Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-542-467/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-09
Bylos Nr.: e2-542-467/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00153-2026-4
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjas: Alma Urbanavičienė
Atsakovas: "Premier Service"
Ieškovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
3.4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-542-467/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00153-2026-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 9 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Premier Service“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Premier Service“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2026 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Premier Service“ (toliau – ir bendrovė). Nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudaro 10 985,50 Eur. Ieškovė paaiškino, kad atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė dėl to, jog bendrovė nuo 2024 m. balandžio 26 d. nustatytais terminais nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio bei delspinigių. Siekdama išieškoti susidariusią mokestinę nepriemoką, ieškovė atsakovės atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytas priverstinio išieškojimo priemones, tačiau jos buvo neveiksmingos. Ieškovės teigimu, atsakovės nemokumą patvirtina ir šios aplinkybės: 1) pagal 2024 metų balansą bendrovės turto vertė ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 122 870 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 242 422 Eur; 2) valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis bendrovė neturi registruoto nekilnojamojo turto; 3) akcinės bendrovės „Regitra“ duomenimis bendrovės vardu įregistruotos keturios transporto priemonės, kurioms taikomi apribojimai; 4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) duomenimis bendrovėje yra vienas apdraustas asmuo, skola sudaro 614,76 Eur; 5) Antstolių informacinės sistemos duomenimis atsakovės atžvilgiu vykdomos dvi vykdomosios bylos, iš kurių viena – dėl 10 589,49 Eur išieškojimo – ieškovės naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Premier Service“ nemokumo (bankroto) bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją „Solventa“. Teismas nustatė, kad atsakovės UAB „Premier Service“ įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių fondų biudžetams sudaro 10 985,50 Eur. Be to, remiantis viešais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, UAB „Premier Service“ yra skolinga 614,76 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o Antstolių informacinės sistemos duomenimis UAB „Premier Service“, be įsiskolinimo VMI, taip pat turi 7 514,68 Eur įsiskolinimą UAB „Cost Management Solutions LT“. Iš atsakovės pateikto balanso, sudaryto 2026 m. balandžio 30 d., teismas nustatė, kad bendra jos įsipareigojimų suma sudaro 90 259 Eur, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Duomenų apie šių įsipareigojimų įvykdymą byloje nepateikta, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė laiku nevykdo turtinių prievolių. Teismas iš finansinės atskaitomybės dokumentų nustatė, kad 2024 metais atsakovės turto vertė sudarė 122 870 Eur, tačiau pagal 2025 m. gruodžio 31 d. balansą, sudarytą 2026 m. balandžio 30 d., atsakovė disponavo tik 44 777 Eur vertės turtu, kurį sudaro 12 030 Eur ilgalaikis materialusis turtas ir 32 747 Eur trumpalaikis turtas. Kaip nurodo atsakovė, ilgalaikį turtą sudaro dvi transporto priemonės (kelių transporto priemonė „KRONE“, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini), pirmos registracijos data: (duomenys neskelbtini); kelių transporto priemonė „KRONE“, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini), pirmos registracijos data: (duomenys neskelbtini)), o trumpalaikį – iš esmės gautinos sumos iš trečiųjų asmenų (LLC „Omins“ – 4 000 Eur, LLC „Premier Group“ – 28 746,83 Eur). Nekilnojamojo turto atsakovė neturi, o transporto priemonių registre nurodyta, kad jai priklauso ir daugiau transporto priemonių, kurios nėra įtrauktos į balansą („Porsche Cayenne S“, „Daimlerchrysler A 200 CDI“). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie atsakovės turimą turtą ir įsipareigojimus, nusprendė, kad atsakovės įsipareigojimai (90 259 Eur) ženkliai viršija turimo turto vertę (44 777 Eur), todėl egzistuoja ir antrasis nemokumo kriterijus. Be to, didžiąją dalį turto sudarančių gautinų sumų realus atgavimas nėra pagrįstas įrodymais, o transporto priemonėms taikomi apribojimai, ribojantys jų realizavimo galimybes, todėl abejotinas tokio turto likvidumas ir reali vertė. Aplinkybė, kad dalis turto nėra apskaityta balanse, taip pat leidžia abejoti atsakovės finansinės atskaitomybės patikimumu. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė yra sustabdžiusi veiklą, neturi darbuotojų ir nevykdo ūkinės komercinės veiklos, todėl negeneruoja pajamų ir neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Duomenų apie restruktūrizavimo bylos inicijavimą ar realias galimybes atkurti mokumą byloje nėra, taip pat nepateikta įrodymų apie konkretų ir realiai įgyvendinamą atsiskaitymo su kreditoriais planą. Teismas konstatavo, kad atsakovė yra nemoki, nes nevykdo prievolių laiku, o jos įsipareigojimai viršija turto vertę, todėl egzistuoja įstatyme nustatytas pagrindas iškelti atsakovei UAB „Premier Service“ bankroto bylą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Premier Service“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės VMI pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei UAB „Premier Service“ atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Ieškovė yra pradėjusi priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovės ir šis išieškojimas nėra baigtas. Vykdant išieškojimą, yra areštuotas atsakovės turtas, kuriam ieškovė nustatė priverstinę hipoteką – 2 priekabos KRONE. Taigi ieškovė turėjo ir tebeturi visas galimybes išieškoti skolą iš jai įkeisto turto vykdymo procese, todėl nėra būtinumo kelti atsakovei bankroto bylą. Atsakovė laukė, kada transporto priemonės bus parduotos vykdymo procese ir atsiskaityta su kreditoriais, o tuomet atsakovė atnaujintų veiklą. Tačiau ieškovė, nors ir inicijavusi priverstinį išieškojimą, jo nebaigė ir nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių realizuoti įkeistą turtą, bei nepagrįstai inicijavo bankroto bylą atsakovei.

