- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-04
- Bylos Nr.
- AN2-146-768/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00108-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Institucija
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 19.9Kliudymas įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jiems suteiktas teises ar atlikti pavestas pareigas, jų teisėtų reikalavimų ar nurodymų ir kolegialių institucijų ar valstybės pareigūnų sprendimų nevykdymas (ANK 505 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs I. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutarties, kuria buvo atmestas I. P. skundas ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2026 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)) paliktas nepakeistas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2026 m. balandžio 14 d. nutarimu (toliau – ir nutarimas) I. P. (toliau – Apeliantas) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 505 straipsnio 1 dalį 1 170 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, nejvykdė 2026 m. sausio 7 d. nurodymo, tai yra, iki nurodyto laiko nepateikė jokių dokumentų ir informacijos bei apie nurodymo neįvykdymo priežastis nustatyta tvarka nepranešė, tokiais savo veiksmais Apeliantas kliudė mokesčių administratoriaus vyriausiajai specialistei tinkamai ir laiku atlikti kito, jai pavesto, mokesčių mokėtojo mokestmj patikrinimą: įvertinti pridėtinės vertes mokesčio apskaičiavimo bei deklaravimo teisingumą Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartimi Apelianto skundas buvo atmestas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu Apeliantas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutartį, panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2026 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje ROIK (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo teiseną Apelianto atžvilgiu nutraukti neįrodžius administracinio nusižengimo sudėties. Apeliantas pateikė alternatyvų reikalavimą – panaikinti skundžiamą nutartį ir nutarimą bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti, išreikalaujant skunde nurodytus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pripažino, kad byloje yra akcininko sprendimas dėl Apelianto atšaukimo iš vadovo pareigų ir 2-SD pranešimas apie darbo santykių pabaigą, tačiau šių dokumentų pakankamai neįvertino. Net jeigu jie savaime neįrodo visų korporatyvinių pasikeitimų, jie bent jau sukuria pagrįstą abejonę dėl faktinio Apelianto vadovavimo ir realios galimybės po 2025 m. gruodžio 31 d. veikti bendrovės vardu. Šias abejones paneigti turėjo Institucija, o ne pats Apeliantas.
Nei nutarime, nei pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra aiškios analizės, kokia kaltės forma Apeliantui taikoma ir kokie konkretūs įrodymai patvirtina, kad jis veikė tyčia arba bent jau dėl neatsargumo.
Skundžiamoje nutartyje matomas įrodinėjimo pareigos perkėlimas Apeliantui. Teismas iš apelianto pareikalavo ne tik pateikti dokumentus apie darbo santykių pabaigą, bet iš esmės ir galutinai įrodyti, kad jis nebeturėjo jokios galimybės veikti bendrovės vardu, o Institucijos pusėje nepateikta individualizuotų duomenų apie tai, kad po 2025 m. gruodžio 31 d. Apeliantas faktiškai naudojosi bendrovės Mano VMI prieigomis, turėjo dokumentus, davė nurodymus darbuotojams ar kitaip vykdė vadovo funkcijas. Institucija neįrodė kaltės, o teismas šią spragą užpildė prielaidomis. Tai reiškia, kad išteisinančių duomenų rinkimas buvo atmestas, o kaltė konstatuota be jų.
Byloje nėra administracinio nusižengimo protokolo, nėra jo įteikimo įrodymų ir nėra įrodymų apie kvietimo dėl protokolo surašymo gavimą. Vien vėlesnė teisė skųsti nutarimą teismui nepanaikina galimo pažeidimo, kai asmeniui galėjo nebūti suteikta reali galimybė pateikti paaiškinimus ir prašymus dar iki sankcijos paskyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai individualizavo baudą Apeliantui, apsiribodamas tik tuo, kad bauda atitinka sankcijos vidurkį. Nutartyje tiesiogiai nurodyta, jog Apeliantas kaltės nepripažino, todėl negalima konstatuoti gailėjimosi ir nėra pagrindo švelninti nuobaudą. Toks motyvavimas yra neteisėtas, nes faktiškai blogina Apelianto padėtį vien dėl to, kad jis naudojosi teise gintis ir nesutiko su jam pareikštu kaltinimu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pateiktą apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Apelianto argumentai dėl jo kaltės nebuvimo yra deklaratyvūs ir bendro pobūdžio teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantas, gavęs mokesčių administratoriaus nurodymą, jo nustatytu laiku neįvykdė: nepateikė visų prašomų dokumentų, išvardintų nurodyme. Institucija, laiku negavusi visos reikiamos informacijos, neturėjo objektyvių galimybių tinkamai ir laiku vykdyti savo funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 26 straipsnio 1 dalies 7 punkte – kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai.
