Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-887-467/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-15
Bylos Nr.: e2-887-467/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00355-2026-8
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjas: Alma Urbanavičienė
Kreditorius: TAR2 ir uždarosios akcinės bendrovės „Ladavas“
Trečiasis asmuo: „Ladavas“, „Goldera“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Suinteresuotas asmuo: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, TAR2, "Gelvora", "Aemulus"
Ieškovas: "Swedbank"
Atsakovas: Bankrutavusi individuali įmonė „Tik rytoj“

Kategorijos

3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
3.4.4.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-887-467/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00355-2026-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 15 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorių TAR2 ir uždarosios akcinės bendrovės „Ladavas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos (kreditorės) akcinės bendrovės „Swedbank“ skundas dėl 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo atsakovės bankrutuojančios individualios įmonės ,,Tik rytoj“ bankroto byloje, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Goldera“, uždaroji akcinė bendrovė „Ladavas“, TAR2 ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi individualios įmonės (toliau – IĮ) „Tik rytoj“ (toliau – ir įmonė, atsakovė) kreditorių susirinkimo sprendimu neribotos civilinės atsakomybės asmeniui „Tik rytoj“ iškelta bankroto byla neteismine tvarka. Nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Idolus“.

IĮ „Tik rytoj“ 2026 m. kovo 12 d. įvykusiame kreditorių susirinkime kreditoriai priėmė sprendimą dėl tolesnės įmonės turto pardavimo laisvame pardavime tvarkos, t. y sumažinti nekilnojamojo turto – žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas) pardavimo kainą 50 000 Eur (iki 3 910 000 Eur) ir tokiomis sąlygomis turtą pardavinėti dar 4 mėn., o nepavykus turto parduoti per 4 mėn. – turto pardavimo kainą mažinti 50 000 Eur kas 4 mėn. automatiškai (be atskiro kreditorių sprendimo).

Šalies argumentai

Pareiškėja (kreditorė) akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“ (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės IĮ „Tik rytoj“ 2026 m. kovo 12 d. įvykusio kreditorių susirinkimo sprendimą ir patvirtinti tokią AB „Swedbank“ įkeisto, V. R. ir I. R. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo tvarką bei kainas IĮ „Tik rytoj“ bankroto procese: a) turtą, kaip vieną kompleksą, parduoti varžytynėse; nustatyti pradinę turto pardavimo kainą pirmosiose varžytynėse – 3 168 000 Eur (t. y. 80 proc. turto vertės – 3 960 000 Eur); nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, nustatyti pradinę turto pardavimo kainą antrosiose varžytynėse – 2 376 000 Eur (t. y. 60 proc. turto vertės); b) nustatyti kainų didinimo intervalą varžytynėse – 1 000 Eur; c) nepardavus turto antrosiose varžytynėse, įpareigoti IĮ „Tik rytoj“ nemokumo administratorę per 3 dienas nuo antrųjų varžytynių pabaigos kreiptis į UAB „Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas dėl turto rinkos vertės nustatymo; d) atlikus turto vertinimą, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo turto įvertinimo ataskaitos gavimo dienos, šaukti kreditorių susirinkimą tolesnei turto kainai ir pardavimo tvarkai nustatyti.

Pareiškėja nurodė, kad ne teismo tvarka bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ 2025 m. birželio 6 d. susirinkime nuspręsta kreditorei AB „Swedbank“ įkeistą turtą pardavinėti laisvo pardavimo būdu už kreditorių nustatytą 3 960 000 Eur kainą, apie pardavimą skelbiant 4 mėn. nemokumo administratorės UAB „Idolus“ įgalioto asmens R. J. pasirinktose nemokamose internetinėse svetainėse; turto nepardavus per 4 mėn., ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos nustatymo. AB „Swedbank“ 2026 m. vasario 13 d. gavo IĮ „Tik rytoj“ nemokumo administratorės pranešimą dėl šaukiamo kreditorių susirinkimo. Kadangi nuo 2025 m. birželio 6 d. turto pardavimas buvo nesėkmingas, AB „Swedbank“ prašė į šaukiamo susirinkimo darbotvarkę įtraukti siūlymą turtą pardavinėti viešose varžytynėse, nustatyti 80 proc. jo vertės pradinę pardavimo kainą – 3 168 000 Eur, nepardavus pirmosiose varžytynėse, nustatyti 60 proc. jo vertės pardavimo kainą – 2 376 000 Eur antrosiose varžytynėse. Bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. vykusiame susirinkime iš esmės tik su IĮ „Tik rytoj“ dalyviais susijusių asmenų balsais nusprendė nepritarti tokiam pardavimui ir pritarė IĮ „Tik rytoj“ dalyvės I. R. pasiūlytam sprendimo projektui – tęsti pareiškėjai įkeisto turto pardavimo procesą, pardavinėjant jį laisvo pardavimo būdu, apie pardavimą skelbiant 4 mėn. nemokumo administratorės pasirinktose nemokamose internetinėse svetainėse.

Pareiškėjos vertinimu, toks kreditorių susirinkimo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes skirtas užtikrinti, kad V. R. ir I. R. nuosavybės teise priklausantis turtas būtų kuo ilgiau neparduotas, o IĮ „Tik rytoj“ bankroto procesas, kuris vyksta nuo 2019 m. lapkričio 28 d., būtų tęsiamas ir vilkinamas neribotą laiką. Įprastai būtent turto pardavimas varžytynėse leidžia užtikrinti, kad jis bus parduotas už didžiausią galimą kainą. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) normos dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo tvarkos yra imperatyvios, todėl negali būti pakeistos kreditorių ar kitų asmenų sprendimu. Nagrinėjamu atveju, spręsdami dėl IĮ „Tik rytoj“ turto pardavimo, kreditoriai nesivadovavo JANĮ principais ir normomis, nesilaikė draudimo nepažeisti imperatyvių teisės normų. Kreditoriai nusprendė dėl turto pardavimo laisvu pardavimu, apie tai skelbiant nemokamose interneto svetainėse, nors toks pardavimas metus laiko nedavė rezultatų, o nemokumo administratorė nepateikė duomenų apie bent vieną susidomėjusį turto pirkėją. Nėra galimybių patikrinti, kiek potencialių pirkėjų susidomėjo turto pardavimu, ar jiems buvo suteikta galimybė turtą apžiūrėti ir kokia informacija apie turtą buvo suteikta.

Pareiškėja pabrėžė, kad IĮ „Tik rytoj“ bankroto procese nuolat kyla ginčai tarp kreditorių, teismuose nagrinėta ne viena byla pagal AB „Swedbank“ skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų, kurie beveik visi ar kai kurie buvo teismų pripažinti negaliojančiais. Bankroto procesas vykdomas pažeidžiant sąžiningo ir greito neteisminės bankroto bylos proceso principus, toks procesas yra neefektyvus, negalima tikėtis, kad turto pardavimo klausimai bus išspręsti be proceso vilkinimo, todėl nustatytina pareiškėjos siūloma turto pardavimo tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu ir panaikino likviduojamos dėl bankroto IĮ „Tik rytoj“ 2026 m. kovo 12 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą 1-ju darbotvarkės klausimu dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo būdo ir tvarkos nustatymo; nustatė pareiškėjai AB „Swedbank“ įkeisto, V. R. ir I. R. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo tvarką IĮ „Tik rytoj“ bankroto procese: turtą parduoti varžytynėse; nustatyti pradinę turto pardavimo kainą pirmosiose varžytynėse – 3 960 000 Eur (t. y. 100 proc. turto vertės); nustatyti kainų didinimo intervalą varžytynėse – 1 000 Eur; nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, nustatyti pradinę turto pardavimo kainą antrosiose varžytynėse – 3 168 000 Eur (t. y. 80 proc. turto vertės); nepardavus turto antrosiose varžytynėse, nustatyti pradinę turto pardavimo kainą trečiosiose varžytynėse –2 376 000 Eur (t. y. 60 proc. turto vertės); įpareigoti IĮ „Tik rytoj“ nemokumo administratorę per 3 dienas nuo trečiųjų varžytynių pabaigos kreiptis į nepriklausomą nekilnojamojo turto vertintoją (vertinimo įmonę) dėl turto rinkos vertės nustatymo, o atlikus turto vertinimą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo turto įvertinimo ataskaitos gavimo dienos, šaukti kreditorių susirinkimą tolesnei turto pardavimo tvarkai ir kainai nustatyti.

Teismas nurodė, kad vien tai, jog kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. susirinkime nusprendė turtą pardavinėti ne iš varžytynių, o pasinaudoti bendrosios nekilnojamojo turto pardavimo būdo taisyklės išimtimi, savaime ir a priori (iš anksto) nesuponuoja imperatyvių teisės normų pažeidimo, kadangi juridinio asmens bankroto procese nekilnojamojo turto realizavimas ne varžytynėse, o kitais būdais ir formomis, kaip toks, yra leistinas.

Tačiau teismas turėjo pakankamą pagrindą įžvelgti pareiškėjos skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo prieštaravimą didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio principams, o taip pat imperatyviai JANĮ 90 straipsnio 2 dalies normai dėl pasinaudojimo nekilnojamojo turto pardavimo ne iš varžytynių išimtimi.

Iš IĮ „Tik rytoj“ bankroto proceso ne teismo tvarka eigos matyti, kad vykdant 2025 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo ir pardavinėjant jį už pradinę 3 960 000 Eur kainą, apie tai skelbiant viešai internetinėse svetainėse www.alio.lt, www.sutarta.lt , www.aruodas.lt, turtas nebuvo parduotas. Tai rodo, kad toks turto pardavimo būdas nepasiteisino, buvo neefektyvus, nenaudingas ir nedavė rezultatų. Byloje nėra įrodymų apie tai, ar iš viso buvo ir kiek buvo susidomėjusių turtu asmenų, kiek jų turtą apžiūrėjo, kokius pasiūlymus pateikė, kokia informacija apie turtą jiems buvo suteikta ir pan.

Skundžiamu nutarimu patvirtintoje turto pardavimo tvarkoje nėra pagrįsta, kaip šis, nepasiteisinęs turto pardavimo būdas, kurio taikymui (pasiteisinimui) įvertinti kreditoriai buvo nustatę atitinkamą terminą, ir toliau gali suteikti didesnės naudos kreditoriams nei turto pardavimas iš varžytynių ir kodėl varžytynių vengiama, nenorima. Tikroji įmonei priklausančio turto kaina bus aiški potencialiems pirkėjams varžantis dėl parduodamo turto: paklausaus ir vertingo turto kaina bus didinama (didės), o jeigu potencialūs pirkėjai varžytynėse nedalyvaus, tai rodys apie nustatytą per didelę turto kainą, kuri turės būti mažinama.

2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime nustatyta turto pardavimo tvarka ir būdas iš esmės reiškia beveik prieš metus nustatytos ir neefektyvios tvarkos tęsimą neapibrėžtam laikui, toliau vilkinant ir taip itin ilgą nemokumo procesą. Per beveik 7 metus nepavyko net iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimų. IĮ „Tik rytoj“ nemokumo procese eilę metų tarp kreditorių kyla ginčai, kurie sprendžiami teismo tvarka, ir dalis kreditorių susirinkimuose priimtų I. R. bei jai pritariančių kreditorių (UAB „Gelvora“, UAB „Ladavas“ ir kt.) balsų dauguma nutarimų teismo pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms.

Teismas konstatavo, kad 2026 m. kovo 12 d. IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkime priimtas sprendimas dėl tolesnės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir būdo prieštarauja imperatyviai JANĮ 90 straipsnio 2 dalies normai, nustatančiai nekilnojamojo turto pardavimo ne iš varžytynių sąlygas, imperatyviems JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintiems nekilnojamojo turto pardavimo – didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio principams. Šiuo sprendimu buvo pažeistos prieš jį balsavusių kreditorių teisės ir teisėti interesai JANĮ 55 straipsnio 4 dalies prasme, todėl minėtas sprendimas pripažįstamas negaliojančiu ir panaikinamas.

Teismo vertinimu, yra pagrindas nustatyti pareiškėjos AB „Swedbank“ siūlomą, kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI) palaikomą, su tam tikromis variacijomis (pradinės turto pardavimo kainos prasme, visiems dalyvaujantiems byloje asmenims vieningai sutinkant ir teikiant teismui įrodymus dėl nekilnojamojo turto pardavimo rinkos augimo, kainų kilimo ir pan.), turto pardavimo tvarką.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliantė (kreditorė) I. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos AB „Swedbank“ skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

2026 m. kovo 12 d. susirinkime kreditoriai priėmė sprendimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos (laisvoje rinkoje) – mažinti kainą 50 000 Eur. Sprendimas dėl turto pardavimo būdo 2026 m. kovo 12 d. susirinkime nebuvo priimtas. Sprendimą dėl turto pardavimo būdo kreditoriai priėmė 2025 m. birželio 6 d. susirinkime, o 2026 m. kovo 12 d. susirinkime tik nusprendė tęsti turto pardavimą tokiu būdu, kurį teismas jau įvertino ir konstatavo kaip teisėtą.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama nutartimi paneigta neteisminio bankroto proceso esmė ir įstatyme įtvirtinta kreditorių susirinkimo kompetencija, nes teismas ne tik panaikino kreditorių daugumos priimtą sprendimą, bet ir už kreditorius priėmė jų kompetencijai priskirtą sprendimą. Teismo motyvai nepagrindžia būtinumo už kreditorius nuspręsti dėl turto pardavimo būdo, kuris nėra ginčo dalykas. Teismo nustatyta turto pardavimo tvarka yra palanki tik pareiškėjai AB „Swedbank“, tačiau ji pažeidžia kitų kreditorių interesus. Pardavinėti turtą laisvame pardavime kreditoriai nusprendė 2025 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkime, toks kreditorių susirinkimo sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas. Teismas, spręsdamas pareiškėjo skundą, jį gali nagrinėti tik skundžiamo kreditorių sprendimo ribose – tik dėl laisvo pardavimo organizavimo tvarkos, bet ne dėl paties laisvo pardavimo fakto, kuris buvo patvirtintas 2025 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkime. Skundžiama nutartimi, ne tik panaikindamas kreditorių balsų dauguma priimtą nutarimą, bet ir išspręsdamas jų kompetencijai priskirtą turto pardavimo tvarkos nustatymo klausimą, teismas viršijo savo įgaliojimus.

Teismas nutartimi priėmė kardinaliai priešingą sprendimą nei iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis priėmė Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2514-603/2025. Keturių mėnesių laikas yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad teismas galėtų daryti priešingą išvadą nei padaryta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ir būtų galima nuspręsti, jog tolesnis turto pardavimas laisvo pardavimo būdu yra neracionalus ar neefektyvus, vilkinantis bankroto procesą, pažeidžiantis kreditorių mažumos teises ir t. t. Toks laikotarpis yra per trumpas atsižvelgiant į turto specifiką, t. y. prabangus, didelio ploto, beveik 4 mln. Eur rinkos vertės gyvenamasis namas su žemės sklypu prabangiame Vilniaus rajone. Teismas neįvertino, kad laisvo pardavimo būdu turtas buvo pardavinėjamas tik 4 mėn., nepagrįstai šį terminą įvertino kaip ilgą.

2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime kreditoriai sprendimą toliau pratęsti turto pardavimą laisvo pardavimo būdu priėmė reikšminga (61,24 proc.) balsų dauguma (UAB „Ladavas“, I. R., UAB „Goldera“), o alternatyvus pasiūlymas – turtą pardavinėti varžytynėse – sulaukė tik 38,24 proc. balsų palaikymo (AB „Swedbank“, VMI), t. y. tų kreditorių, kurie turi pirmenybės teisę į skolos atgavimą lyginant su kitais kreditoriais. AB „Swedbank“, skirtingai nei kiti kreditoriai, yra suinteresuota kuo greitesniu ir mažesne nei rinkos kaina turto pardavimu, kadangi pareiškėjos reikalavimas bet kuriuo atveju bus patenkintas 100 proc., o kitų kreditorių reikalavimų patenkinimas priklauso nuo to, kokiu būdu (laisvoje rinkoje ar varžytynėse), už kokią kainą ir kaip greitai turtas bus parduotas. Kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. susirinkime priėmė sprendimą pratęsti turto pardavimą laisvo pardavimo būdu (sumažinant turto pardavimo kainą), nes pirmieji 4 mėn. yra per trumpas laikas, kad būtų galima teigti, jog toks turto pardavimo būdas yra netinkamas. Nepaisant to, teismas nutartimi prioritetą suteikė ne kreditorių balsų dauguma priimtam sprendimui, o vienam kreditoriui, kurio padėtis bankroto procese yra privilegijuota kitų kreditorių atžvilgiu.

2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimui kreditorė I. R. pateikė papildomus argumentus, kodėl naudinga pratęsti kreditorių 2025 m. birželio 6 d. susirinkime nustatytą turto pardavimo tvarką – per 4 mėn. atsirado 2 pirkėjai; sandoriai neįvyko dėl objektyvių priežasčių (netinkamo išplanavimo, kaimynystės), o ne dėl per didelės kainos; pirkėjų susidomėjimas rodo, kad kaina atitinka rinką, todėl tikslinga ją mažinti tik 50 000 Eur (iki 3 910 000 Eur), neatliekant naujo vertinimo; pardavimo skelbimas sulaukė didelio susidomėjimo, o nekilnojamojo turto rinka ir prabangaus būsto kainos auga; 4 mėn. nekilnojamojo turto pardavimo ir kainos mažinimo intervalas yra optimalus, jį trumpinti nėra pagrindo, kadangi prabangaus nekilnojamojo turto pardavimas negali įvykti greitai.

Kreditorė I. R. yra didžiausia atsakovės kreditorė, turto bendraturtė. Jeigu turto pardavimo kaina būtų nustatyta kuo mažesnė, būtų pažeisti kreditorės I. R., kaip didžiausios kreditorės ir turto bendraturtės, interesai.

Turto pardavimą vykdo nemokumo administratorė, kuriai kreditoriai pavedė atlikti konkrečius veiksmus (skelbti apie turto pardavimą ir t. t.). Abejoti nemokumo administratorės kompetencija, nešališkumu, objektyvumu nėra pagrindo. Pareiškėja AB „Swedbank“ nepateikė įrodymų, kad nemokumo administratorės prašė pateikti informaciją apie turto pardavimą, o nemokumo administratorė tokią informaciją pateikti atsisakė. Teismo motyvas, kad nepateikti įrodymai, kiek asmenų buvo atvykę apžiūrėti turtą ir pan., iš esmės reiškia neįmanomos įvykdyti įrodinėjimo naštos užkėlimą tiek nemokumo administratorei, tiek ir apeliantei. Toks reikalavimas reikštų, kad nemokumo administratorė ir (ar) namo savininkai turėjo nufotografuoti turtą apžiūrėti atvykusius asmenis, o tai būtų nesuderinama su jų interesais.

Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2023, nagrinėdamas pareiškėjos AB „Swedbank“ skundą, pareiškėjos motyvą dėl tariamo bankroto proceso vilkinimo įvertino, atmetė ir konstatavo, kad AB „Swedbank“ objektyviais duomenimis nepagrindė, kokiais veiksmais pasireiškia piktnaudžiavimas neteisminio bankroto institutu, o apsiribojo tik subjektyviu situacijos vertinimu. Nė vienas kitas atsakovės kreditorius nėra padavęs tiek skundų, kiek AB „Swedbank“. Atsakovės bankroto procesas, jeigu ir yra užsitęsęs, tai tik dėl pareiškėjos veiksmų.

Nesutarimų ir ginčų tarp kreditorių bankroto procese nėra. Teismo užuomina, kad dalis kreditorių nuolat pritaria kreditorei I. R., neatitinka tikrovės. UAB „Gelvora“ kreditorių susirinkimuose paprastai nedalyvauja (nedalyvavo ir 2026 m. kovo 12 d. susirinkime); UAB „Ladavas“ balsuoja savo nuožiūra – balsavo tiek kaip kreditorė I. R., tiek kitaip nei kreditorė I. R.. UAB „Ladavas“ yra balsavęs taip pat kaip ir AB „Swedbank“. Teismo motyvas, kad kreditorės I. R. ir jai pritariančių kreditorių balsais priimami sprendimai vėliau pripažįstami neteisėtais, negaliojančiais ir prieštaraujančiais imperatyvioms normos yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.

Šalies argumentai

Apeliantė (kreditorė) UAB „Ladavas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos AB „Swedbank“ skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, turintys 99,47 proc. visų balsų. Pareiškėjos AB „Swedbank“ skundžiamas nutarimas priimtas 61,24 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių balsų dauguma. Kreditorės AB „Swedbank“ skundas ir skundžiama nutartis reiškia kreditorių daugumos valios paneigimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad parduodamas turtas yra įkeistas pareiškėjai AB „Swedbank“, kurios patvirtintas reikalavimas bankroto procese sudaro 960 640,38 Eur (33,53 proc. visų reikalavimų), o bendra visų kreditorių patvirtintų reikalavimų suma – 2 864 870,22 Eur. AB „Swedbank“ padėtis bankroto procese skiriasi nuo kitų kreditorių: kreditorė AB „Swedbank“ yra suinteresuota kuo greitesniu turto pardavimu, kadangi jos, kaip hipotekos kreditorės, reikalavimas bankroto procese bus tenkinamas pirmąja eile ir bus patenkintas bet kuriuo atveju. Tuo tarpu kitų kreditorių reikalavimų patenkinimas priklauso nuo to, už kokią kainą turtas bus parduotas.

Kreditorė UAB „Ladavas“ linkusi palaukti ilgesnį laiką, tačiau atgauti visą skolą (patvirtintas reikalavimas sudaro 621 676,41 Eur). Prabangus, didelio ploto gyvenamasis namas ir žemės sklypas prabangiame Vilniaus rajone turi ribotą pirkėjų ratą ir turtas objektyviai negali būti parduotas greitai – per 4 mėn.

Priešingai negu nurodė teismas, bankroto procese nėra susiformavusių kreditorių grupių, kurios balsuotų suderintai. Teismo paminėta UAB „Gelvora“ kreditorių susirinkimuose paprastai nedalyvauja, o UAB „Ladavas“ balsuoja įvairiai. Kreditorių balsų dauguma priimti sprendimai daugeliu atvejų nebuvo nei panaikinti, nei pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms normoms. Teismas nenurodė, kokiais kreditorių susirinkimo nutarimais remiasi.

