- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- 1A-141-581/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29965-2025-3
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Daina Vaidachavičienė, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- KAL1
- Nukentėjusysis
- NKA1
- Prokuroras
- Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra (Panevėžys)
- Ieškovas
- Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerija
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų (duomenys neskelbtini) nuosprendžio, kuriuo KAL1 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Laisvės atėmimo bausmė nurodyta skaičiuoti nuo KAL1 sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
KAL1 pripažintas recidyvistu.
(duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš KAL1 (duomenys neskelbtini) priteista 235,71 Eur turtinės žalos atlyginimui, taip pat - 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 235,71 Eur sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.
Nukentėjusiojo NKA1 civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš KAL1 priteista 816,44 Eur turtinės ir 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Bylos esmė
KAL1 (toliau ir nuteistasis) nuteistas už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), apie 21.50 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui su nukentėjusiuoju NKA1 (toliau ir nukentėjusysis) ir pastarajam pradėjus bėgti, vijosi NKA1, nubėgus už šio pastato kampo, papurškė dujų nukentėjusiajam į akis, stovėdamas priešais NKA1, sudavė nukentėjusiajam smūgį į dešinį šoną, ko pasėkoje NKA1 parkritus ant grindinio bei trumpam netekus sąmonės, jis dar sudavė nenustatytą kiekį smūgių NKA1 į skirtingas kūno vietas, taip padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir paakyje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, dešiniame kelyje ir dešinėje blauzdoje, muštinę žaizdą dešiniame paakyje, dešinės akies stiklakūnio atšoką, t. y. panaudodamas fizinį smurtą ir taip padarydamas NKA1 nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam NKA1 priklausantį turtą – 227,40 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini).
Apeliacinio skundo argumentai
2026 m. gegužės 27 d. apeliaciniu skundu (toliau ir Skundas) nuteistasis KAL1 prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų (duomenys neskelbtini) nuosprendį (toliau ir Skundžiamas nuosprendis) ir jį išteisinti, nes byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Skunde išdėstė šiuos esminius argumentus:
Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju, nuteistasis negrasino nukentėjusiajam NKA1, prieš jį smurto nevartojo ir iš jo turto nepagrobė. Nurodė, jog eidamas į parduotuvę pamatė vyriškį, apsikabinusį stulpą; vyriškis buvo neblaivus, todėl jo paklausė, ar nereikia pagalbos, bet vyriškis pradėjo „putotis“, po to bėgti. Ėjo iš paskos pasižiūrėti. Nukentėjusysis NKA1 keikėsi ir norėjo jam suduoti, todėl jis (nuteistasis) pasitraukė. Nukentėjusiajam NKA1 susipynė kojos, jis griuvo. Dujų jis nukentėjusiajam papurškė tik todėl, kad jo nepultų. Teigia, kad jokių nukentėjusiojo daiktų nepaėmė ir nereikalavo jų atiduoti. Kai grįžo namo, sugyventinė pasakė, kad parnešė mobiliojo ryšio telefoną, kurį rado ant žemės. Pagalvojo, kad nukentėjusysis NKA1 galėjo mobiliojo ryšio telefoną pamesti, todėl tą telefoną nunešė į įvykio vietą ir atidavė policijos pareigūnams;
plėšimui būdinga tai, kad jis padaromas veikimu, aktyviais veiksmais. Šiuo atveju, jis nukentėjusiajam NKA1 norėjo tik padėti. Pats nukentėjusysis elgėsi neadekvačiai, jį koneveikė. Jokių daiktų nuteistasis nepasisavino. Pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nežino, ar jo mobiliojo ryšio telefonas buvo pavogtas, ar iškrito. Be to, nukentėjusysis pripažino ir aplinkybę, jog pats jam sakė, kad papurkš dujų;
nė vienas iš apklaustų liudytojų nematė įvykio aplinkybių. Liudytojos LUD5 ir LUD1 matė tik prabėgančius vyrus ir girdėjo kieme kažkokį triukšmą, bet tai neįrodo, kad jis (nuteistasis) įvykdė plėšimą. Tarp jo ir nukentėjusiojo NKA1, kuris negražiai jį pavadino, kilo konfliktas, todėl liudytojos galėjo girdėti triukšmą. Liudytojos atėjo tik tada, kai nukentėjusysis NKA1 jau buvo nukritęs. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiojo NKA1, kuris neprisiminė visų įvykio aplinkybių dėl savo neblaivumo, ir liudytojų, kurios įvykio net nematė, parodymais. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir pripažino jį kaltu, nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus, kad plėšimo nepadarė;
nuteistasis neturėjo jokio tikslo nukentėjusiojo NKA1 apiplėšti ir to nepadarė, nepaėmė jo mobiliojo ryšio telefono ir nekraustė jo kišenių. Atėjus liudytojoms į įvykio vietą, niekur nebėgo, pasišalino tik tada, kai atvyko liudytojų draugai ir vienas nuėjo prie mašinos kažko pasiimti, todėl jis išsigando;
Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nukentėjusiojo NKA1 parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Priešingai, nukentėjusysis neprisiminė įvykio aplinkybių, nežinojo, kur buvo jo mobiliojo ryšio telefonas; nežinojo, ar trenkėsi į sieną ar į žemę. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis paėmė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną ar turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodamas fizinį smurtą. Nustatant nusikaltimo sudėtį, būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, šiuo gi atveju, jis tik norėjo tik padėti neblaiviam žmogui.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek teisiniais aspektais vertinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, buvimą nuteistojo veiksmuose. Skunde iš esmės teigiama, kad KAL1 fizinio smurto prieš nukentėjusįjį NKA1 nenaudojo, jis tik norėjo padėti, neblaiviam nukentėjusiajam, kuris elgėsi neadekvačiai, griuvo, trenkėsi į sieną, todėl susižalojo pats. Teigiama, jog nuteistasis negrobė iš nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono ir tokio tikslo neturėjo, o pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nebuvo jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo, kuris neprisiminė įvykio aplinkybių, ar liudytojų, kurie nematė įvykio aplinkybių, parodymais.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo KAL1 kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Šioje byloje nėra abejonių, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp nukentėjusiojo NKA1 ir nuteistojo KAL1 įvyko konfliktas, po ko nukentėjusiajam NKA1 buvo nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir paakyje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, dešiniame kelyje ir dešinėje blauzdoje, muštinė žaizda dešiniame paakyje, dešinės akies stiklakūnio atšoka. Šios aplinkybės nustatytos NKA1 pareiškimu ir parodymais (1 t., b. l. 5-6; 26-28; 37-38)‚ foto nuotraukomis (1 t., b. l. 30-31), VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ medicinos dokumentų išrašu (1 t., b. l. 32), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 58), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62), paties nuteistojo KAL1, liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymais (2 t., 122-131). Taip pat, byloje nustatyta, jog į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusysis NKA1 pasigedo 227,40 Eur vertės mobiliojo ryšio telefono (duomenys neskelbtini), kuris vėliau KAL1 buvo grąžintas įvykio vietoje, ką patvirtina nukentėjusiojo NKA1, nuteistojo KAL1 parodymai (2 t., b. l. 123-126). Skunde iš esmės teigiama, kad įvykio vakarą, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, KAL1 nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, jis tik papurškė dujų gindamasis, o NKA1 pats susižalojo griūdamas, mobiliojo ryšio telefono jis negrobė, o telefoną, manydama, kad tai KAL1 mobiliojo ryšio telefonas, į namus parnešė jo sugyventinė LUD6.
Dėl šių Skundo argumentų reikšmingi yra nukentėjusiojo NKA1 parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 5, 26-28; 37-38), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 126-127). Nukentėjusysis viso proceso metu iš esmės teigė, kad įvykio vakarą išėjus iš darbo, gatvėje, jį pradėjo sekti ir užpuolė nuteistasis KAL1, papurškė jam dujų, sudavė jam smūgį, jis nugriuvo ir neteko sąmonės. Viso tyrimo metu nukentėjusysis vienodai parodė, kad dirbo parduotuvėje adresu (duomenys neskelbtini), pasilikęs po darbo vartojo alkoholį, po to išsikvietė taksi, buvo apie 22 val.; išėjo į lauką pro vidinį kiemą, ėjo link (duomenys neskelbtini); eidamas rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną, nes sekė taksi programėlę; jam einant į taksi, prie šalia esančios kebabinės kampo, kelią pastojo nuteistasis KAL1, jį sekė; jis nuteistajam pasakė, kad šis atstotų ir eitų nuo jo, bandė bėgdamas nuo jo pasišalinti, bet šis jį pasivijo, papurškė dujų, sudavė smūgį į dešinį šoną, jis nugriuvo ir neteko sąmonės; pradėjus jam šalintis, matė, kad nuteistasis jį vijosi; nuteistajam daug kartų sakė, kad šis atstotų nuo jo, bet šis neatstojo, jis juto grėsmę, nes su savimi turėjo rankinę; atsigavo jau tada, kai buvo suvažiavusios tarnybos. Nors Skunde akcentuojama, jog nukentėjusysis tiksliai įvykio aplinkybių negalėjo atsiminti dėl savo neblaivumo, o tai turėjo esminės įtakos parodymų turiniui, tačiau pastebėtina, jog nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu, esminėse detalėse nekito nuo pat tyrimo pradžios, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų visumos patikimumu.
Nuteistasis KAL1 neneigė, kad įvykio vakarą su nukentėjusiuoju NKA1 įvyko konfliktas. Apie tai jis parodė ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 38-40; 47-48), taip pat teisme (2 t., b. l. 123-124), tačiau nurodė kitokią situacijos eigą, tvirtindamas, jog būtent nukentėjusysis dėl savo neblaivumo užsipuolė nuteistąjį, o jis (nuteistasis) tik norėjo jam padėti, nepripažino naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu bei pagrobęs iš šio mobiliojo ryšio telefoną. Nuteistasis KAL1 parodė, kad įvykio vakarą jis iš namų ėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“; eidamas pamatė nukentėjusįjį, šis buvo apsikabinęs stulpą prie šalia esančios kebabinės, vos pastovėjo ant kojų; pasiteiravo nukentėjusiojo, ar viskas gerai, norėjo nukentėjusiajam tik padėti; nukentėjusysis pradėjo įžeidinėti jį necenzūriniais žodžiais ir bėgti; jis (nuteistasis) ėjo iš paskos, nukentėjusysis bėgo už namo kampo, jis (nuteistasis) ėjo pro šalį ir vėl pamatė nukentėjusįjį, tada jam pasakė, kad šis prisėstų; nukentėjusysis atsisukęs norėjo jam trenkti, o jis (nuteistasis) nieko nedarė, pasitraukė, nukentėjusiajam susipynė kojos ir šis griuvo, trenkėsi galva į sieną, nusibrozdino; žiūrėjo, kad nukentėjusysis atsistotų, papurškė nukentėjusiajam dujų, kad jis apsiramintų. Duodamas parodymus dėl mobiliojo ryšio telefono, nuteistasis akcentavo, kad jo sugyventinė LUD6, kuri taip pat buvo atėjusi į įvykio vietą, mobiliojo ryšio telefoną rado po suoliuku, galvojo, kad telefonas yra KAL1 ir parnešė jį namo, tai sužinojęs, jis (nuteistasis) grąžino telefoną nunešdamas telefoną į įvykio vietą.
Nors nuteistasis KAL1 neigia faktą, kad panaudojo fizinį smurtą prieš NKA1, tvirtindamas, kad tai pats NKA1 nugriuvo ir susižalojo, nes buvo neblaivus, o jis tik norėjo NKA1 padėti, tačiau aplinkybes, kad KAL1 atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo NKA1 parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojos LUD5 ir LUD1 parodė, kad įvykio vakarą, dirbdamos kebinėje jos išgirdo triukšmą kieme, dėl ko išėjo į kiemą, kur pamatė du vienas paskui kitą prabėgančius vyrus - nukentėjusįjį ir iš paskos šio bėgantį nuteistąjį KAL1, jiems užbėgus už kampo, jos nuskubėjo pažiūrėti ir pamatė ant grindinio klūpantį ar gulintį nukentėjusįjį kruvinu veidu bei šalia stovintį agresyviai nusiteikusį nuteistąjį KAL1. Svarbi aplinkybė, jog liudytojos parodė ir tai, kad nukentėjusysis liudytojoms sakė, kad buvo užpultas nuteistojo KAL1, nupurkštas dujomis (1 t., b. l. 120-123; 131-134; 2 t., b. l. 128-130). Be to, liudytoja LUD1 teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusysis pasakojo, kad bėgo nuo nuteistojo KAL1, kad jį nuteistasis užsipuolė (2 t., b. l. 130). Pastebėtina ir tai, kad liudytojas LUD3, dirbantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pagal gautą pranešimą nuvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis NKA1, kurio veidas buvo kruvinas, teigė, jog jį sumušė, jis griuvo ir prasikirto skruostą (1 t., b. l. 141-143), šiuos parodymus liudytojas patvirtino teisme (2 t., b. l. 127-128). Liudytojas LUD4 tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme (2 t., b. l. 140-141), parodė, jog įvykio vakarą buvo įvykio vietoje, nurodė, kad nors paties užpuolimo jis nematė, bet matė vieną vyriškį sužalotu veidu, t. y. NKA1, ir nemano, jog šis galėjo susižalojimus pasidaryti pats, pažymėjo, jog kitas asmuo, t. y. KAL1, vienoje rankoje laikė dujų balionėlį, kita ranka buvo suspaudęs kumštį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina pirmiau aptarti liudytojų parodymai. Nors minėti liudytojai nematė paties įvykio aplinkybių, tačiau iš situacijos aplinkybių suprato, kad tai KAL1 užpuolė nukentėjusįjį NKA1 ir jį sužalojo. Byloje esančios specialisto išvados patvirtina, jog poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir paakyje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, dešiniame kelyje ir dešinėje blauzdoje, muštinė žaizda dešiniame paakyje, dešinės akies trauminė stiklakūnio atšoka NKA1 padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, galėjo būti padaryti pašalinės jėgos poveikyje, šie sužalojimai padaryti ne mažiau keturių bukų trauminių poveikių pasėkoje, jie sukėlė NKA1 fizinį skausmą, dėl to NKA1 nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 58, 62). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nepagrįstais laikytini ir KAL1 Skunde dėstomi argumentai, jog šis neatliko jokių aktyvių veiksmų, nes nuteistojo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai.
Nors nuteistasis KAL1 tvirtino, jog nukentėjusiajam NKA1 jis norėjo tik padėti, o pats nukentėjusysis jį puolė, tačiau šiuos nuteistojo argumentus paneigia bylos įrodymai, t. y. ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir liudytojų LUD5 ir LUD1 parodymai apie jų girdėtą triukšmą, rėkimą. Be to, nuteistojo reakcija (jo pasimetimas, agresija ir kt.) į netikėtai pasirodžiusias liudytojas LUD5 ir LUD1, paneigia jo parodymus apie norą padėti nukentėjusiajam. Pastebėtina ir tai, jog minėtos liudytojos teigė, kad nuteistasis KAL1 ir jų atžvilgiu elgėsi agresyviai, tyčiojosi, grasino papurkšti dujomis, duoti į „snukį“ (1 t. b. l. 120-122, 131-133; b. l. 2 t., b. l. 128-129). Šie liudytojų parodymai paneigia nuteistojo parodymus, kad jis norėjo padėti neblaiviam žmogui, buvo geranoriškas. Byloje nėra jokių duomenų, tokių nenurodė ir nuteistasis pateiktame apeliaciniame skunde netikėti paminėtų liudytojų parodymais. Juolab, kad į įvykį atvykusių policijos pareigūnų parodymai šių liudytojų parodymams taip pat neprieštarauja.
Skunde akcentuojama tai, jog nuteistasis KAL1 negrobė svetimo turto, t. y. nukentėjusiojo NKA1 mobiliojo ryšio telefono (duomenys neskelbtini) ir tokio tikslo jis neturėjo, o mobiliojo ryšio telefoną įvykio vakarą po suoliuku šalia įvykio vietos rado atėjusi jo sugyventinė LUD6, jį parnešė, manydama, jog tai KAL1 mobiliojo ryšio telefonas. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog įvykio vakarą turėjo jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), per „Bolt“ programėlę buvo išsikvietęs pavėžėją, tiksliai negali pasakyti, ar mobiliojo ryšio telefoną nešėsi rankose, ar jis buvo rankinėje. Tiek pats nuteistasis KAL1, tiek liudytojos LUD5, LUD1 nurodė, jog į įvykio vietą buvo atvykusi LUD6. Liudytoja LUD6 bylą nagrinėjant teisme parodė, kad rado mobiliojo ryšio telefoną po suoliuku maždaug už 15 metrų nuo vietos, kurioje buvo visi kiti asmenys. KAL1 teigimu, mobiliojo ryšio telefoną jo sugyventinė LUD6 rado po suoliuku šalia įvykio vietos buvusios „(duomenys neskelbtini)“ vaistinės (2 t., b. l. 38-39). Byloje nustatyta, jog KAL1 įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams grąžino NKA1 priklausiusį mobiliojo ryšio telefoną. Pritartina Skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams, jog visų liudytojų parodymai patvirtina, kad LUD6 prie nukentėjusiojo NKA1 nugriuvimo vietos ar arti jos net nebuvo priėjusi, pirmiau minėtų liudytojų parodymų turinys, taip pat įvykio vietos apžiūros duomenys, patvirtina, kad nukentėjusysis NKA1, šalindamasis nuo KAL1 pro suoliuką, ant kurio sėdėjo LUD6, neprabėgo, nukentėjusysis su nuteistuoju už „(duomenys neskelbtini)“ vaistinės nusuko už kampo į kairę pusę, kuomet suoliukas buvo kita kryptimi. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai liudytojos LUD6 parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kritiškai, kadangi jie prieštaravo bylos įrodymais nustatytoms bylos aplinkybėms. Liudytoja LUD6 teisme patvirtino (2 t., b. l. 131), kad jai buvo žinoma, jog sugyventinio mobiliojo ryšio telefonas buvo su dėkliuku, o jos rastas telefonas buvo be dėkliuko, t. y. jis atrodė visai kitaip. Nors Skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti, kur buvo jo mobiliojo ryšio telefonas, nukentėjusysis nežino, ar telefonas iškrito, ar buvo pavogtas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nekeičia bylos įrodymais nustatyto fakto, jog nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną KAL1 pagrobė po jo paties prieš nukentėjusįjį atliktų smurtinių veiksmų.
Dėl Skundo argumentų, kad KAL1 neturėjo tokio tikslo pagrobti NKA1 priklausančio mobiliojo ryšio telefono, pastebėtina, kad susiformavusi teismų praktika yra tokia, jog plėšimo sudėčiai nėra būtina, kad kaltininkas iš anksto, dar prieš panaudodamas smurtą, būtų turėjęs tikslą pagrobti svetimą turtą, toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017). Taigi, tai reiškia, jog šis tikslas pagrobti svetimą turtą gali susiformuoti ir vėliau, todėl šie Skundo argumentai taip pat nepaneigia bylos įrodymais nustatytų aplinkybių, jog nuteistasis KAL1, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Nors KAL1 neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau, pritartina pirmosios instancijos teismui, jog bylos įrodymų visetas sudaro nuoseklią nenutrūkstamą grandinę, leidžiančią tvirtinti, jog KAL1, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo NKA1 atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą – NKA1 priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, t. y. įvykdė plėšimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo NKA1 parodymus, liudytojų LUD5, LUD1, LUD3, LUD4, LUD6, paties nuteistojo KAL1 parodymus, juos gretino tarpusavyje ir su Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvadose, apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kitais rašytiniais įrodymais ir pagrįstai pripažino KAL1 kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo KAL1 apeliacinį skundą atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.