Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Eglės Gruodienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės V. B. ir nuteistojo I. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme; į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. balandžio 9 d. iki paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas ir G. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjo ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl I. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės ir turto konfiskavimo yra teisingas ir priimtas įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Tiek prokurorė, tiek nuteistojo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu I. M. paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme. Prokurorė teigia, kad ji yra per švelni ir paskirta iš esmės netinkamai įvertinus du bausmės skyrimui svarbius aspektus: 1) teismas turėjo pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir šią aplinkybę vertinti kaip jo atsakomybę sunkinančią; 2) nepagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynėjas, priešingai nei prokurorė, teigia, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta ir turėtų būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka ir jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę, ją švelninant ar griežtinant, neįžvelgia.

Dėl BK 27 straipsnio ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo

BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis).

Byloje nėra ginčo, kad nuteistasis I. M. anksčiau iš tiesų buvo teistas (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas 136 MGL dydžio pinigine bauda). Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ši bauda dar nebuvo sumokėta, todėl I. M. teistumas nebuvo išnykęs, taip pat nebuvo panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad netrukus po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2026 m. kovo 27 d., anksčiau paskirta piniginė bauda buvo visiškai sumokėta ir vykdomoji byla nuteistojo atžvilgiu buvo baigta. Vis dėlto, pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktį už tyčinį sunkų nusikaltimą nuteisto ir realiai bausmę atlikusio asmens teistumas išlieka bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Taigi, ši tik apeliacinio proceso metu paaiškėjusi aplinkybė nekeičia išvados dėl nuteistojo teistumo.

Pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį recidyvistu buvo savaime laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio nuostatoms, asmens pripažinimas recidyvistu buvo paliktas teismo diskrecijai, kiekvieną kartą įvertinant ne tik formalias recidyvisto statuso sąlygas, bet ir kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi, naujojoje BK 27 straipsnio redakcijoje sprendimo dėl asmens pripažinimo recidyvistu priėmimą įstatymų leidėjas susiejo su individualiu kaltininko ir jo padarytų nusikalstamų veikų vertinimu, todėl ir nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ne tik tai, kad I. M. praeityje jau buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir šis teistumas vis dar galioja, bet ir tai, ar jo asmenybė bei tiek praeityje, tiek ir nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jų pobūdis, sunkumas, tarpusavio ryšys ir kitos bylos aplinkybės leidžia spręsti apie tokį I. M. nusikalstamo elgesio tęstinumą, kuris pateisintų recidyvisto statuso taikymą.

Sprendžiant dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu, pirmiausia, pažymėtina, kad nuo ankstesnio I. M. nusikaltimo iki nagrinėjamoje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo praėjo beveik vienuolika metų. Per šį laikotarpį nuteistasis kitų nusikalstamų veikų nepadarė, administracine tvarka baustas taip pat nebuvo (t. 7, b. l. 148). Nors prokurorė teigia, kad iš byloje surinktų duomenų galima spręsti apie tai, jog nuteistasis ilgą laiką vertėsi narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų platinimu, tokie kaltinimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje I. M. nebuvo pareikšti ir ši aplinkybė jokiu kitu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nenustatyta. Todėl vien tik prokurorės nurodyti duomenys apie galimą neteisėtą nuteistojo veikimą iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia reikšmingo beveik vienuolikos metų laikotarpio, per kurį joks nusikalstamas I. M. elgesys nebuvo konstatuotas.

Svarbu ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu I. M. buvo nuteistas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, t. y. už nusikalstama veiką ekonomikai ir verslo tvarkai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje I. M. nuteistas už visiškai kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką, t. y. nusikalstamą veiką, kurios objektas – visuomenės sveikata, kuriai kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nors abi nusikalstamos veikos yra tyčinės ir susijusios su turtinės naudos siekimu, tačiau jų objektas, pobūdis ir daroma žala yra skirtingi, todėl, atsižvelgiant ir į reikšmingą laiko tarpą, skiriantį abu nuteistojo teistumus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika nelaikytina ankstesnio jo nusikalstamo elgesio tęstinumu ar dėsninga jo elgesio raidos išraiška.

Prokurorė prašydama pripažinti nuteistąjį recidyvistu, be kita ko, nurodo ir aplinkybes apie nuteistojo asmenybę – nuteistasis yra jauno amžiaus ir darbingas, tačiau ilgą laiką niekur nedirbo. Prokurorė teigia, kad toks nuteistojo elgesys, taip pat ir turtinės naudos siekis iš nusikalstamų veikų, leidžia spręsti, jog pinigų pragyvenimui nuteistasis užsidirbdavo sistemingai darydamas nusikaltimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. M., kuris yra gimęs 1991 metais, oficialiai dirbo nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Vis dėlto, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, kad ilgą laiką turėdamas įsipareigojimų antstoliams, jis dirbo nelegaliai. Be to, liudytoja O. B. patvirtino, kad I. M. nuolat dirbo atsitiktinius darbus, jos brolis jam pasiūlydavo tai vieną, tai kitą darbą, anksčiau jis buvo įsigijęs verslo liudijimą ir dirbo valydamas parduotuvėse esančius šaldytuvus bei šaldymo įrangą, taip pat dalį šeimos pajamų sudarė O. B. gaunamos pajamos bei I. M. motinos, gyvenančios užsienio valstybėje, teikiama parama. Tokius liudytojos teiginius iš dalies patvirtina ir jos banko sąskaitoje užfiksuoti duomenys, patvirtinantys įplaukas tiek iš I. M. motinos, tiek iš valstybės institucijų, teikiančių paramą O. B. (t. 4, b. l. 84–99). Nepaisant to, visi šie paaiškinimai ir duomenys apie nuteistojo nelegalų darbą nesudaro pagrindo išvadoms apie tvarius nuteistojo darbinius santykius ar rimtus jo ketinimus ir dedamas pastangas siekiant aktyvios profesinės veiklos, kvalifikacijos įgijimo ar pragyvenimo iš teisėtų pajamų bei kartu naudos visuomenei ir valstybei.

Taigi, nors oficialaus darbo nuteistasis neturėjo, tačiau gaudavo neoficialias pajamas iš atsitiktinių darbų, o prie šeimos gerbūvio finansiškai prisidėdavo jo sugyventinė ir mama, todėl spręsti, kad pragyvenimui reikalingų lėšų nuteistasis gaudavo vien tik iš nusikalstamo elgesio, nėra pagrindo. Nors byloje nustatyta, kad už G. D. parduotą narkotinę medžiagą I. M. gavo 50 Eur, tačiau ši aplinkybė patvirtina tik vieną konkrečiai nustatytą pajamų iš nusikalstamos veikos gavimo atvejį ir savaime neleidžia tvirtai ir be jokių abejonių spręsti, kad tokia veikla buvo sisteminga ar sudarė pagrindinį nuteistojo pragyvenimo šaltinį. Tai tėra neįrodytos prielaidos, kuriomis teismas remtis negali.

Pagrindo sutikti su prokurorės teiginiais, kad nuteistasis sąmoningai nemokėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos piniginės baudos, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau buvo pradėjęs vykdyti ankstesniu teismo procesiniu sprendimu jam paskirtą piniginę baudą ir buvo sumokėjęs jos dalį, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paaiškėjo, kad netrukus po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. 2026 m. kovo 27 d., antstolė D. M. užbaigė vykdomąją bylą I. M. atžvilgiu, nuteistajam visiškai sumokėjus baudą. Teisėjų kolegija sutinka su prokurore, kad baudos sumokėjimo laikas, o taip pat ir nuteistojo pragyvenimas iš neoficialių pajamų, neleidžia daryti išvadų apie nuteistojo siekį sumokėti baudą, tačiau tokios ir panašios išvados, sprendžiant dėl asmens pripažinimo recidyvistu, kaip tam tikro didesnio asmens pavojingumo pripažinimo, nėra pakankamos.

Atsižvelgdama į paminėtų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju egzistavo formalios BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos spręsti dėl I. M. pripažinimo recidyvistu, tačiau byloje nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti tokio jo nusikalstamo elgesio tęstinumo, kuris pateisintų recidyvisto statuso taikymą nagrinėjamoje situacijoje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti nuteistojo recidyvistu, taip pat ir jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (nusikalstamą veiką padarė recidyvistas), yra teisėtas ir pagrįstas. Pagrindo griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę prokurorės apeliacinio skundo motyvais, teisėjų kolegija neįžvelgia.

