Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys SUA2 , Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, , G. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, , K. B., G. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys J. A., K. B., G. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „ SUA1 .

Pareiškėja PRS1 (toliau - pareiškėja) pateikė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Skolvalda“. Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise nepriklauso joks kilnojamas ar nekilnojamas turtas bei kitas turtas, kurio vertė viršytų 1 MMA. Bendra skola kreditoriams – apytiksliai 629 713,49 Eur, t. y. viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Dėl šios priežasties pareiškėja yra nemoki. Pareiškėja pažymėjo, jog tapo nemoki 2018-2025 metais, kuomet ji buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, o jos buvęs sutuoktinis buvo UAB „„(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir generalinis rangovas, kuris vystė pareiškėjai (duomenys neskelbtini), priklausančiuose sklypuose daugiabučių statybą. Pareiškėja statybos vystymui skolinosi lėšas iš įvairių kredito įstaigų bei įkeitinėjo sklypus ir statomus namus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebegalint grąžinti skolų kreditoriams, pareiškėja buvo priversta parduoti sklypus, nebaigtus statyti ir įrengti butus, kad atsiskaitytų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ hipotekos kreditoriumi UAB „Išmanusis finansavimas“. SUA4 2025 metais atliko mokestinį patikrinimą ir priskaičiavo virš 600 tūkstančių Eur pridėtinės vertės mokesčio, kurį pareiškėja turi sumokėti. Pareiškėja po nekilnojamojo turto pardavimo ir atsiskaitymo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ hipotekos kreditoriumi negali atsiskaityti su kitais kreditoriais per protingą laiką. Ji tapo nemoki dėl buvusio sutuoktinio veiksmų, kuomet jis, netinkamai valdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarė tokią situaciją, kad pareiškėja turėjo parduoti visą savo įkeistą turtą, kad galėtų atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Suinteresuotas asmuo SUA4 LR FM atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad VMI prie FM Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – MAIS) 2026 m. balandžio 1 d. duomenimis, pareiškėja valstybės biudžetui skolinga 629 192,51 Eur. Pareiškėja, vykdydama ekonominę veiklą, pardavė PVM apmokestinamą nekilnojamąjį turtą, deklaravo ne visas nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo PVM, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos (forma FR0608), nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM ir pardavimo PVM. VMI prie FM turimais duomenimis, pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr.7334 pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą savo sūnui už 135 000 Eur. Pirkimo–pardavimo sutartyje atsiskaitymas nurodytas į pareiškėjos banko sąskaitą A. T., VMI prie FM neturi galimybės patikrinti, ar atsiskaitymas už butą iš tikrųjų vyko, ar pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių siekiant išvengti išieškojimo iš pareiškėjai priklausančio turto. Pareiškėja negali būti laikoma sąžininga FABĮ nuostatų prasme, jos veiksmai bendrame bankroto bylos kėlimo procese charakterizuoja ją kaip asmenį, linkusį daryti teisės pažeidimus, siekiant gauti sau materialinės naudos. Akivaizdu, kad pareiškėja per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo elgėsi nesąžiningai.

