Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Jankausko ir Valdo Petro Meidaus,

dalyvaujant prokurorei J. V.

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė NUT1 gynėjo advokato GNS1 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 17 d. nutarties, kuria pripažinta, kad NUT1 , būdamas nepakaltinimas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą visuomenei pavojingą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VŠĮ ,,Rokiškio psichiatrinė ligoninė“.

Nutarčiai įsiteisėjus, NUT1 paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nutarta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

NUT1 padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o būtent: 2025 m. liepos 24 d., apie 10 val. 15 min. drabužių parduotuvėje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš artimą giminaitę – motiną J. B., t. y. sugriebęs J. B. už kaklo ir plaukų, jėga lenkė jos galvą žemyn, šiai pradėjus rėkti, ją paleido, po to, J. B. užrakinus parduotuvės duris, pribėgęs prie jos, griebė už dešinės rankos dilbio ir jį stipriai suspaudė bei atėmė raktus. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, vėl iš už nugaros ranka griebė jai už kaklo ir jėga lenkė jos galvą žemyn, dėl ko ji nuvirto ant fotelio, bei vis dar laikydamas ją už kaklo, ne mažiau kaip 3 kartus lenkė jos galvą žemyn link grindų, taip smurtaudamas padarė J. B. poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, taip nežymiai sutrikdė J. B. sveikatą.

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Teismo posėdžio metu NUT1 gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė siūlė jį atmesti.

NUT1 gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 404 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliaciniai skundai dėl teismo nutarties taikyti priverčiamąją medicinos priemonę nagrinėjami pagal BPK VI dalyje nustatytas taisykles. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio (skundžiamos nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniu skundu gynėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį trimis esminiais aspektais: dėl faktinių aplinkybių (įrodymų) pakankamumo, dėl ekspertizės išvados neišsamumo bei dėl parinktos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies proporcingumo. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą būtent šiose apeliacinio skundo ribas sudarančiose dalyse ir dėl jų pasisako.

Vertindama skundo motyvus, kolegija atsižvelgia į specifinį šios kategorijos bylų pobūdį, kurio esmę sudaro objektyvus asmens padarytos pavojingos veikos bei jo psichinės būsenos vertinimas. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus duomenis ir padarė pagrįstas, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamoje nutartyje konstatuotų faktų ir nesudaro teisinio pagrindo abejoti paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės būtinumu, tikslingumu ar proporcingumu. Kadangi apylinkės teismas teisingai nustatė visas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės normas, apeliaciniame skunde dėstomi motyvai pripažintini nepagrįstais.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išvadas nepagrįstai grindė išimtinai subjektyviais nukentėjusiosios J. B. parodymais ir išvestiniais duomenimis, atmetamas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių išankstinių taisyklių dėl vienų įrodymų viršenybės prieš kitus – nukentėjusiosios parodymai yra tokie patys įrodymai, vertinami bendra tvarka. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai vertintini ne atskirai, o visumoje su kitais bylos duomenimis, kurie sudaro vientisą, nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę: BPC skambučio įrašu (kuriuo realiu laiku buvo užfiksuota nukentėjusiosios emocinė būsena ir pirminė informacija apie kaltininko veiksmus), operatyviai į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais bei užfiksuotais įvykio dalyvių paaiškinimais.

Tai, kad byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, savaime nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto, kadangi smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai vyksta latentinėmis sąlygomis, nedalyvaujant tretiesiems asmenims. Policijos pareigūnų vaizdo registratoriaus įrašas, nors ir užfiksavo NUT1 nukentėjusiosios J. B. bendravimą jau po paties fizinio smurto panaudojimo, turi tiesioginę įrodomąją reikšmę, nes patvirtina nukentėjusiosios objektyvią būseną, išreikštus skundus bei paties NUT1 neadekvatų elgesį tuojau pat po įvykio. Visi šie duomenys tarpusavyje dera, papildo vieni kitus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo objektyvų pavojingų veiksmų (smurto prieš motiną) padarymo faktą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde išreikšta pozicija, jog teismo išvada dėl BK 98 straipsnio taikymo NUT1 yra per ankstyva dėl to, kad ekspertai dėl pastarojo atsisakymo bendradarbiauti negalėjo pateikti galutinių atsakymų į visus klausimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išsamus ekspertinis tyrimas nebuvo užbaigtas ne dėl tyrėjų ar ekspertų aplaidumo, o dėl paties asmens NUT1 sąmoningų ar ligos nulemtų veiksmų – neadekvataus bendravimo ir atsisakymo bendradarbiauti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens destruktyvus elgesys ar atsisakymas bendrauti su ekspertais negali sustabdyti baudžiamojo proceso ir užkirsti kelio visuomenės saugumo užtikrinimui.

Atkreiptinas dėmesys, jog nesant galimybės rasti pilną klinikinį kontaktą, asmens psichinė būsena vertinama pagal kitus objektyvius byloje esančius duomenis – medicininę dokumentaciją, anamnezę, elgesį įvykio metu bei po jo. Ekspertų konstatuotas faktas, kad su NUT1 neįmanoma užmegzti produktyvaus kontakto dėl jo neadekvatumo, pats savaime indikuoja gilų, gilėjantį ar ūmų psichikos sutrikimą. Baudžiamasis įstatymas (BK 17 str. ir 98 str.) reikalauja nustatyti medicininį kriterijų, o teismas, įvertinęs ekspertizės akto aprašomąją dalį, gydytojų specialistų nuomones bei paties asmens elgesio pobūdį, turėjo pakankamą faktinį pagrindą konstatuoti, kad veikos padarymo metu asmuo NUT1 sirgo psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teisinio neapibrėžtumo ar abejonių, kurios turėtų būti aiškinamos NUT1 naudai, šioje dalyje nėra.

Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su šį procesą reglamentuojančiomis specialiosiomis (išimtinėmis) taisyklėmis, įtvirtintomis BPK XXIX skyriaus 392–406 straipsniuose. Taip pat akcentuotina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės taikomos. Tai yra asmenys, padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdami sutrikusios psichikos ir dėl to negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, arba asmenys, kuriems sutriko psichika po nusikalstamos veikos padarymo. Asmens psichikos būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę (BPK 209 straipsnis). Konstatuoti psichikos sveikatos sutrikimai, jų pobūdis bei laipsnis lemia ne tik tokio asmens nepakaltinamumo pripažinimą, konkrečios priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės parinkimą, bet ir tai, kokiais būdais įgyvendinamos jo procesinės teisės.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo pagrįstumo ir jos keitimo tikslingumo konstatuoja, kad skundžiama nutartimi NUT1 taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra tinkama. Nustatydamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių ekspertizės akte nurodytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo prieštaringų objektyvių duomenų. Ekspertė teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino ir pritarė ekspertizės aktuose nurodytai bei teismo posėdyje ekspertų patvirtintai rekomendacijai dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, kad apylinkės teismo parinkta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį ir pavojingumą, NUT1 psichinę būseną, t. y. priverčiamosios medicinos priemonės rūšis šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste parinkta tinkamai.

Akcentuotina, jog pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-328-648/2017, Nr. 2K-135-697/2022).

Pagrindinis kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo NUT1 pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu Nr. 75U-II-11/2026 kuriame konstatuota, jog šiuo metu NUT1 konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, vyraujant kliedesiams. NUT1 šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; Su NUT1 negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, jis negali dalyvauti teismo procese; NUT1 dėl savo psichikos būsenos negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme, negali duoti parodymų; NUT1 rekomenduojamas priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonės – gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo skyriuje iki pasveikimo; NUT1 elgesys yra neadekvatus ir neprognozuojamas (socialiai pavojingas) (t. 2, b. l. 89–95). Vertindama teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas ir jo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad aktas yra išsamus ir pagrįstas atliktu tiriamojo psichinės būklės ir psichologiniu įvertinimu bei medicinine dokumentacija, išvados yra aiškios ir suprantamos, pagrįstos akto tiriamojoje dalyje aprašytais tyrimais. Ekspertizę atliko aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų ekspertinio darbo stažą turinti teismo psichiatrijos ekspertė R. D., aukštąjį išsilavinimą ir 35 metų ekspertinio darbo stažą turinti teismo psichiatrijos ekspertė J. D. bei 40 m. ekspertinio darbo stažą turinti teismo psichologijos ekspertė A. G.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ar teisinių aplinkybių, kurios leistų suabejoti šių ekspertų nešališkumu, jų profesine kompetencija ar padarytų išvadų teisingumu.

Šias išvadas papildomai patvirtina ir žodinio bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme gauti duomenys: Posėdyje apklausta teismo psichiatrijos ekspertė R. D. visiškai palaikė pateiktą ekspertizės išvadą ir dar kartą vienareikšmiškai konstatavo, kad NUT1 yra būtina taikyti specializuotą medicininį gydymą. Tokiai pozicijai pritarė ir specializuotos įstaigos - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės gydytojas P. A., kuris teismui nurodė, kad NUT1 elgesys ir mąstymas išlieka stipriai paveikti ligos simptomų – asmuo aktyviai išreiškia kliedesinio pobūdžio idėjas, primygtinai tikindamas, jog jis prieš motiną nesmurtavo, o priešingai – pats patyrė jos smurtą (t. 3 b.l. 43-44). Taigi toks visiškas kritikos trūkumas savo būklei bei objektyvioms aplinkybėms, kartu su kategorišku paties asmens atsisakymu savanoriškai gydytis, teismo vertinimu, neabejotinai įrodo, kad taikyti švelnesnes, neizoliuojančias medicinines priemones nagrinėjamu atveju nėra jokių realių galimybių. Nuolatinis ligos simptomų pasireiškimas ir asmens agresijos perkėlimas nukentėjusiajai (motinai) tik patvirtina, kad tikslai užtikrinti visuomenės saugumą bei suteikti asmeniui būtiną pagalbą gali būti pasiekti išimtinai stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis metu.