Bankrutavusio juridinio asmens turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas, panaikindamas kreditorių susirinkimo nutarimą ir nustatydamas turto pardavimo tvarką ir kainą, paneigė įstatyme kreditorių susirinkimui nustatytą kompetenciją.

Teismo motyvai dėl būtinybės įsikišti į bankroto procesą ir už kreditorių susirinkimą nuspręsti jų kompetencijai įstatymo priskirtą klausimą yra nepagrįsti. Nutartyje nurodytos aplinkybės neturi sąsajos su situacija nagrinėjamoje byloje. Bankroto proceso metu parduodamas ne bankrutuojančios įmonės, o bankrutuojančios įmonės dalyviui (savininkui) – V. R. ir jo sutuoktinei I. R. priklausantis turtas, todėl nepriklausomai nuo to, kokia yra ar ateityje gali tapti parduodamo turto vertė, tai neturi ir negali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumui (nemokumui).

Atsiliepimas

Pareiškėja (kreditorė) AB „Swedbank“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo netenkinti kreditorių UAB „Ladavas“ ir I. R. atskirųjų skundų ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius pagrindinius atsikirtimus:

Spręsdami dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo, kreditoriai privalo vadovautis JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo bankroto procese principais, nepažeisti imperatyvių teisės normų, atsižvelgti į bankroto proceso paskirtį ir tikslus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių teisės ir įstatymų saugomi interesai. Prie šių imperatyviųjų teisės normų priskirtina ir JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka dėl turto pardavimo iš varžytynių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai pripažino, kad skundžiamo kreditorių susirinkimo sprendimas prieštaravo didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio principams, o taip pat imperatyviai JANĮ 90 straipsnio 2 dalies normai dėl pasinaudojimo nekilnojamojo turto pardavimo ne iš varžytynių išimtimi. Turtas nebuvo parduotas, tai rodo, kad įkeisto turto pardavimo būdas – skelbiant apie pardavimą tik interneto svetainėse – nepasiteisino. Byloje nėra įrodymų, ar buvo ir kiek susidomėjusių įkeistu turtu asmenų. Nei nemokumo administratorė, nei apeliantai nepagrindė, kaip toks nepasiteisinęs turto pardavimo būdas ir toliau gali suteikti didesnės naudos kreditoriams nei įkeisto turto pardavimas iš varžytynių ir kodėl varžytynių yra vengiama. Kreditorių 2026 m. kovo 12 d. susirinkime balsų dauguma nustatyta tolesnė turto pardavimo tvarka ir būdas iš esmės reiškia jau ankščiau, beveik prieš metus buvusios nustatytos ir neefektyvios tvarkos tęsimas neapibrėžtam laikotarpiui, toliau vilkinant ir taip itin ilgą nemokumo procesą.

Teismas pagrįstai pripažino, o apeliantai nepaneigė, kad spręsdami dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo pagal nemokumo administratorės pasiūlymą, kreditoriai nesivadovavo JANĮ 85 ir 90 straipsniuose įtvirtintais turto pardavimo bankroto procese principais, nesilaikė draudimo nepažeisti imperatyvių teisės normų, atsižvelgti į bankroto proceso paskirtį ir tikslus. Turto pardavimas varžytynėse leidžia užtikrinti, kad turtas bus parduotas už didžiausią galimą kainą, turto pardavimas bus objektyvus ir atitinkantis visų kreditorių interesus bei JANĮ nuostatas. Turto pardavimas varžytynių būdu naudingesnis kreditoriams tiek kainos, tiek skaidrumo ir viešumo prasme.

Atsiliepimas

Kreditorė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ji 2026 m. kovo 12 d. įvykusiame IĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkime balsavo „už“ AB „Swedbank“ siūlomą sprendimo projektą Nr. 2. Turto pardavimas varžytynių būdu yra naudingesnis kreditoriams kainos, skaidrumo ir viešumo prasme.

Atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo klausimą dėl kreditorių I. R. ir UAB „Ladavas“ atskirųjų skundų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nemokumo administratorė pažymi, kad 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimas buvo sušauktas ir sprendimai jame priimti laikantis JANĮ nustatytos tvarkos, o kreditorių daugumos valia išreikšta teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju kreditorių atskirieji skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos AB „Swedbank“ skundas dėl įmonės 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo panaikinimo.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

IĮ „Tik rytoj“ 2019 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimu neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui iškelta neteisminė bankroto byla.

AB „Swedbank“ yra bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditorė, kurios finansinių reikalavimų įvykdymas užtikrintas V. R. ir I. R. nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimu.

Bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditorių 2025 m. birželio 6 d. susirinkime buvo nuspręsta AB „Swedbank“ įkeistą turtą pardavinėti už kreditorių susirinkimo nustatytą 3 960 000 Eur kainą laisvo pardavimo būdu, apie pardavimą skelbiant 4 mėn. nemokumo administratorės UAB „Idolus“ įgalioto asmens R. J. pasirinktose nemokamose internetinėse svetainėse. Nekilnojamojo turto nepardavus per 4 mėn., ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos nustatymo.

Vilniaus apygardos teismas įvertino 2025 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo sprendimą turtą pardavinėti laisvo pardavimo būdu ir konstatavo, kad kreditorių nustatyta turto pardavimo tvarka neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia kreditorių interesų (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2514-603/2025). Nutartis yra įsiteisėjusi.

Bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. susirinkime nusprendė nepritarti AB „Swedbank“ įkeisto turto pardavimui varžytynėse ir pritarė bankrutuojančios IĮ „Tik rytoj“ kreditorės I. R. pasiūlytam sprendimo projektui – tęsti turto pardavimo procesą pardavinėjant jį laisvo pardavimo būdu, mažinti turto kainą 50 000 Eur, turtą pardavinėti už 3 910 000 Eur kainą, apie pardavimą skelbiant 4 mėn. nemokumo administratorės UAB „Idolus“ įgalioto asmens R. J. pasirinktose nemokamose internetinėse svetainėse. Turto nepardavus per 4 mėn., be atskiro kreditorių susirinkimo sprendimo kainą mažinti 50 000 Eur kas 4 mėn. ir turtą pardavinėti laisvo pardavimo būdu, apie kiekvieną pardavimą skelbiant 4 mėn. nemokumo administratorės UAB „Idolus“ įgalioto asmens R. J. pasirinktose nemokamose internetinėse svetainėse.

Dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo sprendimų (ne)teisėtumo

JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pagal JANĮ 55 straipsnio nuostatas kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022 38 punktas).

Byloje nėra ginčo, kad priimant pareiškėjos ginčijamą nutarimą buvo laikytasi JANĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų, todėl skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti materialiuoju (turinio) aspektu – imperatyvių JANĮ nuostatų, įtvirtinančių nekilnojamojo turto realizavimo tvarką ir esminius principus, o taip pat ir dėl kreditorių teisių bei interesų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė materialiųjų pažeidimų priimant ginčijamą sprendimą kreditorių susirinkime, todėl kreditorės skundą patenkino, t. y. teismas nustatė, kad priimtas sprendimas dėl tolesnės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir būdo prieštarauja imperatyviai JANĮ 90 straipsnio 2 dalies normai, nustatančiai nekilnojamojo turto pardavimo ne iš varžytynių sąlygas, imperatyviems JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintiems nekilnojamojo turto pardavimo – didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio principams ir taip buvo pažeistos prieš jį balsavusių kreditorių teisės ir teisėti interesai JANĮ 55 straipsnio 4 dalies prasme, todėl sprendimą pripažino negaliojančiu, jį panaikino ir nustatė turto pardavimo tvarką.

Dėl turto pardavimo būdo ir JANĮ principų pažeidimo

Apeliantė I. R. atskirajame skunde teigia, kad sprendimas dėl turto pardavimo būdo 2026 m. kovo 12 d. susirinkime nebuvo priimtas, t. y. sprendimą dėl turto pardavimo būdo kreditoriai priėmė 2025 m. birželio 6 d. susirinkime, o 2026 m. kovo 12 d. susirinkime tik nusprendė tęsti turto pardavimą tokiu pat būdu. Todėl, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo ir pasisakė dėl turto pardavimo būdo.

Pareiškėja AB „Swedbank“ teigia, kad turto pardavimas varžytynėse leidžia užtikrinti, jog turtas bus parduotas už didžiausią galimą kainą, bus objektyvus ir atitinkantis visų kreditorių interesus bei JANĮ nuostatas, o kreditorių susirinkimo pasirinktas būdas nepasiteisino.

JANĮ 85 straipsnyje nustatyti privalomi vadovautis juridinio asmens turto pardavimo principai: rinkos kainos principas, reiškiantis, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; didžiausios kainos principas, reiškiantis, jog turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; turto apyvartos greičio principas, reiškiantis, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas.

JANĮ 90 straipsnio 1 dalis numato, kad iš varžytynių turi būti parduodamas likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens nekilnojamasis turtas ir kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė kaip 10 MMA; 2 dalis numato, jog kreditorių susirinkimas gali priimti sprendimą tokį turtą parduoti kitu, negu iš varžytynių būdu, jei tokio pardavimo atveju numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių.

Kasacinio teismo praktikoje pažymimas ekonominio naudingumo aspektas bankroto procese, t. y. kad bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gautų didesnę ekonominę naudą ir didesne apimtimi tenkintų kreditorių reikalavimus, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažinta, jog sprendžiant dėl turto pardavimo kreditorių susirinkimas paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, kaip realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt., atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo sąnaudas.

2025 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo sprendimu turto pardavimas laisvoje rinkoje buvo nustatytas kaip terminuotas 4 mėn. procesas. Šiam terminui suėjus ir nepardavus turto, 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimas sprendė klausimą dėl tolesnės jo pardavimo tvarkos. Kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. susirinkime neįvertino pasirinkto pardavimo būdo (ne)veiksmingumo ir nenustatė kito turto realizavimo modelio. Kreditoriai balsų dauguma nusprendė tęsti laisvą turto pardavimą, automatiškai mažinant jo kainą kas 4 mėn. po 50 000 Eur, nešaukiant dėl to naujo kreditorių susirinkimo. Atsižvelgiant į tai, 2026 m. kovo 12 d. priimtas sprendimas vertintinas ne vien kaip techninis anksčiau nustatytos pardavimo tvarkos įgyvendinimas (tąsa), bet ir kaip naujas sprendimas dėl tolesnio turto realizavimo būdo ir sąlygų. Kreditorių atsisakymas keisti nepasiteisinusį turto pardavimo būdą ir sprendimas jį tęsti neapibrėžtam laikui (automatiškai mažinant kainą kas 4 mėn.) vertintinas kaip naujo turto pardavimo būdo nustatymas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nusprendžia, kad laisvo pardavimo būdo tęsimas, kai jis nedavė realių rezultatų 4 mėn., tiesiogiai pažeidžia JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintus didžiausios kainos ir turto apyvartos greičio principus. Kaip pažymi kasacinis teismas, vertinant ekonominį naudingumą, neapibrėžtai ilgos pardavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota, tik didina administravimo kaštus ir mažina kreditorių reikalavimų tenkinimo apimtis.

Teismų praktikoje pažymima, kad pradinės kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Varžytynėse parduodamo turto kaina gali padidėti, jei parduodamas objektas yra patrauklus, norimas potencialiems pirkėjams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-263-798/2018 33 punktas). Varžytynės paprastai laikomos vienu veiksmingiausių turto pardavimo būdų, nes viešai varžantis galima tikėtis, kad skolininko turtas bus parduotas už kainą, labiausiai atitinkančią rinkos vertę. Atitinkamai, varžytynių metu nustatyta turto pardavimo kaina atspindi realią to turto pardavimo rinkoje kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-684/2020 24 punktas). Taigi, tikroji įmonei priklausančio turto kaina bus aiški potencialiems pirkėjams varžantis dėl parduodamo turto: paklausaus ir vertingo turto kaina bus didinama (didės), o jeigu potencialūs pirkėjai varžytynėse nedalyvaus, tai indikuos apie nustatytą per didelę turto kainą, kuri turės būti mažinama. Taigi, įprastai būtent turto pardavimas varžytynėse leidžia užtikrinti, jog turtas bus parduotas už didžiausią galimą kainą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1887-407/2020 28 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad formalus ir neefektyvus tos pačios tvarkos tęsimas vilkina nemokumo procesą, o varžytynės nagrinėjamu atveju gali užtikrinti didžiausią viešumą, skaidrumą ir realios rinkos kainos nustatymą. Tik objektyvus, JANĮ principus atitinkantis turto realizavimas (šiuo atveju –varžytynių būdu) leidžia nustatyti tikrąją rinkos kainą bei užtikrinti kreditorių interesų apsaugą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto pardavimo iš varžytynių rezultatas, t. y. turto pardavimas už didžiausią galimą kainą tiesiogiai koreliuoja su bankroto proceso tikslais – turto pardavimą kuo didesne kaina, taip užtikrinant didesnį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Spręsdami dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo, kreditoriai nesivadovavo JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo bankroto procese principais, nesilaikė draudimo nepažeisti imperatyvių teisės normų, taip pat atsižvelgti į bankroto proceso paskirtį ir tikslus. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad kreditoriai 2026 m. kovo 12 d. susirinkime priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neefektyvų sprendimą dėl tolesnio turto pardavimo būdo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį nutarimą pripažino negaliojančiu.

Dėl 4 mėn. termino (ne)pakankamumo ir ankstesnės teismo nutarties prejudicinės reikšmės

Apeliantės I. R. vertinimu, 4 mėn. laikotarpis yra per trumpas atsižvelgiant į turto specifiką – prabangus, didelio ploto, beveik 4 mln. Eur rinkos vertės gyvenamasis namas su žemės sklypu Vilniaus rajone. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai 4 mėn. įvertino kaip ilgą laiką. Pareiškėja teigia priešingai, kad turto pardavimo būdas – skelbiant apie pardavimą tik interneto svetainėse ilgą laiką, nepasiteisino, nes byloje nėra įrodymų, ar buvo ir jeigu buvo, tai kiek, susidomėjusių įkeisto turto pardavimu, asmenų.

