Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Valdo Petro Meidaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, bet įpareigojant visą laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti alkoholį.

Nukentėjusiosios G. B. interesais pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant jos naudai iš L. G. 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

L. G. nuteista už tai, kad, būdama savo dukros G. B., gim. (duomenys neskelbtini), motina, laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2024 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), panaudodama dukros G. B. atžvilgiu fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, siekdama tuo paveikti nukentėjusiosios elgesį, bei tyčia, iš pykčio, nenustatytą skaičių kartų klupdydama nukentėjusiąją ant kruopų, jėga nardindama nukentėjusiosios galvą į šaltą vandenį, mušdama G. B. per veidą ranka, skausmingai stumdydama, tampydama ir purtydama, taip sukeldama fizinį skausmą dukrai, tokiu būdu fiziškai ir psichiškai gniuždydama ir kitaip žiauriai elgdamasi su savo dukra G. B. sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis.

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Kaltinime nurodytos aplinkybės pasižymi itin dideliu nekonkretumu - inkriminuojamas laikotarpis apima beveik aštuonerius metus, dauguma veikų nurodomos kaip atliktos nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių kartų. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva išplėtė kaltinimą, kas laikytina procesiniu pažeidimu, apsunkinusiu teisę į gynybą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios L. G. apeliacinis skundas atmetamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistoji L. G. iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, vertinimą bei jo pagrindu padarytas išvadas dėl nuteistosios kaltės įvykdžius BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tai yra iš esmės tvirtina byloje nesant surinktų patikimų tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų L. G. kaltę. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo teisinius argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą ir išsamiai motyvuotą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka L. G. kaltei įvykdžius BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais vadovaujasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia bei nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantei paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, kurios laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Dėl nuteistosios kaltės

Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023). Apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimo kontekste papildomai pažymėtina ir tai, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog L. G. yra kalta dėl BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tai yra, jog ji būdama savo dukros G. B., gim. (duomenys neskelbtini), motina, laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2024 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), panaudodama dukros G. B. atžvilgiu fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, siekdama tuo paveikti nukentėjusiosios elgesį, bei tyčia, iš pykčio, nenustatytą skaičių kartų klupdydama nukentėjusiąją ant kruopų, jėga nardindama nukentėjusiosios galvą į šaltą vandenį, mušdama G. B. per veidą ranka, skausmingai stumdydama, tampydama ir purtydama, taip sukeldama fizinį skausmą dukrai, tokiu būdu fiziškai ir psichiškai gniuždydama ir kitaip žiauriai elgdamasi su savo dukra G. B. sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis. Kaip matyti šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė byloje surinktų netiesioginių įrodymų, kurie detaliai išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje, visuma – liudytojų E. K. (2 t., b.l. 177-181; 4 t., b.l. 165), P. T. (3 t., b.l. 28-30; 4 t., b.l. 121-122), įvairiais gyvenimo etapais teikusių nukentėjusiajai G. B. sveikatos priežiūros paslaugas bei medicininiuose dokumentuose užfiksavusių pasikartojančius savižalos bei smurto atvejus, parodymais; liudytojų V. I. (2 t., b.l. 159-162; 4 t., b.l. 168), V. J. (2 t., b.l. 168-171; 4 t., 168-), Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisčių 2023 metais tyrusių pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, parodymais; K. B. (4 t., b.l. 167), nukentėjusiosios draugės, parodymais; nukentėjusiosios G. B. medicininių dokumentų iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės apžiūrų protokolais (2 t., b.l. 5-20, 23-24, 25-29), policijos pareigūnės G. T. 2023 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniu pranešimu (1 t., b.l. 43-45); gydymo įstaigų bei Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešimais bei Vaiko situacijos vertinimo anketomis (1 t., b.l. 46-47, 54, 178-186; 2 t., b.l. 37-48, 51-62, 145-146, 151-157, 163-166); Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 120-142), ekspertės E. Karoblienės parodymais (4 t, b.l. 166). Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantė, savaime nereiškia, jog skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ar, kad, šioje dalyje, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir pan..

Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, jog byloje nėra surinkta pakankamai patikimų ir tarpusavyje neprieštaringų duomenų, leidžiančių be pagrįstų abejonių konstatuoti, kad būtent ji atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus ir kad tie veiksmai buvo atliekami sistemingai kaltinime nurodytu laikotarpiu, ypač vertinant aplinkybę, jog pati nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nenurodė buvus kokio nors pobūdžio smurtinius veiksmus ar taikytas fizines bausmes. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji G. B. šios bylos tyrimo metu 2023 m. spalio 18 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė neinformatyvius parodymus - nurodė, jog „<...> Su mama sutaria irgi gerai, ji geras žmogus. Nerimauja dėl mamos, nes ji alpsta, serga epilepsija. <...> Mama nerimauja, kad ji neina į mokyklą. Į mokyklą nėjo, nes mokykloje yra patyčios. Mama nerimauja, nes jai skambina mokytojai. Nežino, ką mama daro supykusi. Labiausiai mama pykdavo ant šuns. Yra buvę, kad mama ir ant sesers užrėkia dėl to, kad nesusiranda darbo, sesuo tuo metu rėkia atgal. Būna, kad mama ir ant patėvio rėkia dėl visokių nesąmonių. Mama rėkia ir ant jos dėl mokyklos. Ji reaguoja įvairiai, bet būna rami. Su mama kartu gamina maistą. Buvo užsigavusi skruostą ir kaktą, bet kaip užsigavo neatsimena, tai buvo seniai. Ne, niekas jos sužaloti negalėjo. Nežino, ar sakė psichiatrei, kas ją sužalojo. Neprisimena, ar psichiatrei sakė, kad ją sužalojo mama, ar taip galėjo būti, nežino. Sunku prisiminti ne dėl emocijų, o dėl to, kad tai buvo seniai.“ (1 t., b.l. 56-60). Visgi, aplinkybė, jog nukentėjusioji G. B. nenurodė konkrečių aplinkybių apie motinos smurtą ir teigė, kad jos niekas nesužalojo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir nurodė motyvuotus argumentus, kodėl nesivadovauja šiais nukentėjusiosios parodymais, tai yra dėl objektyviais byloje surinktais duomenimis apie nukentėjusiajai šeimos narių (mamos L. G., močiutės D. J. ir sesers S. B.) daromą poveikį dėl parodymų nedavimo, jų keitimo ir pan. Be to, pati kaltinamoji L. G. teisme nurodė, kad G. yra greitai palenkiama, o tai, pagal byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog šia dukters savybe kaltinamoji galėjo naudotis siekdama paveikti jos parodymus. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai, kuriuose fiksuojama, jog nukentėjusioji gydymo įstaigose nuolat palaikė telefoninius ryšius su motina ir močiute, o po tokių pokalbių tapdavo priešiška gydymo personalui bei linkusi neigti anksčiau nurodytas aplinkybes. Atsižvelgusi į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios G. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais nesivadovavo pagrįstai.

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji G. B. apie mamos (nuteistosios L. G.) sistemingai taikytas fizines bausmes – klupdymą ant kruopų, galvos nardinimą į šaltą vandenį, mušimą ranka per veidą, skausmingą stumdymą, tampymą bei purtymą, įvairiais gyvenimo tarpsniais pasisakė eilei asmenų, o būtent medikams, kurie jai teikė gydymo paslaugas dėl turimų psichologinių problemų ((duomenys neskelbtini) ir kt.) bei ekspertams, tyrusiems jos psichinę, psichologinę būseną. Šios, G. B. nurodytos aplinkybės, gana detaliai užfiksuotos byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose, taip pat, pasak liudytojų E. K., P. T., V. I., K. B., jiems G. B. pati nurodė apie prieš ją mamos vartojamą smurtą, liudytojos E. K. ir P. T. parodė mačiusios ant G. B. kūno smurto žymių, kurios, pasak G. B., buvo nuo mamos prieš ją pavartoto smurto, kas atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus, gana detaliai aptartus skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, sprendė nesant pagrindo netikėti pirmiau minėtų liudytojų parodymais, kadangi jie vieni kitus atitiko, tarpusavyje iš esmės neprieštaravo bei juos patvirtino kiti objektyvūs byloje surinkti įrodymai (pvz. : nuotraukos su užfiksuotais nukentėjusiosios sužalojimais). Tokio pagrindo neįžvelgia ir teisėjų kolegija.

Apeliantės vertinimu, didžiosios dalies liudytojų (kaip galima suprasti davusių nuteistajai nepalankius parodymus) parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi pastarieji tiesiogiai kaltinime nurodytų veiksmų nematė, o jų parodymai grindžiami tik tuo, ką pasakojo pati nukentėjusioji. Visgi, sutikti su šiuo argumentu nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje apklausti liudytojai – E. K., P. T., V. I., V. J. – nėra tarpusavyje susiję, dirba skirtingose institucijose (sveikatos priežiūros ir vaiko teisių apsaugos srityse), apie nukentėjusiosios patirtą smurtą sužinojo savarankiškai, skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis - E. K. nuo 2021 m. vykdydama ilgalaikį psichiatrinį stebėjimą, P. T. – 2024 m. lapkričio 7 d. stacionarizuojant nukentėjusiąją, V. I. ir V. J. – reaguodamos į 2023 m. rugpjūčio 22 d. pranešimą. Dalis šių liudytojų (E. K., P. T.) ne tik girdėjo nukentėjusiosios pasakojimus, bet ir savarankiškai fiksavo (aprašė, o P. T. - kartu su skyriaus vedėju G. D. ir nufotografavo) objektyvius ant nukentėjusiosios kūno buvusių sužalojimų (kraujosruvų, mėlynių) požymius. Be viso to, kaip konstatuota ir pirmosios instancijos teismo, minėtų liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa ir vieni kitus patvirtina tiek dėl smurto pobūdžio (mušimas, klupdymas, galvos nardinimas į vandenį), tiek dėl aplinkybių, kodėl nukentėjusioji vėliau savo parodymus keitė ar juos neigė (baimė, šeimos narių daromas poveikis). Tokia nuosekli, tarpusavyje objektyviai susijusių įrodymų grandinė, gana detaliai išdėstyta skundžiamame nuosprendyje ir todėl teisėjų kolegijos nebekartojama, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, laikytina patikima netiesioginių įrodymų visuma, kurios pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistosios kaltės.

Apeliantė tvirtina, jog byloje nebuvo pašalinti nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai, tačiau šio argumento nedetalizuoja. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nukentėjusiosios įvairiais etapais nurodytas aplinkybes, visų pirma turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiosios psichikos būklę ((duomenys neskelbtini)), jos psichosocialines savybes bei psichologinį santykį su mama (uždara, baiminga, nepalaikanti pokalbio, atsakanti tik į užduodamus klausimus), taip pat tai, jog byloje nagrinėjamos aplinkybės apie netinkamą elgesį tapo žinomos tik psichologinių konsultacijų metu ir atsispindi iš dalies fragmentiškai. Šių aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgus į tai, kad teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte G. B. parodymai vertinami kaip pakankamai aiškūs, nuoseklūs (atitinkantys jos amžių bei intelektinius gabumus) ir konkretūs, be to, stebima baimė kalbėti apie mamos-kaltinamosios veiksmus jos atžvilgiu ir būtent dėl šios priežasties įvykių aplinkybės nėra detalizuojamos, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nukentėjusiosios parodymus medikams, ekspertams, specialistams laikyti patikimais.

Apeliaciniame skunde iš esmės prašoma pirmenybę teikti kaltinamosios L. G. bei jai artimų liudytojų - jos motinos D. J., dukters S. B. ir sutuoktinio D. G. - parodymams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie parodymai vertintini kritiškai. Visų pirma, jie yra kaltinamajai artimi asmenys, suinteresuoti proceso baigtimi. Antra, pastarųjų kaltinamajai artimų liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs bei prieštaringi ne tik sau, tarpusavyje, bet ir byloje surinktų objektyvių įrodymų visumai – kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš liudytojos S. B. parodymų, ji teigė apie sesers G. atvirumą, kuomet kaltinamosios, liudytojų D. J. ir D. G. parodymai, taip pat ir nukentėjusiosios medicininiai duomenys paneigia nukentėjusiąją buvus atvirą, priešingai, šie įrodymai liudija apie G. B. uždarumą, nekalbumą; kaltinamoji ir jai bandanti antrinti dukra S. B. teigė apie G. polinkį fantazuoti, kai tuo tarpu priešingai teigė liudytoja D. J. ir tą paneigia ekspertizės akto išvados. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamajai artimų liudytojų parodymai yra šališki ir nepatikimi, o kaltinamosios kaltė įrodyta byloje surinktų objektyvių ir tarpusavyje sutampančių įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliantės argumentais, jog Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) pats savaime nepatvirtina ir neįrodo konkrečių jos neteisėtų veiksmų atlikimo fakto, visgi, šis aktas leidžia spręsti apie nukentėjusiosios gebėjimą suvokti ir perteikti įvykių aplinkybes bei kartu pagrindžia nukentėjusiosios G. B. ją gydžiusiems gydytojams nurodytų bei medicininiuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių apie patirtą smurtą patikimumą. Akcentuotina, jog minėtas ekspertizės aktas pirmosios instancijos teismo buvo ištirtas bei patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), taigi, pagrįstai buvo pripažintas tinkamu įrodymu. Kaip matyti iš ekspertizę atlikusios ekspertės E. Karoblienės pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų, ji patvirtinusi ekspertizės akte užfiksuotus duomenis ir išvadas bei paaiškinusi, jog ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad mergaitei būtų laikinas psichikos sutrikimas, jog ji neskiria realybės nuo fantazijos, G. B. santykis su mama buvo sutrikęs, jai abejonių dėl to, kad G. B. patyrė tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, nekilo. Būtent šios aplinkybės (o ne pats smurto faktas) ir buvo ekspertizės dalykas. Taigi, būtent Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) paneigiama kaltinamosios ir jai artimų liudytojų versiją, kad nukentėjusioji yra linkusi fantazuoti, meluoti ar painioti vaizduotės viziją su realiais įvykiais bei kartu su kitais byloje surinktais netiesioginiais įrodymais sudarydamas vieningą visumą, pagrindžia nuteistosios nusikalstamus veiksmus.

Aplinkybė, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios G. B. apžiūros metu nebuvo užfiksuoti sužalojimų požymiai, nepaneigia jau pirmiau aptartų įrodymų visumos bei objektyviai buvusių faktinių aplinkybių apie nukentėjusiosios sužalojimus, o būtent, skirtingu metu (2023 m. ir 2024 m.) savarankiškai medicininiuose dokumentuose medikų fiksuotų ir nufotografuotų kraujosruvų bei mėlynių ant nukentėjusiosios G. B. kūno (2 t., b.l. 5-20, 163-166).

Atsižvelgusi į pirmiau patartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, visi būtini objektyvieji bei subjektyvieji BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai buvo nustatyti pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog nuteistajai L. G. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Taip pat kartu konstatuotina, jog įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nuteistąją charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. G. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagrįstai paskyrė vieną švelniausių, su laisvės atėmimu nesusijusių sankcijoje numatytų bausmių rūšių, o priteista neturtinė žala (2000 Eur) nelaikytina aiškiai per didele. Pačiai apeliantei šiais klausimais neteikiant jokių argumentų, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl kaltinimo keitimo

BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-719/2022). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar teisė į gynybą suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2026). Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, L. G. kaltinamuoju aktu buvo kaltinama tuo, kad ji kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, laikotarpyje nuo 2017 metų iki 2022 m. gegužės 13 d. bei nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2023 rugpjūčio mėnesio jos dukrai G. B. esant mažametei, po to – šiai tapus nepilnametei, minėtos dukros atžvilgiu panaudodama kaltinimuose nurodytas fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę ir fiziškai smurtaudama, minėtai savo dukrai sukėlė fizinį skausmą, tai yra padarė BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismui nuosprendžio priėmimo metu kilo abejonių dėl kaltinamajai inkriminuotų nusikalstamų veikų tinkamo kvalifikavimo bei būtinybės patikslinti veikos faktines aplinkybes, todėl 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas bei 2026 m. balandžio 17 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviams buvo pranešta tiek apie galimą kaltinamosios veikų perkvalifikavimą pagal BK 163 straipsnį tiek apie galimą inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų darymo pabaigos laikotarpio patikslinimą – vietoj nurodyto laiko iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio, nurodant iki 2024 m. lapkričio mėnesio, papildomai prie jau kaltinimuose esančių aplinkybių nurodant aplinkybes apie sistemingą piktnaudžiavimą motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždant bei kitaip žiauriai elgiantis su savo dukra G. B., kartu, šalių prašymu, paskelbdamas teisiamojo posėdžio pertrauką, sudarant šalims galimybę pasiruošti gynybai, kaip, kad tą numato BPK 256 straipsnio reikalavimai. Akcentuotina, jog nusikalstamos veikos laikotarpio pabaigos patikslinimas (pasikeitimas) nagrinėjamu atveju yra grindžiamas ne prielaida, o konkrečiu byloje esančiu įrodymu – 2024 m. lapkričio 7 d. gydytojos P. T. savarankiškai stacionarizavimo metu fiksuotu ir nufotografuotu nukentėjusiosios sužalojimu, kuris chronologiškai yra vėlesnis už kaltinamajame akte buvusią nurodytą nusikalstamos veikos pabaigos datą – 2023 m. rugpjūčio mėnuo, bei apie kurį gynybai buvo žinoma nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios. Taigi, spręsti, jog nagrinėjamu atveju buvo apsunkinta L. G. teisė gintis nuo jai pareikštų kaltinimų nėra pagrindo. Papildomai pažymėtina, jog BK 163 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra tęstinio, sistemingo pobūdžio, todėl reikalavimas tiksliai nustatyti kiekvieno epizodo datą prieštarautų pačiai šios veikos sudėties esmei. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistosios argumentus dėl kaltinimo keitimo, pažeidžiant BPK reikalavimus, bei teisės į gynybą apsunkinimo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Iš byloje pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos (5 t., b.l. 51-53) matyti, kad iš L. G. valstybės naudai prašoma išieškoti 95,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už jai apeliacinės instancijos teisme suteiktą pagalbą (nuteistajai paskirtas gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas teismo posėdžio metu minėtos sumos iš L. G. prašė nepriteisti). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistosios (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat byloje gynėjo paslaugos nuteistajai pirmosios instancijos teisme buvo apmokėtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lėšomis, 100 procentų kompensuojant išlaidas, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistosios išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios L. G. apeliacinį skundą. Neišieškoti iš nuteistosios L. G. 95,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jai suteiktą teisinę pagalbą.