Nepagrįstu pripažįstamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas pažeidė proporcingumo principą ir nepakankamai motyvavo būtinybę taikyti stacionarinį stebėjimą būtent sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas vertina ne tik asmens gydymo poreikį, bet ir jo sukeliamą pavojų visuomenei (BK 98 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju asmens NUT1 atlikti pavojingi veiksmai buvo nukreipti prieš patį artimiausią asmenį – motiną, kas rodo visišką asmens socialinių ribų nepaisymą ir didelę agresijos riziką artimoje aplinkoje. Ekspertų bei gydančių gydytojų rekomendacijos teismui yra itin reikšmingas, specialių žinių reikalaujantis kriterijus, kurio teismas neturi pagrindo ignoruoti, ypač kai asmuo neturi jokios kritikos savo būklei. Atsižvelgiant į tai, kad NUT1 elgesys yra neprognozuojamas, o jo ligos pobūdis reikalauja nuolatinės specialistų kontrolės, kurios neįmanoma užtikrinti ambulatoriškai ar bendro stebėjimo sąlygomis, švelnesnės (mažiau ribojančios) priemonės taikymas objektyviai neužtikrintų nukentėjusiosios (motinos) saugumo bei visuomenės apsaugos nuo naujų pavojingų veikų. Teismas, parinkdamas sustiprintą stebėjimą, nepažeidė proporcingumo principo, nes visuomenės ir nukentėjusiosios saugumo interesas šiuo atveju nusveria asmens laisvės ribojimo laipsnį.

Be to, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir baudžiamojo įstatymo uždraustą bei visuomenei pavojingą veiką, kurią padarė NUT1 . Taigi, NUT1 būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – fizinio skausmo sukėlimą artimajam giminaičiui. Šiuo nusikalstamu kėsinimusi buvo tiesiogiai pažeistas baudžiamojo įstatymo saugomas objektas – kito žmogaus (šiuo atveju – asmens motinos) sveikata, fizinis neliečiamumas ir saugumas artimoje aplinkoje. Nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarė aktyvūs, smurtiniai veiksmai – tyčinis fizinis poveikis prieš nukentėjusiąją, sukėlęs jai fizinį skausmą. Kadangi smurtas buvo nukreiptas prieš motiną, veika teisiškai kvalifikuojama pagal griežtesnę, specifinę BK 140 straipsnio 2 dalies normą, ginančią šeimos narius ir artimuosius giminaičius nuo bet kokių agresijos apraiškų bendro gyvenimo erdvėje.

Nors NUT1 yra anksčiau neteistas ir neturi susiformavusių kriminalinių nuostatų, jo asmenybės pavojingumo visuomenei struktūrą šiuo atveju lemia konstatuoti ūmūs, laikino pobūdžio psichikos sutrikimai. Šis sveikatos sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu lėmė ir pačios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą: negalėdamas kritiškai vertinti savo būklės, asmuo panaudojo fizinį smurtą prieš savo motiną. Šiame kontekste objektyvūs uždraustos veikos veiksmai (fizinio skausmo sukėlimas artimam giminaičiui) vertintini ne kaip sąmoningas įstatymų nepaisymas ar kryptingas piktavališkumas, o kaip ūmaus, netikėtai kilusio laikino pobūdžio psichikos sveikatos sutrikimo tiesioginė išraiška. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo šiuo metu visiškai stokoja kritikos savo elgesiui, o ambulatorinėmis sąlygomis neįmanoma užtikrinti nei būtino gydymo režimo, nei saugumo, teismas daro išvadą, kad visuomenės saugumui užtikrinti bei naujų objektyviai pavojingų veikų prevencijai yra būtina taikyti priverstinį gydymą stacionarinėje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Šis priverstinis gydymas šiuo metu vertintinas ne tik kaip medicininė intervencija, bet ir kaip būtina baudžiamojo proceso priemonė, kurios tiesioginis tikslas – stabilizuoti asmens psichikos būklę, pašalinti ūmius laikino sutrikimo simptomus ir atkurti tiriamojo kognityvines funkcijas. Tik pasiekus reikiamą sveikatos būklės progresą bei atkūrus asmens gebėjimą verbalizuoti savo išgyvenimus ir suprasti aplinką, atsiras objektyvi teisinė bei medicininė galimybė pilna apimtimi atlikti ir užbaigti asmens būklės tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad ambulatorinėmis sąlygomis nei tinkamas gydymo režimas, nei naujų pavojingų veikų prevencija negali būti garantuota asmuo nukreipiamas stacionariniam gydymui iki jo sveikatos būklės pasikeitimo (pasveikimo), leisiančio atnaujinti ekspertinį vertinimą.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, bylos duomenis bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadas, o taip pat pirmosios instancijos teisme duotus eksperto paaiškinimus, sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog NUT1 padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jam tikslinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

asmens kuriam taikyta priverčiamoji priemonė NUT1 ( NUT1 ) gynėjo advokato GNS1 apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.