- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-18
- Bylos Nr.
- e2-423-854/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00103-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- Ž. G.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- "Eurohansa TTT"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės Ž. G. ieškinį atsakovei A. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Eurohansa TTT“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Ž. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę A. B. už teismo paskirtų ekspertų nustatytą kainą priverstinai išpirkti iš ieškovės Ž. G. 7 076 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eurohansa TTT“ (toliau – ir bendrovė) paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovė nurodė, kad ieškinio pagrindą sudaro atsakovės, kaip UAB „Eurohansa TTT“ akcininkės ir bendrovės vadovės, veiksmai, dėl kurių ieškovė nebegali tinkamai įgyvendinti savo, kaip akcininkės, teisių. Ieškovė nurodė, kad jai priklauso 7 076 paprastosios vardinės bendrovės akcijos, sudarančios 35,09 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, o atsakovei – 10 613 vnt. akcijų, sudarančių 64,91 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Ieškovės teigimu, atsakovė, turėdama balsų daugumą ir eidama bendrovės vadovės pareigas, nuo 2021 metų neinformavo jos apie visuotinius akcininkų susirinkimus, nesuteikė galimybės juose dalyvauti, susipažinti su bendrovės dokumentais ir dalyvauti priimant sprendimus dėl finansinės atskaitomybės bei pelno paskirstymo. Ieškovė teigė, kad taip buvo pažeistos jos, kaip akcininkės, neturtinės teisės ir faktiškai eliminuota jos galimybė dalyvauti bendrovės valdyme. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė veikė priešingai bendrovės interesams ir tikslams: neteisėtai perėmė bendrovei priklausiusį turtą – medinį namelį su dušais ir tualetais, iš kurio vėliau gavo asmeninę naudą, bendrovės nekilnojamąjį turtą pardavinėjo už mažesnę nei rinkos kainą, o gautos lėšos nebuvo naudojamos bendrovės veiklai plėtoti ar akcininkų interesams tenkinti. Ieškovės teigimu, bendrovė faktiškai nevykdo reikšmingos ūkinės veiklos, jos turtas mažinamas, o atsakovė bendrovę valdo vadovaudamasi tik savo interesais. Dėl atsakovės, kaip daugiau nei 50 proc. akcijų valdančios akcininkės, esančios ir bendrovės vadove, kontroliuojančios padėties ieškovė neturi realių galimybių paveikti bendrovės valdymo ar apginti savo teises, todėl teigia, kad yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.123 straipsnyje nustatytos sąlygos įpareigoti atsakovę priverstinai išpirkti ieškovei priklausančias bendrovės akcijas. Ieškovė taip pat nurodė, kad ieškinio pareiškimo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti ieškinio sumos, nes galutinė priverstinai išperkamų bendrovės akcijų kaina paaiškės tik atlikus ekspertinį vertinimą. Ieškovės teigimu, tokio pobūdžio bylose teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 86 straipsnio 1 dalimi, turi preliminariai nustatyti mokėtiną žyminį mokestį, o paaiškėjus akcijų vertei – nustatyti galutinį jo dydį. Ieškovė nurodė sumokėjusi 700 Eur žyminį mokestį, nes jai nėra žinoma akcijų vertė, o jai priklausančius 7 076 vnt. bendrovės akcijų ji buvo įsigijusi už 2 000 Lt (579,24 Eur). Ieškovė prašė tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad mokėtinas didesnis žyminis mokestis, atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Grįsdama šį prašymą ieškovė nurodė, kad jos metinės pajamos sudaro apie 3 000 Eur, kitų pajamų ji negauna, o pagrindinis pajamų šaltinis yra jai priklausančio nekilnojamojo turto nuoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovės Ž. G. ieškinį atsakovei A. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo atsisakė priimti.
