šie motyvai yra reikšmingi vertinant, ar pakartotinai nagrinėdamas prašymą Migracijos departamentas pašalino nustatytus tyrimo trūkumus ir tinkamai įvertino faktus, į kuriuos ankstesnėje nutartyje buvo atkreiptas dėmesys. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2020 m. formaliai yra (duomenys neskelbtini) narys. Ginčas kyla dėl šios narystės reikšmės, pareiškėjo religinės raiškos ir dėl šios raiškos jam galinčios kilti persekiojimo rizikos, jeigu jis būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini).

Vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą Migracijos departamentas 2026 m. sausio 22 d. papildomai apklausė pareiškėją, surinko naujesnę kilmės valstybės informaciją ir įvertino pateiktus dokumentus. Vis dėlto vien šių procesinių veiksmų atlikimas savaime nepatvirtina, kad prašymas išnagrinėtas tinkamai. Turi būti vertinama, ar surinkti duomenys susieti su konkrečiomis pareiškėjo aplinkybėmis ir ar jie pagrindžia Sprendimo išvadą, kad persekiojimo rizika yra tik hipotetinė.

Pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas asmeniui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas, be kita ko, dėl religijos, yra už savo pilietybės valstybės ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Migracijos departamento ir prieglobsčio prašytojo bendradarbiavimo pareiga, o šio straipsnio 2 dalyje nustatytos kumuliacinės sąlygos, kurioms esant rašytiniais įrodymais nepatvirtinti duomenys vertinami prašytojo naudai. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 3 dalį prašymas vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visus reikšmingus faktus, kilmės valstybės informaciją ir asmeninę prašytojo padėtį. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios gali būti persekiojamas, jeigu tokią savybę jam priskiria persekiojimo vykdytojas.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad visiškai pagrįstos baimės standartas nereikalauja įrodyti, jog persekiojimas yra labiau tikėtinas negu netikėtinas. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir Tvarkos aprašo 99.1 papunktį nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji negali būti vien hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. LVAT 2022 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2847-520/2022 54 punkte taip pat išaiškinta, kad įrodinėjimo lygis yra pakankamas, jeigu įrodoma nors ir labai maža, tačiau reali persekiojimo grėsmės tikimybė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad (duomenys neskelbtini) yra maždaug 70 (duomenys neskelbtini) tikinčiųjų, daugelis jų yra patyrę valstybės institucijų priekabiavimą, todėl kiekvienam šios religinės bendruomenės nariui dėl viešos tikėjimo raiškos kyla persekiojimo grėsmė. Vis dėlto vien bendro pobūdžio duomenys apie (duomenys neskelbtini) narių skaičių ir valstybės institucijų elgesį su jais savaime neleidžia daryti išvados, kad kiekvienam šios religinės bendruomenės nariui kyla reali persekiojimo grėsmė. Kilmės valstybės informacija turi būti vertinama atsižvelgiant į konkretaus asmens padėtį, jo religinės veiklos pobūdį, matomumą ir tikėtiną persekiojimo vykdytojų reakciją.

Kita vertus, Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija rodo ne vien bendro pobūdžio neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini). Sprendimo 14 puslapyje, remiantis organizacijos „Human Rights Without Frontiers International“ informacija, nurodyta, kad 2022 ir 2023 metais buvo iškviesti ir savavališkai sulaikyti 25 šios bendruomenės nariai; 2022 metais keturi jos nariai buvo suimti ir nubausti baudomis už savo mokymų skleidimą „(duomenys neskelbtini)“ platformoje, naudojantis rūsyje įrengta filmavimo studija, o du iš jų, tris dienas laikyti vienutėje, patyrė stiprų fizinį smurtą. Tame pačiame Sprendimo puslapyje, remiantis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos informacija, nurodyta, kad 2024 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) už viešą tikėjimo raišką buvo suimta vienuolika (duomenys neskelbtini) narių. Šie duomenys atskleidžia pasikartojančią valstybės institucijų reakciją į viešą (duomenys neskelbtini) tikėjimo raišką ir informacijos apie šį tikėjimą sklaidą, įskaitant sklaidą audiovizualinėmis priemonėmis.

Taigi byloje surinkta kilmės valstybės informacija neleidžia preziumuoti, kad kiekvienas (duomenys neskelbtini) narys neišvengiamai bus persekiojamas, tačiau ji yra pakankamai konkreti ir reikšminga, kad asmens dalyvavimas viešoje (duomenys neskelbtini) veikloje būtų laikomas individualios rizikos veiksniu. Todėl Migracijos departamentas turėjo nustatyti, ar pareiškėjo veikla savo pobūdžiu ir matomumu yra panaši į veiklą, dėl kurios kiti (duomenys neskelbtini) nariai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikomi ir baudžiami.

Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje buvo (duomenys neskelbtini) draugų, kurių didžioji dalis susijusi su (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo susijusios su šia religine bendruomene; paskyroje taip pat buvo paskelbti (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašai (Sprendimo 20–21 puslapiai). Sprendimo 21 puslapyje (duomenys neskelbtini) pareiškėjo pateiktos nuotraukos įvardytos kaip patvirtinančios jo dalyvavimą 2023 m. gegužės 1 d. (duomenys neskelbtini), tačiau, išsamiau jas įvertinęs ir pažymėjęs, kad nėra nuotraukų padarymo vietą ir laiką patvirtinančių metaduomenų, Migracijos departamentas vėliau padarė atsargesnę išvadą, jog neatmestina, kad pareiškėjas šioje akcijoje dalyvavo (Sprendimo 27 puslapis). Sprendimo 22 puslapyje taip pat aptartas 2022 m. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame (duomenys neskelbtini) asmenys, tarp jų pareiškėjas, duoda bendrą priesaiką ir individualias priesaikas ginti bei gerbti religiją. (duomenys neskelbtini) 2024 m. (duomenys neskelbtini) pažymėjime nurodyta, kad aktyvus pareiškėjo dalyvavimas žiniasklaidoje buvo vertingas bendruomenei (Sprendimo 17 puslapis), o remdamasis šiuo pažymėjimu Migracijos departamentas pareiškėjo narystę (duomenys neskelbtini) laikė nustatytu faktu (Sprendimo 26 puslapis).

Migracijos departamentas atskirai aptarė nurodytus duomenis ir vėliau juos apibendrino: pareiškėjo veiklą „(duomenys neskelbtini)“ įvertino kaip labai ribotą, (duomenys neskelbtini) nuotraukas – kaip savaime nepatvirtinančias jo dalyvavimo (duomenys neskelbtini) veikloje viešinant (duomenys neskelbtini) tikėjimą, o „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašą – kaip nepatvirtinantį aktyvaus religijos propagavimo (Sprendimo 21–22 puslapiai). Tačiau iš tokio vertinimo nėra pakankamai aišku, kodėl šie konkretūs pareiškėjo viešos religinės raiškos veiksmai, vertinami kartu, negalėjo padidinti jo matomumo ir dėl to lemti persekiojimo rizikos, ypač atsižvelgiant į Sprendimo 13–14 puslapiuose pateiktą kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) institucijų reakciją į analogišką (duomenys neskelbtini) narių veiklą. Religinės veiklos intensyvumas, tęstinumas ir pasiektos auditorijos dydis gali būti reikšmingi vertinant asmens matomumą, tačiau buvimas religiniu lyderiu, nuolatinės misijinės veiklos vykdymas ar didelės auditorijos pasiekimas nėra savarankiškos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos. Turi būti nustatyta, ar, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią padėtį, jo religinės veiklos pobūdis ir matomumas gali lemti realią persekiojimo grėsmę.

Sprendime akcentuota, kad nepateikta patikimų įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms jau yra žinoma apie pareiškėjo atsivertimą. Vis dėlto vertinant prieglobsčio prašymą reikšminga ne tik tai, ar valdžios institucijos apie pareiškėjo atsivertimą žinojo praeityje, bet ir būsimo persekiojimo grėsmė. Migracijos departamentas turėjo įvertinti pareiškėjo paskyros ir vaizdo įrašo prieinamumą, galimybę atpažinti pareiškėją, paskelbto turinio auditoriją bei tikimybę, kad tokia informacija gali tapti prieinama (duomenys neskelbtini) institucijoms. Sprendime toks vertinimas neatliktas.

Apeliantas taip pat teigia, kad institucija pažeidė pareigą bendradarbiauti ir nepagrįstai netaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos abejonės privilegijos. Migracijos departamentas atliko papildomą apklausą, sudarė pareiškėjui galimybę paaiškinti nustatytus neatitikimus ir ištyrė jo pateiktus dokumentus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vien dėl nepalankaus įrodymų įvertinimo institucija apskritai nevykdė bendradarbiavimo pareigos. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies sąlygos yra kumuliacinės, o pareiškėjo paaiškinimuose dėl sulaikymų nustatyti esminiai prieštaravimai, todėl abejonės privilegija šiai pasakojimo daliai negali būti taikoma automatiškai.