- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-551-1136/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35730-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Miltenytė
- Suinteresuotas asmuo
- I. R., I. D., A. G., R. K., J. K., P. S., J. K. D., A. L. Z. J., J. Z., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybė
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Miltenytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal suinteresuotų asmenų I. R., I. D., A. G., R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuoti asmenys I. R., I. D., R. K., J. K., P. S., A. G., J. K. D. (D.), A. L. Z. J. (A. L. Z. Jr), J. Z. (Z.), Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Šalies argumentai
Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė prašė pripažinti bešeimininkiu daiktu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkio pastatą, žymėjimas plane 7I1/p, esantį (duomenys neskelbtini) (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas).
Nurodė, kad nesuformuotame žemės sklype yra Pastatas, apie kurio galimus savininkus ar teisėtus valdytojus jokių duomenų nebuvo rasta, todėl Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto skyrius teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti jo pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą. 2024 m. birželio 5 d. buvo surašytas Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. A1017-10/24(2.14.1.55E-NTS), kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas Pastatas. Be to, ant paties Pastato buvo skelbiama informacija apie pradėtą jo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, taigi visi suinteresuoti asmenys turėjo visas galimybes aiškiai identifikuoti, kokio objekto savininkų, kitų asmenų, turinčių turtinių teisių į šį objektą, ieškoma. Taip pat buvo skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje, Antakalnio seniūnijos skelbimų lentoje, nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“.
Teigė, jog 2024 m. kovo 29 d. raštu „Dėl sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų“ į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai, nurodydami, kad sandėlio patalpos (plane pažymėtos 7I1/p), esančios (duomenys neskelbtini) bei požeminio rūsio patalpos (plane pažymėtos 2J‘p), yra daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini) butų priklausiniai; sandėlio patalpos, kaip ir požeminio rūsio patalpos, pirminio privatizavimo metu privatizuojant (duomenys neskelbtini) namo butus buvo įtrauktos į pirkimo sutartis bei įkainotos butų įkainojimo aktuose; kai kurių butų išlikusiose senose kadastro bylose yra nurodyta, kad butui priklauso sandėlis ar/ir rūsys ir yra plane pažymėta, kuri patalpa priskirta.
Paaiškino, kad Pastatas Nekilnojamojo turto registre nėra registruotas, nuo informacijos apie pradėtą turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą pradžios niekas nepateikė nuosavybės ar valdymo/disponavimo teises į Pastatą patvirtinančių dokumentų, išskyrus aukščiau nurodytą asmenų kreipimąsi, tačiau pareiškėja neturi duomenų, jog būtų kreiptasi į teismą dėl juridinių faktų nustatymo ar nuosavybės teisės pripažinimo, todėl darė išvadą, jog Pastatas neturi savininkų, todėl laikytinas bešeimininkiu daiktu ir perduotinas Vilniaus miesto savivaldybei.
Pažymėjo, kad savivaldybė, nebūdama Pastato savininke, turi ribotas galimybes imtis kokių nors veiksmų, negali šio pastato valdyti, naudoti, juo disponuoti, taip pat užtikrinti tinkamą šio pastato būklę.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą tenkino, pripažino Pastatą bešeimininkiu ir perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad suinteresuoti asmenys I. D., I. R. ir A. G. neįrodė, kad Pastatas yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys ir jis yra faktiškai prižiūrimas, naudojamas ir eksploatuojamas teisėtais pagrindais. Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad Pastatas buvo teisėtai pastatytas, jis nėra užregistruotas Nekilojamojo turto registre. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog suinteresuoti asmenys teisėtai valdo pastatą.
Teismas konstatavo, kad pastatas, kurį pareiškėja prašė pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti savivaldybės nuosavybėn, niekam teisėtai nepriklauso nuosavybės teise, šis turtas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, todėl jis gali būti pripažintas bešeimininkiu.
Nustatė, kad ginčo turtas apskaitytas 2024 m. birželio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aktu, pareiškimas paduotas suėjus vieneriems metams nuo šio turto įtraukimo į apskaitą nustatyta tvarka dienos, apie ketinimą kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo paskelbta spaudoje, internete, vietoje. Pripažino, jog pareiškėja atliko visas būtinas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles (toliau – Taisyklės).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys I. R., I. D., R. K., A. G. (toliau – ir apeliantai) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo; priteisti apeliantams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe išlaidas advokato pagalbai apmokėti, jeigu apeliacinis skundas bus patenkintas negrąžinant bylos naujam nagrinėjimui.