Iš bylos duomenų matyti, kad laisvo pardavimo procesas faktiškai tęsėsi nuo 2025 m. birželio 6 d. (kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo) iki 2026 m. kovo 12 d. Per šį laikotarpį turtas parduotas nebuvo, įrodymų apie potencialius pirkėjus nepateikta. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatytas turto pardavimo būdas nepasiteisino ilgą laiką, buvo neefektyvus, nenaudingas ir nedavė rezultatų.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kreditorių balsų dauguma 2026 m. kovo 12 d. susirinkime patvirtinta tvarka, numatanti kas 4 mėn. automatiškai mažinti kainą po 50 000 Eur be atskiro kreditorių susirinkimo sušaukimo, reiškia neefektyvaus proceso tęsimą neapibrėžtam laikui. Tokiu būdu pradinė 3 960 000 Eur kaina būtų mažinama itin lėtai, o tai prieštarauja JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintam turto apyvartos greičio principui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu įvertinimu sutinka, nes turto prabanga ar didelė rinkos vertė pati savaime nesudaro pagrindo taikyti neefektyvias ir neribotas pardavimo procedūras, kurios vilkina nuo 2019 m. besitęsiantį juridinio asmens bankroto procesą. Priešingai, pardavimas varžytynėse užtikrintų viešumą, skaidrumą, atskleistų tikrąją rinkos kainą ir neprieštarautų turto apyvartos greičio principui.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, kad vien 4 mėn. laikotarpis, vertinant jį atsietai nuo kitų faktinių aplinkybių, savaime nėra ilgas nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didelė ir dėl to potencialių pirkėjų ratas yra ribotas, pardavimo laikas. Tačiau šiuo atveju vertinama ne vien tai, ar 4 mėn. laikotarpis yra pakankamas turtui parduoti, bet ir tai, ar, pasibaigus kreditorių nustatytam terminui ir turto nepardavus, buvo pakankamas pagrindas tęsti tą patį pardavimo būdą neapibrėžtą laiką, mažinant turto kainą vienoda suma ir vienodais terminais. Taigi, 4 mėn. termino reikšmė nagrinėjamu atveju siejama ne su išvada, kad per 4 mėn. tokio pobūdžio turtas privalėjo būti parduotas, o su būtinybe, pasibaigus šiam terminui, iš naujo įvertinti pasirinkto pardavimo būdo pagrįstumą bei spręsti, ar jo tolesnis taikymas atitinka visų kreditorių interesus ir bankroto proceso operatyvumo tikslą.

Apeliantė I. R. teigia, kad teismo motyvas, jog nepateikti įrodymai, kiek asmenų buvo atvykę apžiūrėti turtą ir pan., iš esmės reiškia neįmanomos įvykdyti įrodinėjimo naštos uždėjimą tiek nemokumo administratorei, tiek ir apeliantei. Tačiau pažymima, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje apskritai nėra įrodymų apie tai, ar iš viso buvo ir kiek buvo susidomėjusių turtu asmenų, kiek jų turtą apžiūrėjo, kokius pasiūlymus pateikė, kokia informacija apie turtą jiems buvo suteikta ir pan. Apeliantė neneigia, kad tokių įrodymų nepateikė.

Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Kadangi apeliantė I. R. teigia, jog laisvas turto pardavimas buvo efektyvus, pasiteisinęs ir suteikia daugiau naudos nei varžytynės, jai ir kyla pareiga šį teiginį pagrįsti objektyviais duomenimis. Deklaratyvūs ir objektyviais įrodymais nepagrįsti teiginiai apie pirkėjų susidomėjimą turtu, nepaneigia fakto, kad nuo 2025 m. birželio 6 d. iki 2026 m. kovo 12 d. turtas nebuvo parduotas. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo asmens duomenis pažeidžiančių įrodymų (apeliantės nurodytų pirkėjų nuotraukų ar pan.), tik akcentavo objektyvių duomenų į bylą nepateikimą – ar buvo gauta bent viena užklausa, kokiomis sąlygomis pirkėjai atsisakė pirkti ir kokius pasiūlymus pateikė. Užfiksuoti gautas užklausas, skambučius ar apžiūrų laiko suderinimą ir pateikti šiuos duomenis kreditoriams bei teismui nėra sudėtinga ir (ar) įmanoma, todėl tai negali būti laikoma neįmanoma įvykdyti įrodinėjimo našta, kaip teigia apeliantė I. R..

Taigi, aplinkybė, kad per 4 mėn. turtu susidomėjo du pirkėjai (I. R. teigimu), tačiau sandoriai nebuvo sudaryti, nėra įrodyta ir savaime nepatvirtina, jog pasirinktas turto pardavimo būdas buvo efektyvus, o jo tęsimas užtikrins didesnę naudą kreditoriams. Reikšminga tai, kad per nustatytą laikotarpį nė vienas pirkėjų turto neįsigijo, o byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti ar egzistuoja reali tikimybė, jog tęsiant tą patį pardavimo būdą turtas bus parduotas už kreditoriams palankią kainą. Aplinkybė, kad pirkėjai tariamai nurodė kitas, su turto kaina nesusijusias, priežastis, dėl kurių sandoriai nebuvo sudaryti, netgi jei ji būtų įrodyta, nepaneigia fakto, kad pasirinktas turto pardavimo būdas per nustatytą terminą nepasiekė pagrindinio tikslo – turto realizavimo už didžiausią kainą.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo įrodymų apie turto paklausą trūkumą, todėl apeliantės skundo argumentas dėl tariamai netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Apeliantė I. R. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė priešingą sprendimą nei iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis priėmė Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2514-603/2025. Apeliantės vertinimu, taip buvo pažeistas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas.

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. eB2-2514-603/2025 konstatavo, jog pareiškėja nepagrindė ir neįrodė, kodėl ir kaip konkrečiai ginčijamas sprendimas pažeidžia kreditorių ir (ar) atsakovės interesus, dėl to nėra pagrindo laikyti skundą pagrįstu; be to, remiantis priimtu nutarimu, tuo atveju, jei turtas nebus parduotas per 4 mėn., kreditoriai ne vėliau kaip per 30 dienų spręs dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos nustatymo.

Pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties motyvai ir (ar) išvados negali būti savaime perkeliamos vertinant šioje byloje skundžiamą kreditorių susirinkimo sprendimą. Nustatyta, kad situacijos priimant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir priimant skundžiamą nutartį iš esmės skyrėsi – priimdamas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį, teismas įvertino situaciją, kuomet kreditoriai pirmą kartą nusprendė rinktis turto laisvo pardavimo būdą ir tam buvo nustatytas aiškiai apibrėžtas 4 mėn. terminas. Vilniaus apygardos teismas tuomet rėmėsi prielaida, kad po 4 mėn., nepardavus turto, kreditoriai rinksis į kreditorių susirinkimą ir iš naujo spręs dėl jo pardavimo, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjamu atveju situacija kitokia – turtas laisvo pardavimo būdu per 4 mėn. nebuvo parduotas, nėra duomenų apie gautus realius pirkėjų pasiūlymus. Nepaisant to, 2026 m. kovo 12 d. susirinkime kreditoriai balsų dauguma nusprendė tęsti turto pardavimą laisvu būdu, kas 4 mėn. automatiškai mažinant kainą po 50 000 Eur be atskiro kreditorių susirinkimo sušaukimo.

Taigi, tai, kad Vilniaus apygardos teismas anksčiau leido 4 mėn. turtą pardavinėti laisvu pardavimu, nesukuria teisinės pareigos ar precedento toleruoti ir toliau tęsti tokį nepasiteisinusį turto pardavimo būdą. Tai nedavė rezultatų, turtas neparduotas, o duomenų apie potencialius turto pirkėjus į bylą nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paliekant nustatytą turto pardavimo tvarką, tik mažinant turto kainą neapibrėžtą laiką, yra nepagrįstai vilkinamas nuo 2019 m. besitęsiantis bankroto procesas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą padaryti kitokią išvadą nei Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, nes vertinamos situacijos savo esme, termino neapibrėžtumu ir poveikiu bankroto eigos operatyvumui, yra skirtingos. Ankstesnės nutarties išvados negali būti taikomos naujam kreditorių susirinkimo sprendimui, kurio faktinis ir teisinis pagrindas yra kitas. Ankstesnė nutartis neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios šio naujo ginčo atžvilgiu, nes joje nebuvo spręstas šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo.

Dėl kreditorių teisių gynimo

Apeliantė I. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta turto pardavimo tvarka yra palanki tik vienai kreditorei – pareiškėjai AB „Swedbank“, kadangi pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė ne kreditorių balsų dauguma priimtam sprendimui, o vienai kreditorei. Jeigu turto pardavimo kaina būtų mažesnė, būtų pažeisti kreditorės I. R. interesai.

Apeliantė UAB „Ladavas“ nurodo, kad kreditorės AB „Swedbank“ skundas ir skundžiama nutartis reiškia kreditorių daugumos valios paneigimą. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad parduodamas turtas yra įkeistas pareiškėjai AB „Swedbank“.

Pažymėtina, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus įstatymu pavesta spręsti kreditorių susirinkimui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018 36 punktas; 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-781/2025 41 punktas).

Taigi, nors kreditorių susirinkimas yra savivaldos organas, įgyvendinantis kreditorių autonomijos principą, tačiau ši autonomija nėra neribota. Kreditorių susirinkimo dauguma negali priimti nutarimų, kurie prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms arba pažeidžia kreditorių visumos teises. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien tai, jog kreditoriai nusprendė turtą pardavinėti ne iš varžytynių, o pasinaudoti bendrosios nekilnojamojo turto pardavimo būdo taisyklės išimtimi, savaime ir a priori nesuponuoja imperatyvių teisės normų pažeidimo, kadangi juridinio asmens bankroto procese nekilnojamojo turto realizavimas ne varžytynėse, o kitais būdais ir formomis, kaip toks, yra leistinas. Tačiau JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad nekilnojamasis turtas parduodamas varžytynėse, o nukrypimas nuo šios tvarkos galimas tik išimtiniais atvejais, kai numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių. Kreditoriai nėra atleidžiami nuo pareigos laikytis šio įstatymo reikalavimo.

Pabrėžtina ir tai, kad, spręsdami dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo, kreditoriai privalo vadovautis JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo bankroto procese principais, nepažeisti imperatyvių teisės normų, taip pat atsižvelgti į bankroto proceso paskirtį ir tikslus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių teisės ir įstatymų saugomi interesai. Prie šių imperatyviųjų teisės normų, kaip jau minėta, priskirtina ir JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka dėl turto pardavimo iš varžytynių.

Pirmosios instancijos teismas nustatė varžytynių pradinę kainą 100 proc. rinkos vertės (3 960 000 Eur), vėliau ją, atitinkamai, mažinant – 80 proc. ir 60 proc. Tokia pardavimo tvarka sudaro sąlygas pirmiausia turtą parduoti už jo nustatytą rinkos vertę, o varžytynių dalyvių konkurencija gali lemti didesnę nei pradinė turto pardavimo kainą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad tolesnis turto pardavimas laisvu būdu, automatiškai mažinant turto kainą kas 4 mėn., suteiktų kreditoriams didesnę ekonominę naudą negu turto pardavimas varžytynėse. Priešingai, iki skundžiamo kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo turtas laisvo pardavimo būdu nebuvo realizuotas, todėl vien galimybė ateityje sulaukti pirkėjo savaime nepagrindžia tokio pardavimo būdo tęsimo. Pareiškėjos (kreditorės) AB „Swedbank“ atsakovės bankroto procese patvirtintas 960 640,38 Eur reikalavimas sudaro 33,53 proc. visų byloje patvirtintų reikalavimų. Todėl, realizavus turtą ir patenkinus šios kreditorės reikalavimą bei su turto pardavimu susijusias išlaidas, likusios lėšos būtų skiriamos kitų kreditorių, įskaitant UAB „Ladavas“ ir I. R., reikalavimams tenkinti.

Priešingai, pasyvus ir nepagrįstas laukimas laisvoje rinkoje didina administravimo sąnaudas ir riziką, kad dėl ilgesnio turto realizavimo laikotarpio jis gali nuvertėti, o tai, atitinkamai, gali mažinti kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybes. Taigi, greitas, skaidrus ir JANĮ 85 straipsnio turto apyvartos greičio principą atitinkantis pardavimas varžytynėse apsaugo kreditorių visumos, o ne tik hipotekos kreditorės, interesus.

Teismas neneigia apeliantės I. R. argumento, kad jai esant tiek kreditorei, tiek turto bendraturtei, turto pardavimo kaina turi įtakos jos turtiniams interesams. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina, kad tik laisvo pardavimo būdas, o ne varžytynės, geriau užtikrins jos, kaip kreditorės, reikalavimo patenkinimą. Priešingai, vertinant turto pardavimo būdą, turi būti atsižvelgiama į visų kreditorių interesus, o ne į vieno kreditoriaus individualų interesą. Apeliantė I. R. nepateikė objektyvių duomenų, kad laisvo pardavimo būdo tęsimas užtikrintų didesnę turto kainą bei geresnį jos, kaip kreditorės, reikalavimų patenkinimą nei turto pardavimas varžytynėse.

Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė kreditorių daugumos valios, o užtikrino teisėtumą ir visų kreditorių teisių apsaugą, todėl apeliantų skundų argumentai šiuo aspektu atmetami.

Dėl bankroto proceso vilkinimo ir kreditorių grupių suderinto balsavimo

Apeliantė I. R. teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2023, nagrinėdamas pareiškėjos AB „Swedbank“ skundą, motyvą dėl tariamo bankroto proceso vilkinimo įvertino, atmetė ir konstatavo, jog apeliantė (AB „Swedbank“) objektyviais duomenimis nepagrindė, kokiais veiksmais pasireiškia piktnaudžiavimas neteisminio bankroto institute.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės minėtoje byloje buvo vertinamos kitos, konkrečiame bankroto etape susiklosčiusios aplinkybės. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo neigti vėlesnio bankroto proceso užsitęsimo. Vertinant situaciją skundžiamos nutarties priėmimo metu, nustatyta, kad bankroto procesas tęsiasi nuo 2019 m. (beveik 7 metus) ir per šį laikotarpį nebuvo patenkintas nė vienas kreditorių reikalavimas, o beveik prieš metus nustatyta turto pardavimo tvarka nedavė rezultatų. Taigi, apeliantės I. R. teiginiai apie tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2023 nenustatė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto atmetami kaip nelemiantys skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo.

Apeliantė I. R. pabrėžia, kad nesutarimų ir ginčų tarp kreditorių bankroto procese nėra. Teismo užuominos, kad dalis kreditorių nuolat pritaria kreditorei I. R. neatitinka tikrovės. Apeliantė UAB „Ladavas“ pažymi, kad, priešingai negu nurodė teismas, bankroto procese nėra susiformavusių kreditorių grupių, kurios balsuotų suderintai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad IĮ „Tik rytoj“ nemokumo procese eilę metų tarp kreditorių kyla ginčai, kurie sprendžiami teismo tvarka, ir dalis kreditorių susirinkimuose priimtų I. R. ir jai pritariančių kreditorių (UAB „Gelvora“, UAB „Ladavas“ ir kt.) balsų dauguma nutarimų teismo pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad IĮ „Tik rytoj“ bankroto procese nuolat kyla teisminiai ginčai dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo. To neneigia ir apeliantės. Apeliantė I. R. atskirajame skunde remiasi keliomis nutartimis, kuriose buvo nagrinėjami įvairūs IĮ „Tik rytoj“ bankroto proceso metu kilę teisminiai ginčai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad IĮ „Tik rytoj“ nemokumo procese tarp kreditorių kyla ginčai, kurie sprendžiami teismo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog atskiri kreditoriai konkrečiuose kreditorių susirinkimuose balsavo vienodai, savaime neleidžia konstatuoti, kad tarp jų egzistuoja iš anksto susiformavusi balsavimo grupė, nesant kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Kreditorius turi teisę susirinkime balsuoti savarankiškai ir nepriklausomai nuo to, kaip jis balsavo anksčiau ar kaip balsuoja kiti kreditoriai.