Kartu pažymėtina, kad pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo. Taigi, sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026, 20 pastraipa).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Prokurorės teigimu, nuteistojo prisipažinimas buvo formalus, nulemtas byloje surinktų įrodymų, o jo parodymai ir elgesys kratos metu nepatvirtina jo deklaruojamo nuoširdaus gailesčio. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis. Visgi, visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022, 8 pastraipa).

Aptartos teismų praktikos kontekste vertinant nuteistojo I. M. procesinį elgesį, reikšmingas tiek jo parodymų turinys ir nuoseklumas, tiek aplinkybės, kuriomis jis pripažino savo kaltę. Iš liudytojo G. G. parodymų matyti, kad, policijos pareigūnams atvykus į I. M. gyvenamąją vietą ir joje atliekant kratą, narkotinės ir psichotropinės medžiagos surastos nebuvo, tačiau buvo rasti raktai, o nuteistasis paaiškino, jog jie skirti buto, kuriame atliekama krata, durims atrakinti. Nepasitvirtinus tokiems I. M. teiginiams ir kaimynų apklausos metu paaiškėjus, jog jie galimai skirti bendro naudojimo patalpoms, kuriomis naudojosi I. M., atrakinti, pareigūnams kartu su nuteistuoju nuėjus į šias patalpas, nuteistasis parodė narkotinių medžiagų laikymo vietas ir pripažino, kad patalpose rastos medžiagos yra jo. Liudytojas G. G. taip pat paaiškino, kad iš pradžių nuteistasis stebėjosi, tačiau pareigūnams pradėjus kratą bendro naudojimo patalpose, pradėjo bendradarbiauti ir rodyti vietas, kuriose laikomos narkotinės bei psichotropinės medžiagos (t. 8, b. l. 150–156). Taigi, nors tikrąją bendro naudojimo patalpų paskirtį I. M. atskleidė ne iš karto, tačiau pareigūnams pradėjus tikrinti šias patalpas, jis neapsiribojo vien tik pasyviu reagavimu į jau rastus įrodymus (rastą bendrą naudojimo patalpą ir nustatytą faktą, kad ji priklauso I. M. motinai), bet pats nurodė narkotinių bei psichotropinių medžiagų laikymo vietas ir pripažino jų priklausymą jam.

Ne mažiau reikšmingas ir tolesnis nuteistojo procesinis elgesys. 2025 m. balandžio 10 d. pirmosios apklausos metu I. M. parodymų nedavė, paaiškindamas, kad yra labai pavargęs ir nori pagalvoti apie jam pareikštuose įtarimuose nurodytas faktines aplinkybes, tačiau savo kaltės iš esmės neneigė (t. 6, b. l. 119–120). 2025 m. balandžio 24 d. apklausos metu jis visiškai pripažino savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo ir paaiškino jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes – nurodė, iš kur gavo kratos metu rastas narkotines ir psichotropines medžiagas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos jam buvo perduotos, kur jas laikė, kokiam tikslui jas įgijo, pripažino, kad dalį jų ketino parduoti, taip pat neneigė konkrečiai nustatyto narkotinės medžiagos pardavimo G. D. fakto (t. 6, b. l. 129–133). 2025 m. rugsėjo 2 d. apklausos metu I. M. patvirtino savo ankstesnės apklausos metu duotus parodymus ir dar kartą visiškai pripažino savo kaltę (t. 6, b. l. 141–143). Tokios pačios pozicijos dėl esminių faktinių bylos aplinkybių nuteistasis laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, visiškai pripažindamas savo kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, paaiškindamas, kad jas laikė turėdamas tikslą platinti ir vartoti, taip pat supratęs, kad disponavo labai dideliu kiekiu šių medžiagų (t. 8, b. l. 150–156).

