Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Donatis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Donatis“ iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta iškelti bankroto bylą atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

Nagrinėjamo ginčo atveju apeliantė pateikė įrodymus, kuriais siekia paneigti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl jos nemokumo.

Tuo tarpu ieškovė siekia įrodyti, kad apeliantės mokestinės prievolės didėja ir nėra dengiama bei iškilo būtinybė teikti papildomus paaiškinimus į apelianto argumentus dėl bendrovės (ne)mokumo ir įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šalių pateikti įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi su jais bylos šalys buvo susipažinusios, prieštaravimų dėl prašymų priimti juos į bylą viena kitai nereiškė, todėl jų prašymai tenkinami, naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.

Dėl teismo posėdžio atidėjimo

CPK 175¹ straipsnio 10 dalyje įtvirtintą įteikimo prezumpciją, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje jų iš viso neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, apsiribodamas bendro pobūdžio išvada apie atstovo pareigą aktyviai domėtis bylos eiga. EPP sistemos veikimo sutrikimai nuo 2026 m. birželio mėn. buvo sisteminio, o ne pavienio pobūdžio, todėl vien formalus siuntimo faktas negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti tinkamą procesinio dokumento įteikimą.

CPK nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis).

Iš Lietuvos teismo informacinės sistemos (LITEKO 2) duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškimas priimtas ir atsakovės vadovas įpareigotas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie kreditoriaus pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimą gavimo dienos pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3-7 punktuose nurodytą informaciją. Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi pratęstas pasirengimo nagrinėti atsakovės bankroto bylą teisme terminas iki 2026 m. gegužės 27 d. įskaitytinai ir civilinė byla dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2026 m. gegužės 14 d. 8.30 val. rašytinio proceso tvarka, kuris teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi perskirtas į 2026 m. gegužės 21 d. Byloje 2026 m. gegužės 20 d. gautas atsakovės atstovo advokato prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuris 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo patenkintas, o atsakovės UAB „Donatis“ vadovas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2026 m. rugpjūčio 4 d. pateikti teismui nutartyje nurodytus dokumentus.

Ta pačią dieną 2026 m. gegužės 21 d. nutartis išsiųsta per EPP apeliantės interesus atstovaujančiam advokatui. Pažymėtina, kad pats apeliantės atstovas prašė teismo posėdį skirti rugpjūčio mėnesį, t. y. po dviejų mėnesių nuo 2026 m. gegužės 21 d. posėdžio datos. Vertintina, kad šis terminas buvo pakankamas tam, kad apeliantė galėtų surinkti ir pateikti teismui dokumentus, galbūt patvirtinančius jos mokumą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės atstovo prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo buvo į bylą pateiktas 2026 m. rugpjūčio 5 d., t. y. paskirto teismo posėdžio išvakarėse, kas iš esmės reiškia, jog apeliantė ir jos atstovas žinojo apie byloje paskirtą teismo posėdį.

Apeliantės argumentas, kad EPP sistemos veikimo sutrikimai nuo 2026 m. birželio mėn. buvo sisteminio, o ne pavienio pobūdžio, bei tai, jog 2026 m. gegužės 21 d. nutartis nebuvo gauta per EPP laiku, nepatvirtina fakto, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantės teisę įrodinėti jos galbūt gerą turtinę padėtį. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas posėdį atidėjo dviejų mėnesių laikotarpiui, kuri laikytinas pakankamu siekiant sužinoti prašymo išnagrinėjimo rezultatą bei tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Juolab kad apeliantės atstovas tikina, jog apie EPP sutrikimus jam taip pat buvo žinoma, o tai tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad apeliantė turėjo domėtis bylos eiga ir priimamais procesiniais sprendimais.

Be kita ko apeliantė skunde teigia, kad VMI, būdama viešąjį interesą ginanti institucija ir turėdama tiesioginę, objektyvią bei nepriklausomą nuo atsakovės vadovo bendradarbiavimo galimybę pati įvertinti ir pirmosios instancijos teismui pateikti gautus dokumentus ir savo paties atlikto patikrinimo rezultatus, šia galimybe nepasinaudojo. VMI teismui nepateikė apeliantės finansinių duomenų, neinformavo apie patikrinimo eigą, o atsakomybę už duomenų nebuvimą byloje perkėlė išimtinai atsakovės vadovui.

Apeliantės argumentais atmestini kaip nepagrįsti. Teismo praktikoje yra pažymėta, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

Kaip matyti iš galiojančio teisinio reglamentavimo bei suformuotos kasacinio teismo praktikos, VMI neturėjo pareigos į bylą teikti įrodymus, galinčius patvirtinti apeliantės gerą turtinę padėtį. Ta pati teismų praktika ir LITEKO 2 esanti informacija patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas aktyvumo pareigos nepažeidė, pareikalavimo apeliantės pateikti papildomus dokumentus bei pasinaudojo galimybe gauti reikiamus dokumentus iš registrų. O kadangi apeliacinės instancijos teismas priėmė kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus ir vertins juos kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais, plačiau apeliantės skundo argumentai dėl posėdžio atidėjimo neanalizuojami.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis JANĮ 22 straipsnio 3 dalimi, teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: a) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; b) juridinis asmuo nėra nemokus; c) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį.

JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Jau paminėta, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad apeliantė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė pakankamų rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Vien tik atsakovės deklaracijos apie tai, kad ji pasirašė statybos subrangos sutartis, neįrodo, kad ji realiai vykdo ūkinę komercinę veiklą.

Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes įrodantys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

Apeliantė nurodė, kad ji turi debitorinių įsipareigojimų, kurie šiandien yra neišieškoti. Šiuo aspektu yra primintina, kad teismų praktikoje yra laikomasi griežtos pozicijos, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo

2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023; 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Preziumuotina, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024), todėl atsakovei, žinančiai apie jai keliamą bankroto bylą, neteikiant jokių įrodymų apie savo mokumą, galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto sudėtį (realią vertę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).

Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje konstatavo, o apeliantės pateikti finansinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad 2025 m. Balanso duomenimis, atsakovė 2025 m. turėjo turto už 105 912 Eur sumą (visas turtas yra trumpalaikis, per vienus metus gautinos sumos). Apeliantė jokio kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, o jos nuosavas kapitalas yra neigiamas ir sudaro – 126 973,98 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks trumpalaikis turtas (debitorinės skolos) negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, t. y. turimas turtas nėra pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti. Tai reiškia, kad šiuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams yra daug didesni nei bendrovės turimo turto vertė. Kaip minėta, bendrovė nepateikė įrodymų dėl realios galimybės atgauti debitorių skolas, todėl laikytina, kad šiuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams yra didesni už turimo turto vertę. Bendrovės balanse nurodyti debitoriniai įsiskolinimai negarantuoja, kad jie iš tiesų bus bendrovei sumokėti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsakovės debitorinių skolų įtraukti į bendrovės turto masę. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, juridinio asmens sėkmingos veiklos vykdymo perspektyvos negali būti įrodinėjamos vien tik trumpalaikio turto (nagrinėjamu atveju debitorinių skolų) egzistavimu, t. y. turi būti įrodytas faktinis bendrovės gyvybingumas, veiklos vykdymas ir pan.

Vadinasi išeliminavus debitorių įsiskolinimus apeliantei konstatuotina, kad ji neturi jokio turto iš kurio galima būtų vykdyti išieškojimus kreditorių naudai.

Atskirajame skunde nurodoma, kad apeliantės pateiktos subrangos sutartys patvirtina, jog bendrovė yra gyvybinga, vykdo veiklą, generuoja pajamas, turi 35 darbuotojus ir yra gavusi daugiau nei 692 132 Eur pajamų.

Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Tai yra pagrindinė restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, leidžianti atriboti juridinio asmens restruktūrizavimo ir bankroto procesus. Nustačius, kad juridinis asmuo yra gyvybingas, yra pagrindas spręsti dėl jo galimo restruktūrizavimo. Priešingu atveju (nemokiai bendrovei nesant gyvybingai), sprendžiama dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020).

Jau paminėta, kad siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes įrodantys duomenys. Be to, vien tik pateiktos subrangos sutartys neįrodo, kad apeliantė iš tiesų vykdo ūkinė komercinę veiklą. Kartu su sutartimi privaloma pateikti kitus buhalterinius dokumentus, patvirtinančius sutarčių realų vykdymą (pvz., avanso gavimą, apmokėjimą pagal sutartį, parengtą ar pradėta rengti projektinę medžiagą, su darbuotojais ar samdomais darbuotojais sudarytas darbo sutartis, perkamas prekes ir (arba) medžiagas, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tokie dokumentai į bylą nėra pateikti. Avansinėje apyskaitoje nurodyti duomenys nepatvirtina, kad užsakovai arba rangovai sumokėjo apeliantei avansus darbų atlikimui. Joje yra nurodoma, kad avansai apeliantei buvo sumokėti 2024 ir 2025 metais, tačiau į avansinę apyskaitą įtraukti tik 2026 m. balandžio mėn. Visos subrangos sutartys yra sudarytos su UAB „Energus group“, o avansai yra gauti iš UAB „AG kapitalas“ ir biudžetinės įstaigos „Paslaugos Neringai“.

Apeliantės pateikta pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų suvestinė nepatvirtina, kad jos buvo tinkamai apmokėtos. Pirma, suvestinė yra lentelė, sudaryta paties vadovo, tačiau joje nėra parašo patvirtinančio jos autentiškumą, tik prierašas, jog žaliai pažymėtose lentelės dalyse sąskaitos yra apmokėtos. Pačios sąskaitos faktūros byloje nėra pateiktos. Antra, byloje nėra pateikti finansinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtintų apmokėjimo (apeliantės apmokėjimo priėmimo) faktą. Trečia, apeliantės pateiktas banko sąskaitos išrašas liudija apie tai, kad jos sąskaitoje yra 0,01 Eur, o turint omenyje tai, kad apeliantė įsipareigojo atsiskaitymus vykdyti negrynaisiais pinigais, lieka neaišku kokiu būdu pinigai yra gauti ir apskaityti apeliantės finansinėje apskaitoje.

