Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje, suinteresuotas asmuo E. N., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą, prašydamas grąžinti nepilnamečius vaikus A. N., gimusią (duomenys neskelbtini), ir K. N., gimusį (duomenys neskelbtini), į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – Ispanijos Karalystę.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki bylos išnagrinėjimo teisme ir teismo sprendimo įsiteisėjimo paimti nepilnamečių vaikų A. N. ir K. N. asmens dokumentus (įskaitant, bet neapsiribojant, pasus ir (ar) asmens tapatybės korteles) ir įpareigoti kompetentingas institucijas neišduoti vaikams naujų asmens dokumentų iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 24 d. nutartimi: 1) priėmė pareiškėjo pareiškimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje; 2) taikė laikinąją apsaugos priemonę – uždraudė suinteresuotam asmeniui E. N. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) išvežti nepilnamečius vaikus A. N. ir K. N. už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo.

Suinteresuotas asmuo pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti pareiškėjui išvežti nepilnamečius vaikus A. N. ir K. N. už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo.

Suinteresuotas asmuo prašymą pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę grindė tuo, kad 2026 m. liepos 31 d., galiojant pareiškėjui paskirtam apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiui, kuriuo jam buvo nustatytas įpareigojimas nesiartinti prie A. N. mažesniu kaip 100 metrų atstumu, taip pat nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, pareiškėjas slapta, apie tai nežinant vaiko motinai (suinteresuotam asmeniui), nuvyko į A. N. ugdymo įstaigą – darželį, pasiėmė ketverių metų vaiką ir išsivežė ją į nežinomą vietą ir vaiko iki šiol negražino į gyvenamąją vietą. Taip pat nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-2652-643/2026 A. N. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su jos motina E. N. Pareiškėjo veiksmai, pasiimant vaiką iš ugdymo įstaigos ir jo negrąžinant motinai, kelia realią grėsmę, kad nepilnamečiai vaikai gali būti išvežti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir taip būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas teismo sprendimu nustatytos vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo su jais tvarkos įgyvendinimas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi patenkino suinteresuoto asmens prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždraudė pareiškėjui išvežti nepilnamečius vaikus A. N. ir K. N. už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad nepilnametės A. buvimo (laikymo) vieta nėra žinoma nei jos motinai E., nei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, teismas pripažino tikslinga iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti A. išvežti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas A. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti suinteresuoto asmens prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, nes nenustatė konkrečios ir realios grėsmės, kad pareiškėjas ketintų išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos, taip pat tinkamai neįvertino prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ryšio su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 24 d. teismas jau buvo uždraudęs suinteresuotam asmeniui be teismo leidimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos, tačiau ši priemonė buvo siejama būtent su motinai priskirta vaikų išvežimo rizika, todėl, vien tai, kad analogiška laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta suinteresuotam asmeniui, savaime nesudaro pagrindo ją taikyti ir apeliantui.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad suinteresuoto asmens prašymas iš esmės buvo grindžiamas 2026 m. liepos 31 d. įvykiais ir 2026 m. liepos 24 d. pareiškėjui paskirtu apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu, tačiau šis orderis Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartimi byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas. Teismas, vertindamas suinteresuoto asmens prašymą, neįvertino esminės aplinkybės, kad prašymo pateikimo metu orderis nebegaliojo, taip pat neatsižvelgė į jį panaikinusio teismo nustatytas aplinkybes, jog nebuvo nustatyta nei fizinio ar psichologinio smurto, nei realaus pavojaus jį panaudoti ar akivaizdžios ir realios grėsmės suinteresuotam asmeniui ar vaikui.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. N. buvimo vieta nėra žinoma suinteresuotam asmeniui. ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjas 2026 m. rugpjūčio 24 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose konkrečiai nurodė, kad A. N. yra su juo šeimos namuose Ispanijoje, (duomenys neskelbtini), ir pateikė tai pagrindžiančius duomenis. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nustatė, kad A. N. yra pareiškėjo išvežta į Ispaniją. Todėl skundžiamoje nutartyje nepagrįstai remtasi ankstesne informacija apie nežinomą vaiko buvimo vietą, neįvertinus teismui iki nutarties priėmimo pateiktų duomenų.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad suinteresuoto asmens prašyme nebuvo nurodyta konkrečių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo ketinimą išvežti iš Lietuvos Respublikos kitą nepilnametį vaiką – K. N. (nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjo ketinimą paimti K. N., perimti jo asmens dokumentus, įsigyti kelionės bilietus, organizuoti kelionę ar atlikti kitus veiksmus, rodančius pasirengimą vaiką išvežti). Todėl draudimas K. N. atžvilgiu buvo pritaikytas remiantis iš esmės vien aplinkybėmis, susijusiomis su kitu vaiku, neatlikus individualaus kiekvieno vaiko situacijos ir galimos rizikos vertinimo.

Teismas objektyviai neįvertino, kad laikinoji apsaugos priemonė turi būti susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Šiuo atveju nebuvo paaiškinta, kaip draudimas pareiškėjui išvežti vaikus iš Lietuvos galėtų užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, juolab kad A. N., skundžiamos nutarties priėmimo metu, jau buvo Ispanijoje.

Teismas neįvertino ir laikinosios apsaugos priemonės proporcingumo bei būtinumo. Vien siekis išsaugoti esamą padėtį savaime nepateisina tokios priemonės taikymo, jeigu nėra nustatyta reali grėsmė, kad jos netaikant būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Be to, laikinoji apsaugos priemonė negali būti naudojama kaip sankcija už jau įvykusį veiksmą ar kaip netiesioginė priemonė spręsti vaikų gyvenamosios vietos klausimą.

Teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės normas, nes skundžiamoje nutartyje rėmėsi nebegaliojančiu 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003), nors nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas (ES) 2019/1111). Pagal Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnį turėjo būti įvertintas vaikų buvimas Lietuvos Respublikoje ir konkreti skubaus laikinosios priemonės taikymo būtinybė, tačiau šių aplinkybių teismas tinkamai nenustatė ir neįvertino.

Teismas neatsižvelgė į 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Konvencija) taikymo ypatumus ir į tai, kad šioje byloje laikinoji apsaugos priemonė negali būti naudojama sprendžiant vaikų globos ar jų gyvenamosios vietos klausimą. Teismas, uždrausdamas pareiškėjui išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos, pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, nesusijusią su realia būsimo procesinio sprendimo vykdymo rizika.

Atsiliepimu į pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo E. N. prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo grindžiamas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimu ir 2026 m. liepos 31 d. A. N. paėmimu iš ugdymo įstaigos. Suinteresuoto asmens prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę esmę sudarė aplinkybė, kad pareiškėjas, prieš jos valią pasiėmęs nepilnametę dukterį A. N., jos negrąžino motinai ir nepateikė išsamios informacijos apie vaiko buvimo vietą bei neinformavo, kada ketina vaiką grąžinti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimo ir panaikinimo aplinkybių neturi reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nes laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta ne dėl šio orderio, o atsižvelgiant į pareiškėjo veiksmus, susijusius su nepilnametės A. N. paėmimu, jos negrąžinimu motinai ir nepakankamu informavimu apie jos buvimo vietą.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl vaikų ryšių su Ispanijos Karalyste bei jų įprastinės gyvenamosios vietos. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7828-1141/2026 vaikų laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su suinteresuotu asmeniu. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl vaikų grąžinimo į Ispanijos Karalystę buvo atmestas, teismui nustačius, kad šeima gyvenimą kūrė ir Lietuvoje, ir Ispanijoje, o byloje esantys duomenys apie vaikų ugdymą, sveikatos priežiūrą, gyvenamąsias patalpas, šeimos pajamas ir kitus ryšius su Ispanija savaime nepatvirtina, jog šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanijoje.

Pareiškėjo pateikiami argumentai dėl šeimos gyvenimo Ispanijoje yra susiję su pagrindinės bylos dalyku – vaikų įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu ir jų grąžinimo į Ispaniją klausimu, todėl jie negali būti išsamiai vertinami sprendžiant atskirą procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ir ketina ją skųsti, savaime nepaneigia joje padarytų išvadų.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis 2026 m. rugpjūčio 24 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose aiškiai nurodė A. N. buvimo vietą Ispanijoje. Priešingai, pareiškėjas vengė nurodyti vaikui ir jo motinai tikslią buvimo vietą arba pateikdavo skirtingą informaciją apie tai, kur yra dukra. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad A. N. buvimo vieta suinteresuotam asmeniui nėra žinoma.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kuri valstybė – Lietuvos Respublika ar Ispanijos Karalystė – laikytina vaikų įprastinės gyvenamosios vietos valstybe. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius, užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugą bei išsaugoti galimybę tinkamai įgyvendinti būsimą teismo sprendimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis procesinis sprendimas. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, nesudaro pagrindo jas panaikinti.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl Reglamento (ES) 2019/1111 taikymo. Šiuo atveju bylos esmės jurisdikciją turi Lietuvos Respublikos teismai, nes Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo. Todėl pareiškėjo argumentai, grindžiami Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsniu, nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria patenkintas suinteresuoto asmens prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atmestas pareiškėjo prašymas dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus A. N. ir K. N. į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę – išdavimo, tačiau minėta teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisako dėl atskirajame skunde pateiktų argumentų (ne)pagrįstumo.

