Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi T. J. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme ir T. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. kovo 21 d. iki 2025 m. birželio 19 d.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant teismo nuosprendį, dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta pakeisti į kardomąją priemonę – suėmimą ir šią nuosprendžio dalį vykdyti nedelsiant.

Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš T. J. civilinei ieškovei priteista 7 477,34 Eur (septyni tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt septyni eurai trisdešimt keturi centai) ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

T. J. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2025 m. kovo 21 d., apie 4 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia peiliu suduodamas 3 kartus savo šeimos nariui – broliui Dž. J. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam pjautinę dešinio kelio sąnario srities žaizdą, durtinį nekiaurinį ir durtinį kiaurinį pilvo sienos sužalojimus su durtiniu kepenų sužalojimu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo Dž. J. sveikatą.

Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Išdėstyti aspektai sudaro pagrindą spręsti, kad skundžiamu nuosprendžiu T. J. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, iš esmės buvo pasiektas tik tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau tinkamai neįgyvendintas teisingumo principas. Ilgalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jo šeiminius ir socialinius ryšius bei neatlieptų baudžiamosios bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, kad T. J. ir Dž. J. yra susitaikę. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę suteikė nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tokiu būdu nesilaikydamas reikalavimo visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms aplinkybėms skirti vienodą teisinę reikšmę. Skundžiamame nuosprendyje atliktas nusikalstamą veiką ir T. J. asmenybę charakterizuojančių duomenų vertinimas laikytinas formaliu, o tai sutrukdė nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato A. Penelio apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusi įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliaciniame skunde nurodytus ir teismo posėdyje išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, laikėsi bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo taisyklių bei nuteistajam T. J. paskyrė teisingą bausmę. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumą, nėra pagrindo T. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Dėl bausmės

Vadovaujantis BPK 328 straipsnio 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu bausmė yra paskirta neteisingai. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-813/2025, 19 punktas). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių pagrįstos ir teisingos bausmės paskyrimo garantijų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš jų nesuteikiant prioriteto. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribas (BK 54 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtys yra įtvirtintos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje, kuriais remdamasis, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurios taikymo siekia apeliantas, nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti konstatuota, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymų leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Bausmės švelninimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2026, 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam T. J. skyrimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog nuteistasis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). T. J. anksčiau du kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimo, įtvirtinto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, taip pat yra disponavęs nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų platinti (BK 259 straipsnio 2 dalis). Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžiu T. J., padaręs BK 284 straipsnyje numatytą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiems asmenims susitaikius. Minėtu nuosprendžiu T. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią T. J. turėjo sumokėti iki 2025 m. rugsėjo 11 d., tačiau to nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pažymėta, kad T. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė jam skirtos 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu. Nuteistajam, laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 2 d., taikytas smurto artimoje aplinkoje orderis, įpareigojant nesiartinti prie pavojų patiriančio asmens – motinos J. V.. Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, T. J. minėto įpareigojimo nesilaikė, grįžo į motinos namus ir už tai 2025 m. rugpjūčio 12 d. buvo nubaustas administracine tvarka. Skundžiamame nuosprendyje taip pat akcentuota, kad T. J. sistemingai daro įvairių rūšių administracinius nusižengimus – 2025 m. jis administracine tvarka baustas 5 kartus, 2024 m. T. J. administracinės nuobaudos paskirtos 6 kartus. Paskirtų baudų nuteistasis savanoriškai nėra sumokėjęs, tačiau pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam 2025 m. spalio 15 d. pradėjus dirbti (duomenys neskelbtini) mėsos išpjaustymo cecho darbininku, baudos išieškomos priverstiniu būdu. Savo ruožtu laisvės atėmimo bausmės dydžio kontekste įvertinti T. J. teigiamai charakterizuojantys duomenys – skubi pagalba nukentėjusiajam po nusikalstamos veikos padarymo, nuteistąjį saistantys šeiminiai santykiai.

Tenkinusi nuteistojo T. J. gynėjo prašymą, teisėjų kolegija taip pat apklausė nukentėjusįjį Dž. J., kuris parodė, kad jį peiliu sužalojo T. J.. Nematė peilio, nes buvo tamsu. Patyrė du smūgius į pilvo šonus. Nežino, kaip atsirado pjautinė dešiniojo kelio sąnario srities žaizda. Nieko neprisimena, nes po dūrių prarado sąmonę ir atsibudo tik ligoninėje. Galėjo susižaloti dėdės bute, nes ten buvo daug stiklo šukių. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė T. J.. Prisimena, kad T. J. kartu su G. užspaudė žaizdą. Praėjus maždaug trims mėnesiams po T. J. sulaikymo, jam atleido. Su broliu susitaikė ir nuo to laiko jokių konfliktų ar nesutarimų tarp jų nebuvo. Dėl sveikatos šiuo metu jokių neigiamų pasekmių nejaučia.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas taip pat pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistės 2026 m. birželio 16 d. parengtą T. J. charakteristiką, kurioje nurodyta, kad į Šiaulių kalėjimą T. J. atvyko 2026 m. vasario 24 d. Struktūrizuotoje aplinkoje nuteistasis prisitaiko prie esamų reikalavimų, stengiasi laikytis tvarkos ir taisyklių. T. J. nekonfliktiškas, jo bendravimo įgūdžiai geri, su kitais nuteistaisiais konfliktų neužfiksuota. 2026 m. kovo 6 d. nustatytas nuteistojo drausmės pažeidimas dėl turto perleidimo kitiems nuteistiesiems, tačiau už šį pažeidimą nebuvo skirta nuobauda, be to, T. J. nėra gavęs paskatinimų. Nuteistasis socialinius ryšius palaiko su sugyventine, dukra ir tėvais.

Nuteistajam T. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimas apeliaciniame skunde motyvuojamas nuteistąjį saistančiais šeiminiais ryšiais, jaunu nuteistojo amžiumi, jo pasiryžimu ateityje laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų ir aplinkybe, kad nuteistasis bei nukentėjusysis yra susitaikę, pastarasis atleido T. J. ir jokių pretenzijų nereiškia. Vis dėlto, atsižvelgdama į išdėstytus teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto prašymu T. J. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nuteistojo gynėjo nurodyti argumentai neatskleidžia esant jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių T. J. padarytą nusikalstamą veiką ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad nuteistajam turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis. Išnagrinėjus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, susijusius su sunkiu šeimos nario – brolio – sveikatos sutrikdymu, nėra priežasčių teigti, kad T. J. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra žymiai mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Savo ruožtu vertinant nuteistojo asmenybę, apeliaciniame skunde nurodytos ir teismo posėdžio metu paminėtos aplinkybės, kad T. J. yra jauno amžiaus, augina dukrą, dirba, po nusikaltimo padarymo kvietė pagalbą nukentėjusiajam, yra gyvenimiškai įprastos, nepasižyminčios išimtiniu pobūdžiu. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į apelianto akcentuojamą argumentą, kad nukentėjusysis yra susitaikęs su T. J., kuris nepasišalino iš įvykio vietos ir kvietė pagalbą. Kadangi visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės turi vienodą teisinę reikšmę, nėra pagrindo nukentėjusiojo pozicijai ir nuteistojo elgesiui po nusikalstamos veikos padarymo suteikti prioritetą bei, remiantis vien šiais aspektais, švelninti T. J. paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, T. J. paskirtos bausmės ir jos paskirties prasme reikšminga atsižvelgti į tai, kad praeityje ne kartą užfiksuotos nuteistojo smurtinio elgesio apraiškos, kurių pavojingumo laipsnis padarinių nukentėjusiesiems prasme didėjo. T. J. 2023 m. liepos 27 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su broliu Dž. J. metu tyčia suduodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių rankomis ir kojomis Dž. J. į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo nutrauktas, padarius išvadą, kad nesurinkta duomenų, patvirtinančių, jog T. J. turėjo tyčią sužaloti savo brolį. T. J. veiksmai buvo gynybinis atsakas į analogiškus Dž. J. veiksmus – stumdymąsi, todėl negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje (t. 5, b. l. 34–38). Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu T. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nepažįstamu vyru metu trenkė pastarajam į veidą (t. 5, b. l. 39–43). Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžiu T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs, veikdamas kartu su bendrininku, konflikto metu sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, tyčia suduodamas smūgius į veido sritį ir kitas kūno vietas (t. 5, b. l. 44–57). Galiausiai Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžiu T. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą, kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius, bei baudžiamoji byla T. J. nutraukta už tai, kad viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tyčiniu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį. Iš inkriminuotų faktinių aplinkybių matyti, kad T. J. panaudojo smurtą prieš tris asmenis, suduodamas smūgius į įvairias kūno sritis, pavyzdžiui, įspirdamas nukentėjusiajai į kaktą, suduodamas nukentėjusiajam į kairįjį skruostą (t. 5, b. l. 64–74). Vadinasi, suvokdamas, kad anksčiau ne kartą yra smurtavęs prieš kitus asmenis ir, būdamas apsvaigęs, bent iš dalies praranda savikontrolę, nuteistasis savanoriškai vartojo alkoholį bei pasirinko itin pavojingą konflikto sprendimo būdą. Kaip jau minėta, T. J. nusikalstamą veiką padarė laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu, todėl manytina, kad ankstesniais teismo baigiamaisiais aktais paskirtos švelnesnės rūšies bausmės nebuvo veiksmingos ir teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Be to, T. J. pakankamai daug kartų baustas administracine tvarka, dalis administracinių nusižengimų padaryti, jam būnant neblaiviam. Šie duomenys parodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis įstatymų, priešingai, žinodamas, jog jo veiksmai ne kartą buvo vertinti teisine prasme, sąmoningai nusprendė pakartotinai nusikalsti. Išdėstytų aplinkybių visuma stiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga, teisinga ir atitinkanti baudžiamajame įstatyme keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad baigiamosios kalbos metu apeliantas pateikė alternatyvų prašymą nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 2 (dvejų) iki 12 (dvylikos) metų bausmė, ši nusikalstama veika yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatomis, nėra galimybės visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą tuo atveju, kai asmuo pripažįstamas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo tenkinti alternatyvų nuteistojo T. J. gynėjo prašymą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamame nuosprendyje buvo laikomasi BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų bei įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės. Paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo T. J. asmenybės pavojingumo laipsniui bei tinkamai atliepia bausmės paskirtį.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Nuteistojo parodymų, duotų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, analizė atskleidžia, kad T. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, sutiko su esminėmis jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybėmis. Kita vertus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistasis nepripažino kaltės ir keitė gynybines versijas. Pirmosios apklausos metu T. J. parodė, kad nesužalojo Dž. J., pastarasis atvyko jau sužalotas (t. 4, b. l. 66–67). Papildomai apklausiamas kaip įtariamasis, T. J. parodė, kad Dž. J. pats sau dūrė peiliu, o T. J., pribėgęs prie nukentėjusiojo, išmušė peilį Dž. J. iš rankų (t. 4, b. l. 70–72). Kitos apklausos metu T. J. parodė, kad savo iniciatyva nori duoti parodymus ir prisipažinti dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau šiuo metu neduos parodymų, nes nori normaliai pagalvoti (t. 4, b. l. 75–76). Vis dėlto, papildomai apklausiamas kaip įtariamasis, T. J. pasinaudojo teise tylėti ir atsisakė duoti parodymus (t. 4, b. l. 79–80, 86–88). Pirmosios instancijos teisme T. J. parodė, kad Dž. J. kišenėje turėjo peilį, todėl galbūt susižalojo, kai jie konflikto metu vartėsi. Pats T. J. nukentėjusiajam peiliu nedūrė, tik mušėsi (t. 5, b. l. 155–157 reversas).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, laikoma pripažinta tais atvejais, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024, 50 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Sisteminis nuteistojo parodymų vertinimas atskleidžia, kad T. J. viso proceso metu klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir pirmosios instancijos teismą dėl įvykio eigos, tokiu būdu apsunkindamas padarytos nusikalstamos veikos atskleidimą. Nuteistasis kaltę pripažino po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento, todėl konstatuotina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje išreikštas prisipažinimas ir gailėjimasis yra susiję su siekiu palengvinti savo teisinę padėtį. Deklaratyvus kaltės prisipažinimas, nulemtas baudžiamojoje byloje surinktų nusikalstamos veikos padarymą ir T. J. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos, nėra pakankamas aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui.