Kauno apylinkės teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skolų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma yra ne mažesnė kaip 639 474,83 Eur. Pareiškėja registruotino turto, santaupų neturi. Jos mėnesio pajamos – 1 850 Eur bruto (neatskaičius mokesčių), arba apie 1 100 Eur neto (atskaičius mokesčius). Net jeigu pareiškėja skolų dengimui skirtų visas savo neto pajamas, skoloms grąžinti prireiktų apie 581 mėnesio. Teismo vertinimu, tai nėra protingas laikotarpis. Teismas konstatavo, kad pareiškėja negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams ir yra nemoki. Teismas nurodė, kad iš pateikto VMI 2025 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto nustatyta, kad pareiškėja 2018-2024 m. laikotarpiu, vykdydama nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą pareiškėja gavo pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta tvarka grynaisiais pinigais ir (arba) banko pavedimais į asmeninę sąskaitą, taip pat dengiant jos kontroliuojamos UAB „„(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimus už kreditorių suteiktas paskolas gyvenamųjų pastatų statybai. Pareiškėja 2023 m. kovo 4 d. turėjo prievolę sumokėti šiuos mokesčius valstybei: 185 912 Eur PVM, 50 871,53 Eur GPM, iš viso: 236 783,53 Eur. Pareiškėja 2023-2024 m. už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo 1 060 417 Eur pajamų. Teismas nurodė, kad iš pateiktų pareiškėjos sąskaitos išrašų matyti, kad 2024 m. dalis pajamų buvo pervesta pareiškėjos sūnui – 38 000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 21-25 d. pareiškėja išsigrynino 42 000 Eur sumą, į savo sąskaitą A. banke persivedė 30 000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 27-29 d. išsigrynino 6 300 Eur sumą, 2024 m. rugsėjo 3-4 d. išsigrynino 41 000 Eur, į savo sąskaitą A. banke persivedė 23 400 Eur, 2024 m. rugsėjo 5 d. išsigrynino 21 000 Eur, 2024 m. rugsėjo 11 d. išsigrynino 2 500 Eur. Be to, kaip matyti iš pateiktų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių, dalis lėšų, gautų už turto pardavimą buvo pervedamos į UAB „„(duomenys neskelbtini)“, kurios vienintele akcininke tuo metu buvo pareiškėja, sąskaitą. Teismas sprendė, kad pareiškėja, sudariusi piniginių lėšų pervedimo artimajam giminaičiui, sau, įmonei, kurios vienintele dalyve ji buvo, lėšų išgryninimo sandorius, buvo nesąžininga. Šie sandoriai pažeidė kreditorės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI, interesus, nes jais buvo reikšmingai sumažintas pareiškėjos mokumas, o lėšos buvo panaudotos ne mokestinėms prievolėms vykdyti. Teismas nurodė, kad jeigu pareiškėja 2024 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais nebūtų atlikusi aukščiau nurodytų nesąžiningų veiksmų, ji būtų galėjusi padengti visą tuo metų buvusį mokestinį įsiskolinimą arba didžiąją jo dalį, t. y. būtų buvusi moki. Teismas konstatavo, kad pareiškėja per paskutinius metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemoki dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, todėl jai negali būti keliama bankroto byla.

Atskirajame skunde pareiškėja prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, pažeidė įrodymų vertinimo principus, nes išvadas dėl pareiškėjos nesąžiningumo padarė selektyviai vertindamas atskiras aplinkybes, neanalizuodamas jų visumos ir tarpusavio ryšio. Teismas apsiribojo formaliu finansinių operacijų, lėšų išgryninimo ir pervedimų konstatavimu iki kol pareiškėja sužinojo apie kreditorių buvimą, tačiau nevertino jų ekonominio turinio, atlikimo aplinkybių bei tikrųjų pareiškėjos veiksmų tikslų. Teismas vertino tik dalį pareiškėjos finansinių operacijų ir neatsižvelgė į visus pinigų judėjimus, akcentuodamas tik lėšų išgryninimą ir pervedimus, tačiau visiškai nevertino priešingos krypties operacijų – lėšų įnešimo į pareiškėjos sąskaitas, pervedimų tarp sąskaitų atgal.

Pareiškėjos finansiniai sunkumai ir įsipareigojimai pradėjo formuotis gerokai anksčiau, kai ji vykdė veiklą ir tuo pačiu ėmėsi veiksmų dengti susidariusius įsiskolinimus bei vykdyti atsiskaitymus (įskaitant lėšų pervedimus tarp sąskaitų). Tuo metu kreditorių reikalavimai, įskaitant ir Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimus, dar nebuvo pareikšti arba nebuvo aiškus jų mastas, o jie atsirado ir buvo suformuluoti vėliau.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo, neanalizavo realaus lėšų panaudojimo tikslo ir nepagrįstai sutapatino pačią disponavimo lėšomis formą su nesąžiningumu. Pareiškėja nuosekliai nurodė, kad lėšos buvo naudojamos atsiskaitymams vykdyti, įsipareigojimams dengti, taip pat pervedamos į UAB „„(duomenys neskelbtini)“ siekiant vykdyti su šia įmone susijusius finansinius įsipareigojimus. Dalis lėšų, gautų už nekilnojamojo turto pardavimą, buvo nukreipta būtent šios įmonės įsipareigojimams dengti, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir nepasisakė dėl tokių mokėjimų reikšmės pareiškėjos mokumui. Vien aplinkybė, kad atsiskaitymai buvo organizuojami per skirtingas sąskaitas ar naudojant grynuosius pinigus, savaime nepaneigia tokių veiksmų teisėtumo ir negali būti vertinama kaip nesąžiningumo įrodymas.

Teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad pareiškėjos finansinę padėtį iš esmės nulėmė ne jos pačios tyčiniai veiksmai, o buvusio sutuoktinio elgesys, piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais ir faktiškai valdant pareiškėjos veiklą bei jos finansinius srautus. Teismas ignoravo esmines aplinkybes, susijusias su buvusio sutuoktinio piktnaudžiavimu suteiktais įgaliojimais ir pareiškėjos vardu dirbtinai formuotais įsipareigojimais, kurie buvo pripažinti nepagrįstais kitame teismo procese.

Suinteresuotas asmuo VMI prie LR FM atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo elgėsi nesąžiningai. Pareiškėja deklaravo ne visas nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo PVM, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos, nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM ir pardavimo PVM, perleido turimą turtą, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja veikė sąmoningai, turėdama tikslą išvengti išieškojimo, pažeidė kreditoriaus VMI prie FM interesus.

Nors pareiškėja teigia, kad, pasitikėdama savo buvusiu sutuoktiniu, buvo suteikusi jam įgaliojimus veikti jos vardu, tikėdamasi, kad veikla bus vykdoma teisėtai ir atsakingai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvęs sutuoktinis šiuo pasitikėjimu piktnaudžiavo, veikė neskaidriai ir faktiškai sukūrė situaciją, dėl kurios pareiškėja prisiėmė reikšmingus finansinius įsipareigojimus, kurių nei pobūdžio, nei masto ji realiai nekontroliavo. Nurodyti pareiškėjos argumentai nepateisina jos nesąžiningo elgesio nei dėl padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų nei dėl kreditorių teisių pažeidimo pardavus nekilnojamąjį turtą sūnui mažesne nei vidutinė rinkos kaina, taigi, nepaneigia eismo nustatyto pareiškėjos nesąžiningumo.

Pareiškėja pervedė ženklias sumas į A. banko sąskaitą bei atsiskaitymas pagal 2024 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį vyko į pareiškėjos A. banko sąskaitą, tačiau pareiškėja nepateikė informacijos apie užsienio šalyse turimas banko sąskaitas bei nepateikė jų išrašų, taigi galimai neatskleidė visos informacijos apie savo finansinę padėtį.

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. deklaravo ne visas nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo PVM, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos, nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM ir pardavimo PVM, taip pat perleido turimą turtą. PVM mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2021 m. rugsėjo 28 d., GPM mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2020 m. liepos 2 d. Teismo nurodyti kreditorių teises pažeidę sandoriai vyko pareiškėjai turint kreditorinių įsipareigojimų.

Suinteresuotas asmuo SUA2 atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja nepateikė tokių įrodymų dėl konkrečių teismo nurodytų piniginių operacijų ir šių sumų panaudojimo kreditorių reikalavimams tenkinti. Tikėtina, kad butą pareiškėjos sūnus įsigijo už pačios pareiškėjos perduotus pinigus, kas būtų vertintina kaip apsimestinis sandoris. Įvertinus tai, kad turtas parduotas pusvelčiui artimam giminaičiui, už jį gautos lėšos pervestos į A. banką, kas vertintina kaip kreditorių teisių pažeidimas.