Nurodymas įteiktas per savitarnos sistemą Mano VMI jo surašymo dieną – 2026 m. sausio 7 d. Nors Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra įrodyta, kad jis gavo dokumentą asmeniškai, tačiau Institucija šiuos jo argumentus vertina kaip gynybinius ir deklaratyvius – Mano VMI naudojimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. spalio 3 d. įsakymu (toliau – Taisyklės) 16 punktas numato, kad dokumentų įkėlimo į Mano VMI data laikoma dokumento įteikimo elektroninės paslaugos gavėjui data. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nurodymas į Mano VMI posistemę įkeltas 2026 m. sausio 7 d., taigi nurodymas įteiktas 2026 m. sausio 7 d. Be to, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo perskaitytas 2026 m. sausio 25 d.
Priešingai nei teigiama skunde ir apeliaciniame skunde, apie pradėtą administracinio nusižengimo teisenos procesą Apeliantas žinojo, bet dalyvauti asmeniškai nepanoro ir ignoravo visus Institucijos raštus. Žodinio bylos nagrinėjimo taip pat nepageidavo nei protokolo surašymo metu, nei po jo surašymo, nors protokole atskirai pažymėta, kada ir kur nustatoma bylos nagrinėjimo data ir vieta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju Apeliantas nesutinka su nusižengimo padarymo faktu, iš esmės teigdamas, kad jis nėra atsakingas, kadangi nuo 2025 m. gruodžio 31 d. nebevadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 505 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta administracinė atsakomybė už įstatymų įgaliotų pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą. MAĮ 33 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę atlikti pats arba pareikalauti iš kitų kompetentingų institucijų atlikti kontrolinius matavimus, kompiuterinių programų bei jų duomenų patikrinimus, materialinių vertybių inventorizaciją ir kitus faktinius tikrinimus. Mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (MAĮ 40 straipsnio 2 punktas).
Apygardos teismas, nesutikdamas su šios nutarties 3.1. punkte nurodytais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui dėl faktinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo abejonių nekilo pagrįstai. Vien tai, kad Apeliantas į bylą pateikė vienintelio akcininko sprendimą atšaukti jį iš bendrovės vadovo pareigų ir pranešimą apie socialinio draudimo pabaigą, savaime nepaneigia to, kad byloje nėra jokių duomenų apie kitą asmenį, kuriam buvo perduotos bendrovės vadovo pareigos, ar faktiškai valdžiusį bendrovę po Apelianto nušalinimo nuo pareigų ir darbo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasibaigimo. Tai, kad nesutapo Apelianto pateikti duomenys ir Juridinių asmenų registre esanti informacija apie registruotą bendrovės vadovą tiek mokesčių administratoriaus nurodymo surašymo metu, tiek administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu, tiek nutarimo priėmimo metu, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to kilo ar turėjo kilti abejonių dėl asmens, faktiškai valdžiusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvusio atsakingu už jos kasdienę veiklą bei atitinkamų institucijų įpareigojimų vykdymą. Todėl šiuo aspektu pažymėtina tai, kad Institucija neturėjo jokios pareigos paneigti neegzistuojančias abejones. Kita vertus, Apeliantas, teigdamas, kad ne jis faktiškai valdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ne jis buvo atsakingas už kasdienę jos veiklą, turėtų pateikti duomenis, patvirtinančius tokius jo argumentus. Pažymėtina, kad jau minėti pateikti Apelianto duomenys, neturint duomenų apie asmenį, kuriam faktiškai buvo perleistos Apelianto pareigos ir funkcijos, nėra laikytini pakankamais, kad būtų paneigta byloje nustatyta aplinkybė, kad Apeliantas faktiškai buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą tiek Institucijos nurodymo surašymo metu, tiek administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu, tiek nutarimo priėmimo metu.
