Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų teisėja Loreta Kukelkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos akcinės bendrovės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, tai yra juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalyje pateiktas teismo tvarka nustatinėtinų juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl pastato nuosavybės teise fakto nustatymo.

Pareiškėja pateiktu pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 54/100 Kiemo statinių dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esanti (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis) nustatyta, kad AB Turto bankas valdo administracinę patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini), esančią administraciniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir 0,0272 ha dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą žemės sklype yra registruoti ir Kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kiemo statiniai). Pagal registro išrašo duomenis 46/100 Kiemo statinių dalys Nekilnojamojo turto registre atitinkamomis dalimis yra įregistruotos atskiriems fiziniams asmenims, o į likusią 54/100 Kiemo statinių dalį nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, Kiemo statiniai yra administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausinys.

Pareiškėja nurodo ir pagal pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) su istorija 4.23 punktą matyti, kad administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdė Rokiškio rajono statistikos skyrius. Tačiau pirminių įrašų apie Kiemo statinių nuosavybę nėra, išskyrus to paties Nekilnojamojo turto registro išrašo 4.18 punkte nurodytą valstybės nuosavybės teisę į 9/100 Kiemo statinių dalį, kurios įregistravimo pagrindas – 2000 m. gegužės 31 d. perdavimo–priėmimo aktas.

Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja AB Turto bankas kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centrą 2026 m. balandžio 29 d. su prašymu Nr. (15.15 Mr) SD-5871 „Dėl informacijos suteikimo“ (gauto dokumento registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (4.52 Mr), kuriuo prašė pateikti informaciją (kartu su ją patvirtinančiais dokumentais), ar yra registruotos nuosavybės teisės į 54/100 Kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat ar yra žinomi galimi jų savininkai ar naudotojai. Taip pat prašė pateikti minėtų kiemo statinių kadastro duomenų bylos kopiją. VĮ Registrų centro rašte „Dėl informacijos suteikimo“ nurodyta, kad išnagrinėjus prašymą, bei patikrinus dokumentus Nekilnojamojo turto registro dokumentų archyve ir į Nekilnojamojo turto registro informacinę sistemą (Registro IS) įrašytus duomenis nustatyta, kad duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie yra įregistruoti. Registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įregistruotas nekilnojamasis daiktas – kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) (toliau – Kiemo statiniai). Kiemo statiniai kaip priklausiniai priskirti patalpoms, iš kurių 13/100 dalių - patalpai Nr. (duomenys neskelbtini), 16/100 dalių - patalpai Nr. (duomenys neskelbtini) , 8/100 dalių - patalpai Nr. (duomenys neskelbtini) , 9/100 dalių - patalpai Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame rašte taip pat nurodyta, kad Registro IS, registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), į šiuos Kiemo statinius šiame rašte nurodytiems fiziniams asmenims atitinkamomis nuosavybės dalimis nuosavybės teisės įregistruotos į 46/100 Kiemo statinių dalių, o dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į likusias 54/100 Kiemo statinių dalis Nekilnojamojo turto registro informacinėje sistemoje nėra.

Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad VĮ Registrų centras pateikė AB Turto bankas prašomus dokumentus: 1995 m. vasario 21 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkį Nr. 33v; 1999 m. lapkričio 2 d. Perdavimo - priėmimo aktą ir 2000 m. gegužės 31 d. Perdavimo - priėmimo aktą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2000 m. gegužės 31 d. perdavimo–priėmimo akto turinio matyti, kad šiame dokumente Kiemo statiniai neminimi.

Taigi įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, jog byloje esantys duomenys, bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad į nekilnojamojo turto - 54/100 Kiemo statinių dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Todėl atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad aptartų įrodymų pagrindu taip pat nustatyta, jog Kiemo statiniai yra administracinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausinys, o administracinis pastatas istoriniuose Nekilnojamojo turto registro duomenyse buvo valstybės nuosavybė, sutiktina su pareiškėja, kad yra pagrindas spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad turtas -54/100 Kiemo statinių dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esanti (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

Pareiškėja remiasi šioje byloje aktualiu reglamentavimu, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju be kita ko svarbu įvertinti ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

Be to, pareiškėja nurodo ir teismas sutinka, jog pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo ir 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Byloje pateiktame Rokiškio rajono savivaldybės administracijos rašte „Dėl informacijos suteikimo (duomenys neskelbtini)“, adresuotame pareiškėjai AB Turto bankas, nurodyta, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracija, atsakydama į 2026 m. liepos 9 d. raštą Nr. (15.15 Mr) SD-9002 „Dėl informacijos suteikimo (duomenys neskelbtini)“, informuoja, kad kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Kiemo statiniai) 54/100 dalis nebuvo perduota Rokiškio rajono savivaldybei (toliau – Savivaldybė), ji nėra apskaitoma Savivaldybės balanse, taip pat Savivaldybė neturi duomenų apie šios Kiemo statinių dalies privatizavimą. Kartu su minėtu Savivaldybės raštu pridedamas Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus 2026 m. liepos 15 d. rašto Nr. LS-260 „Dėl informacijos pateikimo” nuorašas, kuriame nurodyta, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriuje saugomame Rokiškio rajono privatizavimo tarnybos dokumentų fonde, 1991–1995 m. nuolatinio saugojimo bylose, duomenų apie tai, kad 54/100 Kiemo statinių dalis, adresu (duomenys neskelbtini) būtų perduota savivaldybei nėra.

Taigi atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, bei pateiktus rašytinius įrodymus, spręstina, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog šioje byloje nagrinėjamas turtas - 54/100 Kiemo statinių dalis, adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas privačių asmenų nuosavybėn). Be to, šis turtas taip pat nebuvo perduotas Rokiškio rajono savivaldybei ir nėra apskaitomas Savivaldybės balanse, todėl konstatuotina, kad nurodytas Turtas priklauso valstybei nuosavybės teise.

Byloje pateikti įrodymai, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, kad pareiškėja negalėtų kitu būdu, o tik teismo tvarka nustačius prašomą juridinį faktą dėl turto nuosavybės teisės valdymo fakto patvirtinimo, įregistruoti turtą - 54/100 Kiemo statinių dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kaip valstybės nuosavybę. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014 m. spalio 1 d. centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra AB Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti Turtą valstybės nuosavybe leis AB Turto bankui įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Atsižvelgdamas į išdėstytų įrodymų, bei nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju įrodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas nustatyti pareiškėjos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pareiškėjos pareiškimas tenkintinas. Nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 54/100 Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esanti (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Suinteresuotas asmuo Rokiškio rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos pareiškimui neprieštarauja.

Pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 444, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos akcinės bendrovės Turto banko, pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 54/100 Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esanti (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu įregistruoti turtą Nekilnojamojo turto registre.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose.