Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktus ir nuteistas 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalis – 1 (vienas) mėnuo laisvės atėmimo ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas A. B. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 21 d. iki 2025 m. gruodžio 21 d., bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį bei suėmimo laikas nuo nuosprendžio paskelbimo iki jo vykdymo pradžios.

Kardomoji priemonė – suėmimas – paskirta nuosprendžiu ir palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš nuteistojo A. B. priteista nukentėjusiesiems A. B. ir L. G. po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo; Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos iš nuteistojo A. B. priteista 8 675,88 Eur turtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartimi A. B. prašymas tenkintas ir leista pradėti vykdyti nuosprendžiu nuteistajam A. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtos bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Skiriant bausmę, visoms bausmei individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto. Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Atkreiptinas dėmesys, jog teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021, 13 punktas; 2023 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-489/2023, 7 punktas; 2024 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024, 13 punktas).

Už BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo 2 iki 12 metų. Panevėžio apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose, padarymą nuteistajam A. B. paskyrė 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo gynėjas teigia, kad A. B. paskirta bausmė yra per griežta ir, motyvuodamas mažu nuteistojo pavojingumu, teigiamu jo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo bei neteisingai pirmosios instancijos teismo įvertintomis aplinkybėmis, reikšmingomis skiriant bausmę, prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir A. B. paskirtą bausmę sušvelninti – nustatyti laisvės atėmimo bausmės dydį žymiai mažesnį nei bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, A. B. asmenybę, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, buvusius teistumus bei ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, nenustatė, kad nuteistajam A. B. paskirta bausmė būtų per griežta ir prieštarautų teisingumo bei proporcingumo principams.

Šioje byloje nustatyta, kad A. B. padarė vieną baigtą, tyčinę smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką (BK 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktai), priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), t. y. sunkiai sutrikdė sveikatą dviem žmonėm – savo sūnui A. B. ir L. G.. Vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį matyti, kad nuteistasis A. B. buitiniu peiliu nukentėjusiajam A. B. dūrė mažiausiai 5 kartus į pakaušį, kaklą, kairį petį, krūtinę, nugarą, padarydamas plaučių sužalojimą su kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Taip pat nuteistasis konflikto metu puolė kambaryje buvusią nukentėjusiąją L. G., jai bandant apginti nukentėjusįjį A. B., suduodamas ne mažiau 6 kartus peiliu į plaštaką, nugarą, pilvą, kairį žastą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai plaučių ir taukinės sužalojimą su kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Dėl šių veiksmų abiem nukentėjusiesiems buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo nustatytą motyvą, kad konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų – nuteistajam supykus dėl sūnaus išsakytų nuoskaudų, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad šioje byloje bausmės individualizavimui reikšminga aplinkybė – tarpusavio nesutarimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo pirmosios instancijos teismo buvo konstatuoti remiantis L. G. parodymais. Nukentėjusioji L. G. viso proceso metu aiškiai nurodė, kad nuteistasis A. B. paėmė peilį ir dūrė nukentėjusiajam į kaklą ir į nugarą iš karto po to, kai A. B. prisiminė vaikystės nuoskaudas dėl to, kad nebuvo augintas tėvo (t. 1, b. l. 49–52, 53–55; t. 3, b. l. 6). Taigi fizinis smurtas, sekęs netrukus po išsakytų priekaištų tėvui, neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą konflikto priežastį. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai nustatyto motyvo vertintini kaip deklaratyvūs, siekiant kuo labiau pateisinti nuteistojo smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Kaip matyti, nuteistasis A. B. iš tiesų nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę, davė paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių, savo veiksmus vertino kritiškai ir dėl to, kas įvyko, gailisi. Šie nuteistojo veiksmai ir elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir pagrįstai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ne tik nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti, bet ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką A. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Ši aplinkybė teisėjų kolegijai taip pat nekelia abejonių, kadangi ir pats nuteistasis pripažino, kad alkoholis prisidėjo prie neadekvataus situacijos vertinimo. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, ne tik teisingai nustatė atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, tačiau įvertino ir jų santykį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nors nuteistojo A. B. neblaivumo būsena (netrukus po įvykio nustatytas 4,01 promilių girtumas) buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios nuteistasis neadekvačiai suvokė susiklosčiusią situaciją, tačiau nustatytas smurto intensyvumas, suduodant daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias abiejų nukentėjusiųjų kūno vietas, pasitelkus įrankį – peilį, kurio ašmenų ilgis siekė net 11,4 cm, o geležtės plotis (ties pakote) – 2,8 cm, nesudaro pagrindo A. B. veiką vertinti kaip mažiau pavojingą. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nuteistasis A. B., net ir matydamas sunkiai sužalotus nukentėjusiuosius, jų sveikatos būkle nesidomėjo ir nesiėmė jokių veiksmų skubiai suteikti būtinąją pagalbą. Priešingai, pateiktas byloje Bendrojo pagalbos centro įrašas patvirtina, kad į įvykio vietą greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta pačios nukentėjusiosios L. G. iniciatyva (t. 1, b. l. 91–92). Be to, įvykio metu stipriai apsvaigę nuo alkoholio buvo ir abu nukentėjusieji, tačiau pastarieji jokių smurtinių ar kitų provokuojančių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko, o A. B. savo smurtinių veiksmų nenutraukė net ir po to, kai L. G. bandė apginti nuteistojo sūnų. Taigi toks nuteistojo elgesys rodo ypatingą jo abejingumą tiek savo veiksmams, tiek dėl jų kilusiems padariniams ir leidžia daryti išvadą, kad tik dėl laiku suteiktos pagalbos buvo išvengta sunkesnių padarinių – nukentėjusiųjų mirties. Kitaip tariant, nuteistojo A. B. atlikti veiksmai atitinka rūšinį šios nusikalstamos veikos pavojingumą, o jo nustatytas girtumo laipsnis negali būti vertinamas kaip išskirtinė aplinkybė, dėl kurios būtų pagrindas manyti, jog nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

Priešingos išvados neleidžia daryti ir nuteistojo A. B. asmenybės charakteristika. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmą kartą nuteistasis A. B. nusikalto būdamas 25 metų amžiaus ir nuo to laiko darė vis naujus nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. B. anksčiau buvo teistas ne 11 kartų, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 10 kartų (2012 m. prokuroro nutarimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius). Kaip matyti, absoliuti dauguma teistumų (9 iš 10) yra susiję su smurtiniu elgesiu prieš artimuosius bei kitus asmenis, sukeliant jiems fizinį skausmą arba nežymiai sutrikdant jų sveikatą. Visa tai rodo, kad ankstesnės nuteistajam paskirtos bausmės bei taikytos poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, jokių teigiamų išvadų iš ankstesnio savo nusikalstamo elgesio nuteistasis nepadarė, savo elgesio teigiama linkme nekeitė ir toliau nesilaikė įstatymo reikalavimų bei visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Priešingai, atlikus bausmę, nuteistasis analogišku būdu, dažniausiai apsvaigęs nuo alkoholio, toliau vartojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis, įskaitant ir nukentėjusiąją L. G.. Be to, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuojamą nusikaltimą nuteistasis A. B. padarė esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys ne tik kartojasi, bet ir sunkėja, o tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad iš praeities klaidų nuteistasis nepasimokė, jokių pastangų keisti savo gyvenimo būdą nedėjo, kol galiausiai padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį dviejų žmonių – sūnaus ir buvusios sugyventinės sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi šios aplinkybės, net ir įvertinus nuteistojo nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų, taip pat niekaip neleidžia nuteistojo asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingos.

Pažymėtina, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiųjų bei visuomenės interesai. Kitaip tariant, negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikalstamos veikos ir bausmės paskirčiai. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi visas prieš tai aptartas aplinkybes, nesuteikdama nė vienai prioritetinės reikšmės, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, į kurias, be kita ko, atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pakankamo pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmės dydį. Sprendimas paskirti A. B. švelnesnę bausmę nagrinėjamoje situacijoje būtų neteisingas, neatitiktų nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumo ir rodytų, kad valstybės pasitikėjimu, praeityje skiriant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmes, gali būti piktnaudžiaujama. Todėl nuteistojo gynėjo prašymas suvelninti nuteistajam A. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo ir bausmių subendrinimo

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, Panevėžio apygardos teismas, bendrindamas šiuo nuosprendžiu A. B. paskirtą 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 4 mėnesiams už 2025 m. liepos 14 d. nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovavosi BK 63 straipsnio 9 dalimi ir A. B. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams 7 mėnesiams, įskaitydamas bausmę, iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistojo skirtingais nuosprendžiais padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. Šiuo nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktus už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, ankstesniu Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už nesunkaus nusikaltimo padarymą.

Teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad pavojingumu labai skiriasi skirtingos nusikalstamų veikų rūšys, t. y. nusikaltimai nuo baudžiamųjų nusižengimų, o nusikaltimai vieni nuo kitų labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas. Tačiau sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, bet įvertinti ir konkrečių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020, 12 punktas). Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-511/2018, 7 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad A. B. padaryti nusikaltimai iš tiesų priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (labai sunkus nusikaltimas ir nesunkus nusikaltimas), konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų dėl pasirinkto bausmių bendrinimo būdo, tačiau skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes pagrįstai subendrino taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą. Nuteistojo A. B. padarytus nusikaltimus, nustatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose ir 140 straipsnio 1 dalyje, laikyti labai besiskiriančiais pagal pavojingumą nėra pagrindo. Nustatyta, kad abu nusikaltimai yra smurtiniai, fizinis smurtas abiem atvejais, be kita ko, panaudotas prieš tą pačią nukentėjusiąją L. G., tiek vienu, tiek kitu atveju kilo iš esmės panašūs padariniai – buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. B. abi smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, kuriomis kėsintasi į nukentėjusiųjų sveikatą, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, praėjus vos keliems mėnesiams nuo fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. Pažymėtina, kad anksčiau nuteistasis taip pat ne kartą teistas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją L. G. bei kitus asmenis. Taigi nors nuteistojo veiksmais šioje byloje nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai atitinka skirtingo masto sveikatos sutrikdymus, tačiau padaryti sveikatos sutrikdymai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/1A-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nurodytą sužalojimų sunkumo klasifikaciją yra gretimos kategorijos. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai už padarytą nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, A. B. paskyrė taip pat tos pačios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes pagrįstai subendrino taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalį ir parinkdamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pažymėtina, kad bausmės subendrinimo būdo parinkimas be konkrečios nuorodos į kitas BK 63 straipsnio nuostatas, nelaikytinas esmine klaida ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį, kadangi iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, jog bausmės buvo subendrintos vadovaujantis ne tik BK 63 straipsnio 9 dalimi, bet ir BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a : Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.