Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių E. A. ir L. A. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams L. A., E. A. ir E. A. dėl civilinio turto konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

konfiskuoti atsakovės L. A., kaip nesąžiningos įgijėjos, turtą: 2,2302 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 16 323,19 Eur; 1,5221 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 5 825,50 Eur;

priteisti valstybei iš atsakovės nesąžiningos įgijėjos L. A. gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), jo gerbūvio daiktų bei žemės sklypų dalies vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 389 340,81 Eur;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė L. A. su atskiruoju skundu pateikė Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartį, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2026 m. gegužės 12 d. nutartis, pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas. Apeliantė E. A. su atskiruoju skundu pateikė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2026 m. gegužės 14 d. nutartį, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas. Šios apeliančių su atskiraisiais skundais pateiktos nutartys priimtos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-6-00009-23 dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo, veikiant organizuotoje grupėje. Apeliantės prašo šiuos rašytinius įrodymus priimti, teigdamos, kad jie patvirtina jų negalėjimą už apeliacinį skundą sumokėti pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio žyminį mokestį.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai turi atitikti ryšio su bylos nagrinėjimo dalyku reikalavimą (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teisme teise.

Viena vertus, nėra jokios abejonės, kad apeliantės turėjo ir galėjo kartu su 2026 m. birželio 26 d. apeliaciniu skundu pateikti ir įrodymus, kuriais grindžiami jų prašymai atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir (ar) jo sumokėjimą atidėti. Objektyvių aplinkybių, kliudžiusių prašomus priimti įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliantės nenurodė. Kita vertus, nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjamu procesiniu klausimu ir gali turėti įtakos pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Juo labiau kad apeliančių prašomomis priimti teismų nutartimis buvo sprendžiamas ne naujų procesinės prievartos priemonių joms taikymo klausimas, o anksčiau joms taikytų ribojimų pratęsimo klausimas. Dėl šios priežasties ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims yra ar turi būti žinoma aplinkybė, kad apeliančių turtui taikomi laikini ribojimai. Tokių duomenų priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins. Todėl apeliančių pateiki nauji įrodymai priimami ir bus vertinami kartu su kitais įrodymais.

Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo mokėjimo atidėjimo prielaidų

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminę gynybą. Visgi, ši teisė negali būti aiškinama ir suprantama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu jo pageidaujamu būdu. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama specialia CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio).

CPK 80 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai apskaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo turtinį pobūdį ir apeliaciniu skundu, paduotu elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 80 straipsnio 7 dalis), ginčijamą 333 054 Eur sumą, padarė teisingą išvadą, kad už šį skundą turi būti sumokėtas 3 473 Eur žyminis mokestis (2 300 Eur + ([333 054 Eur – 100 000 Eur] x 1 proc.) x 75 proc.). Pažymėtina, kad ginčo dėl to ir nėra.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Toks prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą taip pat turi būti motyvuotas, o prie jo pridedami įrodymai, patvirtinantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

Nei CPK 80 straipsnyje, kuriame nustatyti žyminio mokesčio už šalių teikiamus procesinius dokumentus, dydžiai bei jų apskaičiavimo tvarka, nei CPK 83 ir 84 straipsniuose nėra nurodyta, kad žyminio mokesčio dydis arba jo mokėjimo pareiga sietina su bylos nagrinėjimo trukme ar joje teikiamų procesinių dokumentų skaičiumi. Todėl tokie apeliančių teiginiai, kad ieškinys dėl civilinio turto konfiskavimo teisme nagrinėjamas nuo 2022 metų, kad anksčiau byloje priimti pirmosios instancijos teismo sprendimai, t. y. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 8 d. sprendimas ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas, jau buvo skundžiami apeliacine tvarka, apeliantėms patiriant žyminio mokesčio išlaidų, kad Lietuvos apeliacinis teismas abu kartus panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimus ir šią bylą grąžino nagrinėti iš naujo, teisinės reikšmės nusprendžiant, ar taikytini atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba jo mokėjimo atidėjimo institutai, neturi. Atskirųjų skundų argumentai, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl tokia pareiga galėtų būti netaikoma ir apeliantėms, taip pat nepagrįsti ir neaktualūs. CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyti konkretūs subjektai, kurie yra atleidžiami nuo pareigos mokėti žyminį mokestį, bei civiliniai ginčai, už kuriuos šis mokestis nėra mokamas. Apeliantės į tiesiogiai teisės normoje nurodytų asmenų, kurie neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio, sąrašą nepatenka.

Taigi, ne proceso trukmė ar vienoje byloje teikiamų procesinių dokumentų skaičius, bet dalyvaujančių byloje asmenų skirtinga turtinė padėtis kartu su būtinybe užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Spręsdamas klausimą, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), nustatytų CPK 83 straipsnio 3 dalyje ar 84 straipsnyje, teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų taikymo tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės. Todėl tiek prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tiek ir prašymas atidėti jo sumokėjimą, visų pirma turi būti motyvuotas, detaliai nurodant, kokį kilnojamąjį, nekilnojamąjį ar finansinį turtą (akcijos, pajai ir pan.) pastaruoju metu turėjo (turi) ar neturėjo (neturi) asmuo, jeigu turėjo, bet dabar neturi – kada, kokiomis sąlygomis ir kam yra jį perleidęs, antra, jis turi būti grindžiamas kuo išsamesniais asmens turtinę padėtį bei jos pokyčius aktualiu laikotarpiu patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, t. y. duomenimis apie gaunamas su darbu, individualia veikla ar verslu susijusias pajamas, iš nuomos ar panašių veiklų gaunamas pajamas, duomenimis iš atitinkamų turto registrų įstaigų (valstybės įmonės Registrų centro, akcinės bendrovės (toliau – AB) „Regitra“), duomenimis iš bankų ir kitų kredito įstaigų apie buvusias ir esančias sąskaitose lėšas, valstybinio socialinio draudimo pažymomis, liudijančiomis apie turimus (arba anksčiau turėtus) darbo santykius, gaunamas socialines išmokas ar pan., turto ir pajamų deklaracijomis bei kitais galimais dokumentais, kurie apibūdintų realią (tikrąją) asmens turtinę padėtį ir kartu leistų įvertinti jo gebėjimą sumokėti žyminį mokestį už atliekamus procesinius veiksmus.

Atitinkamai, siekdamos, kad jos būtų iš dalies atleistos nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo ar kad jo sumokėjimas būtų atidėtas, apeliantės turėjo pateikti kuo išsamesnius įrodymus, patvirtinančius šiuo metu esančią sunkią jų turtinę padėtį ir negalėjimą sumokėti žyminį mokestį, taip pat duomenis, kad ateityje ši padėtis gali pasikeisti ir jos bus finansiškai pajėgios žyminį mokestį sumokėti vėliau. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantės, prašydamos žyminio mokesčio mokėjimo lengvatų joms taikymo, su apeliaciniu skundu jokių įrodymų, išskyrus pirmiau jau aptartus jų teiginius, nepateikė. Kita vertus, su atskiraisiais skundais pateikti ir apeliacinės instancijos teismo priimti rašytiniai įrodymai teikia prielaidą padaryti išvadą, kad egzistuoja pagrindas atidėti apeliantėms dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą (CPK 84 straipsnis), bet pagrindo jas iš dalies atleisti nuo šio mokesčio visgi nėra (CPK 83 straipsnio 3 dalis).

Iš apeliančių su atskiraisiais skundais pateiktų rašytinių įrodymų – ikiteisminiame tyrime Nr. 01-6-00009-23 priimtų 2026 m. gegužės 15 d. ir 2026 m. birželio 10 d. nutarčių, matyti, kad apeliančių turtui laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo nustatytas 2023 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutartimis, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo ne kartą pratęstos, paskutinį kartą – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 14 d. ir Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartimis disponavimo turtu ribojimai pratęsti dar 6 mėnesiams. Iš šių nutarčių matyti, kad taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas tokiam apeliantės L. A. turtui: žemės sklypui ir namui, kurie yra nagrinėjamos civilinės bylos ginčo dalykas, uždraudžiant jais disponuoti, valdyti, bet leidžiant naudotis; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Ea-road“ ir UAB ,,Pamerela“ akcijomis, uždraudžiant šiuo finansiniu turtu naudotis, valdyti ir juo disponuoti; dviem banko sąskaitoms, esančioms AB ,,Swedbank“ banke, uždraudžiant turtą, esantį nurodytose sąskaitose, valdyti, naudoti, disponuoti, bet leidžiant gauti lėšas į sąskaitas, taip pat nustatant, kad neišieškoma suma iš pirmos jos sąskaitos yra 1 500 Eur, o iš antros jos sąskaitos – 400 Eur, iš viso 1 900 Eur. Kitos apeliantės – E. A. – banko sąskaitai, esančiai AB ,,Swedbank“ banke, ikiteisminiame tyrime taip pat yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant turtą, esantį nurodytoje sąskaitoje, valdyti, naudoti, disponuoti, bet leidžiant gauti lėšas į sąskaitą, taip pat nustatant, kad neišieškoma suma yra 1 200 Eur.

Taigi, viena vertus, aptartų įrodymų turinys patvirtina, kad apeliantės turi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, tačiau dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo, įtariant, kad apeliantė L. A. 2019–2022 metais, veikdama su sūnumi E. A. ir jo suburtos organizuotos grupės nariais, t. y. jo sutuoktine, apeliante E. A., ir kitais asmenimis, nuslėpė ir įteisino E. A. nusikalstamu būdu – iš cigarečių kontrabandos gautą turtą – 544 300 Eur pinigines lėšas, įvedant grynuosius pinigus į finansų sistemas, pagrindžiant tas operacijas fiktyviais sandoriais su juridiniais asmenimis, nuslepiant turto tikrąjį pobūdį bei su turtu susijusias nuosavybės teises, disponavimo teisės tuo turtu yra apribotos.

Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, todėl šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą. Šios nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje numatyta, kad jeigu asmens turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu yra komplikuota, bet yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė padėtis gali pagerėti, žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-697-370/2021, 22 punktas; 2026 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-464-553/2026, 16 punktas).

Apeliantės turi turto, nepaneigta, kad jos turi ir kito, neregistruotino ir neareštuoto turto, taip pat turi galimybę sukaupti ir ateityje sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, nes teisė gauti piniginių lėšų į areštuotas jų banko sąskaitas neapribota, be kita ko, leista ir disponuoti atitinkamomis piniginių lėšų sumomis kas mėnesį. Kitaip tariant, sudėtinga apeliančių turtinė padėtis ateityje gali pagerėti. Vertinant, kokią dalį mokėtino žyminio mokesčio apeliantės turėtų sumokėti, o kokios šio mokesčio dalies mokėjimas gali būti atidėtas, atsižvelgtina į tai, kad apeliantės nepateikė aktualių su turimu (anksčiau turėtu) turtu arba jo perleidimu susijusių duomenų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti tikrąją jų finansinę situaciją. Be kita ko, nepaneigta ir tokia aplinkybė, kad darbo užmokestis joms gali būti mokamas ir grynaisiais pinigais, juo labiau kad apeliantė L. A. yra dviejų bendrovių akcininke. Kaip teigia ir pačios apeliantės, civilinė byla pradėta nagrinėti 2022 metais, vadinasi, objektyviai egzistavo galimybė sukaupti bent pusę – 1 736 Eur (3 473 Eur : 2), mokėtino žyminio mokesčio, t. y. kiekvienai jų bent po ketvirtadalį žyminio mokesčio sumos.

Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes, apeliančių prašymas tenkinamas iš dalies, atidedant pusę, t. y. 1 737 Eur, už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, įpareigojant jas sumokėti 1 736 Eur žyminio mokesčio dalį.

Tokiu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama – apeliančių prašymas patenkinamas iš dalies – iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo 1 737 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidedamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kadangi atskirųjų skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs apskųsta nutartimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, apeliantėms nustatomas naujas terminas iki 2026 m. lapkričio 12 d. įskaitytinai sumokėti 1 736 Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį pakeisti.

Atsakovių L. A. ir E. A. prašymą atleisti arba atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą patenkinti iš dalies.

Atidėti atsakovėms L. A. ir E. A. 1 737 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt septynių eurų) žyminio mokesčio sumokėjimą iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo.

Nustatyti atsakovėms L. A. ir E. A. terminą iki 2026 m. lapkričio 12 d. įskaitytinai apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – 1 736 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt šešių eurų) žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.