Šalies argumentai
Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatė, kad ieškovė Klaipėdos apygardos teismui jau buvo pateikusi analogišką ieškinį atsakovei dėl priverstinio UAB „Eurohansa TTT“ akcijų išpirkimo. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 ieškovei buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad ieškinyje nenurodyta ieškinio suma, nepateikti duomenys apie ieškovei priklausančių 7 076 vnt. akcijų vertę ir nėra galimybės nustatyti, ar sumokėtas tinkamo dydžio žyminis mokestis. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinyje pateikti teiginiai apie atsakovės neteisėtus veiksmus, bendrovės turto valdymą bei ieškovės, kaip akcininkės, teisių pažeidimus nėra pakankamai konkretizuoti ir pagrįsti įrodymais. Ieškovė ieškinio trūkumų nepašalino, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 nutarta ieškinį laikyti nepaduotu ir grąžinti ieškovei.
Teismas konstatavo, kad 2026 m. balandžio 8 d. ieškovė Ž. G. pakartotinai kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu, kuris savo dalyku, faktiniu pagrindu ir esmine teisine argumentacija iš esmės sutampa su anksčiau pateiktu ieškiniu, dėl kurio jau buvo priimti ir įsiteisėjo teismo procesiniai sprendimai.
Teismas nurodė, kad nors pakartotiniame ieškinyje ieškovė nurodė ieškinio sumą ir sumokėjo 700 Eur žyminį mokestį, tai savaime nepatvirtina, jog ankstesnėje teismo nutartyje nustatyti trūkumai buvo pašalinti. Teismas pažymėjo, kad prie ieškinio pridėtuose UAB „Eurohansa TTT“ įstatuose nurodyta, jog vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur, todėl 7 076 vnt. akcijų nominali vertė sudaro 204 920,96 Eur. Be to, prie ieškinio pridėtas atsakovės atstovo 2026 m. balandžio 1 d. raštas patvirtina, kad atsakovė nepageidavo įsigyti ieškovei priklausančių akcijų už 206 638 Eur. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo žinomas ginčo objekto vertės orientyras. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė objektyvių argumentų, kodėl 700 Eur dydžio žyminis mokestis turėtų būti laikomas adekvačiu tokio pobūdžio turtiniam reikalavimui. Teismas konstatavo nesant pagrindo taikyti CPK 86 straipsnio nuostatų dėl preliminaraus žyminio mokesčio nustatymo, nes ieškinio sumos nustatymas šiuo atveju nėra objektyviai neįmanomas ar iš esmės apsunkintas.
Teismas padarė išvadą, kad pakartotinai pateiktame ieškinyje, kaip ir pirminiame, dėstomos tik bendro pobūdžio abejonės dėl atsakovės A. B. veiksmų, bendrovės turto valdymo, galimo turto pasisavinimo, sandorių sudarymo ne rinkos kainomis bei ieškovės, kaip akcininkės, teisių ribojimo, tačiau didžioji dalis šių teiginių ir toliau grindžiama prielaidomis. Teismo vertinimu, ieškovė nepakankamai konkrečiai nurodė faktines aplinkybes ir nepateikė pakankamų duomenų, leidžiančių spręsti apie CK 2.123 straipsnyje nustatytų priverstinio akcijų išpirkimo sąlygų egzistavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas atidėti didesnio žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepagrįstas duomenimis apie jos turtinę padėtį, todėl jo tenkino.
Teismas konstatavo, kad pakartotinis iš esmės tapataus ieškinio pateikimas nepašalinus Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 nurodytų esminių ieškinio trūkumų, vertintinas kaip nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, turintis piktnaudžiavimo procesu požymių, nesuderinamas su civilinio proceso sąžiningumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principais, todėl ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė Ž. G. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis atsisakymo priimti ieškinį pagrindų sąrašas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, remdamasis aplinkybėmis, kurios nėra atsisakymo priimti ieškinį pagrindas. Net ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis konstatavimas savaime nesuteikia pagrindo atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 įsiteisėjimas nesukūrė ieškovei materialiųjų ar procesinių kliūčių pakartotinai kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu. Ieškinio laikymas nepaduotu ir jo grąžinimas dėl nepašalintų trūkumų nesukelia res judicata (išspręstos bylos) padarinių, todėl aplinkybė, kad ankstesnis ieškinys buvo ieškovei grąžintas, negalėjo būti pagrindu atsisakyti priimti pakartotinai pareikštą ieškinį. Ieškovė neskundė ankstesnės nutarties atskiruoju skundu, o pasirinko pakartotinai kreiptis į teismą, siekdama operatyviau įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.
