Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-579-910/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: e2-579-910/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00887-2023-5
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjas: Laima Ribokaitė
Atsakovas: M. V.
Ieškovas: bankrutuojanti ,,KamadoSpace"

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-579-910/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00887-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.3.2.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „KamadoSpace“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mindas“, ieškinį atsakovui M. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „KamadoSpace“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mindas“ (toliau – ir nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo M. V. (toliau – ir atsakovas) priteisti 167 500 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „KamadoSpace“, kurios tuometis vadovas buvo atsakovas, 2021 m. keturiais mokėjimais pervedė iš viso 167 500 Eur susijusiai įmonei UAB „Focusate“, o 2021 m. spalio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu 167 500 Eur buvo patvirtinti kaip ieškovės finansinis reikalavimas UAB „Focusate“ bankroto byloje. Ieškovės teigimu, UAB „Focusate“ paskolos suteikimo ir mokėjimų gavimo metu buvo faktiškai nemoki, be to, UAB „Focusate“ buvo susijusi su ieškove per akcininkus ir vadovavimo ryšius. UAB „Focusate“ esant nemokiai ir jos akcininkams bei vadovui nesiėmus įstatyme nustatytų veiksmų dėl tokios padėties ištaisymo ar bendrovės likvidavimo (bankroto), paskolos suteikimas ir pinigų pervedimas buvo neteisėti bei pažeidė ieškovės kreditorių interesus, todėl atsakovui kyla pareiga atlyginti dėl šių veiksmų ieškovei padarytą žalą. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui M. V. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant prašomos priteisti 167 500 Eur sumos, pirmiausia areštuojant atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, taip pat yra reali grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovas, nepaisant jo atžvilgiu jau priimto ir įsiteisėjusio sprendimo, kuriuos iš jo priteistas žalos atlyginimas, bei tebesitęsiančio ginčo dėl papildomos 167 500 Eur žalos atlyginimo, bylos nagrinėjimo metu 2026 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido sutuoktinei vienintelį likusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Ieškovės vertinimu, toks turto perleidimas, žinant apie neįvykdytas pinigines prievoles ir vykstančius teisminius ginčus, patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį bei siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, todėl yra ne vien hipotetinė, bet konkrečiais atsakovo veiksmais pagrįsta teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, atsižvelgus į ginčo sumą, atsakovo atliktą turto perleidimą, įvertinus siekį užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, atitiktų teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 9 d. nutartimi ieškovės LUAB „KamadoSpace“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino: areštavo 167 500 Eur vertės atsakovui M. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, pirmiausia areštuojant atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba jo vertei esant nepakankamai, areštuojant atsakovui priklausančias pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis. Teismas nurodė, kad pirmoji būtina laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlyga – ieškinio preliminarus pagrįstumas – nustatyta, nes nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės pareikšti reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovė yra pasirinkusi netinkamą, įstatymo neleidžiamą arba akivaizdžiai neįmanomą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Spręsdamas dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas nustatė, kad atsakovas, žinodamas apie nagrinėjamą bylą ir jam nepalankų Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-441-863/2025, kuriuo iš atsakovo ieškovei priteistas 222 187,62 Eur žalos atlyginimas, 2026 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido vienintelį jam nuosavybės teise priklausiusį likvidų nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), sutuoktinei J. A.–V. Teismo įvertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas sumažino savo turto masę vykstant teisminiams ginčams ir žinodamas apie galimas prievoles ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, kad turto perleidimas, žinant apie esamas ar tikėtinai atsirasiančias prievoles kreditoriui, teismų praktikoje gali būti vertinamas kaip siekis išvengti būsimo skolos išieškojimo, teismas konstatavo atsakovo veiksmų nesąžiningumą ir realią grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, neviršijant 167 500 Eur, o tokio pobūdžio ir apimties suvaržymas atitinka teisingumo, proceso ekonomiškumo ir proporcingumo principus, neapriboja atsakovo teisių labiau, negu būtina galimam teismo sprendimui užtikrinti.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas M. V. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovės LUAB „KamadoSpace“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada dėl apelianto nesąžiningumo, grindžiamo 2026 m. vasario 25 d. įvykdytu nekilnojamojo turto perleidimu, yra nepagrįsta. Teismas neįvertino, kad perleistas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas finansų įstaigai už suteiktą paskolą, todėl jį pardavus buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, turėjusiu pirmumą prieš kitus kreditorius. Dėl to, apelianto įsitikinimu, jo faktinė turtinė padėtis iš esmės nepasikeitė, o kitiems kreditoriams, įskaitant ieškovę, žala nepadaryta.

Laikinosios apsaugos priemonės yra išimtinis ir konservacinio pobūdžio procesinis institutas, kurio taikymas pateisinamas tik esant realiai grėsmei, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju tokios grėsmės nėra, nes ir patenkinus ieškinį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesukurtų ieškovei papildomos galimybės įvykdyti teismo sprendimą.

Teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, nepagrįstai konstatavo grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui ir nukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui suformuotų taisyklių. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-441-863/2025 iš apelianto ieškovei yra priteistas 222 187,62 Eur žalos atlyginimas ir dėl šios sumos vykdomas priverstinis išieškojimas. Vykdomojoje byloje visas apelianto turtas, įskaitant turimas ir gautinas pinigines lėšas, yra areštuotas, todėl nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės dubliuoja jau taikomas priverstinio vykdymo priemones.

Atsiliepimas

Ieškovė LUAB „KamadoSpace“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Mindas“, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto M. V. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti pakanka tikėtinų duomenų apie galimą apelianto nesąžiningumą, o nagrinėjamu atveju tokią grėsmę patvirtina konkretūs apelianto veiksmai. Bylos nagrinėjimo metu ir jau esant įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-441-863/2025 apeliantas 2026 m. vasario 25 d. perleido sutuoktinei vienintelį jam priklausiusį likvidų nekilnojamąjį turtą. Toks sandoris objektyviai sumažino apelianto turto masę ir apsunkino galimo teismo sprendimo įvykdymą.

Nors apeliantas teigia, kad perleidus nekilnojamąjį turtą jo finansinė padėtis nepasikeitė, nes dalis gautų lėšų panaudota hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti, tačiau iš 145 000 Eur sandorio kainos hipotekos kreditoriui buvo sumokėta tik 32 666,88 Eur, o likę 112 333,12 Eur galėjo būti panaudoti kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, apelianto ir jo sutuoktinės sudarytų sandorių seka, atsiskaitymo tvarka, kai lėšų dalis buvo įskaityta pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taip pat turto perleidimas susijusiam asmeniui papildomai patvirtina apelianto nesąžiningumą.

Apeliantas nutyli aplinkybę, kad jis su sutuoktine visų pirma 2026 m. vasario 23 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria ginčo nekilnojamasis turtas buvo padalytas po 1/2 dalį, o 2026 m. vasario 25 d. apeliantas savo dalį perleido sutuoktinei J. A.–V. Tokia sandorių seka sudarė galimybę apeliantui išsaugoti gyvenamąjį būstą šeimai, o jam priklausiusią nekilnojamojo turto dalį pakeisti piniginėmis lėšomis, kurios yra lengviau perleidžiamos. Be to, nekilnojamasis turtas buvo perleistas už mažesnę nei vidutinė rinkos vertę, todėl apeliantas, turtą perleisdamas su juo nesusijusiam asmeniui, galėjo gauti didesnę sumą kreditorių reikalavimams patenkinti.

Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės dėl kitoje vykdomojoje byloje jau taikomo apelianto turto arešto, yra nepagrįsti. Vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713 areštas taikomas užtikrinant 222 187,62 Eur reikalavimo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimą, o nagrinėjamoje byloje laikinosios apsaugos priemonės taikytos kitam – 167 500 Eur – reikalavimui užtikrinti. Be to, vykdymo procese pritaikytas areštas gali būti panaikintas patenkinus vykdomą reikalavimą, nors ši byla tuo metu dar nebūtų išnagrinėta. Dėl to vykdomojoje byloje taikomos priemonės nepanaikina realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir nepaneigia poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo apelianto nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo

Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba jeigu šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 314 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė įrodymų, kuriais grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą: antstolės I. B. 2026 m. balandžio 16 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-26-11-11739; 2026 m. balandžio 16 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-26-11-11722; 2026 m. balandžio 22 d. patvarkymą dėl lėšų ir turtinių teisių arešto Nr. S-26-11-12309; 2026 m. gegužės 12 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-26-11-14536; 2026 m. gegužės 19 d. nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. S-26-11-15314; patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-26-1117620; 2026 m. birželio 10 d. turto aprašą.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su prie atskirojo skundo pridėtais įrodymais, daro išvadą, kad nėra pagrindo juos priimti. Nors pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešęs apeliantui, dėl to iki skundžiamos nutarties priėmimo apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų, vien tokia aplinkybė savaime nesuponuoja pagrindo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, jeigu jų priėmimas neatitinka apeliacinio proceso tikslų ir dėl to būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas. Prie atskirojo skundo pridėtais įrodymais apeliantas grindžia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių perteklinį pobūdį dėl vykdomojoje byloje taikomo apelianto turtui arešto. Kvestionuojamų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti įvertintas pagal šioje civilinio proceso stadijoje byloje jau esančius įrodymus, todėl apelianto pateiktus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujų įrodymų, kuriais įrodinėja aplinkybes, susijusias su apelianto veiksmais perleidžiant nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini): M. V. ir J. A.–V. 2026 m. vasario 23 d. sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį; UAB „Vilnius constructions“, M. V. ir J. A.–V. 2007 m. liepos 27 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį; M. V. ir V. G. 2023 m. liepos 20 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; M. V. ir J. A.–V. 2026 m. vasario 25 d. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį; Vilniaus miesto (rajono) sodininkų bendrijos „Jaunystė“ sklypo Nr. 113 schemą; 2023 m. rugpjūčio 8 d. žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą.

Susipažinęs su šių įrodymų turiniu, įvertinęs jų pateikimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo juos priimti. Nors ieškovė nurodo, kad dokumentų dalį gavo jau po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, ši aplinkybė nepakankama CPK 314 straipsnyje nustatytai išimčiai taikyti. Sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo turi būti įvertinta ne tik jų pateikimo galimybė ir reikšmė bylai, bet ir tai, ar jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju naujų įrodymų priėmimas lemtų būtinybę apeliacinės instancijos teisme tirti ir vertinti naujas aplinkybes, kurios nebuvo vertintos pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį, apeliantui turėtų būti sudaryta galimybė su jais susipažinti bei dėl jų pateikti savo paaiškinimus ir atsikirtimus. Tai neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, objektyviai užvilkintų bylos, kurioje sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nagrinėjimą. Kita vertus, ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti dokumentai nėra būtini tam, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą – tam pakanka byloje jau esančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į būtinybę užtikrinti operatyvų procesinių klausimų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, išnagrinėjimą, ieškovės pateiktus naujus įrodymus taip pat atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl 167 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš apelianto ir, siekdama užtikrinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti apelianto turtą ieškinio sumai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir yra reali grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, prašymą patenkino. Apeliantas atskirajame skunde neginčija pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio preliminaraus pagrįstumo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra reali grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui. Apelianto teigimu, turėto nekilnojamojo turto perleidimas nepablogino jo finansinės padėties, o ieškovės reikalavimo įvykdymas jau yra užtikrintas kitoje vykdomojoje byloje taikomomis turto arešto priemonėmis, todėl nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės.

Atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas toliau vertins, ar nagrinėjamu atveju yra CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taip pat ar pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka jų taikymui keliamus proporcingumo, ekonomiškumo ir teisingumo reikalavimus.

Teismų praktikoje grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojamas, todėl taikyti šias priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018, 26 punktas; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021, 16 punktas; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-149-912/2022, 19 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, jog galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020, 15 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas, žinodamas apie nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje iš jo reikalaujama žalos atlyginimo, taip pat apie priimtą jam nepalankų Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-441-863/2025, kuriuo ieškovei iš apelianto priteista 222 187,62 Eur, 2026 m. vasario 25 d. perleido sutuoktinei jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Bylos duomenimis, nurodytas turtas buvo apelianto vienintelis likvidus nekilnojamasis turtas. Šis apelianto turėtas turtas buvo perleistas ne iki kylant šalių ginčui dėl nagrinėjamoje byloje reikalaujamo žalos atlyginimo, bet jau vykstant teismo procesui, be to, jau esant kitoje civilinėje byloje priimtam teismo sprendimui, kuriuo iš apelianto ieškovei priteista didelė žalos atlyginimo suma. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nurodytų aplinkybių visuma suteikė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad atsakovo (apelianto) atlikti veiksmai, perleidžiant vienintelį likvidų turtą, iš kurio galėtų būti įvykdyta žalos atlyginimo prievolė ieškovei, rodo ne hipotetinę, bet realią grėsmę teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui. Nagrinėjamu atveju reikšmingas ne tik pats turto perleidimo faktas, bet ir perleidimo momentas (vykstant teismo procesui dėl nagrinėjamoje byloje reikalaujamos žalos atlyginimo ir esant kitoje civilinėje byloje priimtam teismo sprendimui, kuriuo iš jo priteistas kitos žalos atlyginimas), taip pat perleisto turto reikšmė apelianto turto masei, aplinkybės, kuriomis šis veiksmas atliktas. Nustatytos aplinkybės skiriasi nuo situacijos, kai asmuo įprastai disponuoja savo turtu, nesant teisminio ginčo ir kitų aplinkybių, galinčių turėti reikšmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Apelianto argumentai, kad perleidus nekilnojamąjį turtą jo turtinė padėtis nepablogėjo, nes turtas buvo įkeistas ir jo pardavimo lėšomis buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, stokoja pagrįstumo. Visų pirma, apeliantas nepateikė duomenų, kokio dydžio prievolę jis turėjo hipotekos kreditoriui, ar šiai įvykdyti reikėjo viso turto vertės. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kad visos iš sutuoktinės už jai perleistą turto dalį gautos lėšos buvo skirtos būtent atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Dėl to apelianto pozicija, kad iš perleisto turto nebūtų galimybės atsiskaityti su ieškove, nes visos jo pardavimo lėšos būtų nukreiptos hipotekos kreditoriui, atmetama kaip neįrodyta (CPK 12, 178 straipsniai).

Įvertinus šioje civilinio proceso stadijoje esančius bylos duomenis, nėra pagrindo daryti kitokią išvadą, nei padaryta pirmosios instancijos teismo, – apelianto elgesys, perleidžiant iš esmės vienintelį turėtą likvidų turtą teismo proceso metu ir esant kitoje byloje priimtam teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo priteisimo, suteikia pagrindą įžvelgti apelianto nesąžiningumą, siekiant apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ar net išvengti jo įvykdymo (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Apelianto argumentai, kad realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes jo turtui jau taikomi apribojimai vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713, taip pat nepagrįsti. Nurodyta vykdomoji byla pradėta vykdant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-441-863/2025, kuriuo iš apelianto ieškovei priteista 222 187,62 Eur. Taigi, vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713 taikomos priverstinio išieškojimo priemonės yra skirtos būtent nurodytu teismo sprendimu priteistos 222 187,62 Eur sumos išieškojimui užtikrinti. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė yra pareiškusi savarankišką reikalavimą dėl 167 500 Eur žalos atlyginimo, kurio įvykdymui užtikrinti pritaikytos ieškovės prašytos laikinosios apsaugos priemonės. Akivaizdu, kad vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713 atsakovo turtui pritaikyti areštai, vykdant 222 187,62 Eur išieškojimą, negali užtikrinti nagrinėjamoje byloje pareikšto naujo reikalavimo dėl 167 500 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vykdymo procese taikomos priverstinio išieškojimo priemonės yra skirtos konkrečiam vykdomajam dokumentui, išduotam įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, įvykdyti ir negali būti tapatinamos su nagrinėjamoje byloje taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurių paskirtis – užtikrinti būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Dėl vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713 apelianto turtui pritaikytų apribojimų nėra pagrindo teigti, kad, siekiant priverstinai išieškoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą 222 187,62 Eur sumą, yra užtikrintas ir ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl 167 500 Eur žalos atlyginimo, dėl kurio dar nėra priimto teismo sprendimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vieno teismo sprendimo pagrindu pradėtame vykdymo procese taikomos priemonės kartu užtikrintų ir kitą, dar neišnagrinėtą bei kitu teisiniu pagrindu pareikštą reikalavimą, nors toks reikalavimas nėra vykdymo procese išieškomo reikalavimo dalis. Toks aiškinamas nesuderinamas su teisiniu reglamentavimu.

Remiantis išdėstytais motyvais konstatuojama, kad vykdomojoje byloje Nr. 0011/26/00713 taikomos priverstinio vykdymo priemonės, priešingai nei teigia apeliantas, neužtikrina ir negali užtikrinti ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo dėl 167 500 Eur žalos atlyginimo ir nepaneigia realios grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Nustačius, kad egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, vertinama, ar pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo, ekonomiškumo ir teisingumo reikalavimus.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad jų taikymas būtų pakankamas būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, tačiau kartu nepagrįstai nevaržytų atsakovo teisių ir teisėtų interesų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas areštavo apelianto turtą, neviršijant 167 500 Eur reikalavimo sumos, be to, pirmiausia areštuojant apeliantui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas ir turtines teises. Taigi, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apelianto disponavimas turtu neparibotas visa apimtimi, o nustatyta konkreti areštuotino turto vertės riba, atitinkanti pareikšto ieškinio reikalavimo sumą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus, nes areštas taikomas tik tokia apimtimi, kuri būtina galimam ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Be to, nustatytas turto arešto eiliškumas leidžia pirmiausia apriboti disponavimą nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšomis ir turtinėmis teisėmis. Taip sudaromos sąlygos tiek apsaugoti ieškovės interesus, tiek kiek įmanoma mažiau sukelti nepatogumų apeliantui, nes nekilnojamojo, kilnojamojo turto areštas yra mažiau suvaržantis apribojimas nei draudimas disponuoti piniginėmis lėšomis.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje civilinio proceso stadijoje esančius bylos duomenis, pagrįstai nustatė abi būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia realios grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir nesudaro pagrindo išvadai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ar perteklinės. Apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Ribokaitė