Puspriekabių vertė yra ne mažesnė nei 8 000 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kiekvienos (tai izoterminės, o ne tentinės puspriekabės). Taigi ieškovei įkeistas turtas vertas mažiausiai 16 000 Eur, t. y. daugiau nei atsakovės skola ieškovei. Vien faktas, kad prievolė nėra įvykdyta, savaime nepatvirtina nemokumo, kai kreditoriaus reikalavimas yra realiai užtikrintas hipoteka ir vykdomas priverstinio išieškojimo procese. Be to, skolos išieškojimas vykdymo procese yra greitesnis ir pigesnis nei išieškojimas bankroto procese, todėl prioritetas turėtų būti skiriamas išieškojimui vykdymo procese, nes taip geriau patenkinami kreditoriaus interesai.

Atsiliepimas

Teismas neatsižvelgė ir neįvertino atsakovės atsiliepime nurodyto argumento, kad 70 000 Eur iš 90 259 Eur įsipareigojimų kreditoriams yra akcininko M. M. paskola atsakovei, kurios grąžinimo jis šiuo metu nereikalauja. Todėl neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams ir tiekėjams sudaro tik 20 259 Eur (90 259 Eur – 70 000 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė: „didžiąją dalį turto sudarančių gautinų sumų realus atgavimas nėra pagrįstas įrodymais, o transporto priemonėms taikomi apribojimai, ribojantys jų realizavimo galimybes, todėl abejotinas tokio turto likvidumas ir reali vertė“. Tačiau teismas nenurodė, kokiais gi įrodymais reikia pagrįsti iš trečiųjų asmenų gautinų sumų atgavimo galimybes, tokių įrodymų neprašė atsakovės pateikti. O teiginys, kad transporto priemonėms taikomi apribojimai (t. y. priverstinė hipoteka ieškovės naudai), ribojantys jų realizavimo galimybes, todėl abejotinas tokio turto likvidumas ir reali vertė, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ir tik parodo, jog teismas neįsigilino, kad apribojimai kaip tik užtikrina kreditorių finansinių įsipareigojimų įvykdymą, nes priverstinė hipoteka nustatyta išieškotojos naudai ir negali riboti turto realizavimo išieškojimo procese.

Teismas neteisingai nustatė atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą (90 259 Eur vietoje 20 259 Eur), o turimo turto sumos iš viso nenustatė, apsiribodamas teiginiu, kad šio turto likvidumas ir reali vertė yra abejotini, nors šio turto vertė yra 44 777 Eur (12 030 Eur ilgalaikis materialusis turtas – puspriekabės ir 32 747 Eur trumpalaikis turtas – gautinos sumos). Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja JANĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga – atsakovės įsipareigojimai didesni už atsakovės turto vertę, nes yra atvirkščiai.

Atsiliepimas

Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė atsiliepime nurodė, jog veiklą sustabdė iki bus realizuotas atsakovės turtas ir atsiskaityta su kreditoriais, tam įvykus, atsakovė veiklą atnaujins. Teismas šios aplinkybės neįvertino, o tiesiog konstatavo, kad atsakovė veiklą sustabdė. Be to, veiklos sustabdymas savaime nereiškia, kad tokiai bendrovei turi būti keliama bankroto byla. Teismas taip pat neįvertino, kad iki veiklos sustabdymo atsakovė veikė pelningai – atsakovė 2024 metais turėjo 37 200 Eur grynojo pelno, o 2025 metais – 4 070 Eur grynojo pelno.

Vien faktas, kad prievolė nėra įvykdyta, savaime nepatvirtina nemokumo, kai kreditoriaus reikalavimas yra realiai užtikrintas ir vykdomas priverstinio išieškojimo procese. Ieškovė, pasirinkusi priverstinio išieškojimo kelią ir turėdama įkeistą turtą, nepagrįstai inicijavo bankroto bylą nepasibaigus vykdymo procesui. Atsakovės įsipareigojimai neviršija jos turto vertės, o prievolių vykdymo klausimas yra sprendžiamas vykdymo procese, todėl nėra JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų nemokumo sąlygų.

Atsiliepimas

Ieškovė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

Atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2024 m. balandžio 26 d., priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš atsakovės vykdomas nuo 2025 m. liepos 7 d. Apeliantė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teikimo teismui dieną (2026 m. vasario 6 d.) turėjo 10 985,50 Eur mokestinę nepriemoką. Antstolių kontorose iš atsakovės vykdomi išieškojimai 2 vykdomosiose bylose, iš jų – 1 vykdomoji byla dėl 10 589,49 Eur išieškojimo ieškovės naudai. Tačiau išieškojimas nėra rezultatyvus. Ieškovei priimtuose nurodymuose ir sprendimuose nustatytos mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. VĮ Registrų centro duomenimis atsakovė vėliausias finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui yra pateikusi už 2024 metus. Pagal 2024 metų balansą 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovės viso turto vertė buvo 122 870 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 242 422 Eur. Tai rodo, kad atsakovės įsipareigojimai nėra mažareikšmiai ar laikini, o egzistuoja jau pakankamai ilgą laiką.

Antstolis, vykdydamas vykdomąsias bylas Nr. 0170/25/01560 ir Nr. 0170/25/01933, 2026 m. vasario 19 d. surašė aktą Nr. S-26-170-4479, kuriame nurodė, kad 2026 m. vasario 19 d., 9.30 val. jis nuvyko dėl galimo areštuoto turto (transporto priemonių) į jų buvimo vietą, nurodytą skolininko rašte, t. y. (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad šiuo adresu yra atvira teritorija su uždarais garažais. Garažai nenumeruoti, užrakinti. Atviroje teritorijoje areštuoto turto (transporto priemonių) nerasta. Taip pat pažymėjo, kad gretimoje uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje (įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini)) areštuotas turtas (transporto priemonės) taip pat nerastos. Taigi apeliantės teiginiai, kad ieškovė turėjo ir tebeturi visas galimybes išieškoti skolą iš jai įkeisto turto vykdymo procese, tėra deklaratyvūs teiginiai. Kaip pati atsakovė nurodė, kito registruoto ar neregistruoto kilnojamojo turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių, turtinių teisių ar kitokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, bendrovė šiuo metu neturi. Apeliantė faktiškai veiklos nevykdo, ūkinė komercinė veikla yra sustabdyta, pajamų negauna. Taip pat byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti dėl atsakovės veiklos tęstinumo ir pajamų generavimo ateityje, t. y. kad bendrovė turės galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti mokestines prievoles.

Šalies argumentai

Apeliantės teiginiai, kad ieškovė neturėjo pagrindo inicijuoti bankroto bylos, nes galėjo tęsti išieškojimą vykdymo procese, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių bei juridinių asmenų nemokumo reguliavimo esmės. Vien aplinkybė, kad ieškovė atsakovės turtui taiko priverstinę hipoteką ir buvo pradėjusi priverstinio išieškojimo veiksmus, nepaneigia atsakovės nemokumo fakto ir nesudaro kliūčių kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Vykdymo procesas bei nemokumo procesas yra savarankiški kreditoriaus teisių gynimo būdai, todėl kreditorius neprivalo iki galo išnaudoti visų vykdymo priemonių prieš inicijuodamas bankroto bylą.

Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų atsakovės gyvybingumą, leidžiantį jai veikti efektyviai, gauti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Akivaizdu, kad nėra perspektyvų atkurti atsakovės įprastą veiklą ir stabilizuoti jos finansinę padėtį, tokių aplinkybių atsakovė neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

Šalies argumentai

Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad ateityje atnaujins veiklą po turto realizavimo, nes į bylą nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nustatė, kad apeliantė yra sustabdžiusi veiklą, neturi darbuotojų ir nevykdo ūkinės komercinės veiklos, todėl negeneruoja pajamų ir neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Duomenų apie restruktūrizavimo bylos inicijavimą ar realias galimybes atkurti mokumą byloje nėra, taip pat nepateikta įrodymų apie konkretų ir realiai įgyvendinamą atsiskaitymo su kreditoriais planą. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė yra nemoki, nes nevykdo prievolių laiku, o jos įsipareigojimai viršija turto vertę, ir konstatavo, kad egzistuoja įstatyme nustatytas pagrindas iškelti atsakovei UAB „Premier Service“ bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Premier Service“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2023 m. sausio 2 d. paskolos sutartį Nr. 2023 01 ir M. M. patvirtinimą (be datos). Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2026 m. vasario 6 d. UAB „Premier Service“ raštą antstoliui ir antstolio 2026 m. vasario 19 d. aktą Nr. S-26-170-4479.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad pateikti dokumentai gali būti svarbūs sprendžiant dėl nemokumo bylos iškėlimo pagrindų nustatymo, ieškovės ir atsakovės pateiktus naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl pagrindo atsakovei iškelti bankroto bylą

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad vien faktas, jog prievolė nėra įvykdyta, savaime nepatvirtina nemokumo, kai kreditoriaus reikalavimas yra realiai užtikrintas ir vykdomas priverstinio išieškojimo procese. Ieškovė, pasirinkusi priverstinio išieškojimo kelią ir turėdama įkeistą turtą, nepagrįstai inicijavo bankroto bylą nepasibaigus vykdymo procesui. Atsakovės įsipareigojimai neviršija jos turto vertės, o prievolių vykdymo klausimas yra sprendžiamas vykdymo procese, todėl nėra JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų nemokumo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais dėl toliau išdėstomų motyvų.

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla.

Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Todėl būtent ji turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Taigi pripažįstamas viešojo intereso bankroto byloje buvimas neatleidžia apeliantės nuo pareigos įrodyti jos mokumą ir gyvybingumą.