Taigi, priešingai nei teigia prokurorė, I. M. procesinis elgesys viso baudžiamojo proceso metu neapsiribojo vien tik formaliu kaltės pripažinimu byloje jau surinkus pakankamai jį kaltinančių įrodymų. Net ir jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu iš pradžių nesuteikęs informacijos apie bendro naudojimo patalpas ir policijos pareigūnams šį faktą nustačius papildomų procesinių veiksmų pagalba, patekęs į šias patalpas nuteistasis parodė narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo vietas ir pripažino, kad šios medžiagos yra jo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokurorės argumentais, kad tokį nuteistojo elgesį galėjo lemti policijos pareigūnų pastangos ir surinkti įrodymai, tačiau net ir tokioje situacijoje nuteistasis turėjo galimybę teigti nieko nežinantis apie ieškomas medžiagas ar neigti jų priklausomybę, tačiau to nedarė. Nors pirmosios apklausos metu nuteistasis pasirinko parodymų neduoti, vėliau jis ne tik pripažino savo kaltę, bet ir pateikė konkrečius duomenis apie nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat ir apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, jų laikymo vietas, paskirtį bei dalies jų pardavimą. Svarbu pažymėti ir tai, kad dalis jo nurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų įgijimas ar narkotinių medžiagų platinimas G. D. kitais nei šioje byloje nustatytas atvejais, nagrinėjamoje byloje jam apskritai nebuvo inkriminuotos, todėl prokurorės teiginiai, kad nuteistasis nedavė apie tai išsamių ir tikslių parodymų, sprendžiant klausimą, ar nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, nėra aktualios.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad asmuo privalo sutikti su kiekviena byloje nustatyta aplinkybe, kito asmens parodymais ar visų jo veiksmų teisiniu vertinimu. Kaltės pripažinimas gali būti konstatuojamas ir tais atvejais, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors tam tikras kitas aplinkybes neigia. Nagrinėjamu atveju I. M. neginčijo esminės ir jam pareikštuose kaltinimuose nurodytos aplinkybės, kad būtent jis neteisėtai disponavo kratos metu rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pripažino jų kiekį, laikymo faktą ir, tiek kiek nurodyta kaltinime, vieną jų pardavimo G. D. atvejį (jokie kaltinimai dėl ankstesnio narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų pardavimo G. D. ar kitiems asmenims I. M. pareikšti nebuvo).

Pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sutikti su prokurorės pozicija dėl antrosios BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, t. y. nuoširdaus nuteistojo gailesčio, nebuvimo, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Pirmą kartą apie savo atgailą nuteistasis nurodė dar 2025 m. balandžio 24 d. apklausos metu. Jis teigė, kad darydamas nusikaltimą norėjo užsidirbti, bet po šio įvykio padarė išvadas (t. 6, b. l. 129–133). Tokios pačios pozicijos nuteistasis laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir kritiškai vertina savo elgesį kaip gyvenimo pamoką (t. 8, b. l. 150–156, t. 9, b. l. 13–18). Teisėjų kolegija neturi tvirto pagrindo išvadai, kad nuteistojo nurodytas gailestis buvo aiškiai deklaratyvus, nes, kaip jau minėta, nuteistasis pripažino savo kaltę dar atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje, tokios pačios pozicijos laikėsi viso baudžiamojo proceso metu, be kita ko, nuosekliai išreikšdamas ir neigiamą savo požiūrį į savo neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo I. M. procesinį elgesį vertino kaip visumą, neišskirdamas jo elgesio ikiteisminio tyrimo pradžioje, t. y. kratos atlikimo metu. Taigi, pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo I. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Kartu pažymėtina, kad prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas, taip pat jo buvęs teistumas, nedarbas ir pajamų gavimas iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, parenkant jam minimalią BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą, tačiau savo dydžiu pakankamai griežtą, 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Jokių sąlygų šios bausmės griežtinimui, nesant pagrindo nuteistąjį pripažinti recidyvistu ar panaikinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistojo I. M. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir neįžvelgė jokių aplinkybių dėl kurių nuteistajam turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta minimali bausmė.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022, 12 pastraipa)

Kartu pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022, 13 pastraipa).

Aptarto teisinio reguliavimo ir aktualios teismų praktikos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad I. M. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant nuteistojo veiksmų pavojingumą ir nuteistojo gynėjo argumentus apie pernelyg griežtą bausmę pažymėtina, kad neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis kėsinamasi į vienas svarbiausių baudžiamosios teisės saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, jis sudaro prielaidas narkotinių medžiagų plitimui, priklausomybės formavimuisi, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimams, taip pat skatina antrinius nusikalstamumo reiškinius – smurtinius, turtinius ir kitus nusikaltimus, dažnai daromus siekiant įgyti lėšų šioms medžiagoms įsigyti. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dešimties iki penkiolikos metų, taip pabrėždamas šios nusikalstamos veikos išskirtinį pavojingumą ir būtinybę taikyti adekvačią bei prevencinius tikslus geriausiai atitinkančią bausmę.

Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tokio pobūdžio bylose negali būti grindžiamas pavienėmis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ar fragmentišku jų vertinimu ir galimas tik esant tokiai aplinkybių visumai, kuri iš esmės paneigtų įstatymų leidėjo atliktą nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą, ir rodytų, kad sankcijoje nustatyta bausmė konkrečiu atveju akivaizdžiai neatitinka teisingumo principo. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Konstatuodama šią išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis I. M. disponavo ne viena, o kelių rūšių narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – kokainu, kanapėmis, MDMA, 2-metilmetkatinonu, 4-chlormetkatinonu ir

3-chlormetkatinonu, dalies jų kiekiai viršijo įstatyme nustatytus didelius kiekius, o

3-chlormetkatinono kiekis labai didelio kiekio ribą viršijo net apie 22 kartus. Tokia disponuotų medžiagų įvairovė ir itin didelis jų kiekis sudaro prielaidas jų pateikimui į neteisėtą apyvartą, kas objektyviai didina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Juo labiau kad nagrinėjamu atveju I. M. jam inkriminuotas narkotines ir psichotropines medžiagas laikė turėdamas tikslą jas platinti, o dalį jų, t. y. 2,486 g 3-chlormetkatinono, pardavė G. D..

Vien tai, kad didžioji I. M. disponuotų narkotinių ir psichotropinių medžiagų dalis nagrinėjamu atveju nebuvo realizuota, o buvo paimta ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo nepaneigia. Narkotinės medžiagos nepatekimas į apyvartą dažniausiai yra nulemtas ne nuteistojo valios, o atsitiktinių, nuo jo nepriklausančių ikiteisminio tyrimo ar kitų išorinių aplinkybių, todėl tokia situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė aplinkybė, reikšmingai mažinanti veikos pavojingumą iki tokio lygio, kuris pateisintų nukrypimą nuo įstatymo sankcijoje nustatytų bausmės ribų. Tokios pačios pozicijos dėl BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo net ir tais atvejais, kai draudžiamos medžiagos nebuvo išplatintos, laikomasi ir vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-340-843/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-339-870/2025 ir pan.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis patvirtino, planavęs parduoti turimas narkotines ir psichotropines medžiagas bei po to atsiskaityti su jas jam perdavusiu asmeniu. Taigi, savo tikslo dėl tolesnio narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo jis neįgyvendino tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų.

Nuteistojo asmenybė taip pat neleidžia spręsti, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama. I. M. turi šeimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau praeityje buvo teistas, o ankstesniu nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėjo tik po skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad oficialaus darbo nuteistasis neturi ir dėl turimų skolų dirbo tik atsitiktinius darbus. Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos, o jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas visas paminėtas aplinkybes įvertino tinkamai ir jokių kitų aplinkybių, kurios esmingai mažintų nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ar jo paties pavojingumą bei sudarytų aiškų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nagrinėjamoje byloje nenustatė.

Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo gynėjo argumentai dėl jo ginamojo suėmimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka I. M. buvo sulaikytas 2025 m. balandžio 9 d., 22.50 val. (t. 6, b. l. 104–105). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. balandžio 9 d. (t. 6, b. l. 152–153). Ši kardomoji priemonė I. M. taikyta ir viso vėlesnio proceso metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimas yra kardomoji, o ne bausmę nustatanti procesinė priemonė, kurios taikymo pagrindai ir paskirtis skiriasi nuo bausmės, todėl, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, aplinkybė, kad iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajam taikomas suėmimas, savaime nepatvirtina nei mažesnio jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nei išskirtinių jo asmenybės aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir neatitiktų teisingumo principo. Be to, suėmimo laikotarpis yra įskaitomas į asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką, todėl pats suėmimo taikymo faktas savaime nesukuria jokio pagrindo dar kartą mažinti įstatyme nustatytą minimalią bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Minėtos įstatymo nuostatos gali būti taikomos tais atvejais, kai suėmimas buvo taikomas nepagrįstai, neproporcingai ilgai, tačiau to šioje byloje nebuvo.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam I. M. paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra individualizuota tinkamai, jokio pagrindo ją švelninti, nėra.

Dėl turto konfiskavimo

Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš nuteistojo I. M. konfiskuoti tik 50 Eur, kurie buvo rasti jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu. Prokurorės teigimu, iš nuteistojo turėjo būti konfiskuoti visi kratos metu surasti pinigai, t. y. 1 840 Eur, nes visi šie pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka, nes tokia išvada grindžiama tik prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais.

BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, uždraustos veikos rezultatu pripažįstant tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautą bet kokio pavidalo turtą. Taigi, sprendžiant dėl turto konfiskavimo, turi būti nustatyta konkretaus turto sąsaja su nusikalstama veika, t. y. turi būti pagrįstai nustatyta, kad konfiskuojamas turtas yra nusikalstamos veikos rezultatas, jos priemonė ar kitu įstatyme nustatytu būdu susijęs su padaryta nusikalstama veika.

Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reguliavimą ir skundžiamo nuosprendžio motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju gali būti konfiskuoti tik tie 50 Eur, kuriuos nuteistasis I. M. gavo už nuteistajam G. D. parduotą narkotinę medžiagą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, būtent šios pinigų sumos kilmė iš nusikalstamos veikos byloje yra nustatyta konkrečiais ir tarpusavyje suderinamais įrodymais. Nuteistasis I. M. pripažino, kad 2025 m. balandžio 9 d. nuteistajam G. D. jis pardavė 2,486 g 3-chlormetkatinono už 50 Eur, G. D. patvirtino šio sandorio faktą, o 50 Eur buvo rasti I. M. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu. Taigi, minėti 50 Eur, priešingai nei visa kita byloje surastų pinigų dalis, BK 72 straipsnio prasme yra įrodytos nusikalstamos veikos rezultatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią pinigų sumą konfiskavo. Likusios pinigų sumos, t. y. 1 790 Eur, nusikalstama kilmė, priešingai nei teigia prokurorė, jokiais konkrečiais bylos įrodymais nenustatyta.

Prokurorė savo poziciją iš esmės grindžia nuteistojo disponuotų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, byloje nustatytu nuteistojo tikslu jas platinti, kratos metu rastų banknotų nominalais ir aplinkybe, kad G. D. už I. M. jam parduotą narkotinę medžiagą sumokėjo 50 Eur. Teisėjų kolegijos sutinka, kad minėtos aplinkybės leido daryti prielaidą arba kelti versiją apie galimą nusikalstamą pinigų kilmę, tačiau jų nepakanka kategoriškoms ir neabejotinoms teismo išvadoms, nes vien tik aplinkybė, jog I. M. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei turėjo tikslą jas platinti, savaime nepatvirtina, kad visi jo gyvenamojoje vietoje rasti grynieji pinigai buvo gauti iš tokių ar analogiškų medžiagų pardavimo. Tokie pardavimai byloje nėra nei įrodinėti, nei nustatyti.

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatytas tik vienas narkotinės medžiagos pardavimo atvejis – 2,486 g 3-chlormetkatinono pardavimas G. D. už 50 Eur, kas visiškai atitinka I. M. pareikštą kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Jokių kitų konkrečių sandorių, iš kurių I. M. būtų gavęs kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rastus pinigus, byloje nenustatyta. To niekaip nepatvirtina ir G. D. teiginiai apie ankstesnius narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo iš I. M. faktus, taip pat anoniminis pranešimas, jog I. M. tokia nusikalstama veikla užsiima jau ilgą laiką bei policijos pareigūnų užfiksuoti asmenų apsilankymai pas I. M.. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jokie policijos pareigūnų paminėti asmenys, kurie būtų įsigiję narkotines ir psichotropines medžiagas iš I. M., išskyrus G. D., policijos pareigūnų stebėjimo metu nustatyti ir sulaikyti nebuvo, pats I. M. kategoriškai neigė pardavęs narkotines ir psichotropines medžiagas kitiems asmenims, taip pat ir ankščiau G. D., ir tokie nuteistojo teiginiai jokiais patikimais įrodymais nebuvo paneigti.

Nepagrįstas ir prokurorės argumentas, kad apie visų nuteistojo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų pinigų nusikalstamą kilmę galima spręsti iš jų nominalų – 20 ir 50 Eur. Aplinkybė, kad tarp kratos metu rastų pinigų buvo 50 Eur nominalo banknotų, o vienu byloje nustatytu atveju narkotinė medžiaga buvo parduota už 50 Eur, savaime neleidžia šių banknotų susieti su narkotinių medžiagų pardavimo sandoriais. 20 ir 50 Eur nominalo banknotai yra įprastos teisėtos apyvartos priemonės, todėl vien jų nominalas niekaip nepatvirtina nusikalstamos pinigų kilmės.

Prokurorės pozicijos dėl nusikalstamos pinigų kilmės nepagrindžia ir apeliacinio skundo argumentai dėl neva netinkamo nuteistojo sugyventinės liudytojos O. B. parodymų vertinamo. Liudytoja O. B. paaiškino, kad 2025 m. vasario 19 d. ji pardavė jai priklausiusį automobilį „Honda Civic“ už 2 500 Eur, dalį šių pinigų panaudojo kasdienėms reikmėms, o likusi pinigų suma buvo laikoma ir kratos metu surasta jos ir I. M. gyvenamojoje vietoje. Kaip teisingai pažymėta prokurorės apeliaciniame skunde, iš 2025 m. rugpjūčio 4 d. turto tyrimo pažymos matyti, kad 2025 m. kovo 13 d., t. y. jau po automobilio „Honda Civic“ pardavimo, O. B. vardu buvo sudaryta „Toyota Avensis“ pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią automobilį ji įsigijo už 2 000 Eur (t. 4, b. l. 116–126). Vis dėlto, liudytoja O. B. paaiškino ir tai, kad automobilis „Toyota Avensis“ faktiškai buvo įsigytas dar 2016 metais ir iki jo perrašymo O. B. vardu juo naudojosi I. M.. 2025 metų kovo mėnesį užfiksuota 2025 m. kovo 13 d. automobilio „Toyota Avensis“ pirkimo–pardavimo sutartimi iš esmės buvo tik įformintas šio automobilio perrašymas jos vardu.

Taigi, liudytojos O. B. paaiškinimai neapsiribojo vien tik aplinkybės, kad kratos metu jos ir nuteistojo gyvenamojoje vietoje rasti pinigai buvo gauti iš automobilio „Honda Civic“ pardavimo, konstatavimu, bet apėmė ir dokumentuose užfiksuoto 2 000 Eur automobilio „Toyota Avensis“ įsigijimo sandorio paaiškinimą. O. B. nurodė, kad šis automobilis buvo faktiškai įsigytas dar 2016 metais ir naudojamas I. M., o 2025 m. kovo 13 d. tik įformintas jos vardu. Valstybinis kaltintojas šių aplinkybių nepaneigė, todėl teismas, įvertinęs ir visas kitas prieš tai jau aptartas aplinkybes, neturi pagrindo spręsti apie visų kratos metu surastų pinigų nusikalstamą kilmę.

Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė įrodytą nusikalstamos veikos rezultatą nuo pinigų, kurių nusikalstama kilmė grindžiama tik prielaidomis, ir iš nuteistojo konfiskavo tik 50 Eur, šią pinigų sumą susiedamas su konkrečiai nagrinėjamoje byloje nustatytu narkotinės medžiagos pardavimo nuteistajam G. D. faktu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės V. B. ir nuteistojo I. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinius skundus.