Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje, vykusiame mišriu būdu (daliai proceso dalyvių dalyvaujant ZOOM programa, daliai – teismo posėdžių salėje), žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį 300 MGL dydžio (15 000 Eur) bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 120 MGL dydžio (6 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. J. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir jam paskirta galutinė bausmė – 400 MGL dydžio (20 000 Eur) bauda.

R. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: priteista valstybės naudai 88 971,68 Eur iš UAB M ir subsidiariai iš R. J. bei A. J. Civilinio ieškinio dalis dėl priteisimo iš R. J. 12 809,73 Eur (GPM) palikta nenagrinėta.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. J. turtui panaikintas.

Šiuo nuosprendžiu A. J. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, juridinis asmuo UAB M pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Dėl paskirtų baudų dydžių

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo R. J. nusikalstamas veikas pagal nurodytus BK straipsnius, nuosprendyje padarytos išvados dėl šių nusikalstamų veikų sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje tinkamai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam R. J. paskyrė tinkamą bausmę, todėl apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistojo R. J. kaltės padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Atitinkamai to paties straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už analogiškus veiksmus, kai siekiamų išvengti mokesčių suma viršija 900 MGL arba padarytus dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Teismų praktikoje yra pažymėta, kad BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-689/2020, 30 punktas). Būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-719/2021, 6 punktas). Pagal BK 220 straipsnį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-719/2022, 29 punktas).

Šioje baudžiamojoje byloje nėra ginčo dėl to, kad deklaracijose buvo pateikti neteisingi duomenys apie UAB M pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. Šie duomenys nustatyti atliekant tyrimą ir nurodyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2024 m. rugsėjo 13 d. išvadoje (t. 5, b. l. 17–95). Iš esmės jokių prieštaravimų dėl deklaracijose nurodytų sumų neišreiškė ir pats R. J., kadangi pateiktame apeliaciniame skunde šio aspekto neskundžia, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pastabų dėl specialisto išvados turinio neturėjo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. J. (skundžiamu nuosprendžiu ji pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas) nurodė, jog deklaracijos teisingos, bet jos nebuvo tikslios pagal to mėnesio dokumentų sąrašą. Didžioji dauguma deklaracijų buvo netikslios, gali būti, kad kiekvieno mėnesio deklaracijos buvo netikslios (t. 8, b. l. 11–16). Taigi, A. J. taip pat patvirtino faktą, kad duomenys deklaracijose nebuvo tikslūs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas analizuodamas R. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, plačiau nepasisakys dėl deklaracijose nurodytų duomenų turinio.

Nuteistasis R. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, būdamas UAB M vadovu ir akcininku, ir A. J., būdama UAB M buhalterė bei tvarkydama bendrovės finansinę apskaitą, veikdami kartu, kaip nusikalstamos veikos bendrininkai, siekdami bendro nusikalstamos veikos rezultato – išvengti mokėtinų valstybei mokesčių juridinio asmens naudai, kurių suma viršija 900 MGL, iškreipti ir nuslėpti duomenis apie tikrąją UAB M ūkinę finansinę būklę, veiklą bei tikrąsias bendrovės pajamas, taip pat siekdami sumažinti UAB M į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių dydį, suvokdami, kad dėl jų tolimesnių neteisėtų veiksmų, nukreiptų į minėto siekio įgyvendinimą, UAB M nesumokės dalies privalomų mokesčių, veikdami išankstine tiesiogine tyčia bei turėdami teisę UAB M vardu teikti dokumentus elektroniniu būdu per Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo sistemą, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., vykdydami bendrą nusikalstamą susitarimą, UAB M vardu neapskaitė, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 101 738 Eur mokesčių. Nuteistasis R. J. teigia, jog jis, kaip vadovas, nebuvo atsakingas už UAB M buhalterinės apskaitos tvarkymą, visus veiksmus atliko buhalterė A. J., o jis niekada nematė tikslių apskaitos duomenų. Todėl apeliaciniame skunde nesutinkama su išvada, kad nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta bendrininkaujant R. J. ir A. J., bei kad R. J. buvo šios nusikalstamos veikos organizatoriumi. Apelianto teigimu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra atsakinga tik A. J.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis, veikdamas kartu su A. J. kaip bendrininkai, padarė BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būdamas šios nusikalstamos veikos organizatoriumi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog R. J. nurodymu A. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus.

Pats nuteistasis R. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad negalėjo pasakyti buhalterei, žmonai: „daryk tvarkyk“, nes buvo vyras, tėtis, šeimos narys, kuris negalėdavo reikalauti. Prie įmonės apskaitos neprieidavo, negaudavo duomenų. Prašė A. J., kad jam būtų pateikti tikslūs duomenys, bet nieko negavo (t. 8, b. l. 16–19). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į A. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kurie iš esmės nesutampa su R. J. nurodytomis aplinkybėmis. A. J. paaiškino, kad visa apskaita buvo vedama pagal pateiktus dokumentus, pirminės deklaracijos buvo pateiktos pagal tuo metu pateiktus dokumentus. Artėjant tikslinimo periodui vadovui sakydavo, kad reikia pasitikslinti deklaracijas, bet vadovas nusprendė neleisti tikslinti deklaracijas. Vadovas sakė nieko netikslinti. Iki VMI patikrinimo, kai gavo raštus, kad juos nori patikrinti, vadovui siūlė pasitikslinti deklaracijas. Vadovas nusprendė ir davė žodinį įsakymą deklaracijų netikslinti. Šeimoje buvo įtampa, įtaka, reikalavimai, todėl ji savavališkai nieko nedarė. Dokumentus, kuriuos įtraukdavo į apskaitą, pateikdavo tik R. J. Dokumentai būdavo sudedami į vieną stalčių, ji išsirinkdavo, kas priklauso įmonei, kas - ne. Į deklaracijas skaičius įrašydavo pagal tuo metu esančius apskaitoje. Vadovas jai sakė: „mes mokesčių nemokėsime“, todėl ji paliko gautiną PVM, o mokėtino ir nedeklaravo. Faktiškai deklaracijas teikdavo tik ji, tačiau visi apskaitos dokumentai buvo gaunami iš vadovo. Deklaracijos nebuvo tikslios, nes ne visus dokumentus turėdavo. Papildomus dokumentus gaudavo pavėluotai. Kai ateidavo laikas tikslinti deklaracijas ir ji turėdavo visus praeitų metų dokumentus, sakė tai R. J., bet pastarasis sakė: „mes nieko netikslinsime, paliksime taip, kaip tu suvedus“. Kiekvieną dieną su R. J. konfliktuodavo dėl deklaracijų (t. 8, b. l. 11–16). Teisėjų kolegijos vertinimu, A. J. parodymai patvirtina, kad ji, kaip UAB M buhalterė, vykdė įmonės vadovo reikalavimus teikti deklaracijas su neteisingais duomenimis bei netikslinti pirminių deklaracijų. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, kadangi apklausta ne vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė analogiškas aplinkybes. Nuteistojo R. J. parodymus apie tai, kad neva jis nebuvo atsakingas už deklaracijų pateikimą ir nieko apie jas nežinojo, paneigia ne tik A. J. duoti parodymai, tačiau bylos įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog būtent R. J., kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už UAB M veiklą ir įmonės naudai sudaromus sandorius. Taigi, nuteistasis tiksliai žinojo apie kiekvieną sudarytą sandorį ir jo rezultatą. R. J. nurodė, kad visus dokumentus pats padėdavo į stalčių (t. 8, b. l. 16–19). A. J. patvirtino, kad dokumentus jai pateikdavo būtent R. J. ir padėdavo juos į stalčių. Nurodė, kad sandorius sudarinėjo pats vadovas, ji į verslo reikalus nesikišo ir tiesioginio kontakto su trečiaisiais asmenimis neturėjo. Vadovas vykdė mokėjimus, o ji gaudavo išrašus bei visus kitus dokumentus (t. 8, b. l. 11–16). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. V. nurodė, kad iš R. J. įmonės pirko namą. Su A. J. asmeniškai nėra bendravęs, dėl pirkimo bendravo su R. J., su šiuo derino visas sąlygas (t. 8, b. l. 72–73). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB M daugiau darbuotojų nebuvo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvardinti nuteistojo, A. J. bei liudytojo D. V. parodymai patvirtina, jog R. J. aktyviai užsiėmė įmonės veikla, pats vykdė derybas, aptarinėjo sutarčių sąlygas ir sudarinėjo sandorius, o dokumentus atiduodavo A. J., padėdamas į sutartą stalčių. Iš aptartų aplinkybių matyti ir tai, kad R. J. pats valdė įmonės dokumentaciją, kadangi visus dokumentus, susijusius su įmonės veikla, perduodavo buhalterei. Nurodytos aplinkybės paneigia R. J. teiginius apie tai, kad jis nežinojo apie dokumentus ir duomenis, susijusius su įmonės veikla. Tokie nuteistojo teiginiai nelaikytini patikimais, be kita ko, apskritai nelogiška situacija, kai vadovas yra visiškai izoliuotas nuo įmonės veiklos, tai neatitiktų įprastos įmonės valdymo praktikos.