Dėl pjautinės dešiniojo kelio sąnario srities žaizdos

Atskirai pasisakytina dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, susijusių su dūrių peiliu skaičiumi bei lokacija. T. J. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad tris kartus sudavė peiliu Dž. J. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam pjautinę dešiniojo kelio sąnario srities žaizdą, durtinį nekiaurinį ir durtinį kiaurinį pilvo sienos sužalojimus su durtiniu kepenų sužalojimu. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. J. parodė, kad du kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį, nežino, kaip atsirado žaizda kojoje. Nuteistojo manymu, gali būti, kad nukentėjusįjį sužeidė šukės, kai T. J. ir Dž. J. konfliktuodami vartėsi. Apklausiamas nukentėjusysis taip pat parodė, kad patyrė du dūrius į pilvo šonus. Nežino, kaip atsirado pjautinė dešiniojo kelio sąnario srities žaizda, tačiau gali būti, kad jį sužeidė šukės, nes dėdės bute buvo daug stiklo šukių.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas tiek butas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek šalia daugiabučio namo esantis kiemas, taip pat atlikta papildoma įvykio vietos apžiūra. Apžiūros protokoluose nėra užfiksuota jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėtoje teritorijoje buvo šukių (t. 1, b. l. 27–42, 43–54, 57–65). Šiame kontekste taip pat reikšminga atsižvelgti į tai, kad, atlikus trasologinį tyrimą, 2025 m. liepos 1 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-1779187-25 konstatuota, jog kiauryminis pažeidimas, užfiksuotas kelnių dešinėje klešnėje (teisėjų kolegijos pastaba – šias kelnes įvykio metu dėvėjo nukentėjusysis Dž. J., kuriam buvo sužalotas dešiniojo kelio sąnarys), padarytas duriant – pjaunant įrankiu, turinčiu plokščią, vienašmenę geležtę ir aštrų smaigalį, t. y. peiliu (t. 3, b. l. 54–60). Atitinkamai teisėjų kolegija T. J. gynybinę versiją, kad nukentėjusiojo dešiniojo kelio sąnario srities žaizdą galimai sukėlė susidūrimas su šukėmis, atmeta kaip nepagrįstą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.