- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-04
- Bylos Nr.
- eAN2-142-768/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00069-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Pažeidėjas
- N. L.
- Institucija
- Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – N. L. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria buvo netenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – N. L. skundas dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. kovo 31 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Bylos esmė
N. L. (toliau – ir Pareiškėjas) Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. kovo 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK (duomenys neskelbtini)) buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 1 dalį administracine nuobauda – 130 Eur bauda, už tai, kad 2026 m. vasario 17 d., 16 val. 25 min., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neįvykdė pareigos apdrausti viešajame eisme dalyvaujančios transporto priemonės Volvo V 50, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Minėtą automobilį 2026 m. vasario 17 d., Utenoje, Aukštakalnio g., vairavo G. D., kuris pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ 226 punktą. Nesutikdamas su šiuo nutarimu N. L. pateikė skundą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams, kuriuo prašė panaikinti minėtą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skundą iš esmės grindė aplinkybėmis, jog pažeidimo metu minėta transporto priemonė buvo perduota naudotis ir faktiškai buvo valdoma G. D., su kuriuo 2025 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis bei kuria pastarasis įsipareigojo apdrausti automobilį privalomuoju civiliniu draudimu. Skundžiama Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo netenkintas N. L. skundas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistu. Teismas, išanalizavęs Nuomos sutarties sąlygas, įvertinęs teismo posėdžio metu pateiktus N. L. ir G. D. paaiškinimus ir įvertinęs teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. D. nebuvo sudarę nei finansinės nuomos (lizingo), nei išperkamosios nuomos sutarties dėl transporto priemonės Volvo V50, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl transporto priemonės nuomininkui nesudarius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kai ji dalyvavo viešajame eisme, transporto priemonės savininkui savarankišku pagrindu kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu N. L. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – administracinę teiseną nutraukti; arba, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad faktinės aplinkybės turi būti tiriamos papildomai, panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Cituoja skundžiamą nutartį bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė esmines faktines aplinkybes. Akcentuoja, jog vienose nutarties vietose nurodomas G. D., kitose – D. D., o toks prieštaringas asmens identifikavimas negali būti laikomas vien redakcinio pobūdžio netikslumu, nes jis tiesiogiai susijęs su teismo išvadomis dėl atsakomybės subjekto ir pareigos sudaryti privalomojo draudimo sutartį. Pareiškėjo teigimu, kai teismas savo išvadose remiasi skirtingais asmenimis, tampa neaišku, kuriuos konkrečius įrodymus jis vertino ir kurią sutartį laikė reikšminga sprendžiant bylą.
Teismas netinkamai įvertino G. D. paaiškinimus, o būtent, pirmosios instancijos teisme G. D. patvirtino, jog automobilį naudojo pagal nuomos sutartį, kurį gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad draudimo sutartį sudarė jis pats. Pareiškėjo teigimu, ši aplinkybė yra itin reikšminga, nes patvirtina ne tik formalų sutartinių santykių egzistavimą, bet ir faktinį jų vykdymą praktikoje.
Taip pat papildomai pažymi, kad teismo posėdžio metu G. D. patvirtino, jog dėl transporto priemonės draudimo tarp šalių buvo sutarta taip, kad būtent jis pats rūpinsis automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, pats sudarys draudimo sutartis ir pats mokės draudimo įmokas. G. D. taip pat paaiškino, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonė nebuvo apdrausta ne dėl to, kad tokios pareigos nebūtų prisiėmęs, bet dėl to, kad draudimo laiku neatnaujino, nes pamiršo, o draudimo bendrovė nepaskambino jam priminti. Todėl apelianto teigimu, teismas turėjo vertinti ne vien formalų transporto priemonės priklausymą UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir faktinį transporto priemonės naudojimo bei su tuo susijusių pareigų vykdymo modelį.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, kad teismo išvados neatitinka esančių duomenų. Apelianto teigimu, jeigu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilį pagal sutartį naudojo G. D. ir kad jis pats nurodė draudimo sutartį sudaręs savo vardu, tačiau vėliau savo išvadas grindė jau D. D. duomenimis, tokios išvados negali būti laikomos nuosekliomis ir pakankamai pagrįstomis. Todėl Pareiškėjo teigimu, nutartis yra grindžiama nepakankamai tiksliai nustatytomis aplinkybėmis ir negali būti palikta galioti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Mano, jog skundžiama nutartis yra priimta teisėtai ir pagrįstai, išnagrinėjus ir įvertinus surinktų įrodymų visumą, o paskirta administracinė nuobauda yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, ja realizuojant administracinės nuobaudos tikslus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis ANK 415 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022 ir kt.). Apeliaciniu skundu nėra keliami klausimai dėl faktinių administracinio nusižengimo aplinkybių, tai yra, jog G. D. Institucijos nutarime nurodytomis aplinkybėmis vairavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pareiškėjas nesutinka su Institucijos bei teismo išvadomis dėl jo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybe pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį, transporto priemonei buvus perduotai valdyti bei naudotis G. D. nuomos sutarties pagrindu.
Išnagrinėjęs bylos medžiagą, skundžiamų procesinių sprendimų, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, apygardos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje surinktų duomenų visumą bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog N. L. buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai priešingų išvadų daryti neleidžia. Skunde Pareiškėjas nepateikė jokių naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi apylinkės teismui ar jo neįvertinti.
Kaip ir minėta, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad transporto priemonė Volvo V 50, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidimo metu dalyvavo viešajame eisme ir nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Taip pat nustatyta, jog minėta transporto priemonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. gegužės 30 d. automobilio nuomos sutarties pagrindu buvo neterminuotai perduota naudotis ir valdyti nuomininkui G. D.. Nuomos sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti automobilį, užtikrinti tinkamą jo būklę, atlikti einamąjį ir kapitalini remontą bei apdrausti automobilį privalomuoju civiliniu draudimu. Apylinkės teisme liudytoju apklaustas G. D. paaiškino, jog paskutinę automobilio draudimo sutartį sudarė jis, nors ir neprisiminė kokiam laikotarpiui ji buvo sudaryta. Pareiškėjo teigimu, esant šioms faktinėms aplinkybėms, teismas turėjo vertinti faktinį transporto priemonės naudojimo bei su tuo susijusių pareigų vykdymo modelį susiklosčiusį tarp šalių, o ne vien formalų transporto priemonės priklausymą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutikti su šiais argumentais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Kaip visiškai pagrįstai akcentuota ir skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už draudimo sutarties sudarymą atsakingas atitinkamose valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse transporto priemonės savininku nurodytas asmuo arba, jeigu transporto priemonė neregistruota, paskutinis žinomas transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė yra neregistruotina transporto priemonė ir nėra žinomas paskutinis jos savininkas, už draudimo sutarties sudarymą atsakingas šios transporto priemonės valdytojas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Aplinkybių, jog šiuo atveju tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos N. L., ir G. D. būtų buvusi sudaryta finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos sutartis dėl transporto priemonės Volvo V50, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apylinkės teismas nenustatė, taigi, būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip transporto priemonės savininkei, ir teko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai yra aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, apygardos teismas visų jų nekartoja.
Nors civiliniuose teisiniuose santykiuose šalys gali susitarti dėl tarpusavio pareigų ir jų vykdymo tvarkos (CK 6.156 straipsnis), toks susitarimas savaime nepanaikina teisės aktais nustatyto teisinio režimo. Kaip ir šiuo atveju vien aplinkybė, kad automobilio nuomos sutartyje nuomininkas įsipareigojo pasirūpinti transporto priemonės draudimu, nepašalina transporto priemonės savininko ir (ar) teisėto valdytojo pareigų nustatytų teisės aktuose, o būtent, TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatytos pareigos užtikrinti, jog viešajame eisme naudojama transporto priemonė būtų apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Kaip visiškai pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas, transporto priemonės savininkas, susitarimu visiškai perkeldamas kitam asmeniui pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (ne pareigą atlyginti draudimo sutarties sudarymo išlaidas ar pan.), veikia savo rizika ir, esant tokioms aplinkybėms, kurios ir susiklostė šioje byloje, t. y. transporto priemonės nuomininkui nesudarius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kai ji dalyvavo viešajame eisme, transporto priemonės savininkui savarankišku pagrindu kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį.
Apygardos teismas papildomai pažymi, jog byloje nėra duomenų apie D. D., tai yra, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2025 m. gegužės 30 d. automobilio nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus N. L., sudarė bei automobilį Volvo V 50, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kuriuo ir buvo padarytas administracinis nusižengimas, faktiškai valdė G. D., todėl šis neatitikimas vertintinas kaip rašymo apsirikimas, neturintis įtakos priimto procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pagrindo laikyti jog dėl šio redakcinio pobūdžio netikslumo nebuvo atskleista bylos esmės ar netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, kaip, kad tvirtinama apeliaciniu skundu, nėra, kadangi, kaip ir minėta, ginčo dėl teisiniuose santykiuose esančių asmenų identifikavimo nėra.
Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas visapusiškai išsiaiškino įvykio aplinkybes, skundžiamoje nutartyje aptarė byloje surinktus duomenis, remdamasis jų visuma, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad N. L. kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 415 straipsnio 1 dalį yra visiškai įrodyta. Aplinkybė, jog įrodymai įvertinti kitaip nei Pareiškėjas mano esant teisinga, nereiškia, jog apylinkės teismas juos vertino netinkamai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
palikti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. gegužės 14 d. nutartį nepakeistą ir N. L. skundo netenkinti.
Šis nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.