Teigia, kad teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, į bylą pateiktų dokumentų, taip pat ir rašytinių apeliantų paaiškinimų, visiškai jų netyrė ir dėl jų nepasisakė, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos reikalavimą, tuo pažeisdamas apeliantų teisėtus interesus – toliau valdyti įgytus nuosavybėn savo butų priklausinius, kuriuos jie valdo iki šiol.
Nurodo, kad nors pareiškėja atliko visas būtinas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti turtą bešeimininkiu, kai byloje kyla ginčas dėl teisės į šį turtą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiomis aplinkybėmis yra paremtas teismo įsitikinimas, kad daiktas neturi savininko, ar savininkas nėra žinomas.
Atkreipia dėmesį, jog byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad Pastatas nėra apleistas, jis yra tinkamai prižiūrėtas, nėra galimybės į jį laisvai patekti, jis yra užrakintas (kabo spyna), yra sandarūs tiek pastato langai, tiek durys, Pastato savininkai rūpinasi jo būkle, jo ir jame esančio turto saugumu. Pabrėžia, kad pareiškėja nenurodė, kad galėjo laisvai į pastatą patekti, kad Pastatas būtų buvęs atrakintas, apleistas, turėtų esminių trūkumų, kurie leistų teigti, jog Pastatas yra neprižiūrimas, todėl yra neatidėliotinas poreikis perimti šio turto, kaip bešeimininkio, valdymą. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių įrodymų ir aplinkybių, apsiribojęs tik formaliu konstatavimu, kad suinteresuoti asmenys nepateikė teismui įrodymų, kad Pastatas yra jų teisėta turto dalis ir, kad jis yra prižiūrimas, naudojamas ir eksploatuojamas, tačiau byloje esančių įrodymų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė, taip pat, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, teismas visiškai nevertino suinteresuotų asmenų paaiškinimų raštu, todėl savo išvadą padarė nepagrindęs jos byloje esančių įrodymų vertinimu ir/ar pagrindimu, kodėl įrodymai yra atmetami.
Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino byloje esančių apeliantų butų ir butų priklausinių privatizavimo dokumentų, kuriuose nurodoma, jog buvo perkami butai su sandėliuku ir rūsiu ar tik rūsiu. Nurodo, jog tai, kad asmenys savo nuosavybės nesusitvarkė iki pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos, savaime nereiškia, jog Pastatas yra bešeimininkis, o pareiškėjos pareiškimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Pažymi, kad valstybė turėjo pareigą įregistruoti perduodamus privatizavimui pastatus įstatymų nustatyta tvarka iki privatizavimo, tačiau duotuoju atveju tokios savo pareigos neatliko, o ir dešimtmečiais nereikalavo, kad tokią pareigą atliktų turtą privatizavę asmenys.
Tvirtina kad sandėliukai, esantys ginčo pastate, buvo skirti tarnauti daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butams – pradžioje laikyti kurą butų šildymui, vėliau – laikyti kitus daiktus, kurą židiniams, nes be šių sandėliukų butai negalėjo tinkamai funkcionuoti. Atkreipia dėmesį į tai, jog istoriniuose planuose Pastate esantys 4 sandėliukai ir 1 koridoriukas yra nurodyti kaip esantys adresu (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini). Aiškina, kad pagal teisinę prigimtį sandėliukai yra gyvenamojo namo butų priklausiniai, kadangi buvo skirti gyvenamojo namo butų funkcionavimui, todėl keičiantis butų savininkams, priklausinius ištiko pagrindinių daiktų likimas – tai yra jie perėjo naujiesiems butų savininkams kartu su butais. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nevertino apskritai, be to ir nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių dėl sudarytų butų ir priklausinių privatizavimo sutarčių. Pabrėžia, kad šalių elgesys po privatizavimo sandorių sudarymo patvirtina suinteresuotų asmenų teiginius, kad abi šalys laikė ginčo sandėlį (sandėliukus) butų savininkų nuosavybe. Byloje nėra duomenų, kad valstybė ar savivaldybė būtų rūpinusios ginčo sandėliukais, kad jie būtų apskaityti kaip viešoji nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pastatas buvo teisėtai pastatytas, tačiau visiškai netyrė pastato statybos teisėtumo aplinkybių. Pažymi, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, negalima pripažinti bešeimininkiais neteisėtai pastatytų statinių (pastatų). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis Pastato statybos teisėtumą, o pagrįsti ir įrodyti tokį esant buvo pareiškėjos, prašančios pripažinti statinį bešeimininkiu, pareiga, nes suinteresuoti asmenys dar neįrodinėjo jokio juridinio fakto, o tik prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti, tad tokio fakto įrodymo pareigą teismas nepagrįstai perkėlė suinteresuotiems asmenims ir dar, nepagrįstai pripažino turtą bešeimininkiu, netirdamas ir nevertindamas, ar statinys buvo pastatytas teisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą.
Nurodo, kad pareiškėja suinteresuotiems asmenims, kurie kreipėsi į ją dėl Pastato raštu nurodė, kad jie turi kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją VĮ Registrų centrą ir įregistruoti Pastatą, savo nuosavybės teises į jį, jei tokius dokumentus turi, taip pat išaiškinta, kokių veiksmų turi būti imtasi, jei suinteresuoti asmenys neturi nuosavybę patvirtinančių dokumentų, tačiau siekia įgyti daikto nuosavybę. Nei vienas iš apeliantų neišreiškė jokių savarankiškų reikalavimų byloje, o apeliantė R. K. net nepateikė atsiliepimo į pareiškimą.
Teigia, kad apeliantai neįrodė byloje, jog Pastatas galėtų būti funkciniu ryšiu susijęs su apeliantų butais, nes jiems priklausantys butai yra šildomi bendrąja centrinio šildymo sistema, o Pastatas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir nėra priklausinys garažo. Apeliantės I. R. į bylą teiktas pastatų išdėstymo planas, taip pat buto (duomenys neskelbtini) Atechninio paso 2 lapas su įrašais apie sandėliukus yra su spaudu „Panaikinta“. Apeliantės I. D. į bylą teiktoje buto privatizavimo sutartyje nėra jokios informacijos, kad butas būtų privatizuotas su ginčo Pastatu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantai nepateikė teismui įrodymų, kad Pastatas yra jų teisėta turto dalis ir kad jis yra prižiūrimas, naudojamas ir eksploatuojamas teisėtais pagrindais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą.
Teigia, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes, teisingai taikė šioje byloje aktualias teisės normas, tinkamai, atidžiai ir išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Pažymi, kad byloje nei vienas iš apeliantų nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų byloje, o apeliantė R. K. net nepateikė į bylą atsiliepimo. Be to, pareiškėja apeliantams buvo išaiškinusi, kad jie turi kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją VĮ Registrų centras ir įregistruoti Pastatą, savo nuosavybės teises į jį.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, kad sandėliuoja reikiamus daiktus, tame tarpe malkas, skirtas židiniams ir kt., tačiau tai nepagrindžia sandėliukų, kaip apeliantų butų teisinio statuso ir neįrodo, kad šis statinys galėtų būti funkciniu ryšiu susijęs su apeliantų butais.
Apeliantai nepateikė teismui įrodymų, kad pastatas yra jų teisėta turto dalis ir kad jis yra prižiūrimas, naudojamas ir eksploatuojamas teisėtais pagrindais
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.57 straipsnis reglamentuoja koks turtas yra laikomas bešeimininkiu - daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas. Turtas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas yra nežinomas (bešeimininkis turtas), teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės institucijų arba savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės arba savivaldybės nuosavybėn (CK 4.58 straipsnio 1 dalis).
Taisyklių 3.2 punkte nurodyta, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo (toliau – asmuo), kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu praneša apie bešeimininkio daikto buvimą Taisyklių 2 punkte nurodytai institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei. Bešeimininkis turtas Taisyklių 2 punkte nurodytoje institucijoje turi būti užregistruotas nebalansinėje apskaitoje.
Taisyklių 34¹ punkte yra numatyta, kad siekiant nustatyti turto, kurio savininkas nežinimas, savininkus, šių statinių perėmimo ar apskaitos dokumentus surašęs subjektas 6 mėnesius savo interneto svetainėje, savivaldybės ir (ar) seniūnijos, kurios teritorijoje yra statinys, interneto svetainėje kviečia atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos statinius.
Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaita vykdoma surašant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-449 „Dėl Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašų, apskaitos aktų, jų registrų (registravimo knygų), skelbimų apie siūlymą pripažinti juos bešeimininkiais formų ir jų pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos formos turto apskaitos aktą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra Pastatas (plane žymimas 7I1/p; LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)), apie kurio galimus savininkus ar teisėtus valdytojus, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, jokių duomenų nebuvo rasta, todėl Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto skyrius teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti jo pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą.
2024 m. birželio 5 d. surašytas Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. A1017-10/24(2.14.1.55E-NTS), kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas Pastatas.
Kvietimas atsiliepti asmenis, turinčius turtinių teisių į Pastatą buvo skelbiamas nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“, ant statinio pakabintas skelbimas apie pradėtą negyvenamosios paskirties patalpos pripažinimo bešeimininkiu turtu procesą, taip pat informacija apie galimai bešeimininkį turtą buvo skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja netinkamai vykdė Pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūras, ko neginčija ir apeliantai.
Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, jog teismas netyrė ir nevertino suinteresuotų asmenų pateiktų įrodymų bei rašytinių paaiškinimų, neatskleidė bylos esmės, nes dėl ginčo pastato nuosavybės teisės bei jo valdymo kilo faktinis ginčas.
Pagal CPK 442 straipsnio 1 dalies 9 punktą, bylos dėl turto pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjamos ypatingąja teisena. Minėtame punkte nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimai (CPK 443 straipsnio 7 dalis). CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, teismas ne tik turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises, įvertinti jų pateiktus įrodymus, bet ir pats, savo iniciatyva, privalo patikrinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, pasiūlyti pareiškėjui, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ar juos išreikalauti pats, jeigu tai gali turėti įtakos teismo sprendimui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-622/2000; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus ir argumentus bei pirmosios instancijos teismo motyvus dėl pareiškimo pagrįstumo, daro pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo ištirtos iš esmės nebuvo nagrinėtos aplinkybės, kurios yra svarbios vertinant pareiškimo dėl Pastato pripažinimo bešeimininkiu pagrįstumą, t. y. dėl suinteresuotų asmenų valdymo teisės, susijusios su ginčo pastatu, egzistavimo.
Tokią išvadą pagrindžia tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad suinteresuoti asmenys neįrodė, jog Pastatas yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys ir jis faktiškai prižiūrimas, naudojamas ir eksploatuojamas teisėtais pagrindais, visiškai neanalizavo ir nevertino suinteresuotų asmenų pateiktų butų įsigijimo privatizavimo ar kitokiu būdu aplinkybių (iš pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog butai buvo įsigyti su sandėliukais, rūsiais); nevertino suinteresuotų asmenų pateiktų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų kontekste ginčo pastato galimo priklausymo gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), kai iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog minėto gyvenamojo namo šildymo sistema yra vietinio centrinio šildymo, suinteresuoti asmenys Pastate laikė malkas; nevertino ir nepasisakė dėl suinteresuotų asmenų veiksmų, pastariesiems bylos nagrinėjimo metu pradėjus Pastato ir nuosavybės teisių į jį įteisinimo procesą, pateikiant į bylą 2026 m. kovo 2 d. Kadastrinių matavimų paslaugų sutartį, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors ir ginčo Pastatas nėra įregistruotas viešajame registre, tai nepašalina valdymo teisės fakto. Pažymi ir tai, kad VĮ Turto bankas savo 2024 m. gegužės 27 d. rašte Nr. A50-22349/24 nurodė, kad pareiškėjai žinomi Pastato naudotojai, todėl pirmiausia šio turto naudotojams turėtų būti leidžiama imtis veiksmų dėl Pastato bei nuosavybės teisių į jį įteisinimo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad suinteresuoti asmenys neįrodė Pastatui esant pastatytam teisėtai, tokiu būdu netiesiogiai padarė klaidą, Pastatą pripažindamas neteisėtai pastatytu, bet tuo pačiu pripažindamas jį bešeimininkiu ir perduotinu pareiškėjai. Šioje vietoje pabrėžtina, kad sprendžiant dėl statinio perdavimo savivaldybės nuosavybėn, turi būti patikrinama, ar prašomas pripažinti bešeimininkis statinys buvo pastatytas teisėtai ir atitinkamai, ar gali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020). Pabrėžtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, ketindamas vertinti ginčo Pastato statybos (ne)teisėtumą per suinteresuotų asmenų teiktus paaiškinimus, turėjo spręsti klausimą dėl siūlymo suinteresuotiems asmenims teikti savarankiškus reikalavimus dėl Pastato, o ne perkelti pareiškėjos pareigą įrodyti Pastato statybos teisėtumą suinteresuotiems asmenims.
Nustatyta, jog pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl Pastato pripažinimo bešeimininkiu ir perduoti jį savivaldybės nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismas, nutartimi skirdamas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl byloje esant akivaizdžiai priešingiems pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų interesams bei pozicijoms dėl Pastato valdymo / nuosavybės, neskiriamas žodinis nagrinėjimas, kodėl nekviečiami į teismo posėdį suinteresuoti asmenys.
CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Atsižvelgiant į 39-40 punktuose nurodytas aplinkybes bei išvadas, egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Įvertinta, kad siekiant ginčą išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet taip pat ir renkant naujus įrodymus, apklausiant proceso dalyvius, todėl tokia apimtimi bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), nes pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją.
Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.