- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-28
- Bylos Nr.
- e2-841-464/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01461-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Pareiškėjas
- Sevikos prekyba
- Kreditorius
- MB "Skolų administravimo grupė"
- Atsakovas
- "Vilporė"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sevikos prekyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilporė“ bankroto byloje dėl pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sevikos prekyba“ įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilporė“ atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškėlė jai bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė Marką Binderį (Mark Binder). Ši nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 25 d. Pareiškėja UAB „Sevikos prekyba“ 2026 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą įtraukti ją į bankroto bylą suinteresuoto asmens statusu. Nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo nemokumo administratorius nusprendė tęsti bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Vilporė“ ūkinę komercinę veiklą ir įsipareigojo pareiškėjai pagaminti bei perduoti medienos produkciją, už kurią pareiškėja avansu sumokėjo iš viso 37 994,80 Eur. Pareiškėjos, kaip sandorio, sudaryto su nemokumo administratoriumi, šalies teisės ir teisėti interesai yra tiesiogiai susiję su bankroto bylos eiga bei joje priimamais procesiniais sprendimais dėl bendrovės veiklos tęstinumo, gamybos organizavimo, sudarytų sandorių vykdymo ar nutraukimo, turto realizavimo, lėšų naudojimo, administravimo išlaidų paskirstymo. Pareiškėjos teigimu, visa tai lemia, ar ji gaus iš atsakovės užsakytą produkciją, todėl jai turi būti sudaryta galimybė dalyvauti procese, gauti informaciją apie bankroto bylos eigą, teikti paaiškinimus bei prašymus dėl jos teises ir interesus galinčių paveikti aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ prašymą dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, priteisė iš pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ atsakovei BUAB „Vilporė“ 242 Eur atstovavimo išlaidas. Teismas pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ prašymą kvalifikavo kaip reikalavimą įtraukti ją į kreditorių sąrašą suinteresuotu asmeniu, kuris grindžiamas tuo, kad pareiškėja turi turtinį reikalavimą bankrutuojančiai bendrovei – po bankroto bylos iškėlimo apmokėjo jos išrašytas sąskaitas, tačiau užsakytos produkcijos negavo. Teismas nustatė, kad tarp BUAB „Vilporė“ ir pareiškėjos 2026 m. kovo 31 d. sudaryta produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios sąlygos patvirtina, jog kiekvienas šalių individualus užsakymas, pagal kurį išrašoma pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaita faktūra, yra individualus ir baigtinis, o ne tęstinis sandoris (sutarties 2.3, 6.2 papunkčiai). Pareiškėjai pateikus teismui tik PVM sąskaitas faktūras, bet nepateikus duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad pagal į bylą pateiktas PVM sąskaitas faktūras produkcijos ji nėra gavusi, negalima daryti išvados apie pareiškėjos materialinio pobūdžio teisinį ryšį su BUAB „Vilporė“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos įvardytų klausimų (ūkinės komercinės veiklos tęstinumas, gamybos organizavimas, sudarytų sandorių vykdymas ar nutraukimas, turto realizavimas, lėšų naudojimas, administravimo išlaidų tvirtinimas ir t. t.) išsprendimas, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatomis, priklauso bankrutuojančios bendrovės kreditorių kompetencijai, todėl pareiškėjos įtraukimas į bylą nurodytų klausimų sprendimui įtakos neturėtų. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjai nepagrindus pakankamo teisinio suinteresuotumo ir teisinio ryšio su bylos dalyku, jos prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 1 dalis, JANĮ 19 straipsnio 4 dalis). Kadangi pareiškėjos prašymas buvo atmestas, teismas iš pareiškėjos atsakovei BUAB „Vilporė“ priteisė 242 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į jos prašymą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja UAB „Sevikos prekyba“ atskirajame skunde prašo: (1) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, pareiškėją UAB „Sevikos prekyba“ įtraukiant BUAB ,,Vilporė“ bankroto byloje suinteresuoto asmens statusu; (2) priimti naujus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties priėmimo; (3) informuoti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie tai, kad nemokumo administratoriaus M. Binderio, nemokumo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo Nr. N-FA0055, veikla, jam administruojant BUAB „Vilporė“, neatitinka JANĮ 3 straipsnyje 4–5 punktuose įtvirtintų profesionalumo, skaidrumo principų, 59 straipsnio 3 ir 5 punktų, 66 straipsnio ir kt.; (3) priimti atskirąją nutartį ir perduoti medžiagą prokuratūrai ar kitai kompetentingai institucijai įvertinti, ar nėra galimų nusikalstamų veikų požymių, įskaitant sukčiavimą, turto iššvaistymą, turto pasisavinimą ar kitų veikų; (4) iš BUAB ,,Vilporė“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų pareiškėjai UAB „Sevikos prekyba“ priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
Apie nemokumo administratoriaus atsiliepimą pareiškėjai nebuvo pranešta, ji neturėjo galimybės reaguoti, todėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl, vadovaudamasi CPK 314, 338 straipsniais, pareiškėja prašo priimti teikiamus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo ribas, nepagrįstai, atsižvelgdamas į nemokumo administratoriaus atsiliepimą, pakeitė ginčo ir įrodinėjimo dalyką, o pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė apsiginti. Tuo pažeista pareiškėjos teisė į tinkamą procesą, neužtikrinta teisė į efektyvią pažeistų teisių gynybą, pažeistas teisinio tikrumo principas.
Šalies argumentai
Teismas nusprendė dėl materialinio teisinio santykio tarp šalių rezultato, nors pareiškėja buvo pateikusi prašymą dėl jos suinteresuotumo bankroto bylos procesu ir eiga, o ne dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Nemokumo administratorius savo poziciją grindžia tuo, kad pareiškėja neįrodė jai nepateiktos produkcijos fakto. Tačiau nemokumo administratorius neįrodinėjo, kad pareiškėjos užsakymus, už kuriuos ji iš anksto sumokėjo 100 proc. avansą – 37 994,80 Eur, o gavo produkcijos už 6 884,78 Eur, jis įvykdė tinkamai, nepagrįstai įrodinėjimo naštą siekdamas perkelti pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas tik atkartojo nemokumo administratoriaus atsiliepimo argumentus, kad pareiškėja neįrodė, jog jos užsakyta ir apmokėta produkcija nepateikta. Teismas neįvykdė aktyvaus vaidmens tokios kategorijos bylose pareigos, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, pareiškėjai nustatė nepagrįstai aukštą įrodinėjimo standartą.
Žemesnės instancijos teismas
Nemokumo procese nėra reikalaujama, kad asmuo, kuriam bankrutuojantis juridinis asmuo, tęsdamas ūkinę komercinę veiklą, teikia prekes ar paslaugas, iš anksto įrodytų būsimo materialiojo reikalavimo pagrįstumą, siekdamas byloje įstoti suinteresuoto asmens statusu. Pirmosios instancijos teismas neturi iš anksto išspręsti būsimo materialinio ginčo esmės ar reikalauti, kad asmuo įrodytų visas aplinkybes, kuriomis ateityje būtų grindžiamas jo reikalavimas. Pakanka nustatyti, kad nagrinėjamoje byloje priimami procesiniai sprendimai gali turėti tiesioginės įtakos asmens materialiosioms teisėms ar teisėtiems interesams, o tokią aplinkybę pareiškėja, jos nuomone, įrodė.
Nemokumo administratorius aktyviai siekia, kad pareiškėja nebūtų įtraukta į bankroto bylą procesinius statusu ir neįgytų procesinių teisių (pareigų), slepia informaciją apie nevykdomų užsakymų eigą, pareiškėjos pervestų lėšų panaudojimą ir t. t. Nemokumo administratoriaus veiksmuose, teikiant melagingus (klaidinančius) ir tikrovės neatitinkančius duomenis, yra piktnaudžiavimo teise požymių. Kyla abejonių ir dėl nemokumo administratoriaus tyčios, panaudojant apgaulę pareiškėjos atžvilgiu. Todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje nurodyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.
Nemokumo administratorius pažeidė profesionalumo ir skaidrumo principus. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino, jų nepatikrino ir į jas neatsižvelgė. Buvo pažeistas JANĮ 3 straipsnio 1 punktas ir neužtikrinta viešojo intereso apsauga. Nemokumo administratoriaus elgesys ir elektroniniuose laiškuose pateikti klausimai pareiškėjai patvirtina būtinybę kontroliuoti nemokumo administratoriaus veiksmus. Tai papildomai pagrindžia poreikį įtraukti pareiškėją į bankroto bylą, nes jos interesai yra paveikti tiesiogiai atliekamų nemokumo administratoriaus veiksmų.
Nemokumo administratoriaus veiksmai pagal požymius kelia pagrįstų abejonių dėl galimos kilti jo drausminės, administracinės, baudžiamosios atsakomybės. Nemokumo administratorius apeidavo bendrovės apskaitą ir (ar) atlikdavo kitas neaiškias finansines operacijas per bendrovės partnerę, tai kelia abejonių ir dėl apgaulingos (aplaidžios) buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir dėl korupcinės veiklos požymių, ir dėl pareiškėjos lėšų pasisavinimo. Jei nemokumo administratorius gegužės mėnesį išrašė PVM sąskaitas faktūras 007, 009–012 ir negamino pareiškėjos užsakytos produkcijos, tuomet egzistuoja pagrindas priimti atskirąją nutartį ir perduoti medžiagą prokuratūrai ar kitai kompetentingai institucijai įvertinti, ar nėra galimų nusikalstamų veikų požymių.
Atsiliepimas
Atsakovė BUAB ,,Vilporė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo: (1) pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą; (2) atsisakyti priimti kartu su pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus; (3) priteisti iš pareiškėjos UAB „Sevikos prekyba“ BUAB „Vilporė“ naudai 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo tokius argumentus:
Atskirajame skunde nėra pagrindžiama, kodėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, nėra paaiškinama, kokias aplinkybes naujais prašomais prijungti įrodymais įrodinėja pareiškėja ir kodėl šie įrodymai nepateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Suinteresuotumą pareiškėja privalėjo įrodinėti teikdama prašymą pirmosios instancijos teismui, o ne ginčydama nutartį.
Skundžiamoje nutartyje teisingai paskirstyta įrodinėjimo našta ir nurodyta, kad būtent pareiškėja turi įrodyti teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas ginčo ribų neišplėtė ir įvertino, ar pareiškėja turi teisinį suinteresuotumą. Pareiškėja dėl klausimų sprendimo (ūkinės komercinės veiklos tęstinumas, gamybos organizavimas, sudarytų sandorių vykdymas ar nutraukimas, turto realizavimas, lėšų naudojimas, administravimo išlaidų tvirtinimas), kurie priskiriami kreditorių kompetencijai, nesutikimo argumentų nenurodė, priešingai, pati pacitavo klausimus, priskiriamus kreditorių kompetencijai. Pareiškėja nėra bankrutuojančios bendrovės kreditorė
Pareiškėja, nebūdama bankrutuojančios bendrovės kreditore, CPK nustatyta tvarka turėtų įrodyti savo turtinio reikalavimo, dėl kurio ji siekia įstoti į bankroto bylą suinteresuotu asmeniu, pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja siekia spausti bankrutuojančią bendrovę, kuri nesutinka su skolos pareiškėjai buvimu. Duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjos teisinį suinteresuotumą byloje ir dėl kurių ji turėtų būti įtraukta į bylą, nėra, o su pareiškėjos nurodyta skola bankrutuojanti bendrovė nesutinka, dar daugiau, svarsto civilinės bylos prieš pareiškėją iniciavimo galimybę dėl jai nepagrįstai perleistos bankrutuojančios bendrovės produkcijos grąžinimo.
Bankrutuojanti bendrovė neturėjo paneigti pareiškėjos reiškiamų turtinių pretenzijų, kadangi tai nesudaro šios bylos dalyko. Pareiškėjos turtiniai reikalavimai, bankrutuojančios bendrovės atsikirtimai bei galimas priešieškinis dėl bankrutuojančiai bendrovei pareiškėjos kartu su A. Vilčinsko individualia įmone bendrai sukeltos žalos atlyginimu, sudaro atskirą civilinį ginčą.
Bankrutuojanti bendrovė nepasisakys dėl akivaizdžiai nepagrįstų pareiškėjos teiginių apie bankrutuojančios bendrovės administratoriaus veiksmų prieštaravimą JANĮ nuostatoms ir (ar) kokių nors pareigų pažeidimo, kurie taip pat nepatenka į šito ginčo ribas. Pareiškėja nėra bankrutuojančios bendrovės kreditorė ir jos niekuo nepagrįsti teiginiai apie teisės aktų pažeidimus ar, dar daugiau, apie kokias nors nemokumo administratoriaus atliktas veikas akivaizdžiai neatitinka tikrovės bei yra nepagrįsti. Bankrutuojančios bendrovės kreditoriai nėra pareiškę jokių pretenzijų dėl bankrutuojančios bendrovės administratoriaus veiklos, priešingai, yra pritarę vykdytai ūkinei komercinei veiklai. Atmestini ir pareiškėjos teiginiai, kad bankrutuojanti bendrovė pareiškėjai neteikia kažkokios informacijos – pareiškėja nėra bendrovės kreditorė bankroto byloje, bankrutuojanti bendrovė nepripažįsta nepagrįstų pareiškėjos turtinių reikalavimų, kuriuos pareiškėja turėtų spręsti CPK nustatyta tvarka.
Bankrutuojanti bendrovė patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, ką patvirtina 2026 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MAR26-0503 su joje nurodyta teisinių paslaugų detalizacija. Nurodyta sąskaita faktūra šiuo metu dar nėra apmokėta dėl jos, pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį, nurodytų apmokėjimo terminų, t. y. 30 kalendorinių dienų, (apmokėjimo terminas sueina 2026 m. rugsėjo 9 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė ir prašo priimti 2026 m. birželio 3 d. apeliantės elektroninį laišką nemokumo administratoriui ir nemokumo administratoriaus atsakymą; 2026 m. birželio 3 d. apeliantės laišką nemokumo administratoriui; 2026 m. birželio 5 d. apeliantės laišką nemokumo administratoriui; nemokumo administratoriaus 2026 m. birželio 4 d. laišką ir 2026 m. birželio 5 d. apeliantės atsakymą; apeliantės 2026 m. birželio 25 d. pretenziją BUAB ,,Vilporė“; lentelę apie BUAB ,,Vilporė“ skolą apeliantei; 2026 m. birželio 25 d. el. laišką apie pateiktą pretenziją; 2026 m. birželio 3 d. nemokumo administratoriaus laišką apie trišalio susitarimo projektą; apeliantės persiųstą jos atstovui laišką apie 2026 m. balandžio 16 d. užsakymą; apeliantės užsakymus; apeliantės ir A. Vilčinsko individualios įmonės sudarytas 2026 m. balandžio 1 d., 2026 m. balandžio 3 d., 2026 m. balandžio 7 d., 2026 m. balandžio 9 d., 2026 m. balandžio 15 d., 2026 m. balandžio 20 d., 2026 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitas faktūras; duomenis apie apeliantės atliktus mokėjimus A. Vilčinsko individualiai įmonei; BUAB ,,Vilporė“ išrašytas apeliantei 2026 m. balandžio 16 d., 2026 m. balandžio 23 d., 2026 m. balandžio 27 d., 2026 m. balandžio 29 d., 2026 m. gegužės 4 d., 2026 m. gegužės 6 d., 2026 m. gegužės 11 d. PVM sąskaitas faktūras; duomenis apie apeliantės atliktus mokėjimus BUAB ,,Vilporė“; CMR važtaraščius; BUAB ,,Vilporė“ ir A. Vilčinsko individualios įmonės sąskaitų suvestinę; apeliantės atstovo laišką pirmosios instancijos teismui apie tai, kad jai nebuvo pateiktas nemokumo administratoriaus atsiliepimas susipažinti. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, kodėl jam turėtų būti taikoma nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo po skundžiamos nutarties priėmimo, nes ji nebuvo informuota apie nemokumo administratoriaus atsiliepimą, todėl neturėjo galimybės reaguoti į jame nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie argumentai nesuponuoja vertinimo, kad apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme, juo labiau kad apeliantė jais disponavo iki skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, dalis apeliantės pateiktų įrodymų yra susiję su atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl A. Vilčinsko individualios įmonės, kurių apeliantė pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodžiusi, taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje jų nevertino ir nenagrinėjo. Apeliacinį ar atskirąjį skundą draudžiama grįsti aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), todėl dar ir dėl šios priežasties apeliantės pateikti įrodymai negali būti priimti. Konstatuotina, kad sąlygų CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui nėra ir naujus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl sąlygų įgyti bankroto bylos proceso dalyvio statusą ir ginčo esmės
Apeliantė, kaip matyti iš jos prašymo, savo siekį įstoti į bankroto bylą suinteresuotu asmeniu grindė sandorio su atsakove, kuriai atstovavo nemokumo administratorius, sudarymo po bankroto bylos atsakovei iškėlimo faktu, šio sandorio nevykdymu sukeliamomis jai teisėmis ir pareigomis, dalyvavimo bankroto byloje tikslu įvardijusi norą kontroliuoti bankroto bylos eigą, t. y. gauti informaciją apie bankroto byloje priimamus sprendimus, teikti paaiškinimus bei prašymus dėl jos teises ir interesus galinčių paveikti aplinkybių.
CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, nurodyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Klausimų, susijusių su suinteresuotų asmenų statusu bankroto byloje, JANĮ, kaip ir anksčiau galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, specialiai nereglamentuoja. Kadangi JANĮ nenustatyta CPK bendrųjų taisyklių dėl proceso dalyvių išimčių, CPK bendrosios taisyklės ir tvarka dėl proceso dalyvių taikytinos ir formuojant bankroto bylos subjektų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 17 punktas; 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-823/2026, 34 punktas). Pagal CPK 37 straipsnio 1 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Taigi, šioje normoje pateikta apibendrinta dalyvaujančių byloje asmenų samprata, kuri apima tuos proceso dalyvius, kuriems būdingas teisinis – materialusis ir procesinis arba tik procesinis – suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 19 punktas).
JANĮ nuostatos neįtvirtina baigtinio bankroto proceso dalyvių ar bankroto byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo. Pagal JANĮ nuostatas prie nemokumo proceso dalyvių, be juridinio asmens, kuriam iškelta nemokumo byla, šio juridinio asmens kreditorių ir nemokumo administratoriaus, gali būti priskiriami ir kiti dalyvaujantys byloje ir nemokumo procese asmenys (JANĮ 31 straipsnio 1 dalis). Pasisakydamas šiuo aspektu bei apibendrindamas ankstesnius išaiškinimus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, bankroto byloje gali būti ne tik įmonės kreditoriai – dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisės įstoti į bankroto bylą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal tai, ar šis asmuo turi įstatymo pripažįstamą teisinį ryšį su bylos dalyku. Bankroto bylos dalyviais gali būti tiek asmenys, pateikę ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės kreditoriai, tiek bankrutuojančios įmonės akcininkai ir kiti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, taip pat asmenys, savo turtu užtikrinę bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymą, tačiau tam jie turi įrodyti pakankamą ir glaudų savo materialinį teisinį ryšį (turtinį suinteresuotumą) su bankroto byla. Turtinio reikalavimo bankrutuojančiai bendrovei turėjimas nėra būtina prielaida dalyvauti bankroto procese; trečiojo asmens materialusis teisinis ryšys su bankroto byla gali būti pagrįstas ir kitomis aplinkybėmis nei turtinio reikalavimo turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-823/2026, 34 punktas).
Vadinasi, tam, kad asmuo galėtų dalyvauti bankroto byloje trečiuoju asmeniu, būtina įrodyti pakankamą asmens teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, neapsiribojant vien teisinio (turtinio) reikalavimo bankroto byloje turėjimu. Apeliantė atskirajame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo ribas, atkartojo nemokumo administratoriaus atsiliepimo argumentus ir nusprendė dėl materialinio teisinio santykio tarp šalių rezultato, nors apeliantė buvo pateikusi procesinio pobūdžio prašymą dėl jos suinteresuotumo bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus pripažįsta pagrįstais.
Taigi, kaip matyti iš skundžiamos nutarties išvadų, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kuriomis apeliantė grindė savo suinteresuotumą bylos baigtimi, ir nenurodė, ar minėtų sprendimų priėmimas galėtų turėti įtakos pačios apeliantės teisėms ir pareigoms (prašymo faktinis pagrindas), apsiribodamas teiginiu, kad, apeliantei nepagrindus pakankamo teisinio suinteresuotumo ir teisinio ryšio su bylos dalyku, jos prašymas įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atmetamas. Atmesdamas prašymą, teismas rėmėsi CPK 47 straipsnio 1 dalimi ir JANĮ 19 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią nuo pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo dienos kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis; kartu su prašymu turi būti pateikti kreditoriaus reikalavimo teisę juridiniam asmeniui patvirtinantys įrodymai.
Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas apeliantės prašymo ribas ir tuo pažeisdamas civilinio proceso taisykles (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis), apeliantės prašymą išnagrinėjo netinkamai, nepagrįstai pripažinęs jį reikalavimu įtraukti apeliantę į kreditorių sąrašą ir tai padaryti atsisakęs, kitaip tariant, prašymą, kurio apeliantė net nebuvo pareiškusi, išnagrinėjęs iš esmės ir jį atmetęs kaip neįrodytą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės pozicijai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis vien dėl šios priežasties aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo ir negali būti palikta galioti.
Sutiktina ir su tokiais atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį, rėmėsi tik vienos šalies (t. y. atsakovės) teiginiais apie sutarties įvykdymą, nesudaręs apeliantei sąlygų net susipažinti su atitinkamais atsakovės argumentais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, spręsdamas klausimą, ar apeliantė yra (galėtų būti) atsakovės kreditore, pirmosios instancijos teismas po atsiliepimo į apeliantės prašymą gavimo turėjo pasiūlyti abiem sutarties šalims pateikti įrodymus, susijusių su sutarties, su kurios sudarymo faktu buvo siejamas apeliantės noras įstoti į bankroto bylą, įvykdymu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantei siurprizinį procesinį sprendimą.
Taip pritartina ir atskirojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas padarė ydingą išvadą ir dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Todėl kilus pirkimo–pardavimo sutarties šalių ginčui dėl sutarties įvykdymo (kaip minėta pirmiau, apeliantė tokio ginčo neinicijavo), pirkėjui tektų pareiga įrodyti, kad jis už prekes yra sumokėjęs (atsiskaitęs su pardavėju), atitinkamai, pardavėjui tektų pareiga įrodyti, kad prekės buvo perduotos pirkėjui, nebent sutartyje būtų nurodyta kitaip. Skundžiamos teismo nutarties motyvai, kad apeliantė pateikė tik PVM sąskaitas faktūras ir nepateikė kitų duomenų, leidžiančių nuspręsti, jog pagal šias PVM sąskaitas faktūras produkcijos ji nėra gavusi, neatitinka bendrosios įrodinėjimo pareigos taisyklės.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė aktyvaus vaidmens pareigos, kai nemokumo administratorius slepia nuo jos informaciją apie užsakymų vykdymo eigą, apmokėtų lėšų panaudojimą, bando atsakomybę perkelti A. Vilčinsko individualiai įmonei, užsakymai nėra įvykdyti PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu. Dėl nemokumo administratoriaus veiksmų, apeliantės nuomone, egzistuoja BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, pažeisti profesionalumo ir skaidrumo principai, neužtikrinta viešojo intereso apsauga, pažeistas JANĮ 3 straipsnis, netinkamai vykdomos JANĮ nustatytos pareigos. Nemokumo administratoriaus veiksmai kelia apeliantei abejonių dėl galimos jo drausminės, administracinės, baudžiamosios atsakomybės, dėl apgaulingos (aplaidžios) buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl korupcinės veiklos požymių ir dėl apeliantės lėšų pasisavinimo. Šiuos požymius turi įvertinti teisėsaugos institucijos, o pagal PVM sąskaitas faktūras nepagaminus apeliantės produkcijos, egzistuoja pagrindas priimti atskirąją nutartį ir perduoti medžiagą prokuratūrai ar kitai kompetentingai institucijai įvertinti, ar nėra galimų nusikalstamų veikų požymių.
Nors apeliantė akcentuoja aktyvią pirmosios instancijos teismo pareigą tuo aspektu, kad teismas savo iniciatyva turėjo vertinti ir nemokumo administratoriaus veiksmus, susijusius su apeliantės užsakymų (ne)įvykdymu pagal PVM sąskaitas faktūras, jų (ne)teisėtumą ir dėl to imtis atitinkamų veiksmų, kreipiantis į kompetentingas institucijas, su šiais deklaratyviais apeliantės argumentais nėra jokio pagrindo sutikti. Aktyvus pirmosios instancijos teismo vaidmuo tam tikrų kategorijų bylose savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas išspręsti procesinį asmens suintersuotumo ir jo dalyvavimo bankroto bylos procese klausimą, turėjo pareiga savo iniciatyva atlikti ir nemokumo administratoriaus veiklos bankroto procese tyrimą. Vien subjektyvios apeliantės nuomonės, kaip turėjo ar neturėjo elgtis nemokumo administratorius, aiškiai nepakanka nei kreipimuisi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nei į kitas institucijas, juolab kad administratoriaus veiksmų teisėtumo įvertinimas nesudarė ginčo dalyko.
Dėl apeliantės atskirajame skunde suformuluoto prašymo priimti atskirąją nutartį ir perduoti medžiagą prokuratūrai ar kitai kompetentingai institucijai įvertinti, ar nėra galimų nusikalstamų veikų požymių, įskaitant sukčiavimą, turto iššvaistymą, turto pasisavinimą ar kitų veikų, pažymėtina, kad teismų praktikoje dėl CPK 300 straipsnio 1 dalies taikymo yra laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismas turi pareigą kreiptis į prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, o ne tada, kada tokią nuomonę turi (išreiškia) proceso šalys (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 31 punktas).
Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodė ir tokias aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, t. y.: aplinkybes, susijusias su A. Vilčinsko individualios įmonės vykdoma veikla, tiekiant apeliantei produkciją trišalės sutarties pagrindu; aplinkybes, susijusias su gauta produkcija už 6 884,78 Eur sumą; aplinkybes, susijusias su apeliantei nežinomu 31 110,02 Eur avanso dalies panaudojimu. Kadangi tokio aplinkybės apeliantės pateiktame prašyme nebuvo nurodytos ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje jų nenagrinėjo, apeliacinės instancijos teismas šių atskirojo skundo argumentų pagrįstumo nevertina (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 338 straipsniai).
Dėl bylos procesinės eigos ir bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo apeliantės prašymo esmę ir šį procesinį klausimą išsprendė peržengęs apeliantės pateikto prašymo nagrinėjimo ribas, neįvertinęs, ar egzistuoja pakankamas teisinis ryšys tarp apeliantės pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių ir nagrinėjamos bendrovės bankroto bylos, skundžiama nutartis panaikinama ir apeliantės prašymas dėl jos įtraukimo į bankroto bylą suinteresuotu asmeniu klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Proceso šalys pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sevikos prekyba“ prašymą įtraukti ją į bankroto bylą suinteresuotu asmeniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.