Apeliantės teigimu, bendrovės akcininkas P. Š. įsipareigojo suteikti apeliantei paskolą, kuris padės pagerinti jos turtinę padėtį. Pirma pažymėtina, kad bendrovės akcininkas P. Š. atstovaudamas UAB „Energus group“ interesus pasirašė visas su apeliante sudarytas subrangos sutartis. Todėl jų realumas yra dar labiau abejotinas. Antra, apeliantės akcininkas paskolą apeliantei įsipareigojo suteikti iki 2026 m. balandžio 7 d., tačiau byloje nėra pateikti finansinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys paskolos gavimo ir grąžinimo faktą. Minėta, kad apeliantės banko išrašas 2026 m. balandžio 30 d. rodė sąskaitos likutį lygų

0,01 Eur.

Analizuojant apeliantės mokumo galimybes pagal likvidumo testą nustatyta, kad ji pateikė kreditorių sąrašą, sudarytą 2026 m. birželio 1 d. Pagal jį matyti, kad apeliantės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 8 298,68 Eur. Kas neatitinka bylos faktinės situacijos.

Pagal ieškovės į bylą pateiktus ir viešai prieinamus duomenis matoma, kad apeliantės skola VMI sudaro 181 358,97 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondui – 182 006,67 Eur. Seniausia prievolė VMI atsirado nuo 2025 m. vasario 18 d.

Galiausiai apeliantė nurodo tai, kad kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė VMI operatyvaus patikrinimo metu pateiktus dokumentus bei pačios VMI 2026 m. birželio 10 d. surašytą Operatyvaus patikrinimo pažymą, kurie patvirtina, kad atsakovė realiai vykdo įstatuose apibrėžtą veiklą (statybos rangos ir subrangos darbus), turi galiojančių ir vykdomų sutarčių bei 35 darbuotojus. Apeliantės vertinimu, vykdoma veikla ilguoju laikotarpiu negeneruoja vien nuostolių, o atsakovė turi realių perspektyvų atkurti įprastą veiklos vykdymą ir stabilizuoti finansinę padėtį. 2026 m. birželio 10 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje VMI ne tik konstatavo atsakovės vykdomą veiklą bei išanalizavo jos sudarytas subrangos sutartis, bet ir pateikė konkrečias rekomendacijas atsakovei, tarp jų – mokestinės paskolos sudarymą kaip vieną iš skolos valstybės biudžetui sprendimo būdų.

Su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad apeliantės sudaryto subrangos sutartys nėra realiai vykdytinos, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apeliantė neturi, debitorių skolų išieškojimas vertintinas kritiškai. Nuo 2026 m. kovo 17 d., kuomet buvo pateiktas VMI pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, bendrovės mokestinė nepriemoka išaugo daugiau kaip dvigubai. Jei apeliantė iš tiesų kaip teigia atskirajame skunde teigia gavo 692 132 Eur pajamų, bent dalį jų apeliantė galėjo skirti kreditorių reikalavimų padengimui. Tokių duomenų byloje šios nutarties priėmimo dieną nėra.

Vien tai, kad VMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu pateikė apeliantei rekomendacijas, nepatvirtina atskirajame skunde išdėstytų aplinkybių. Kaip teisingai nurodė atsiliepime į atskirąjį skundą VMI rekomendacija dėl galimybės ar tikslingumo sudaryti mokestinės paskolos sutartį negali būti prilyginami teismo atliekamam juridinio asmens mokumo vertinimui bankroto bylos iškėlimo procese. Jau minėta, kad teismas, vertindamas ar yra pagrindas kelti bendrovei bankroto bylą, jos finansinę padėtį vertina nuodugniai ir visapusiškai.

Šios nustatytos aplinkybės rodo, kad atsakovės UAB „Donatis“ finansinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymas nėra laikinas. Įvertinus byloje esančius duomenis apie neįvykdytų prievolių kreditoriams apimtį, teismas nusprendžia, jog atsakovė UAB „Donatis“, vertinant jos finansinę būklę likvidumo aspektu, taip pat laikytina nemokia, susiduriančia su finansiniais sunkumais (JANĮ 2 straipsnio 5 dalis).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantei (jos vadovui) nepateikus pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus ir atsisakyti kelti apeliantei bankroto bylą, konstatuotina, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus ir ji nėra nemoki (CPK 178 straipsnis). Apeliantės atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui.

Taip pat pažymėtina, kad teismas gali nutraukti juridinio asmens bankroto bylą iki teismo sprendimo dėl pabaigos, kai: visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų; juridinis asmuo atsiskaito su visais kreditoriais; patvirtinama taikos sutartis (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.