Atsakydamas į šios nutarties 3.2. punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, ką Apeliantas laiko aiškia analize ir kaltės formos nustatymui reikšmingus įrodymus. Antai, byloje jau nustatyta, kad Institucija Apeliantą pripažino kaltu dėl ANK 505 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Nutarime ir skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl Apelianto kaltės formos, tačiau ši aplinkybė pati savaime neduoda pagrindo išvadai, kad skundžiama nutartis ir nutarimas yra neteisėti ir nepagrįsti. Atsižvelgiant į ANK 505 straipsnio 1 dalies formuluotę, matyti, kad įstatymų leidėjas dėl šioje normoje numatyto nusižengimo padarymo neišskyrė jokios kaltės formos, t. y. įstatymų leidėjo valia nebuvo išskirti šio nusižengimo padarymą tik tyčia arba tik dėl neatsargumo, todėl nagrinėjamu atveju, pagrįstai konstatavus, kad Apeliantas yra kaltas dėl ANK 505 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusižengimo padarymo, kaltės forma Apelianto veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
ANK 567 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui <...>. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-78-788/2016; 2024 m. balandžio 9 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-20-719/2024; 2024 m. birželio 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-33-976/2024; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. e2AT-54-1214/2024). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su Apelianto argumentu, kad jam buvo perkelta įrodinėjimo pareiga, atkreipia dėmesį, kad nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nereikalavo Apelianto įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad, priešingai nei teigia Apeliantas, pirmosios instancijos teismas ne įrodinėjimo pareigą jam perkėlė, o iš esmės konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių Apelianto nurodomas aplinkybes, t. y. kad nebe jis faktiškai buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, kad bendrovę faktiškai valdė jau kitas asmuo ir kt. Reikalavimas pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakomybėn traukiamo asmens nurodomas konkrečias aplinkybes, negali būti tapatinamas su įrodinėjimo pareigos perkėlimu, kadangi, kaip ir nagrinėjamu atveju, tokių įrodymų reikalavimas nėra tapatus reikalavimui įrodyti, kad asmuo nėra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Ir priešingai Apelianto argumentams, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Institucija surinko pakankamai įrodymų, kad pagrįstų Apelianto kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė išsamiai įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Apeliantas kaltu pripažintas tik įsitikinęs, kad nėra jokių abejonių dėl jo kaltės. Be to, Apelianto teiginius, kad jis po 2025 m. gruodžio 31 d. nebesinaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Mano VMI paskyra, paneigia byloje esantys įrodymai, kurių pagrindu nustatyta, jog nurodymas 2026 m. sausio 7 d. buvo patalpintas Mano VMI sistemoje, o apie paskelbtą dokumentą išsiųstas pranešimas bendrovės atstovo nurodytu elektroninio pašto adresu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bendrovės nurodyto elektroninio pašto adreso prieigą turėjo kitas asmuo, o ne Apeliantas.
Nesutikdamas su šios nutarties 3.4. punkte nurodytu apeliacinio skundo argumentu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Apelianto el. paštu (duomenys neskelbtini) Institucija 2026 m. kovo 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė kvietimą dalyvauti protokolo surašyme, tačiau byloje nėra duomenų, kad Apeliantas būtų pasinaudojęs savo teise dalyvauti protokolo surašymo metu. Minėtas protokolas surašytas Apeliantui nedalyvaujant ir Institucijos išsiųstas 2026 m. kovo 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pačiu el. paštu (duomenys neskelbtini), tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad Apeliantas būtų pasinaudojęs savo teisę pateikti paaiškinimą dėl padaryto administracinio nusižengimo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad Apeliantas buvo tinkamai informuotas apie protokolo surašymą ir protokolas jam buvo įteiktas taip pat tinkamai, todėl visiškai nepagrįsti Apelianto argumentai, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) naudojasi ne Apeliantas, o kitas asmuo, byloje nėra. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista Apelianto teisė į gynybą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstus nutarties 3.5. punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei Apelianto atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudos dydžio, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Apeliantas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo padarymo, todėl nebuvo pagrindo mažinti jam paskirtą baudą, kadangi šios aplinkybės, remiantis ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra atsakomybę lengvinančios, ir, jų nesant, nebuvo pagrindo švelninti Apelianto atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas ir šioje dalyje, vadovaudamasis įstatymu, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą nemažinti baudos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog tokiu būdu buvo pabloginta Apelianto padėtis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
I. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. birželio 11 d. nutarties atmesti. Šis nutartis galutinė ir neskundžiama.