Teismas nustatė, kad 2023 m. kovo 4 d. pareiškėja turėjo prievolę sumokėti šiuos mokesčius valstybei: 185 912 Eur PVM, 50 871,53 Eur GPM, viso: 236 783,53 Eur. Pareiškėja šios prievolės neginčijo. Vietoje to, kad dengtų šią prievolę, 2024 m. ženklias sumas pervedė į savo A. banko sąskaitą ar išsigrynino ir tolimesnis šių lėšų panaudojimas nežinomas. Taigi, teismo nurodyti kreditorių teises pažeidę sandoriai vyko pareiškėjai turint kreditorinių įsipareigojimų ir pažeidžiant kreditorių teises.

UAB „„(duomenys neskelbtini)“ yra atskiras asmuo ir pareiškėja neturėjo prievolės dengti jos įsiskolinimų. Kita vertus, netgi jeigu pareiškėja ir būtų tokią prievolę turėjusi, ji turėjo savo įsiskolinimus dengti laikantis atsiskaitymo eiliškumo (CK 6.930¹ str.), pagal kurį skolos biudžetui dengiamos pirmesne eile. Bet kuriuo atveju tai nepaneigia teismo nurodytų nesąžiningų pareiškėjos sandorių.

Pati pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinio bandymas sukurti fiktyvias prievoles ir jų pagrindu įgyti turtines teises buvo teismo paneigtas. Atitinkamai, pareiškėjos santykiai su sutuoktiniu ir jo galimi nesąžiningi veiksmai nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto pareiškėjos nesąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

Apeliacijos dalykas yra teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėjai iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: banko sąskaitos išrašų kopijas; mokėjimų UAB „(duomenys neskelbtini) kopijas; „(duomenys neskelbtini) prašymo buvusiam sutuoktiniui kopiją; 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties kopiją.

Bendroji taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Nors pareiškėja nesuformulavo reikalavimo priimti papildomus įrodymus į bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, pažymi, kad jie susiję su byloje nagrinėjamais klausimais, minėtų įrodymų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, bylos šalys turėjo galimybę dėl minėtų įrodymų pasisakyti, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, minėti įrodymai prie bylos pridėtini.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) fizinis asmuo yra nemokus; 2) jis nemokus tapo sąžiningai; 3) nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą (Lietuvos A. T. 2021 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021, 9 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą remdamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, kuris numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos sąžiningumą vertino 3 metų laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d.

Kaip matyti iš pareiškėjos pareiškimo, pareiškėja nurodė, kad jos skoliniai įsipareigojimai (mokėjimai) yra pradelsti. Nurodė, kad įsiskolinimas kreditoriui VMI prie LR FM pareiškimo teismui pateikimo dienai yra apie 619 431,17 Eur. Įsiskolinimas kreditorei SUA2 pareiškimo teismui pateikimo dienai yra apie 9 659 Eur. Išieškojimą vykdo antstolis R. B.. Įsiskolinimas kreditoriui AB „ SUA1 . Įsiskolinimas kreditoriui AB „Energijos skirstymo operatorius“ pareiškimo teismui pateikimo dienai yra apie 623,32 Eur. Šiuo metu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjamas šios kreditorės ieškinys dėl negrąžinto avanso ir procesinių palūkanų priteisimo ir įsiskolinimas šiam kreditoriui gali didėti dėl skaičiuojamų palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Įsiskolinimo suinteresuotam asmeniui SUA5 pareiškimo teismui pateikimo dienai nėra, tačiau šis kreditorius kreipėsi į pareiškėją dėl defektuotos namo apdailos ir pareiškėja sutinka, kad darbai buvo atlikti nekokybiškai. Pagal kreditoriaus pateiktą sąmatą, skola jam gali būti apie 23 588 Eur. Pareiškėjos bendra skola kreditoriams apytiksliai – 629 713,49 Eur.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos skolų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma yra ne mažesnė kaip 639 474,83 Eur. Pareiškėja registruotino turto, santaupų neturi. Jos mėnesio pajamos – 1 850 Eur bruto (neatskaičius mokesčių), arba apie 1 100 Eur neto (atskaičius mokesčius). Teismas konstatavo, kad pareiškėja negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams ir yra nemoki. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra, todėl teismas dėl pareiškėjos nemokumo plačiau nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas iš pateikto VMI 2025 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto nustatė, kad pareiškėja 2018–2024 m. laikotarpiu, vykdydama nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą pareiškėja gavo pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta tvarka grynaisiais pinigais ir (arba) banko pavedimais į asmeninę sąskaitą, taip pat dengiant jos kontroliuojamos UAB „„(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimus už kreditorių suteiktas paskolas gyvenamųjų pastatų statybai. Pareiškėja 2023-2024 metais už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo 1 060 417 Eur pajamų. Taip pat teismas iš pateiktų pareiškėjos sąskaitos išrašų nustatė, kad 2024 m. dalis pajamų buvo pervesta pareiškėjos sūnui D. K. – 38 000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 21-25 d. pareiškėja išsigrynino 42 000 Eur sumą, į savo sąskaitą A. banke persivedė 30 000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 27-29 d. išsigrynino 6 300 Eur sumą, 2024 m. rugsėjo 3-4 d. išsigrynino 41 000 Eur, į savo sąskaitą A. banke persivedė 23 400 Eur, 2024 m. rugsėjo 5 d. išsigrynino 21 000 Eur, 2024 m. rugsėjo 11 d. išsigrynino 2 500 Eur. Šių aplinkybių pareiškėja neginčija.

Tačiau pareiškėja nesutinka, kad teismas vertino tik dalį pareiškėjos finansinių operacijų ir neatsižvelgė į visus pinigų judėjimus, akcentuodamas tik lėšų išgryninimą ir pervedimus, tačiau visiškai nevertino priešingos krypties operacijų – lėšų įnešimo į pareiškėjos sąskaitas, pervedimų tarp sąskaitų atgal. Anot pareiškėjos, vien tik lėšų išgryninimo vertinimas, neatsižvelgiant į visą pinigų judėjimą, negali būti pagrindas konstatuoti nesąžiningumą.

Pareiškėja prie atskirojo skundo pateikė Luminor banko sąskaitos išrašų kopijas už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. 2024 m. gegužės 22 d., iš kurių matyti, kad pareiškėja į savo sąskaitą įnešė tik 13 910 Eur. Ši suma yra kur kas mažesnė, negu atlikti išgryninimai savo naudai.

Pareiškėja, teigdama, kad vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, nepateikė tokių įrodymų dėl piniginių operacijų ir šių sumų panaudojimo kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl jos argumentas laikytinas nepagrįstu.

Nors pareiškėja teigia, kad ginčijamų finansinių veiksmų atlikimo metu objektyviai negalėjo veikti siekdama išvengti atsiskaitymo su dar neegzistuojančiais ar aiškiai neidentifikuotais kreditoriais, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėja nepaneigė aplinkybės, kad kreditorei SUA2 skola 2024 m. rugpjūčio 30 d. jau egzistavo. Be to, VMI prie LR FM 2025 m. birželio 23 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, konstatavo, kad „atlikta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių analizė patvirtina, jog Mokėtojos sandoriams su nekilnojamuoju turtu būdingas tęstinumas, pasikartojamumas. Mokėtojos aktyvus ir nuolatinis dalyvavimas rodo, kad vykdyta veikla nebuvo atsitiktinė, o planuota ir vykdyta sistemingai. Mokėtojos savarankiškai planuoti ir atlikti veiksmai, susiję su statybos leidimų gavimu, gyvenamųjų namų statyba ir pardavimu, suponuoja išvadą, kad Mokėtoja veikė savarankiškai. Mokėtoja, vykdydama nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos. Visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintinio pobūdžio, sudariusi pirkimo - pardavimo sandorius, siekė gauti ekonominės naudos iš gyvenamųjų pastatų pardavimo. Pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą Mokėtoja gavo pirkimo - pardavimo sutartyse nurodyta tvarka grynaisiais pinigais ir / arba banko pavedimais į asmeninę sąskaitą, taip pat dengiant jos kontroliuojamos UAB „L“ įsiskolinimus už kreditorių suteiktas paskolas gyvenamųjų pastatų statybai. Mokėtoja atliko aktyvius veiksmus - toliau tvarkė dokumentus, susijusius su naujų statinių statyba, kadastriniais matavimais, naujų statinių įregistravimu VĮ Registrų centre ir kitus veiksmus. Taigi, žemės sklypų pertvarkymas padalijimo būdu, juose pastatant gyvenamuosius pastatus su tikslu gauti pajamų yra pagrindinis versliškumo požymis, kurio tikslas - ekonominės naudos siekimas. Mokėtoja tikrinamuoju laikotarpiu gavo nuolatines nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, reikšmingai viršijusias gautas nežymias socialines išmokas vaikams. Su darbo santykiais susijusių pajamų Mokėtoja tikrinamuoju laikotarpiu negavo“.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto pardavimas sukuria prievolę sumokėti mokesčius valstybei (pvz., GPM ar PVM). Gautas lėšas panaudojus savo reikmėms arba paslėpus, o ne skyrus mokesčiams sumokėti, veiksmai vertinami kaip tyčinis skolinių įsipareigojimų didinimas ar kreditorių interesų pažeidimas. Šiuo atveju pareiškėjos teisės aktų nustatyta tvarka neginčytas mokesčių administratoriaus (VMI) sprendimas tampa galutiniu ir nenuginčijamu faktu. Tai reiškia, kad pati pareiškėja teisiškai pripažino (neskundė VMI patikrinimo akto) savo pažeidimą dėl nesumokėtų mokesčių valstybei už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Kreditorė VMI prie LR FM prie atsiliepimo pateikė 2024 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr.7334 (toliau – pirkimo-pardavimo sutartis), kuria pareiškėja pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini)savo sūnui už 135 (duomenys neskelbtini)savo sūnui už 135 000,00 Eur. NTR duomenimis, minėto buto vidutinė rinkos kaina 2024 m. rugpjūčio 22 d. sudarė 202 000 Eur. Taigi, turtas buvo parduotas sūnui už mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą. Be to, pirkimo–pardavimo sutartyje atsiskaitymas nurodytas į pareiškėjos banko sąskaitą A. K. nurodė kreditorė VMI prie FM, ji neturi galimybės patikrinti, ar atsiskaitymas už butą iš tikrųjų vyko ar pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių siekiant išvengti išieškojimo iš pareiškėjai priklausančio turto. Teismo vertinimu, pareiškėja galimai sąmoningai veikė, siekdama paslėpti turtą nuo išieškojimo, ir tokiu būdu žinomai pažeidė kreditorių interesus, kas rodo jos akivaizdų nesąžiningumą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadoms, kad vertinamuoju laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. pareiškėja, sudariusi piniginių lėšų pervedimo artimajam giminaičiui, sau, įmonei, kurios vienintele dalyve ji buvo, lėšų išgryninimo sandorius, buvo nesąžininga. Šie sandoriai pažeidė kreditorės VMI prie LR FM interesus, nes jais buvo reikšmingai sumažintas pareiškėjos mokumas, o lėšos buvo panaudotos ne mokestinėms prievolėms vykdyti.

Pareiškėjos santykiai su buvusiu sutuoktiniu ir jo galimai nesąžiningi veiksmai (piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais ir faktiškai valdant pareiškėjos veiklą bei jos finansinius srautus) nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto pareiškėjos nesąžiningumo.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, ir iš įrodymų visumos skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstas išvadas bei teisingai nustatė faktines aplinkybes. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė apeliantei nepalankius motyvus ir priėmė nepalankią nutartį, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Apeliantė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos sąžiningumo kriterijų ir dėl to pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais. Todėl laikytina, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos atskirojo skundo argumentais nėra jokio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.