Apeliantė atskirajame skunde, nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl jai nemokumo bylos iškėlimo, neįvertino atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, jog ieškovė yra pradėjusi priverstinį skolos išieškojimą dėl priverstine hipoteka įregistruoto turto – 2 puspriekabių KRONE. Apeliantės vertinimu, nors ieškovė inicijavo priverstinį išieškojimą, tačiau jo nebaigė ir nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių realizuoti įkeistą turtą, todėl nepagrįstai inicijavo bankroto bylą atsakovei; pardavus ieškovės naudai areštuotą turtą, būtų padengtas atsakovės įsiskolinimas ieškovei, o bankroto bylos nebūtų reikėję inicijuoti. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.

Kaip teisingai nurodo ieškovė, vien aplinkybė, kad ieškovė atsakovės turtui taiko priverstinę hipoteką ir yra pradėjusi priverstinio išieškojimo veiksmus, nepaneigia atsakovės nemokumo fakto ir nesudaro kliūčių kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Vykdymo procesas bei nemokumo procesas yra savarankiški kreditoriaus teisių gynimo būdai, todėl kreditorius neprivalo iki galo išnaudoti visų vykdymo priemonių prieš inicijuodamas bankroto bylą. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, išieškojimas iš atsakovei priklausančio turto nėra efektyvus, nes nuo 2025 m. liepos 7 d. antstoliui nepavyko išieškoti skolos iš šio turto.

Iš atsakovės antstoliui pateikto 2026 m. vasario 6 d. paaiškinimo dėl turimo turto matyti, kad atsakovė, 2026 m. vasario 6 d. atsakydama į 2026 m. sausio 27 d. patvarkymą Nr. S-26-170-2337 dėl informacijos pateikimo vykdomosiose bylose Nr. 0170/25/01560 ir Nr. 0170/25/01933 informavo, kad skolininkei UAB „Premier Service“ viena priklausanti puspriekabė KRONE yra (duomenys neskelbtini), stovėjimo zonoje, o kita puspriekabė KRONE yra (duomenys neskelbtini). Taip pat paaiškinime antstoliui atsakovė nurodė, kad kelių transporto priemonė DAIMLERCHRYSLER (D) A 200 CDI kitą savaitę bus adresu (duomenys neskelbtini); kelių transporto priemonė PORSCHE CAYENNE S buvo perduota kaip metalo laužas (nes nebevažiavo ir buvo labai prastos techninės būklės) Č. M. (Č. M.), individualios veiklos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šiame paaiškinime apeliantė taip pat nurodė, kad kito registruoto ar neregistruoto kilnojamojo turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių, turtinių teisių ar kitokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, bendrovė šiuo metu neturi. Atsakovė faktiškai veiklos nevykdo, ūkinė komercinė veikla yra sustabdyta, pajamų negauna.

Į bylą pateiktas antstolio Sauliaus Mulevičiaus 2026 m. vasario 19 d. aktas Nr. S-26-170-4479 vykdomojoje byloje Nr. 0170/25/01560, kurioje vykdomas ieškovės sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto Nr. (23.31-08) 467-270892, ir pateikta informacija apie antstolio atliktus veiksmus, susijusius su turto paieška ir jo įvertinimu. Šiame akte nurodyta, kad 2026 m. vasario 19 d. 9.30 val. antstolis nuvyko į areštuoto turto (transporto priemonių) buvimo vietą, nurodytą skolininko rašte, esančią (duomenys neskelbtini). Antstolis nustatė, kad šiuo adresu yra atvira teritorija su uždarais garažais. Garažai nenumeruoti, užrakinti. Atviroje teritorijoje areštuoto turto (transporto priemonių) nerasta. Taip pat akte pažymėta, kad gretimoje uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje (įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini)) areštuotas turtas (transporto priemonės) taip pat nerastas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia atsakovės atskirojo skundo argumentus, kad ieškovė gali skolą išsiieškoti iš šio turto. Pažymėtina, kad nei atsiliepime į pareiškimą, nei atskirajame skunde apeliantė nenurodė transporto priemonių buvimo vietos, nors šiuose procesiniuose dokumentuose yra pateikusi argumentus apie jų vertes ir antstolio patvarkymą, kuriuo ji buvo įpareigota pateikti duomenis apie šio turto buvimo vietą bei būklę.

Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino atsakovės atsiliepime nurodyto argumento, kad 70 000 Eur iš 90 259 Eur įsipareigojimų kreditoriams yra akcininko M. M. paskola atsakovei, kurios grąžinimo jis šiuo metu nereikalauja. Todėl neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams ir tiekėjams sudaro tik 20 259 Eur.

Apeliantė pateikė į bylą 2023 m. sausio 2 d. paskolos sutartį Nr. 2023 01, pagal kurią paskolos davėjas M. M. paskolino atsakovei UAB „Premier Service“ 70 000 Eur. Paskolos sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad paskolos suteikimo terminas – 12 mėn. Pagal paskolos sutarties 2.2 papunktį paskolos davėjui pateikus prašymą, paskola turi būti grąžinta per 30 kalendorinių dienų. Iš teismui pateikto patvirtinimo (be datos) matyti, kad direktorius ir akcininkas M. M. patvirtino, jog yra suteikęs UAB „Premier service“ 70 000 Eur beprocentę paskolą, kurios grąžinimo įsipareigoja nereikalauti iki 2028 m. sausio 1 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į pradelstų įsipareigojimų bendrą sumą neįtraukus apeliantės nurodytų 70 000 Eur, nėra pagrindo vertinti, kad pagal apeliantės balansą ji yra moki. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į apeliantės turimo turto sudėtį ir vertę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2025 m. gruodžio 31 d. balansą, sudarytą 2026 m. balandžio 30 d., atsakovė disponavo 44 777 Eur vertės turtu, kurį sudaro – 12 030 Eur ilgalaikis materialusis turtas ir 32 747 Eur trumpalaikis turtas. Kaip nurodo atsakovė, ilgalaikį turtą sudaro dvi transporto priemonės (kelių transporto priemonė „KRONE“, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini), ir kelių transporto priemonė „KRONE“, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris: (duomenys neskelbtini)), o trumpalaikį – iš esmės gautinos sumos iš trečiųjų asmenų (LLC „Omins“ – 4 000 Eur, LLC „Premier Group“ – 28 746,83 Eur).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės balanse už 2025 metus iš esmės visą turimą turtą sudaro 12 030 Eur ilgalaikis turtas (transporto priemonės), kurių buvimo vietos antstoliui nepavyko nustatyti ir iš šio turto nuo 2025 m. liepos 7 d. nebuvo išieškotos skolos atsakovės kreditoriams. Likęs apeliantės turtas yra trumpalaikis (32 747 Eur, iš jų – 28 746,83 Eur sudaro gautinos sumos), kuris nelaikytinas realiai egzistuojantis ir galintis būti panaudotas turtinėms prievolėms vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022).

Pastebėtina, kad, lyginant su atsakovės balanso už 2024 metus duomenimis, 2025 metais jos turto vertė sumažėjo (nuo 122 870 Eur iki 44 777 Eur), atsakovės balanse nebeliko materialaus turto (atsargų), o materialus ilgalaikis turtas sumažėjo nuo 16 040 Eur iki 12 030 Eur. Kaip minėta, didžiąją trumpalaikio turto dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos (debitorių skolos). Debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023). Preziumuotina, kad bendrovė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024). Toks turtas kaip debitorių skolos negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šiomis lėšomis disponuoja tretieji asmenys ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi šis turtas turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Apeliantė nenurodė, kokias realias pastangas ji dėjo, siekdama atgauti balanse nurodytas skolas iš atsakovės debitorių (skolininkų). Duomenų, kad atsakovė kreipėsi į juos dėl skolų padengimo ar į teismą, jei yra pradelsti skolai sumokėti terminai, nepateikė. Apeliantė apie debitorius paaiškinimų teismui neteikė, pateikdama tik klientų apyvartos ataskaitą su skolos dydžiu 2025 m. gruodžio 31 d. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantės debitoriniai reikalavimai negali būti laikomi jos turtu, leidžiančiu padengti įsipareigojimus kreditoriams.

Į bendrą turto masę neįtraukus balanse nurodyto ilgalaikio turto, per vienerius metus gautinų sumų apeliantė neturi likvidaus turto, kuris leistų vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus naujausius jos finansinės atskaitomybės duomenis, konstatuoja, kad pagal balanso testą atsakovė 2025 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino, jog iki veiklos sustabdymo ji veikė pelningai –2024 metais turėjo 37 200 Eur grynojo pelno, o 2025 metais – 4 070 Eur grynojo pelno. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenys apie grynąjį pelną atsakovės geros turtinės padėties nepatvirtina. Iš ieškovės pateiktų duomenų nustatyta, kad mokestinė nepriemoka ieškovei susidarė nuo 2024 m. balandžio 26 d. Priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš atsakovės turto, kuris vykdomas nuo 2025 m. liepos 7 d., nerezultatyvus, nes apeliantė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dieną (2026 m. vasario 6 d.) atsakovė turėjo 10 985,50 Eur mokestinę nepriemoką. Antstolių kontorose iš atsakovės turto vykdomi išieškojimai 2 vykdomosiose bylose, iš jų – viena vykdomoji byla dėl 10 589,49 Eur išieškojimo ieškovei (VMI), kita vykdomoji byla – dėl 7 293,73 Eur išieškojimo išieškotojai UAB „Cost Management Solutions LT“ pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo išduotą įsakymą. VSDFV duomenimis bendrovėje apdraustų asmenų nėra, skola sudaro 614,76 Eur. Taigi nurodytos aplinkybės įrodo, kad apeliantės įsiskolinimai kreditoriams nėra laikini. Apeliantė, neturėdama darbuotojų ir likvidaus turto, iš esmės nėra pajėgi sumokėti skolas. Juo labiau kad jos veikla yra sustabdyta ir jokių pajamų iš veiklos bendrovė negeneruoja.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bankroto byla negali būti keliama bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).

Nagrinėjamoje byloje apeliantės dėstoma pozicija apie tai, kad ieškovė gali išsiieškoti ir padengti skolą iš priverstine hipoteka jai įkeisto turto, o tuomet apeliantė galės tęsti savo veiklą, yra grindžiama tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepaneigia nustatytų aplinkybių apie įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą ir atsakovės gyvybingumo stoką. Atsakovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų teigti priešingai ar leistų daryti kitokias išvadas dėl jos gyvybingumo, nepateikė duomenų, pagrindžiančių galimą veiklos vykdymą ir tęstinumą. Kitaip tariant, atsakovė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ar patvirtinančių pakankamai pagrįstas teigiamas perspektyvas, kad finansinė situacija artimiausiu metu gali pasikeisti, nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas padaryti kitokią išvadą neturi pagrindo.

Tai, kad atsakovė yra įsiskolinusi valstybės biudžetui, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o apdraustųjų asmenų (darbuotojų) nėra, patvirtina jos vykdomos veiklos faktinį sustojimą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o kartu ir negyvybingumą bei nemokumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, daro išvadą, kad apeliantė nėra pajėgi laiku vykdyti prievolių kreditoriams. Byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos pagrįsti atsakovės gyvybingumą, leidžiantį jai veikti efektyviai, gauti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra realių perspektyvų stabilizuoti atsakovės finansinę padėtį, tokių aplinkybių apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovės padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliantei iškėlė bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, jų nepažeidė, atskleidė bylos esmę, o taip pat teisingai pritaikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias nemokumo bylos iškėlimą, ir nusprendė, jog apeliantė UAB „Premier Service“ atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl apeliantei pagrįstai iškėlė bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas ir teisingumas, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė