Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. D. ir L. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakciją) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė S. D. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su 2024 m. gruodžio 10 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu ir 2024 m. spalio 3 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bei 2025 m. vasario 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi subendrinta bausme ir S. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktina 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis, likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu S. D. įpareigotas dirbti, mokytis ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2024 m. liepos 9 d. 11.45 val. iki 2024 m. liepos 10 d. 15.05 val. (2 dienas), ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu bei Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. gruodžio 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtų ir 2025 m. vasario 12 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi subendrintos bei atliktos bausmės laikas.

L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), BK 75 straipsnio 4 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, be intensyvios priežiūros. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu L. J. įpareigotas dirbti, mokytis ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 8 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), BK 71 straipsnio 1, 3 dalimis, L. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1 000 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistojo S. D. priteista 30 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. K..

Iš nuteistųjų S. D., L. J., M. D. solidariai priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. K..

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. D., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

S. D. ir L. J. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) už tai, kad 2024 m. balandžio 15 d., apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe su M. D., prievartavo asmens turtą, atimant nukentėjusiajam laisvę ir panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. garažų masyve, esančiame prie (duomenys neskelbtini), M. D. ir S. D. įstūmė L. K. (buvusi pavardė V.) į L. J. vairuojamą ir L. J. priklausantį automobilį „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei nuvežė L. K. į X miesto pakraštyje, tiksliai nenustatytoje vietoje esantį miškelį, kur, atėmus iš L. K. ryšio priemonę – vertės neturintį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Y5“, kurį L. J. sudaužė, bei belaides ausines JBL, 50 eurų vertės, kurias L. J. pasisavino, S. D., suduodamas nukentėjusiajam L. K. smūgius rankomis, o M. D., spirdamas nukentėjusiajam L. K. koja į įvairias kūno vietas, smūgių skaičius tiksliai nenustatytas, padarė L. K. odos nubrozdinimus kaklo kairėje, krūtinės ląstos dešinėje bei dešiniame dilbyje, t. y. padarė L. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais bendrais veiksmais M. D., S. D. ir L. J. atvirai, neturėdami teisėto pagrindo, vertė L. K. perduoti turtą, tai yra iki 2024 m. balandžio 19 d. sumokėti S. D. 300 eurų ir po to mokėti S. D. kiekvieną mėnesį po 100 eurų į S. D. nurodytą banko sąskaitą, po to, L. K. sutikus mokėti reikalaujamus pinigus, M. D., S. D. ir L. J. parvežė L. K. į X miestą.

Be to, S. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024-11-07 įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) už tai, kad padarė plėšimą, t. y. 2024 m. gegužės 24 d., apie 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), iš nugaros užpuolė nukentėjusįjį L. K. (buvusi pavardė V.), suėmė L. K. už kaklo, pradėjo smaugti, užlaužęs dešinę ranką ją suko ir laikydamas už rankos kojos keliu spyrė L. K. į pilvo sritį, dėl to, L. K. nukritus ant žemės, susižeidus dešinę koją, buvo padaryti sužalojimai: poodinė kraujosrūva pilvo dešinėje, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, dešinio kelio srityje, kairėje blauzdoje, sukėlę L. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, S. D. ištraukė iš L. K. rankų mobiliojo ryšio telefoną „Redmi 12“ bei pagrobė iš už telefono apsauginio dėklo laikytus L. K. pinigus – 30 eurų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Pažymima, kad baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K- 488/2013, Nr. 2K 56/2014). Kita vertus, aplinkybė, kad asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama. Ar yra pagrindas atidėti nuteistajam, kuriam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, paskirtos bausmės vykdymą, sprendžia teismas ir šios teismo išvados turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457-677/2015).

Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016).

Teismo posėdyje gynėjai prašo nuteistųjų S. D. ir L. J. apeliacinius skundus patenkinti, o išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje apeliacinės instancijos teisme kaip nuteistųjų gynėjai, paslaugoms apmokėti iš nuteistųjų neišieškoti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų S. D. ir L. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl S. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo iš dalies

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 2 dalyje, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančiu įstatymu Nr. XIV-2573 BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pakeistos, išplečiant ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybes. Šioje normos dalyje išdėstyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-976/2018, 7 punkte). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje, apibūdinančias ir nuteistojo S. D. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, nuteistajam skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes už sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį. Šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu. Be to, net ir pripažinęs nuteistąjį S. D. kaltu ne tik dėl apysunkio (BK 180 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo, bet ir dėl sunkaus (BK 181 straipsnio 2 dalis) nusikaltimo padarymo, teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad yra pagrindas nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti.

Iš nuteistojo S. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašydamas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir visiškai atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pats nuteistasis iš esmės nenurodo jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs. Skunde S. D. nurodo, kad viso proceso metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šį nuteistojo elgesį jau įvertino ir pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ne tik nustatė S. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino ir kitas aplinkybes. S. D. pripažintas kaltu padaręs apysunkį ir sunkų nusikaltimą. Šias veikas jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, veikos yra baigtos. Atkreipiamas dėmesys, kad plėšimas ir turto prievartavimas prieš tą patį nukentėjusįjį L. K. buvo padaryti per trumpą – mažiau nei dviejų mėnesių – laikotarpį. Galima sutikti su nuteistojo S. D. apeliacinio skundo argumentu, kad plėšimo metu nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra nedidelė – 30 Eur, tačiau net ir šios turtinės žalos S. D. nėra atlyginęs nukentėjusiajam. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad nuteistasis nesiekia pašalinti neigiamų padarinių (net ir paties nurodomos nedidelės žalos), jam trūksta kritiško savo elgesio vertinimo.

Svarstant, ar bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, be jau minėtų aplinkybių būtina įvertinti ir kitus nuteistojo S. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš baudžiamosios bylos duomenų (t. 3, b. l. 136–143) matyti, kad nusikalstamas veikas, už kurias skundžiamu nuosprendžiu nuteistas S. D., nuteistasis padarė būdamas anksčiau teistas du kartus, teistumui neišnykus. Abu kartus jis teistas už viešosios tvarkos pažeidimus (BK 284 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad po baudžiamojoje byloje padarytų nusikalstamų veikų nuteistojo atžvilgiu buvo priimti dar trys teismo sprendimai dėl tyčinių nusikalstamų veikų. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, S. D. ir toliau darė nusikalstamas veikas, iš jų netgi du nusikaltimus nuosavybei (BK 178 straipsnio 3 dalis, BK 180 straipsnio 1 dalis), o taip pat ir viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis). Iš šių duomenų matyti, kad nuteistasis daro panašaus pobūdžio ar net tokias pačias nusikalstamas veikas, kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Administracinių nusižengimų registro išrašas (t. 3, b. l. 145–153) patvirtina, kad S. D. dešimt kartų baustas ir administracine tvarka. Visi šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, neigiamai charakterizuoja nuteistąjį S. D..

Svarstydamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, pirmosios instancijos teismas įvertino ir teigiamas nuteistojo asmenybės savybes – kad nustatyta ne tik S. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir tai, jog jis augina mažametį vaiką (t. 4, b. l. 134) bei dirba (t. 4, b. l. 171–174). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad darbingo jauno amžiaus nuteistasis S. D. dirba, yra įprasta tokio amžiaus asmeniui, tačiau kartu kolegija atkreipia dėmesį, jog darbinė veikla susijusi ir su ankstesniais jo teistumais – ankstesniais nuosprendžiais jam skirtos laisvės apribojimo bausmės kartu su įpareigojimais dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Todėl nuteistojo siekį taisytis (darbinę veiklą), teisėjų kolegijos vertinimu, lėmė ne vien jo vidinės paskatos, bet ir jam skirti įpareigojimai.

Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti S. D. atlikus bausmės dalį, todėl taikė BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas jau išnaudojo visas galimybes, švelninančias nuteistojo S. D. teisinę padėtį. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo prašymą ir taikyti visišką bausmės vykdymo atidėjimą nėra teisinio pagrindo. Aptarti baudžiamosios bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad visiškas bausmės vykdymo atidėjimas nebūtų pakankamas bausmės tikslams įgyvendinti. Padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, ankstesni nuteistojo S. D. teistumai, taip pat ir tolimesnis jo nusikalstamas elgesys net ir po nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, rodo, kad visiškas bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam sukurtų nebaudžiamumo jausmą, nebūtų pagrindas apsvarstyti savo pasirinktą gyvenimo būdą ir galimybes jį pakeisti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei duomenis, jog jis dirba ir augina mažametį vaiką, ir jų pagrindu nuteistajam paskyrė nedelsiant atliktiną laisvės atėmimo bausmės dalį, artimą įstatyme numatytam minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nustatytas nedelsiant atliktinos bausmės dydis – 9 mėnesiai, šiuo atveju nesukels neproporcingai sunkių padarinių. Priešingai, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, S. D. paskirta bausmė yra proporcinga jo padarytų nusikalstamų veikų bei paties nuteistojo asmenybės pavojingumui, ši bausmė neprieštarauja teisingumo principui. Todėl ją keisti nuteistojo S. D. apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam L. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. J. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), 75 straipsnio 4 dalimi (2024-10-15 įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo bei jam paskyrė įpareigojimus. Be to, nuteistajam L. J. teismas paskyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio (1 000 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis L. J. nesutinka tik su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir prašo ją panaikinti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Skirdamas baudžiamojo poveikio priemones, teismas privalo atsižvelgti į jų paskirtį, t. y. kiekvienu atveju įvertinti, ar parinktos priemonės ir jų apimtis yra pakankamos siekiant paveikti asmens elgesį, užtikrinti, kad jis laikytųsi įstatymų ir ateityje nebenusikalstų, taip pat ar jos efektyviai apriboja galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Kartu būtina vertinti, ar taikomos priemonės yra proporcingos ir sudaro prielaidas įgyvendinti teisingumo principą, neviršijant to, kas būtina baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti.

Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių yra įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnio 1 dalis). Galima sutikti su nuteistojo L. J. apeliacinio skundo argumentu, kad BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui, kai padaromi nusikaltimai, nuo kurių nukentėjo asmenys, svarstyti įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimo klausimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nuteistajam L. J. paskirdamas 20 MGL dydžio (1 000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skirdamas minėtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas nurodė, kad ši priemonė padės įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Galima sutikti su nuteistuoju L. J., kad išsamiau savo sprendimo skirti jam šią baudžiamojo poveikio priemonę bei jos dydžio teismas nemotyvavo, tačiau padarė teisingą išvadą, jog tokia priemonė ir tokio dydžio įmoka užtikrins teisingumo ir proporcingumo principus bei ja bus efektyviai įgyvendinta bausmės paskirtis. Nusikaltimo dėl savanaudiškų paskatų padarymas šiuo atveju kaip tik ir pagrindžia teismo sprendimą skirti tokią įmoką.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis L. J., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė sunkų, baigtą nusikaltimą. Nustatyta ne tik nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (nuteistasis nukentėjusiajam atlygino padarytą žalą, apie kurią nurodoma ir jo apeliaciniame skunde), bet ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte – veiką padarė bendrininkų grupė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas jau keturis kartus teistas bei aštuonis kartus baustas administracine tvarka, tačiau yra dirbantis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. J. paskyrė artimą minimaliam dydžiui – 20 MGL (1 000 Eur) – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia priemonė visiškai atitinka bausmės paskirties tikslus: nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. J. nurodo, kad jo gaunamos pajamos nėra didelės, jų vos užtenka pragyvenimui, nes šiuo metu jis gyvena su sugyventine, kuri nedirba ir augina du mažamečius vaikus, be to, jokio turto jis neturi. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė konkrečių gaunamų pajamų, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų (darbo sutarties ir jos specialiųjų sąlygų, darbo pažymėjimo) (t. 4, b. l. 115–117, 133, 149–151, 158–159) matyti, kad L. J. nuo 2025 m. spalio 7 d. dirba operatoriumi – paruošėju, jo atlyginimas yra 1 110 Eur. Nors jo gaunamos pajamos nėra didelės, tačiau jos stabilios. L. J. nurodė, kad bendrų vaikų su sugyventine neturi, jis padeda išlaikyti sugyventinę, kuri nedirba ir augina du vaikus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga išlaikyti mažamečius vaikus ir prisidėti prie bendro ūkio išlaikymo tenka abiem partneriams bendrai. Be to, nuteistojo sugyventinė, augindama du vaikus (3 ir 9 metų amžiaus), iš kurių vienas turi raidos sutrikimą (apie tai nurodė pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 139)), turi objektyvią galimybę pasinaudoti valstybės skiriamomis socialinėmis pašalpomis bei parama ir taip prisidėti prie bendro gyvenimo poreikių tenkinimo. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad nuteistojo L. J. materialinė padėtis yra sunki.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, įvertinusi L. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (1 000 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – užtikrins teisingumo ir proporcingumo principus. Paskirtos įmokos dydis yra žymiai mažesnis už BK 71 straipsnyje nustatytą įmokų vidurkį ir yra visiškai artimas minimaliam, todėl tokia priemonė nėra aiškiai per griežta. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo L. J. materialinė padėtis yra tokia sunki, jog paskirta įmoka ją galėtų ženkliai pasunkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, todėl, dėdamas pastangas, turės galimybę sumokėti jam paskirtą įmoką. Teismo nustatytas šios įmokos sumokėjimo terminas – vieneri metai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – yra protingas, todėl L. J. turės realią galimybę savanoriškai sumokėti jam paskirtą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju paskirta baudžiamojo poveikio priemonė padės užtikrinti baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimą, neleis nuteistajam L. J. visiškai nepajusti neteisėtų veiksmų pasekmių, tačiau kartu neribos ir nesuvaržys asmens teisių bei teisėtų interesų labiau, nei būtina baudžiamojo poveikio priemonių tikslams įgyvendinti. Nuteistojo L. J. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad jis sulauks ir visų iš tokio procesinio sprendimo kilsiančių pasekmių (teistumo ir pan.) bei privalės atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą. Tačiau šiuo atveju, priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą paskyrimas yra efektyvus – ši baudžiamojo poveikio priemonė prisidės prie bausmės tikslų pasiekimo ir leis išvengti asmens nebaudžiamumo situacijos susidarymo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

Lietuvos apeliaciniame teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 18 d. ir 19 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina iš S. D. 58,33 Eur, o iš L. J. – 258,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šių prašymų teisėjų kolegija netenkina. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų S. D. ir L. J. apeliacinius skundus. Nors jų apeliaciniai skundai atmetami, tačiau atsižvelgiant į nuteistųjų turtinę padėtį, į priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžius, taip pat į tai, kad nuteistasis S. D. nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas iš dalies, o L. J., nors nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas, tačiau jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistųjų S. D. ir L. J. išlaidos, susidariusios už suteiktą jiems teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistųjų S. D. ir L. J. apeliacinius skundus atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 58,33 Eur iš S. D., 258,33 Eur iš L. J. už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai nepriteisti.