UAB M vadovo R. J. teiginiai, esą iš esmės jis buvo tik formalus vadovas, nežinojo, kokie dokumentai buvo teikiami atsakingoms institucijoms, o visa atsakomybė turi kilti tik buhalterei, neatitinka tikrovės ir savaime nepaneigia jo atsakomybės už įmonės veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2022 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XIV-1540 redakcija) 37 straipsnio 1 dalį, vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Pagal šio įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 18 punktą, bendrovės vadovas atsako už šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio nuostatas subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą: 1) parenka apskaitą tvarkantį asmenį, išskyrus atvejus, kai tokia teisė įstatymuose, reglamentuojančiuose subjekto veiklą, nustatyta kitiems subjekto valdymo organams; 2) užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas; 3) nustato ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarką; 4) nustato vidaus kontrolės priemones ir užtikrina jų taikymą; 5) užtikrina, kad, keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui, apskaitos dokumentai, apskaitos registrai ir kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija būtų laiku perduoti kitam apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui; 6) užtikrina galimybę pagal šio įstatymo 9 straipsnį apskaitos duomenis į valstybės informacinę sistemą – išmaniąją mokesčių administravimo informacinę sistemą (i. MAS) teikti standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje; 7) užtikrina finansinės informacijos ir informacijos apie nustatytas vidaus kontrolės priemones teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti. Pagal pateiktą teisinį reglamentavimą, būtent vadovas užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui (šiuo atveju buhalterei) būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas. Nors R. J. bando perkelti atsakomybę buhalterei, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis, kaip vadovas, žinojo apie įmonės vykdomą veiklą, pats teikė buhalterei reikiamą informaciją bei dokumentus, kurių pagrindu buhalterė ir teikė ataskaitas atitinkamoms valstybės institucijoms. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad net jeigu techniškai deklaracijas atsakingoms institucijoms ir teikė buhalterė (taip buvo šiuo atveju), tačiau vien ši aplinkybė neatleidžia vadovo nuo atsakomybės, kadangi pagal teisės aktus jis privalo užtikrinti, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas. Pažymėtina, kad šioje byloje buhalterė A. J. jau yra nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, padarymą, kurią įvykdė veikdama kartu su R. J. Apeliacinis skundas dėl A. J. nėra paduotas, todėl jos kaltės klausimas papildomai apskritai neanalizuojamas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad A. J. kaltę pripažino visiškai, išsamiai paaiškino aplinkybes, todėl darytina išvada, kad ji neturi jokio pagrindo nepagrįstai apkalbėti R. J.

Šiuo atveju nuteistojo argumentai, susiję su tuo, kad buhalterė jungėsi prie sistemos ir viską pateikinėjo, nepaneigia jo kaltės. Apelianto kaltės nešalina skunde akcentuojamas Šiaulių apskrities VMI 2025 m. gegužės 29 d. atsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad UAB M metines PM deklaracijas teikė A. J. ir V. N. bei Kauno apskrities VMI 2024 m. balandžio 4 d. raštas, kuriame nurodyta, jog UAB M duomenis į Išmaniosios mokesčių administravimo sistemos Elektroninių sąskaitų faktūrų posistemį teikė išorinė vartotoja A. J. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien R. J. nurodyta aplinkybė, jog deklaracijas per sistemą teikė buhalterė, o ne jis, pati savaime nesuponuoja išvados, kad jis, kaip vadovas, negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. VMI rašte pateikta informacija tik patvirtina tai, kad sistemoje būtent buhalterė A. J. pateikė deklaracijas, t. y. ji atliko tiesioginį dokumentų pateikimo veiksmą, tačiau neatskleidžia aplinkybių, susijusių su dokumentų turinio formulavimu. Šioje byloje vertinamas faktinis R. J. dalyvavimas įmonės veikoje bei jo veiksmai, susiję su prievole atsakingoms institucijoms pateikti informaciją apie įmonės ūkines operacijas.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog vadovo teisinė padėtis pasižymi tuo, kad jam yra suteikiami įgaliojimai organizuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. Dėl šios priežasties vertinamas R. J., kaip vadovo, vaidmuo priimant sprendimus ir konkrečioje šioje situacijoje. Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina, kad bylai reikšmingu laikotarpiu R. J. buvo ne tik A. J. vadovas, bet ir jos sutuoktinis, todėl svarbu atkreipti dėmesį į A. J. nurodytas aplinkybes apie baimę sukelti konfliktus šeimoje bei siekį išsaugoti darnius santykius. Šios aplinkybės reikšmingos vertinant vadovo įtaką jos elgesiui ir bendrai jų tarpusavio santykiams. Tiesioginiai vadovo paliepimai bei bendros atmosferos sukūrimas nulėmė situaciją, kai vadovas nukreipė buhalterės veiksmus, siekiant įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus ir taip aktyviai atliko organizatoriaus vaidmenį.

R. J. teigimu, A. J., kaip įmonės buhalterė, neskyrė pakankamai laiko UAB M buhalterijai sutvarkyti, todėl pateikė netikslius duomenis. Iš A. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji iš tiesų UAB M buhalterijai skirdavo ne itin daug laiko. A. J. parodė, kad šiai įmonei nebuvo skiriamas prioritetas, kadangi įmonėje dirbo 2 valandas per mėnesį (t. 8, b. l. 11–16). Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė savaime nepatvirtina, jog būtent dėl laiko stokos buvo pateiktos neteisingos deklaracijos. A. J. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad R. J. pateikdavo jai ne visus dokumentus. Taigi, net jeigu buhalterė ir nespėdavo laiku patikrinti visų dokumentų, tai lėmė ne laiko stoka, o tai, kad jai buvo patiekiami ne visi dokumentai, o patiektieji būdavo sudedami į vieną stalčių, jų nesusisteminant. Šį faktą patvirtino tiek A. J., tiek R. J. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad net jeigu A. J. UAB M buhalterijai tvarkyti skyrė nepakankamai laiko, tai nekeičia esminės aplinkybės, jog neteisingų deklaracijų pateikimą lėmė iš esmės ne laiko stoka, o savalaikės ir išsamios informacijos nepateikimas bei vadovo nurodymai netikslinti jau pateiktų duomenų.

Kaip jau minėta, nuteistasis nesutinka, kad jis buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, organizatoriumi ir kad šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkaujant kartu su A. J. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 1, 2 dalys). Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. BK 24 straipsnio 4 dalyje pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata nurodo baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-693/2016, 25.1 punktas).

Vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą bei A. J. parodymus, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu, yra pagrindas teigti, kad R. J. buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, organizatoriumi. A. J. nurodė, kad vadovas jai sakė netikslinti deklaracijų. Iki VMI patikrinimo, kai gavo raštus, kad juos nori patikrinti, vadovui siūlė pasitikslinti deklaracijas. Vadovas nusprendė ir davė žodinį įsakymą deklaracijų netikslinti. Šeimoje buvo įtampa, įtaka, reikalavimai, todėl ji savavališkai nieko nedarė. Dokumentus, kuriuos įtraukdavo į apskaitą, pateikdavo tik R. J. Vadovas jai sakė: „mes mokesčių nemokėsime“, todėl ji paliko gautiną PVM, o mokėtino ir nedeklaravo. Faktiškai deklaracijas teikdavo tik ji, tačiau visi apskaitos dokumentai buvo gaunami iš vadovo. Deklaracijos nebuvo tikslios, nes ne visus dokumentus turėdavo. Kai ateidavo laikas tikslinti deklaracijas ir ji turėdavo visus praeitų metų dokumentus, sakė tai R. J., bet jis sakė: „mes nieko netikslinsime, paliksime taip, kaip tu suvedus“ (t. 8, b. l. 11–16). A. J. parodymai patvirtina, kad R. J. neapsiribojo vien formaliu įmonės vadovavimu, kadangi jo veiksmai pasireiškė aktyviu veiksmų organizavimu – esminių sprendimų priėmimu, buhalterės veiksmų nukreipimu pagal jo valią ir paliepimu, kaip tuos veiksmus atlikti. R. J., kaip UAB M vadovo, valia ir sprendimai, lėmė, kokie duomenys turi būti pateikiami. R. J. atliko vadovaujantį vaidmenį ir priėmė esminius sprendimus, juos nurodydamas buhalterei, šiais veiksmais ir pasireiškė jo, kaip organizatoriaus, vaidmuo.

Svarbus aspektas nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl vadovo bendrininkavimo ir jo, kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens, yra nustatymas, ar jis žinojo, kad valstybinėms institucijoms pateikiami neteisingi duomenys, ar būtent jo nurodymu šie duomenys buvo teikiami. Buhalterės A. J. parodymai reikšmingi vertinant aplinkybę, kas faktiškai priimdavo sprendimus dėl deklaracijose nurodomų duomenų. Iš A. J. parodymų darytina išvada, kad būtent vadovas galutinai nuspręsdavo deklaracijų netikslinti ir pateikti jas netikslias. Tai leidžia spręsti, kad R. J. ne tik žinojo apie deklaracijų teikimą, bet ir aktyviai formavo jų turinį, kadangi nurodė buhalterei jų netikslinti. Buhalterės parodymai vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į vadovo funkcijas įmonėje, jo galimybę kontroliuoti veiklą bei disponuoti informacija ir priimti sprendimus. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad A. J. ne savarankiškai sprendė dėl deklaracijų turinio, o įgyvendino vadovo paliepimus. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad VMI ne kartą siuntė įmonei raštus apie tai, kad nori ją patikrinti. R. J., kaip atsakingas vadovas, turėjo sutikrinti pateikiamus duomenis ir išsiaiškinti kas yra netikslu, tačiau to nepadarė pats ir neleido to padaryti buhalterei. Galiausiai liko nepatikslintos deklaracijos ir tikrinimo metu buvo nustatyti tokie duomenys, kurie yra nurodyti kaltinime, o jie yra neteisingi. Taigi, vertinant A. J. parodymus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. J. ir A. J., veikdami bendrai, įgyvendino bendrą nusikalstamą tikslą – išvengti mokesčių. Vadovas, neleisdamas buhalterei patikslinti deklaracijų, o buhalterė pateikdama netikslias deklaracijas, prisidėjo prie bendro nusikalstamos veikos rezultato įgyvendinimo. Kiekvienas iš jų atliko skirtingus veiksmus, tačiau tai nepaneigia jų bendro veikimo, kad abu suvokė bendrą veiklos pobūdį. Todėl R. J. ir A. J. veiksmai pagrįstai vertinami kaip bendrininkavimas.

Apeliaciniame skunde R. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik tas aplinkybes, kurios susijusios su namų pardavimais, o kitų duomenų, už kuriuos buvo gautos lėšos, neanalizavo. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo detaliai aptartas kiekvienas atskiras sandoris, pardavimas, lėšų gavimo faktas, tačiau pažymi, kad byloje surinkti duomenys yra vertinami tarpusavio sąsajoje, nebūtinai konkrečiai aptarus kiekvieną deklaraciją. Dėl šių priežasčių R. J. apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos. Byloje esanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada patvirtina visus neteisingų duomenų deklaravimo ir jų pateikimo atsakingoms institucijoms atvejus (t. 5, b. l. 17–95). Be to, iš byloje esančio apžiūros 2024 m. lapkričio 27 d. – 2024 m. gruodžio 6 d. protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta jau paminėta specialisto išvada (t. 5, b. l. 101–107). Apžiūros protokolu, be kita ko, apžiūrėtos visos specialisto išvadoje įvertintos deklaracijos. A. J. duodama parodymus pažymėjo, kad iš esmės buvo du dideli pardavimai, kurie išaugino PVM, t. y. dviejų namų pardavimai. Nurodė, kad visos kitos operacijos buvo nereikšmingos, nes nebuvo tokių pardavimų, kurie išaugintų PVM (t. 8, b. l. 11–16). Taigi, vien tai, kad skundžiamame nuosprendyje kiekvienas deklaracijos pateikimas nebuvo atskirai ir išsamiai išanalizuotas, savaime nereiškia, kad atitinkamos aplinkybės buvo neįvertinos. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad pats deklaracijų turinys nebuvo ginčijamas. Esminę reikšmę turi tai, ar teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada, A. J. parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys, vertinami jų visumos kontekste, patvirtina, kad visos kaltinime nurodytos deklaracijos buvo neteisingos bei jos buvo pateiktos valstybės institucijai.

Apeliaciniame skunde R. J. pažymi, kad sutartis su D. V. sudaryta notarine tvarka, gyvenamojo namo pardavimas buvo tinkamai ir laiku dokumentuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepatikrino liudytojo D. V. parodymų ir padarė išvadą, kad jis (R. J.) nedavė D. V. UAB M vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas D. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog iš R. J. įmonės pirko namą. Bendravo su R. J. Sutarė dėl 135 000 Eur namo kainos, bet oficialiai nupirko už 128 000 Eur. Sutarė, kad 7 000 Eur sumokės, kai pabaigs darbus. Už namą mokėjo iš paskolos, pavedimu. Sąskaitos faktūros negavo, tačiau nei notarui, nei bankui klausimų nekilo. Vėliau kilo ginčas ir pretenzijos dėl 7 000 Eur ir tam tikrų atliekamų darbų. 5 500 Eur sumokėjo, o 1 500 Eur nesumokėjo, nes buvo neatlikti darbai (t. 8, b. l. 72–73). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. J. kaltinimas apima neteisingų duomenų pateikimo VMI aplinkybes, todėl šioje byloje neturėtų būti plačiau analizuojamas klausimas dėl apties pirkimo detalių. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad R. J. tikslo deklaruoti mokėtino PVM neturėjo, kadangi pardavimo metu nebuvo išduota sąskaita faktūra. Tai patvirtino ir liudytojas D. V. Tačiau ši aplinkybė nėra vertinama atsietai – ji vertinama kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Būtent atsižvelgiant į įrodymų visumą ir daroma išvada, kad R. J. neteisingus duomenis VMI pateikė sąmoningai, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, bendrininkaujant su A. J., bei tai, kad R. J. buvo šios nusikalstamos veikos organizatoriumi.

Dėl nuteistojo R. J. kaltės padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Skundžiamu nuosprendžiu R. J., be kita ko, pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ((duomenys neskelbtini) epizodas). Pažymėtina, kad šiame bylos epizode, kaip ir prieš tai aptartame, nėra ginčo dėl duomenų, kurie buvo nurodyti deklaracijose. R. J. nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei pateiktame apeliaciniame skunde šio aspekto neskundžia. R. J. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė įrodymų, susijusių su šiuo epizodu. Be to, nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde kvestionuoja visą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kadangi teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, bylą išnagrinėjo atmestinai ir paviršutiniškai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-489/2026, 12 punktas).

Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, vertindamas tiek nuteistojo R. J. gynybinę poziciją, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad teismas duomenis vertino atmestinai ir paviršutiniškai. Liudytojų parodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, patvirtino kiti byloje esantys įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu, kurį 2021 m. balandžio 9 d. patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio teisėjas, ikiteisminis tyrimas R. J. atžvilgiu buvo nutrauktas įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. R. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) numatyto nusikaltimo požymius, kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius (pagal BK 38 straipsnį). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, padarė praėjus mažiau nei vieneriems metams po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl pagrįstai ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustojo galioti ir šios dvi bylos buvo sujungtos.

Nors R. J. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė įrodymų, susijusių su (duomenys neskelbtini) epizodu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo tiriami ir vertinami su nagrinėjamu epizodu susiję įrodymai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Apygardos teismas pagrįstai atmetė R. J. teisme duotus parodymus apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisiėmė kaltę, tai iš esmės vertino kaip jo pasirinktą gynybos būdą. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis R. J. keitė savo parodymus. Jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę iš pradžių pripažino iš dalies, po to kaltę pripažino visiškai, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltę visiškai neigė. Ikiteisminio tyrimo metu R. J. nurodė, kad deklaracijas parengė ir pateikė neturėdamas visų dokumentų, gailėjosi dėl tokių savo veiksmų (t. 11, b. l. 31–34). Pirmosios instancijos teisme R. J. dėl visko kaltino buhalterę, teigė, kad jis tik prisiėmė kaltę (t. 8, b. l. 16–19). Šie nuteistojo duoti parodymai buvo įvertinti ir ištirti. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. J. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, savo noru atlygino padarytą žalą, susitaikė su juridinio asmens atstovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo parodymų keitimas kelia abejonių šio asmens parodymų tikrumu bei suteikia pagrindą jais abejoti. Niekuo nepagrįsta nuteistojo R. J. versija, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino tik dėl to, nes norėjo prisiimti kaltę sau, kadangi tai paneigia tiek A. J. parodymai, tiek byloje esanti specialisto išvada.

Nors R. J. skunde teigia, jog nebuvo įvertinti A. J. parodymai, kur ji paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) buhaltere buvo nuo pat šios įmonės įkūrimo, tačiau pirmiausia pažymėtina, jog ginčo dėl šio aspekto pirmojoje instancijoje apskritai nebuvo, todėl teismas neprivalėjo šio klausimo nuodugniai išanalizuoti. Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, jog teismas atsižvelgė į A. J. duotus parodymus, reikšmingus nagrinėjamam bylos klausimui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgė ir į specialisto išvadą, kurioje nustatytos tikslios aplinkybės dėl neteisingai deklaruotų sumų. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad iš specialisto išvados ir joje įvertintų (duomenys neskelbtini) apskaitos duomenų matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 9 d. (duomenys neskelbtini) PVM deklaracijose deklaravo mažesnes apmokestinamas pajamas ir pardavimo PVM negu nurodyta išrašytose PVM sąskaitose faktūrose – iš viso nedeklaravo 113 318,48 Eur PVM apmokestinamų sandorių ir 23 797,47 Eur pardavimo PVM. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad tam tikri įrodymai liko neištirti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad tiek dėl UAB M epizodo, tiek dėl (duomenys neskelbtini) epizodo pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus. Vien tai, kad R. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įrodymai nebuvo ištirti ir įvertinti. Taigi, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų ištyrimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Dėl nuteistajam R. J. paskirtų bausmių

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis R. J. pripažintas kaltu padaręs vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje. Vilniaus apygardos teismas R. J. už nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, paskyrė 120 MGL dydžio (6 000 Eur) baudą, už nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, paskyrė 300 MGL dydžio (15 000 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. J. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir jam paskirta galutinė bausmė – 400 MGL dydžio (20 000 Eur) bauda.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo R. J. prašymo, t. y. pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Vilniaus apygardos teismas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį nustatydamas R. J. skirtinų bausmių dydžius, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį ir vieną sunkų tyčinius nusikaltimus, savo kaltės nepripažino. R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad R. J. nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje, padaryta žala yra atlyginta. Teismas, vertindamas R. J. asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis neteistas (t. 6, b. l. 24), administracine tvarka baustas (t. 6, b. l. 31–49), turi (duomenys neskelbtini) vaikus (t. 5, b. l. 150, 152), yra dirbantis (t. 6, b. l. 11). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad R. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tačiau parodyto pasitikėjimo nepateisino, vėl nusikalto.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir sušvelninti R. J. paskirtą bausmę. Nors R. J. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jo asmeninė finansinė padėtis yra itin sunki, gyvena iš santaupų, kurios pasibaigė, be to, privalo padengti paskolas, išlaikyti šeimos gyvenamąjį būstą ir prisidėti prie vaikų gerovės kūrimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta 400 MGL dydžio (20 000 Eur) bauda būtų per griežta ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neįžvelgia pagrindo keisti R. J. paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.