Tačiau šioje byloje remiamasi konkretaus 2026 m. kovo 12 d. kreditorių susirinkimo balsavimo rezultatu ir jo turiniu. Šiame susirinkime 61,24 proc. balsų dauguma buvo nuspręsta toliau taikyti laisvo turto pardavimo būdą, nors turtas per ankstesnį nustatytą laikotarpį nebuvo parduotas. Todėl kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumas vertintinas pirmiausia pagal jo turinį ir pasekmes kreditorių interesams, o ne pagal tai, ar atskiri kreditoriai sudaro balsavimo grupę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, argumentas, kad dalis kreditorių nuolat pritaria kreditorei I. R., nagrinėjamu atveju nenulėmė teisinio bylos išnagrinėjimo rezultato.

Dėl teismo įgaliojimų ir įsikišimo į kreditorių susirinkimo kompetenciją

Apeliantė I. R. atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartimi paneigta neteisminio bankroto proceso esmė ir įstatyme įtvirtinta kreditorių susirinkimo kompetencija, nes teismas ne tik panaikino kreditorių daugumos priimtą sprendimą, bet ir už kreditorius priėmė jų kompetencijai priskirtą sprendimą. Skundžiama nutartimi, panaikindamas kreditorių balsų dauguma priimtą nutarimą ir išspręsdamas jų kompetencijai priskirtą turto pardavimo tvarkos nustatymo klausimą, teismas viršijo savo įgaliojimus.

Apeliantė UAB „Ladavas“ nurodo, kad teismo motyvai dėl būtinybės įsikišti į bankroto procesą ir už kreditorių susirinkimą nuspręsti jų kompetencijai įstatymo priskirtą klausimą, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantų argumentais nesutinka.

Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priklauso bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas. Šis klausimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 25 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus lūkesčius dėl bendrovės turto realizavimo galimybių, priima nutarimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutavusios įmonės turtas, o tai gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais nutarimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 28 punktas).

Teismas, atsižvelgdamas į kreditorių autonomijos principą, panaikinęs kreditorių susirinkimo nutarimą, įprastai šiuo nutarimu spręstą klausimą grąžina nagrinėti iš naujo kreditorių susirinkimui, tačiau atskirais atvejais gali susidaryti išskirtinė faktinė padėtis, kai klausimo spręsti iš naujo kreditorių susirinkimui grąžinimas aiškiai užvilkins jau ilgai trunkantį bankroto procesą ir prieštaraus bankroto proceso tikslams, tuomet, teismas gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą. Išskirtinė faktinė padėtis gali susidaryti taip pat dėl to, kad kreditorių dauguma, siekdama sau palankaus (naudingo) sprendimo, gali priimti nutarimą, pažeidžiantį teisėtus bankrutuojančios įmonės ar kreditoriaus, jų grupės teisėtus interesus, arba, siekdama sau palankios bankroto proceso eigos, pažeisdama kreditorių lygiateisiškumo principą, kitų bylos dalyvių interesus, vilkinti bankroto proceso veiksmus.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ne tik teismo galimybių įsiterpti į kreditorių kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą išimtinumas, bet ir teismo įsiterpimui būtinos sąlygos – bankroto proceso vilkinimo bei kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimo konstatavimas.

Turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymas pagal bendrąją taisyklę priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Tačiau ši kompetencija nėra absoliuti. Kreditorių susirinkimo sprendimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, bankroto proceso principus, proceso paskirtį ir tikslus bei negali pažeisti kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Todėl vien aplinkybė, kad turto pardavimo būdą nustatė kreditorių susirinkimas, savaime neužkerta kelio teismui, nagrinėjančiam skundą dėl tokio sprendimo, įvertinti jo teisėtumo ir, nustačius pagrindą sprendimą panaikinti bei imtis įstatymo leidžiamų priemonių pažeidimui pašalinti.

Nagrinėjamu atveju susiklostė išskirtinė faktinė situacija, kadangi kreditorių dauguma priėmė sprendimą vilkinantį bankroto procesą ir pažeidžiantį kitų kreditorių teises.

Bankroto proceso tikslai įpareigoja tiek teismo paskirtą nemokumo administratorių, tiek bankrutavusio skolininko kreditorius imtis visų priemonių, kad, taikant įstatymuose nustatytas procedūras, kiek įmanoma operatyviau ir efektyviau būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, o įmonė būtų eliminuota iš civilinės apyvartos dalyvių gretų. Dėl to prasidėjus įmonės likvidavimo procedūroms, tiek nemokumo administratorius, tiek kreditoriai turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus, atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai baigti įmonės likvidavimo procedūrą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, kad šiuo atveju susidarė reikšminga aplinkybių visuma: turtas per pirmiau nustatytą 4 mėn. laikotarpį nebuvo parduotas, o kreditorių susirinkimas nepateikė pakankamų objektyvių duomenų, pagrindžiančių tolesnio laisvo turto pardavimo naudą kreditoriams; nauju sprendimu nustatytas tas pats laisvo pardavimo būdas, laipsniškai mažinant turto kainą, tačiau tokia nustatyta tvarka nesusieta su konkrečia galutine turto pardavimo data. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto pardavimo tvarką ir būdą pasiūliusi kreditorė I. R. nepagrindė, kaip šis nepasiteisinęs turto pardavimo būdas, kurio taikymui įvertinti patys kreditoriai buvo nustatę atitinkamą terminą, ir toliau gali suteikti didesnės naudos kreditoriams nei turto pardavimas iš varžytynių ir kodėl varžytynių vengiama, nenorima.

Nurodytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su teismo pareiga užtikrinti bankroto proceso operatyvumą ir kitų kreditorių teisių apsaugą. Tai, kad parduodamas turtas nuosavybės teise priklauso bankrutuojančios įmonės dalyviams, savaime nepaneigia šių aplinkybių reikšmės, nes ginčo dalykas yra ne šio turto reikšmė įmonės mokumui ar nemokumui, bet turto pardavimo būdas ir gautų lėšų panaudojimas kreditorių reikalavimams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorių susirinkimas, palikdamas galioti tą pačią, nepasiteisinusią turto pardavimo tvarką, tik nusprendęs mažinti jo kainą kas 4 mėn., iš esmės vengė priimti sprendimus, o tai laikytina jam suteiktos kompetencijos neįgyvendinimu.

Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, teismas privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių mažumos teisės bei bankroto proceso operatyvumo principas. Kadangi IĮ „Tik rytoj“ bankroto procesas tęsiasi jau beveik 7 m. (nuo 2019 m. lapkričio 28 d.) ir per šį laiką nebuvo patenkintas nė vienas kreditoriaus reikalavimas, klausimo grąžinimas kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo būtų reiškęs tolesnį bankroto proceso vilkinimą.

Atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją. Priešingai nei teigiama kreditorių atskiruosiuose skunduose, tam tikrais išimtinais atvejais, teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė įsikišti į kreditorių susirinkimo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju teismo įsikišimas į kreditorių kompetencijai skirto klausimo sprendimą yra veiksminga priemonė užtikrinanti viešąjį interesą, užkertanti kelią piktnaudžiavimui kreditorių balsų dauguma ir apsaugojanti visų kreditorių teises.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantų atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartį, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirieji skundai atmetami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė