Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. patikslintą ieškinį atsakovei I. L. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jiems priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo ir atsakovės I. L. patikslintą priešieškinį dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. R., gim. (duomenys neskelbtini) ir L. R., gim. (duomenys neskelbtini),yra ieškovo ir atsakovės nepilnamečiai vaikai. Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovė nėra susituokę. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-27667-930/2021 patvirtino šalių (ieškovo ir atsakovės) taikos sutartį, kurios 1 punkte šalys numatė, kad nepilnamečių vaikų A. R. ir L. R. gyvenamoji vieta nustatoma su motina I. L. motinos gyvenamojoje vietoje. Taikos sutarties 2 punktu šalys susitarė dėl atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos. Pagal taikos sutarties 3 punktą, M. R. nepilnamečių vaikų L. R. ir A. R. išlaikymui iki vaikų pilnametystės nuo sutarties sudarymo dienos kas mėnesį iki einamojo mėnesio 25 dienos skiria po 100 Eur, lėšas pervesdamas į I. L. nurodytą banko sąskaitą; I. L. abiejų sūnų išlaikymui skirtas lėšas valdo uzufrukto teise. Šalių paaiškinimai, Vaiko situacijos vertinimo 2024 m. rugpjūčio 12 d. anketos duomenys patvirtina, kad atsakovė, turėdama pareigą nuolat prižiūrėti, rūpintis vaiku, paliko vaiką (sūnų A. R.) trečiojo asmens priežiūrai, teikdama prioritetą savo interesams ir asmeniniam gyvenimui, vaikas iš ten buvo paimtas atvykus ieškovui, Tarnybos atstovams ir nuo to laiko apsigyveno su tėvu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d., 2025 m. kovo 6 d., 2025 m. birželio 19 d. nutartimis buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu, priteistas išlaikymas iš atsakovės nepilnamečiams vaikams.

Atsakovė nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė iš jos ieškovui 848,75 Eur valstybės išmokėtas išmokas vaikui, paskirstė tarp šalių bei priteisė bylinėjimosi išlaidas ir teikia apeliacinį skundą. Skunde ji teigia, kad vaikui faktiškai gyvenant su ieškovu, ji išliko teisėta vaikui mokamų lėšų naudotoja ir valdytoja; permokos atveju nustatoma išmokos gavėjo pareiga grąžinti išmoką savivaldybės administracijai, tačiau ne kitam iš tėvų, su kuriuo faktiškai gyvena vaikas; valstybės išmokos vaikui pagal Išmokų vaikams įstatymą yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams, šios lėšos tėvų taip pat yra valdomos uzufrukto, o ne nuosavybės teise. Be to, kaip nurodo atsakovė, turi būti peržiūrėtos bylinėjimosi išlaidos tiek dėl ginčijamos sprendimo dalies, tiek dėl jų netinkamo paskirstymo tarp šalių.

Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistos išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, o taip pat bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantė nurodo, kad nepilnamečio vaiko A. R. gyvenamoji vieta su ja buvo nustatyta 2021 m. rugpjūčio 18 d. teismo nutartimi, todėl ir vaikui faktiškai gyvenant su ieškovu, ji išliko teisėta vaikui mokamų lėšų naudotoja ir valdytoja. Tačiau tokia atsakovės pozicija yra neteisinga, nes šie pinigai valstybės yra (buvo) skiriami ne atsakovei, o pačiam vaikui. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nors de jure (teisiškai; pagal teisę) atsakovė, vaikui faktiškai gyvenant su ieškovu, ir buvo vaikui mokamų lėšų naudotoja ir valdytoja, tačiau savaime tokia aplinkybė negali būti pagrindu konstatuoti, kad atsakovė įvykdė pareigą valstybės paramą skirti vaiko poreikių tenkinimui. Atsakovė tvarkydama vaikui skiriamas išmokas uzufrukto teise, turėjo jas panaudoti būtent tam tikslui, kuriam valstybės jos skiriamos. Ištyręs faktinius bylos duomenis pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog teigdama, kad vaiko motina taip pat patyrė išlaidas vaikui būnant pas ją net ir sūnui pradėjus nuolat gyventi su tėvu, savo teiginių atsakovė nėra pagrindžius. Ir su apeliaciniu skundu atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ji visa apimtimi savo dalimi ir iš valstybės gauta išmoka prisidėjo prie vaiko išlaikymo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovė selektyviai aiškina Išmokų vaikams įstatymo nuostatas ir faktines aplinkybes, teigdama, kad išmokos permoka gali būti grąžinama savivaldybės administracijai, ne kitam iš tėvų, su kuriuo faktiškai gyvena vaikas.

Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, kuria vadovaujasi apeliantė, numato, kad jeigu asmenys kreipdamiesi dėl išmokos pateikia neteisingus duomenis, reikalingus išmokai skirti, arba per mėnesį nepraneša apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmoką arba jos dydžiui, ir dėl to permokama išmoka, permokėta suma grąžinama arba išskaičiuojama iš išmokos gavėjui pagal šį įstatymą priklausančių išmokų savivaldybės administracijos sprendimu. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškinio dalyku nebuvo permokos grąžinimas valstybės institucijai. Ginčas kilo dėl tarpusavio atsiskaitymo tarp tėvų, kai vienas iš jų faktiškai išlaiko vaiką, o kitas – gauna vaikui skiriamas išmokas. Atsižvelgdamas į faktines byloje nustatytas aplinkybes, kai apeliantė gavo valstybės išmokas, kurios pagal savo paskirtį yra skirtos vaiko poreikiams tenkinti, tačiau vaikas faktiškai gyveno su tėvu ir apeliantės gautos išmokos nebuvo panaudotos vaiko išlaikymui, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. kovo 31 d. atsakovės gautos valstybės jai išmokėtos 848,75 Eur išmokos nepilnamečiam vaikui A. R. turi būti priteistos iš motinos vaikui. Ir tai yra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ne Išmokų vaikams įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės skundo teiginiams, kad valstybės išmokos vaikui pagal Išmokų vaikams įstatymą yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams, šios lėšos tėvų taip pat yra valdomos uzufrukto, o ne nuosavybės teise. Ir kaip prieš tai nurodyta (nutarties 23 pastraipa arba skundžiamo sprendimo 78 pastraipa), pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad aptariamu aspektu išmokos turi būti priteistos iš motinos vaikui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tai, kad priteisiamos atsakovės gautos išmokos už praėjusį laikotarpį, ir sprendimo rezoliucinėje dalyje yra du sprendiniai: 1) pripažinti, kad ieškovas M. R. laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. sausio 21 d. įvykdė pareigą teikti išlaikymą sūnui A. R., ir 2) priteisti iš atsakovės I. L. ieškovui M. R. 848,75 Eur valstybės išmokėtas išmokas vaikui, konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantė, priteista išmokos suma Išmokų vaikams įstatyme numatytos jos paskirties iš esmės nepaneigia.

Analizuodamas ir vertindamas atsakovės skundo argumentus dėl netinkamai paskirstytų tarp šalių bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimo daliai (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje buvo pareikšti šeši reikalavimai, susiję su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymu (pakeitimu), išlaikymo jiems priteisimu (padidinimu), bendravimo tvarkos su vaikais nustatymu. Ieškovo reikalavimai nuo tam tikros datos pripažinti netekusiais galios taikos sutarties susitarimus, uzufrukto nustatymo vertinti kaip išvestiniai. Pagal byloje priimtą procesinį rezultatą sprendė, kad ieškinys tenkintas 57 proc. (tenkinus reikalavimą dėl A. R. gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam iš atsakovės priteisimo, iš esmės pagal ieškovą – dėl atsakovės ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo, valstybės išmokėtų sumų priteisimo). Skaičiuojant analogišku metodu, laikė, kad priešieškinis tenkintas 25 proc. (iš keturių reikalavimų tenkintas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui L. R. padidinimo). Pagal šias procentines išraiškas teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė nesutikdama su netinkamu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu nurodė, kad buvo patenkinti 4 ieškovo reikalavimai, ieškovui tenkanti patenkintų reikalavimų dalis yra 57 proc., tačiau atsakovei tenkanti atmestų reikalavimų dalis atitinkamai yra 43 proc. Pagal priešieškinį - atsakovei tenkanti patenkintų reikalavimų dalis yra 25 proc., o ieškovui tenkanti atmestų reikalavimų dalis atitinkamai yra 75 proc. Vadinasi, bendras patenkintų ir atmestų reikalavimų balansas: ieškovas – 57 proc. (tenkintas ieškinys) ir 75 proc. (apsigynė nuo priešieškinio) = 132 proc.; atsakovė – 43 proc. (apsigynė nuo ieškinio) ir 25 proc. (tenkintas priešieškinis) = 68 proc., t. y. ieškovui atsakovės atlygintina bylinėjimosi išlaidų dalis sudarytų 117/200 = 66 proc., atsakovei ieškovo atlygintina bylinėjimosi išlaidų dalis - 68/200 = 34 proc.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė šioje dalyje iš esmės neginčija teismo nustatytų tenkintų / netenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų apimties (kokia dalis reikalavimų (ne) tenkinta), taip pat iš esmės neginčija teismo nustatytos procentinės išraiškos, t. y. kad ieškovo ieškinys tenkintas 57 proc., atsakovės priešieškinis 25 proc. Tačiau iš argumentų matyti, kad atsakovė, remdamasi teismo nustatytomis procentinėmis išraiškomis, naudoja kitokią bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo metodiką, išskirdama ieškovo ir atsakovės ieškinio / priešieškinio tenkintų ir netenkintų reikalavimų procentinės išraiškos sumas. Atsakovė ieškovo ieškinio netenkintą dalį vertina kaip jos naudai priimto sprendimo dalį ir jos procentinę išraišką sumuoja su priešieškinio tenkinta dalimi, ir atitinkamai priešieškinio netenkintą dalį (ieškovo naudai priimto sprendimo procentinę išraišką) sumuoja su ieškinio tenkinta dalimi, t. y. ieškovo ieškinys tenkintas 57 proc. + 75 proc. (apsigynė nuo priešieškinio), t. y. iš viso tenkinta 66 proc. (132 proc. /2), o atsakovės priešieškinio tenkinta 25 proc. + 43 proc. (apsigynė nuo ieškinio), t. y. iš viso 34 proc. (68 proc. /2). Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apeliantės sugalvota procentinės išraiškos skaičiavimo metodika ieškinio ir priešieškinio reikalavimams bendrai teikiant 100 proc. (ieškinys tenkintas 66 proc. , priešieškinis - 34 proc.) nepagrįsta, yra klaidinga ir neatitinkanti teismų praktikoje nusistovėjusios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatydamas byloje kiekvienos šalies procesinio dokumento (ne)tenkintą dalį 100 proc. apimtyje, šiuo atveju ieškinio – 57 proc. (netenkinta 43 proc.), priešieškinio – 25 proc. (netenkinta 75 proc.), kiekvieno dokumento atžvilgiu šalių bylinėjimosi išlaidas pagrįstai paskirstė atskirai.

Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, todėl iš apeliantės, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 500 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.