Dėl draudimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatymo

Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal Konvenciją. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, kuria, patenkinus suinteresuoto asmens prašymą, jam uždrausta išvežti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, turėjo pakankamą pagrindą spręsti apie tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinybę.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas reikalavimas, antra, įrodoma, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, tikėtinai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjamos kategorijos bylose yra aktualios CPK įtvirtintos taisyklės. Pagal formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktiką teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas dar tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie toje konkrečioje byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016, 16 punktas; 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-697-567/2024, 15 punktas).

Konvencijos tikslas – užtikrinti, kad neteisėtai į kitą susitariančią valstybę išvežti ar joje laikomi vaikai būtų greitai grąžinami į valstybę, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, taip pat užtikrinti, kad vienoje susitariančioje valstybėje nustatytos globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos kitose susitariančiose valstybėse. Taigi, Konvencija skirta apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, galinčių kilti dėl neteisėto jų išvežimo ar laikymo kitoje valstybėje, ir užtikrinti greitą susidariusios situacijos atkūrimą.

Konvencijos 7 straipsnio b punkte nustatyta, kad Centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina savo valstybių kompetentingų įstaigų bendradarbiavimą, be kita ko, imdamosi reikiamų priemonių užkirsti kelią tolesnei žalai vaikui ar suinteresuotų šalių teisėms, įskaitant laikinųjų priemonių taikymą arba pasirūpinimą, kad jos būtų pritaikytos. Taigi, tarptautinio vaikų grobimo bylose laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tais atvejais, kai egzistuoja reali tolesnės žalos vaikui ar suinteresuoto asmens teisėms rizika. Kita vertus, vien Konvencijoje numatyta galimybė taikyti tokias priemones savaime nereiškia, kad jos turi būti taikomos kiekvienoje vaikų grąžinimo byloje – būtinybė jas taikyti turi būti pagrįsta konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje taip pat nustatyta galimybė, priėmus prašymą ar sprendimą dėl vaiko grąžinimo, ieškovo prašymu arba teismo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, draudimą atsakovui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir (arba) draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Šių priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti, kad iki klausimo dėl vaiko grąžinimo išsprendimo nebūtų pakeista faktinė situacija taip, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.

Sprendžiant dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo, turi būti vertinama ne tik formali galimybė vaiką išvežti iš Lietuvos Respublikos, bet ir konkrečios aplinkybės, sudarančios pagrindą manyti, kad toks išvežimas gali būti realiai atliktas ir kad dėl to būtų pažeistos vaiko ar kito suinteresuoto asmens teisės arba apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Kartu laikinoji apsaugos priemonė negali būti naudojama kaip sankcija už ankstesnius vieno iš tėvų veiksmus ar kaip priemonė iš anksto išspręsti ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos ar tėvų valdžios įgyvendinimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra būtinas, nes nepilnametės A. N. buvimo (laikymo) vieta jos motinai (suinteresuotam asmeniui) ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai nebuvo žinoma. Teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir būtinybę užtikrinti būsimo procesinio sprendimo įvykdymą, pritaikė draudimą pareiškėjui išvežti abu nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė realios grėsmės, jog jis ketintų išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Byloje nustatyta, kad 2026 m. liepos 31 d. pareiškėjas pasiėmė nepilnametę A. N. iš ugdymo įstaigos ir kartu su ja išvyko į Kauną, vėliau, 2026 m. rugpjūčio 2 d., išvyko iš Lietuvos Respublikos. Taigi, skundžiamos nutarties priėmimo metu jau buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai vienas iš tėvų, negrąžinęs vaiko kitam iš tėvų ir nesant aiškiai nustatytos vaikų gyvenamosios vietos bei išsprendus ginčą dėl jų grąžinimo pagal Konvenciją, faktiškai pakeitė vaiko buvimo valstybę. Ši aplinkybė objektyviai didino riziką, kad panašūs veiksmai gali būti atlikti ir su kitu nepilnamečiu vaiku.

Šiuo aspektu nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas negalėjo būti grindžiamas jo ankstesniais veiksmais. Nors laikinoji apsaugos priemonė negali būti vertinama kaip sankcija už ankstesnį elgesį, ankstesni asmens veiksmai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl būsimo elgesio rizikos ir būtinybės užkirsti kelią galimam tolesniam teisių pažeidimui. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjo veiksmai, susiję su nepilnametės A. N. paėmimu ir išvykimu iš Lietuvos Respublikos, sudarė objektyvų pagrindą pirmosios instancijos teismui vertinti ir galimo kito vaiko išvežimo riziką.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad 2026 m. liepos 31 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis buvo panaikintas, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo. Kaip pagrįstai nurodo suinteresuotas asmuo, skundžiama nutartis buvo priimta ne dėl minėto apsaugos orderio galiojimo, o įvertinus pareiškėjo veiksmus, susijusius su nepilnametės A. N. paėmimu, jos negrąžinimu motinai ir nepakankamu informavimu apie jos buvimo vietą. Todėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio panaikinimas nepanaikina kitų byloje nustatytų aplinkybių reikšmės sprendžiant dėl laikinosios apsaugos priemonės.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu jis buvo informavęs teismą apie A. N. buvimo vietą Ispanijoje, pateikė tai patvirtinančius vaizdo įrašus ir kitus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vaiko buvimo vieta nėra žinoma. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia to, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu tarp šalių egzistavo esminis ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos, jų išvežimo iš Lietuvos teisėtumo ir dėl to, kuris iš tėvų turi teisę spręsti dėl vaikų faktinės buvimo vietos. Be to, pareiškėjo pateikiama informacija apie A. N. buvimo vietą savaime nepašalino rizikos, kad iki klausimo dėl vaikų grąžinimo išsprendimo jų faktinė buvimo vieta gali būti dar kartą pakeista. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į jo nagrinėjimo metu egzistuojančias aplinkybes. Todėl aplinkybė, kad vėliau pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl A. N. buvimo Ispanijoje, savaime nepaneigia 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutarties priėmimo metu egzistavusio pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl galutinės vaikų gyvenamosios vietos, tėvų valdžios įgyvendinimo ar vieno iš tėvų teisės kartu su vaikais gyventi konkrečioje valstybėje. Laikinosios apsaugos priemonės taikymas šioje proceso stadijoje nereiškia išankstinio šių klausimų išsprendimo. Jos paskirtis – iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo išlaikyti tokią faktinę situaciją, kuri leistų realiai įvykdyti būsimą teismo sprendimą dėl vaikų grąžinimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas.

Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos bei jų grąžinimo yra susijęs tiek su Lietuvos Respublikos, tiek su Ispanijos aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodo aplinkybes apie nepilnamečių vaikų gyvenimą Ispanijoje, jų registraciją, mokslą, sveikatos priežiūrą ir kitus ryšius su šia valstybe, o suinteresuotas asmuo apie vaikų ir šeimos ryšius su Lietuvos Respublika. Šių aplinkybių išsamus vertinimas yra susijęs su pagrindinio ginčo išsprendimu ir negali būti galutinai išspręstas sprendžiant vien dėl laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau pats šalių ginčas dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos ir ankstesnis faktinis vieno iš vaikų išvežimas iš Lietuvos sustiprina poreikį iki galutinio procesinio sprendimo užkirsti kelią tolesniam faktinės situacijos keitimui.

Pareiškėjo argumentai, kad draudimas išvežti A. N. iš Lietuvos Respublikos yra faktiškai neįvykdomas, nes ji jau buvo išvežta į Ispaniją, taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumas vertinamas pagal jos taikymo metu buvusias aplinkybes, o draudimas nustatytas abiejų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Todėl net ir tuo atveju, jeigu skundžiamos nutarties priėmimo metu A. N. faktiškai buvo Ispanijoje, tai savaime nepaneigia poreikio užkirsti kelią kito vaiko – K. N. – galimam išvežimui iš Lietuvos Respublikos bei tolesniam faktinės situacijos keitimui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas negali būti siejamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Nagrinėjamos priemonės paskirtis užtikrinti, kad iki galutinio sprendimo priėmimo nebūtų atlikti tokie veiksmai, dėl kurių vaikų grąžinimas į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jeigu toks sprendimas būtų priimtas, taptų apsunkintas ar neįmanomas. Atsižvelgiant į tarptautinio vaikų grąžinimo proceso pobūdį ir būtinybę tokias bylas išnagrinėti operatyviai, faktinės situacijos stabilumo užtikrinimas iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo yra reikšmingas.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis neturi tikslo išvežti K. N. iš Lietuvos Respublikos, taip pat nepaneigia laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo. Sprendžiant dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, nebūtina nustatyti, kad asmuo jau yra pradėjęs konkrečius pasirengimo išvežti vaiką veiksmus. Pakanka objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai vertinti, kad tokia rizika nėra vien hipotetinė. Nagrinėjamu atveju tokią riziką pagrindžia pareiškėjo jau atlikti veiksmai, kai jis pasiėmė vieną iš vaikų (A. N.) iš ugdymo įstaigos, išvyko iš Lietuvos Respublikos ir vaiką iš esmės perkėlė į kitą valstybę, nors tarp šalių tuo metu buvo kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir jų grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti ginčijamą laikinąją apsaugos priemonę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, šios priemonės taikymas nėra grindžiamas vien abstrakčia prielaida ar siekiu nubausti pareiškėją už jo ankstesnius veiksmus. Laikinoji apsaugos priemonė taikyta siekiant užkirsti kelią galimam tolesniam vaikų išvežimui iš Lietuvos Respublikos ir išsaugoti galimybę realiai įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjo argumentais dėl priemonės neproporcingumo. Draudimas išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos nustatytas laikinai – iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo – ir kartu numatyta galimybė tokį veiksmą atlikti gavus teismo leidimą. Todėl ši priemonė nėra absoliutus draudimas pareiškėjui keliauti ar iš esmės apribojimas jo, kaip tėvo, teisių, o laikina procesinė priemonė, skirta konkrečiai rizikai, susijusiai su galimu vaikų išvežimu iš Lietuvos Respublikos, suvaldyti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos teisę, skundžiamoje nutartyje remdamasis nebegaliojančiu Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju aktualus Reglamentas (ES) 2019/1111. Tačiau vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuose nurodė nebegaliojantį teisės aktą, nesudaro pagrindo panaikinti teisingą procesinį sprendimą, jeigu jo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinti pagal taikytinas teisės normas, o nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą taikyti ginčijamą laikinąją apsaugos priemonę. Šiuo aspektu pareiškėjo argumentai dėl Reglamento (ES) 2019/1111 15 straipsnio taikymo nepaneigia laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje egzistavo objektyvios aplinkybės, susijusios su vieno iš vaikų išvežimu iš Lietuvos Respublikos ir tarp šalių kilusiu ginču dėl vaikų gyvenamosios vietos bei grąžinimo. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepakankamai tiksliai nurodė taikytiną Europos Sąjungos teisės aktą, neleidžia daryti išvados, kad nebuvo pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jo pateiktų įrodymų ir neatsakė į kiekvieną procesiniuose dokumentuose išdėstytą argumentą, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad teismo sprendimų motyvavimas yra būtinas siekiant parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Kita vertus, teismo pareiga motyvuoti priimtą procesinį sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai ir atskirai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ar pasisakyti dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, jeigu iš procesinio sprendimo turinio galima nustatyti teismo išvadų faktinį ir teisinį pagrindą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A, Nr. 288, p. 20). Esminę reikšmę turi tai, ar teismas ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes tiek, kiek būtina sprendžiamam klausimui išspręsti, ir ar iš procesinio sprendimo galima suprasti, dėl kokių priežasčių teismas priėjo prie atitinkamų išvadų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė esminę aplinkybę, kad nepilnametės A. N. buvimo vieta suinteresuotam asmeniui ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai nebuvo žinoma, įvertino šios aplinkybės reikšmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir, atsižvelgdamas į tai, pripažino esant pagrindą laikinai uždrausti pareiškėjui išvežti šalių nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Todėl vien tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento ar atskirai neaptarė kiekvieno jo pateikto įrodymo, neleidžia konstatuoti, kad nutartis yra nepakankamai motyvuota ar kad dėl to buvo neteisingai išspręstas laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje tuo metu susiklosčiusią situaciją, pagrįstai nustatė poreikį laikinai užkirsti kelią pareiškėjui išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Pareiškėjo jau atlikti veiksmai, susiję su nepilnametės A. N. paėmimu iš ugdymo įstaigos ir jos išvežimu iš Lietuvos Respublikos, taip pat tarp šalių kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos ir jų grąžinimo sudarė pakankamą pagrindą vertinti, kad tokios priemonės netaikymas galėtų sukelti riziką tolesniam vaiko ar suinteresuoto asmens teisių pažeidimui ir apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė buvo perteklinė, neproporcinga ar nepagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas suinteresuoto asmens prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.