Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. sausio 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2365-1106/2026 pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovui S. N. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl 709,71 Eur negautų pelno palūkanų, skaičiuojamų nuo 2025 m. rugpjūčio 10 d. iki mokėjimo grafiko pabaigos 2027 m. vasario 2 d., priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės IĮ „Aujama-credit“ ir atsakovo S. N. 2025 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 1 100,00 Eur vartojimo kreditas 630 dienų terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo pagal Sutartyje nustatytą grafiką grąžinti kreditą, mokėti palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir administravimo mokestį: 884,02 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma: 74,95 proc.) ir 178,02 Eur administravimo mokestį, iki 2027 m vasario 1 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, administravimo mokestis atsakovo turėjo būti grąžintas per 21 mėnesinę įmoką. Atsakovui laiku nemokant mėnesinių įmokų, ieškovė Sutartį nutraukė nuo 2025 m. gruodžio 26 d.

Ieškovė kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama priteisti iš atsakovo 849,01 Eur nuostolius (negautas pajamas), kurias sudaro 709,71 Eur negautos pelno palūkanos ir 139,30 Eur administravimo mokestis, paskaičiuoti nuo 2025 m. rugpjūčio 10 d. iki mokėjimo grafiko pabaigos 2027 m. vasario 2 d. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK, VKĮ nuostatomis, kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismų praktika, ieškovės reikalavimą dėl 709,71 Eur negautų pelno palūkanų tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti negautas pajamas (pelno palūkanas iki Sutarties nutraukimo ir negautų pelno palūkanų forma) už laikotarpį nuo ketvirtosios įmokos pagal mokėjimo grafiką iki teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2026 m. sausio 21 d.), kurių suma – 319,51 Eur, ir 74,95 proc. negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo sprendimo už akių priėmimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 1 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurios Sutarties termino pabaigoje (2027 m. vasario 1 d.) negali viršyti 390,20 Eur.

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria nuostoliai (negautos pajamos), pasireiškę negautų pelno palūkanų forma, skaičiuojami nuo sprendimo už akių priėmimo, priteisti ne konkrečia 390,20 Eur suma, o 74,95 procentais negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų nuo sprendimo už akių priėmimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. vasario 1 d.) nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio. Savo nesutikimą iš esmės grindžia tuo, jog: (1) remiantis Sutarties sąlygomis, kuriomis konkrečia suma buvo nustatytas atsakovo mokėtinų pelno (mokėjimo) palūkanų dydis, ieškovė įgijo pagrįstą lūkestį Sutarties tinkamo vykdymo atveju gauti iš atsakovo visą Sutartyje nustatytą mokėjimo palūkanų dydį; (2) šalis atleidus nuo Sutarties vykdymo ir Sutarties pagrindu atsiradusį teisinį santykį pakeitus civilinės atsakomybės teisiniu santykiu, nebetaikytinos vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančios VKĮ teisės normos ir Sutarties nuostatos; (3) negautų pajamų (negautų mokėjimo palūkanų forma) išmokėjimas negali būti priklausomas nuo Sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo grafiko, kadangi jis yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią, nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823-2020, 54 punktas).

Taigi, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo, galimi šie teisiniai padariniai: kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823-2020).

Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Sutartimi šalys susitarė, jog kredito grąžinimo terminas 2027 m. vasario 1 d. Atsakovui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, ieškovė nutraukė Sutartį nuo 2025 m. gruodžio 26 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šalių kreditavimo santykiai pasibaigė nutraukus Sutartį nuo 2025 m. gruodžio 26 d., todėl, remiantis nutarties 29 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė nebeturi teisės reikalauti pagrindinių prievolių pagal Sutartį įvykdymo natūra, o atsakovo atžvilgiu taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą. Tokiu būdu, nutraukus Sutartį, šalių sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai – ieškovė įgijo teisę į netesybų ar nuostolių atlyginimą, tačiau neturi teisės reikalauti Sutartį vykdyti natūra (reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad, nors šalys Sutartyje ir susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos bus mokamos iki visiško prievolių pagal Sutartį įvykdymo, tačiau, nutraukus Sutartį, tokia jos sąlyga nustoja galioti. Be to, kaip minėta nutarties 29 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Todėl šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtinta ieškovės teisė gauti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti aiškinama kitaip, kaip jos teisė jas gauti tik iki Sutarties nutraukimo, nes būtent toks aiškinimas atitinka teisės normų reikalavimus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles dėl mokėjimo (pelno) palūkanų.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823-2020, 52 punktas).

VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Atsižvelgiant į tai, ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas, esant normaliai veiklai, gauti anksčiau nei šalys susitarė Sutartyje. Kadangi normaliomis ir įprastomis sąlygomis ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad, vykdant vartojimo kredito sutartį, gaus pajamas, išreikštas atsakovo už naudojimąsi pasiskolintomis lėšomis turėtomis mokėti mokėjimo (pelno) palūkanomis, atliekančiomis užmokesčio funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi mokėjimo grafiku, kadangi jis yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad po vartojimo paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo grafikas, kuris yra sudėtinė sutarties dalis, neteko galios, nereiškia, kad toks mokėjimo grafikas nepatvirtina realių kreditorės negautų pajamų, ir sumų (nesumokėtų palūkanų negautų pajamų forma) priteisimas pagal grafiką nepažeidžia kreditorės lūkesčių, nes kreditorė nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo paskolos sutarties termino pabaigos, turėjo teisėtą lūkestį gauti būtent Sutartyje nustatyto dydžio palūkanų normos mokėjimo palūkanų (pajamų) sumą, mokamą kiekvieną mėnesį pagal vartojimo paskolos sutartį nuo negrąžintos paskolos sumos likučio, tačiau ne didesnę, kaip konkretų mėnesį turėjęs būti paskolos likutis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog būtent ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai (CPK 12 straipsnis, 177 – 178 straipsniai). Jei ieškovė manė, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, turėjo teisę pateikti tokius nuostolius patvirtinančius įrodymus, tačiau šios savo pareigos tinkamai neįvykdė (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad negautų pajamų atitikimas realumo kriterijui sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nustatytas konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju kredito mokėjimo grafikas (įvertinus sutarties terminą, vartotojo (atsakovo) teisę ankščiau termino grąžinti kreditą, sutarties nutraukimo pasekmes), kaip įrodymas, patvirtina, kad, esant normaliai veiklai, kredito davėjas neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau nei šalys susitarė vartojimo kredito sutartyje. Taigi, ieškovė neįrodė, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo reikalaujama apimtimi yra nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).

Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog negautų pajamų (nuostolių) dėl negrąžinto vartojimo kredito priteisimas konkrečia suma nagrinėjamu atveju viršytų ieškovės teisėtus lūkesčius, kurie ginami atsakovui taikant civilinę atsakomybę, kadangi ieškovė, esant normaliai veiklai, negalėjo turėti teisėto lūkesčio gauti iš atsakovo iš karto visą palūkanų sumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 74,95 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2026 m. sausio 22 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau nei iki 2027 m. vasario 1 d., skaičiuojamas nuo pagal Sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį turėjusio būti negrąžinto vartojimo kredito likučio, pagal 2025 m. gegužės 12 d. vartojimo kredito sutartyje Nr. 26250 nurodytą mokėjimo grafiką, kurios, pasibaigus vartojimo kredito sutarties terminui (2027 m. vasario 1 d.), negali viršyti 390,20 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš atsakovo ieškovei priteistos 74,95 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2026 m. sausio 22 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau nei iki 2027 m. vasario 1 d., skaičiuojamas nuo pagal Sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį turėjusio būti negrąžinto vartojimo kredito likučio, pagal 2025 m. gegužės 12 d. vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą mokėjimo grafiką, kurios, pasibaigus vartojimo kredito sutarties terminui (2027 m. vasario 1 d.), negali viršyti 390,20 Eur, yra teisėta ir pagrįsta, sprendimas už akių priimtas tinkamai pritaikius palūkanų, kaip negautų pajamų, priteisimą reglamentuojančias teisės normas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, todėl ją keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2026 m. sausio 21 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.