- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-14
- Bylos Nr.
- e2A-1437-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00157-2026-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Ieškovas
- "Finansų bitė"
- Atsakovas
- K. M.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.8.12Kiti su sutarčių teise susiję klausimai
- 2.6.29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei K. M. dėl skolos priteisinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės K. M. 1 500 Eur negrąžintos paskolos, 133,84 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 21 d. iki 2026 m. sausio 22 d., 370,95 Eur administravimo mokesčio, 4,29 Eur nuostolių atlyginimo pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, kurias sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 22 procento metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 23 d. iki 2026 m. sausio 26 d., 22 procento nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautos pajamos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. balandžio 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 596,56 Eur sumos, 161,13 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 9,44 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 62 Eur žyminio mokesčio ir 484 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2025 m. rugpjūčio 27 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovei 1 661,13 Eur paskolą (1 500 Eur paskolos suma ir 161,13 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 44 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovei buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma www.finbee.lt. Ieškovėm suteikdamas atsakovei paskolą atsakovės 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą paskolos gavėjo pavedimą įskaitė į savo sąskaitą, o 1 500 Eur paskolos sumą / likutį tiesiogiai pervedė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą. Visa investuota suma, t. y. paskolos suma ir paskolos sutarties sudarymo mokestis, yra grąžinama periodinėmis įmokomis pagal paskolos sutarties įmokų grafiką. Šiuo atveju ieškovė, administruojantis Portalą, veikia kaip tarpininkas tarp Portale užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų. Atsakovė pateikė paraišką dėl 1 661,13 Eur (1 500 Eur paskolos suma ir 161,13 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) paskolos suteikimo, kuri jai buvo sėkmingai Portalo priemonėmis suteikta kitų portale registruotų vartotojų (paskolos davėjų). Nepaisant paskolos lėšų gavimo ir įsipareigojimų šias lėšas grąžinti numatytu grafiku, atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė. Atsakovė nustatytu grafiku į ieškovės nurodytą depozitinę sąskaitą negrąžino jai suteiktos paskolos, nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovė taip pat neinformavo apie jokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindu pakeisti jos skolinių įsipareigojimų vykdymo terminus ar atleisti ją nuo atsakomybės už sutartinių prievolių neįvykdymą. Atsakovei nesilaikant įsipareigojimo nustatytu grafiku grąžinti paskolą, ieškovė siuntė jai raginimus sumokėti skolą, tačiau ji į šiuos raginimus nereagavo ir skolos nesumokėjo. Dėl to ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti paskolos sutartį su atsakove. Atsakovė K. M. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių apylinkės teismas 2026 m. kovo 24 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 1 500 Eur negrąžintos paskolos, 133,84 Eur palūkanų, 65,25 Eur sutarties administravimo mokesčio, 600,85 Eur negautų pajamų, 9,44 Eur delspinigių, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą 2 309,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 454,16 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinio reikalavimų netenkino.
Kadangi atsakovė neįvykdė jai kilusios sutartinės prievolės, teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės 1 500 Eur negrąžintos paskolos, 133,84 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 21 d. iki 2026 m. sausio 22 d. yra pagrįsti ir patenkinti.
Kadangi, sudarydama paskolos sutartį, atsakovė įsipareigojo grąžinti ne tik paskolą, bet ir mokėti 22 procentų dydžio palūkanas, iš viso 731,19 Eur palūkanų, kad sutartis prieš terminą buvo nutraukta atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, teismas pripažino, jog pagrįstai ieškovė tikėjosi gauti sutartyje numatytas palūkanas, todėl reikalavimas priteisti negautas pajamas, kurias sudaro nesumokėtos sutartinės palūkanos, patenkintas ir ieškovei iš atsakovės priteista 600,85 Eur (4,29 Eur + 596,56 Eur = 600,85 Eur) negautų pajamų.
Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 161,13 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio. Tačiau iš ieškovės pateiktų mokėjimo dokumentų teismas nustatė, kad, suteikdama atsakovei paskolą, ieškovė 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į savo sąskaitą, todėl reikalavimas priteisti 161,13 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio netenkintas.
Teismas taip pat nurodė, kad iš sutarties specialiųjų sąlygų matyti, jog iki sutarties nutraukimo atsakovė turėjo sumokėti 65,25 Eur (11,16 Eur + 13,78 Eur + 13,61 Eur + 13,44 Eur + 13,26 Eur) sutarties administravimo mokesčio, todėl ieškovei iš atsakovės priteista 65,25 Eur sutarties sudarymo mokesčio, skaičiuojamo iki sutarties nutraukimo dienos, o reikalavimas priteisti iš atsakovės sutarties mokestį po sutarties nutraukimo dienos atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas nurodė ir tai, kad ieškovė taip pat prašo priteisti 9,44 Eur delspinigių, skaičiuojamų iki sutarties nutraukimo. Ieškovės prašymą priteisti delspinigius, įtvirtintus sutarties 7.5 punkte, teismas patenkino, skaičiuojant 0,05 procento delspinigius nuo nesumokėtos paskolos ir kitų įmokų dalies sumos už 180 dienų.
Ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. 83,18 procentus ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės priteista 454,16 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. y. 546 Eur × 83,18 proc. = 454,16 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį ir priteisti už apeliacinį skundą sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį pagrįstumo, neįsigilino į visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, dėl ko neatskleidė visos bylos esmės. Teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo sutarties nuostatas. Teismas netyrė ir nevertino ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, kaip dalies tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6¹ dalimi.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta paskolos sutartis. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.14. papunktyje numatyta, kad organizatorė yra ieškovė, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis). Ieškovė veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos.
Šalies argumentai
Ieškovė, prašydama priteisti sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi ir netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Remiantis paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 3.23 punktu, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė, t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas. Organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos. Minėtame paskolos sutarties bendrųjų sąlygų punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad organizatorius, t. y. ieškovė, į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos.
Skolintojai suinvestavo atsakovės sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei), pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta VKĮ, sudaro nežymią dalį, vertinant per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo (2025 m. rugpjūčio 27 d.) iki sutarties su atsakove nutraukimo (2026 m. sausio 23 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 3 376 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 3 361 vnt., kas sudaro 99.56 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Pateiktoje pažymoje išskiriama kiek tiksliai per nurodytą laikotarpį per platformą buvo išduota paskolų, į kiek konkrečiai ieškovė investavo ne mažiau 12 procentų, kaip nurodyta įstatymo normoje, o pateiktas investicijų vidurkis nurodo tikslų ieškovės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį. Ieškovė dėl objektyvių techninių kliūčių neinvestavo į mažiau nei 1 procentą per nurodytą laikotarpį sudarytų paskolos sutarčių. Tai reiškia, kad daugiau nei 99 procentų atvejų įstatymo reikalavimas buvo faktiškai įgyvendintas. Tokia apimtis akivaizdžiai rodo išimtinio pobūdžio techninius sutrikimus. Nors teisinis reguliavimas jokių išimčių ir (ar) išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima nukrypti nuo investavimo (koinvestavimo) apimčių nenustato, tai savaime nepaneigia bendrųjų teisės principų taikymo galimybės, įskaitant proporcingumo ir teisingumo principus.
Nagrinėjamu atveju, ieškovės, kaip skolintojo (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) investuota suma į su atsakove sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 200 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 180,60 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir 19,40 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovei atlikus mokėjimus po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 3,66 Eur) buvo paskirstyta proporcingai investuotos sumos daliai visiems investuotojams (kartu ir ieškovei), kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (bendrųjų sąlygų 1.16.,1.24. papunkčiai) ir taip užtikrinant, kad paskolos sutarties vykdymo atveju ieškovės investuota suma visada sudaro ne mažiau nei 12 procentų nuo likusios negrąžintos paskolos sumos.
Ieškovė savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai sutarties administravimo mokesčio. Pripažinus, kad ieškovė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovės turėtų būti priteista visas sutarties sudarymo mokestis.
Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis įtvirtina teismo pareigą būti aktyviam ir vertinti sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas savo iniciatyva turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Taigi, teismai, vertindami sutarties sąlygų sąžiningumą turi atlikti ne visų sutarties sąlygų sąžiningumo patikrą, o tik tokių, kurios glaudžiai (sistemiškai) susijusios su ginčo dalyku.
Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2025 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, kuriuose atsakovė K. M. yra skolininkė, o ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ – tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir šios sutarties bei jos šalių atžvilgiu taikytinos VKĮ nuostatos, taip pat CK 6 knygos XVIII-1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ ir 6 knygos XLIII skyriaus Trečiojo skirsnio „Vartojimo kreditas“ nuostatos. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, dėl to pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės negrąžintą paskolos sumą, pradelstas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, nuostolių dėl negautų pajamų (mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų forma) atlyginimą, netesybas ir procesines palūkanas. Tačiau pirmosios instancijos netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės sutarties sudarymo mokestį, nustatęs, kad, suteikdama atsakovei paskolą, ieškovė 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į savo sąskaitą.
Apeliantė UAB „Finansų bitė“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ji veikia ne tik kaip tarpusavio skolinimo operatorė, tačiau ir pati investuoja į per platformą sudaromas paskolas, o jos, kaip skolintojos, investuota suma į su atsakove sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 200 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 180,60 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,04 procentų bendros vartojimo kredito sumos bei 19,40 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.
Apeliantė taip pat nurodo, kad savo veikloje laikosi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Kaip matyti iš su ieškiniu į bylą pateiktų paskolos sutarties specialiųjų sąlygų, šalys susitarė dėl 9,7 procentų (161,13 Eur bendros sumos) sutarties sudarymo mokesčio. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygis apima įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą (Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024), ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį ir vertintinas sistemiškai, kaip vieningas atlyginimas operatoriui.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis) ir jos veiklai taikytini VKĮ numatyti reikalavimai. Iš paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė 2 763,27 Eur suma, iš jos: 1 500 Eur paskola, 731,19 Eur palūkanos, 161,13 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 370,95 Eur sutarties administravimo mokestis.
VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 procentų) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 procentų), kurią draudžiama viršyti. Šio straipsnio 61 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.
Apeliantės vertinimu, ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi. Apeliantės teigimu, ji veikia ne tik kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių investuotojų, tačiau ir pati investuoja į visas per platformą suteikiamas paskolas. Apeliantė pateikė duomenis, kad nuo su atsakove sutarties sudarymo (2025 m. rugpjūčio 27 d.) iki sutarties nutraukimo (2026 m. sausio 23 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 3 376 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 3 361 vnt., kas sudaro 99,56 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia ieškovės pozicija yra nepagrįsta.
Pažymėtina, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 61 dalies nuostatas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Ieškovė byloje duomenų, kad ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investavo ji pati, o ne investuotojai, ir toks investavimas yra jos veiklos modelis, ir ji užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos, nepateikė. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal šią straipsnio nuostatą ieškovė turi būti pasirinkusi tokį veiklos modelį, pagal kurį turi taikyti įstatyminę išimtį kiekvienam vartojimo kreditui.
Ieškovė pateikė savo pačios parengtą pažymą, kurioje išskiriama, kiek per nurodytą laikotarpį per platformą buvo išduota paskolų. Pateiktas investicijų vidurkis nurodo ieškovės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį, kuris sudaro pagrindą išvadai, kad nurodytos ieškovės pažymos apie jos investicijas į paskolas laikotarpiu nuo 2025 m. rugpjūčio 27 d. iki 2026 m. sausio 23 d. duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visais atvejais investavo ne mažiau nei 12 procentų. Minėtoje pažymoje yra nurodyti duomenys ne apie investicijas į konkrečias paskolas, o apie bendrus investicijų į paskolas dydžius, atitinkamą mėnesį koinvestuotos sumos bei jos procentinius dydžius. Iš pažymos duomenų nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu kiekvieno mėnesio paskolų skaičius ir koinvestuotų paskolų skaičius nesutampa (koinvestuotų paskolų skaičius yra mažesnis). Taigi pateiktas rašytinis įrodymas savo turiniu nepatvirtina ieškovės pasirinkto veiklos modelio – investavimo į kiekvieną vartojimo kreditą ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.
Pagal teisinį reglamentavimą, ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Taigi, kai ši investicijų suma nesiekia 12 procentų, nėra pagrindo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje įtvirtintos išimties. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje nustatytą išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėjo pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus šioje dalyje.
Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo paskolos sudarymą, tinkamai įvertino įrodymus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl priimto sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės UAB „Finansų bitė“ apeliacinis skundas yra atmetamas, o Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu atsakovė apeliacinės instancijos teisme jos patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidaro, todėl jų atlyginimo klausimas valstybei taip pat nėra sprendžiamas ir plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti. Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo už akių palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.