Ieškovė nepiktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, pakartotinai kreipdamasi į teismą, ji atsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartyje išdėstytus motyvus, pripažino, kad ginčas yra turtinio pobūdžio, sumokėjo 700 Eur žyminį mokestį ir prašė teismo nustatyti galutinį mokėtino žyminio mokesčio dydį. Ieškovės vertinimu, tokie veiksmai patvirtina jos siekį šalinti anksčiau nurodytus trūkumus ir bendradarbiauti, o ne nesąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju tiksli bendrovės akcijų vertė nėra žinoma, nes pagal CK nuostatas galutinę išperkamų akcijų kainą nustato teismo paskirti ekspertai, todėl ieškovė neturėjo galimybės ieškinio pareiškimo stadijoje tiksliai nustatyti ieškinio sumą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė žyminio mokesčio klausimą, kadangi net ir laikydamas, kad sumokėtas žyminis mokestis yra nepakankamas arba nėra pagrindo atidėti jo sumokėjimą, teismas turėjo taikyti CPK 138 straipsnį, nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nurodyti sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, o ne atsisakyti priimti ieškinį.
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio faktinio pagrindo bei įrodymų pakankamumo . Ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi vertinti tik ieškinio atitiktį procesiniams reikalavimams, tačiau neturi teisės iš anksto spręsti dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Ieškovė ieškinyje aiškiai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą dėl priverstinio akcijų išpirkimo pagal CK 2.123 straipsnį, ir pateikė turimus įrodymus, teismas neturėjo pagrindo ieškinio priėmimo stadijoje vertinti, ar šių įrodymų pakanka ieškiniui patenkinti.
Pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovės teisę kreiptis į teismą. Ieškiniu buvo pareikštas CK 2.123 straipsnyje numatytas reikalavimas dėl akcininko teisių gynimo, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliantės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teisė kreiptis į teismą yra fundamentali asmens teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas; 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024, 27 punktas).
Pagal kasacinio teismo praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas). Nustatęs, kad nėra įvykdytos kreipimosi į teismą sąlygos, t. y. procesiniai reikalavimai, susiję su teisės kreiptis į teismą tinkamu realizavimu, teismas turi taikyti trūkumų šalinimo procedūrą (CPK 138 straipsnis).
Taigi, civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir sąlygos. Priklausomai nuo jų (ne)buvimo, civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis) arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kai teismas, iš esmės konstatavęs, kad ieškovės pateiktas ieškinys turi trūkumų, atsisakė ieškinį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra nei pagrįstas, nei teisėtas.
Konstatuoti, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka galima tik tais atvejais, kai ginčas dėl savo teisinio pobūdžio apskritai negali būti civilinės bylos nagrinėjimo objektu bendrosios kompetencijos teisme (pavyzdžiui, suklysta dėl ginčo rūšinio teismingumo, ginčo klausimas įstatymų leidėjo priskirtas ne teismo, bet kitos institucijos kompetencijai, ieškiniu pareikštas reikalavimas, nesukeliantis materialiųjų teisinių padarinių). Nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys, pareikštas pagal CK 2.123 straipsnį dėl priverstinio akcijų pardavimo, nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nors atsisakydamas ieškinį priimti ir rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, faktiškai nekonstatavo to, kad ginčas apskritai negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, tačiau nurodė, jog apeliantės ieškinio dėl priverstinio bendrovės akcijų išpirkimo pagrindas turi trūkumų – nepateikta pakankamai įrodymų bei nesumokėtas visas, teismo vertinimu, mokėtinas žyminis mokestis (kokio dydžio žyminis mokestis turėjo būti sumokėtas pirmosios instancijos teismas visgi ieškovei nenurodė). Tokio pobūdžio aplinkybės savaime nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, šiuo atveju ieškinio priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas supainiojo situacijas, kai egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės prielaidos atsisakyti priimti ieškinį, ir atvejus, kai pareikštas ieškinys turi trūkumų (CPK 138 straipsnis) – neatitinka CPK 111, 112, 135 straipsniuose nustatytų procesinių formos ar turinio reikalavimų. Pastaruoju atveju įstatymas imperatyviai nustato teismui pareigą taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ir, vadovaujantis CPK 115 straipsnio 2 dalimi, suteikti ieškovui terminą nustatytiems trūkumams pašalinti. Taigi, manydamas, kad ieškovės pateiktas ieškinys turi trūkumų, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai juos įvardinti ir nustatyti ieškovei terminą jiems pašalinti, o ne atsisakyti priimti ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, taip nepagrįstai apribodamas ieškovės teisę į teisminę gynybą.
Aplinkybė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 apeliantės anksčiau teiktas tapatus ieškinys atsakovei buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei nepašalinus trūkumų, nesudarė pirmosios instancijos teismui pagrindo atsisakyti priimti pakartotinai pareikštą ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja CPK nustatytoms taisyklėms. Teismo nutartimi, kuria ieškinys grąžintas ieškovui dėl to, kad teismo nustatytu terminu nepašalinti ieškinio trūkumai (CPK 115 straipsnio 3 dalis), nepaneigiama teisė iš naujo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Tokios nutarties sukeliamos teisinės pasekmės prilygsta teismo nutarties, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtas, teisinėms pasekmėms (CPK 296 straipsnio 11 punktas), taigi, neužkertamas kelias kreiptis į teismą iš naujo (CPK 297 straipsnio 2 dalis). Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartis, kuria apeliantės ieškinys laikytas nepaduotu ir jai grąžintas, nesukėlė teisinių padarinių, užkertančių kelią kreiptis į teismą pakartotinai, pirmosios instancijos teismas, gavęs naują ieškinį, privalėjo iš naujo spręsti jo priėmimo klausimą pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, t. y. patikrinti, ar egzistuoja kreipimosi į teismą prielaidos ir sąlygos bei priimti atitinkamus procesinius sprendimus. Nustatęs ištaisomus ieškinio trūkumus, teismas turėjo taikyti CPK 138 straipsnyje įtvirtintą ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir negalėjo atsisakyti priimti ieškinį nesant pagrindo konstatuoti prielaidų kreiptis į teismą nebuvimo.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės elgesys, pakartotinai reiškiant ieškinį, turi piktnaudžiavimo procesinėmis teise požymių, stokoja pagrįstumo. Ieškovė tik antrą kartą kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl priverstinio akcijų pardavimo, be to, ji dėjo pastangas šalinti anksčiau teismo nurodytus trūkumus – sumokėjo 700 Eur žyminio mokesčio, pateikė papildomus argumentus. Jau konstatuota, kad Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-458-613/2026 nebuvo paneigta ieškovės teisė dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą pakartotinai, todėl šis jos veiksmas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas procesinis elgesys.
Apeliacinės instancijos teismas pakartoja, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje tik patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar apeliantės nurodomos faktinės aplinkybės yra pakankamos CK 2.123 straipsnyje instituto taikymui, ar atitinka jo sąlygas, ar pagrįsti apeliantės teiginiai dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų bei ar pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pakankami. Taigi, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai pasisakė dėl prielaidų ir sąlygų kreiptis į teismą (ne)egzistavimo, aptardamas galimus procesinius ieškinio trūkumus, bet ir nepagrįstai ieškinio priėmimo metu vertino ieškinio faktinio bei teisinio pagrįstumo aspektus.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ankstesnė teismo nutartis, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantei, neužkirto jai kelio pakartotinai kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu, dėl to konstatuoja, jog gavęs pakartotinį ieškinį pirmosios instancijos teismas privalėjo iš naujo spręsti jo priėmimo klausimą ir, nustatęs ieškinio formos ar turinio trūkumus, vadovautis CPK 138 straipsniu bei taikyti nustatytą trūkumų šalinimo institutą. Vietoje to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas civilinio proceso taisykles, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Padarius išvadą, kad šiuo atveju prielaida kreiptis į teismą ieškovei egzistavo – jos pareikštas ieškinys gali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta priešingai, naikinama, o ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės Ž. G. ieškinio atsakovei A. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Eurohansa TTT“, priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.