Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

e2-509-577/2026 2-59-3-00029-2026-0 kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.3 (S)

2026 m. liepos 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei V. Ž. dėl jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto, jo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo bei nepagrįsto praturtėjimo,

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, nurodė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nes jos iš esmės sutampa su pareikštais ieškinio reikalavimais ir reikštų bylos išsprendimą bei materialinių teisių realizavimą dar jos neišnagrinėjus iš esmės. Teismo vertinimu, leisdamas ieškovui apsigyventi name, teismas suteiktų jam faktines teises naudotis ginčo turtu, nors ieškovas savo teisių į šią nuosavybę teisme dar neįrodė, todėl, esant neišspręstam teisiniam ginčui dėl pačių ieškovo teisių į gyvenamąsias patalpas, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Teismas ieškovo argumentus dėl sunkios materialinės padėties ir galimos žalos nesuteikus vienintelės gyvenamosios vietos, pripažino deklaratyviais bei išeinančiais už nagrinėjamo ginčo ribų. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad šalių santykiai yra konfliktiški, sprendžiami su policijos pareigūnais, o ieškovui buvo išduotas smurto orderis nesiartinti prie atsakovei priklausančio ginčo turto, todėl šiuo metu jis gyvena kitoje vietoje. Teismo vertinimu, ieškovo įsileidimas į ginčo turtą ne tik reikštų ieškinio reikalavimų tenkinimą iki bylos išnagrinėjimo, bet ir sukeltų papildomų problemų dėl patekimo bei patalpose esančio atsakovės ir jos šeimos narių asmeninio turto saugumo, kas neproporcingai pažeistų atsakovės teises. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Dėl išdėstytų argumentų, teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovas D. P. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti, taip pat išsireikalauti papildomus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai įvertino jo beviltišką padėtį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neva turi kitą gyvenamąją vietą ir neturi realaus poreikio naudotis ginčo turtu. Priešingai, ieškovas neturi jokio nuosavo būsto, o teismo nurodytu adresu jis yra tik laikinai iš gailesčio priglaustas savo sesers, kuri ten gyvena kartu su savo nepilnamečiais vaikais. Kadangi ši vieta nėra nuolatinė ieškovo gyvenamoji vieta ir jis neturi joje užtikrintų stabilių gyvenimo sąlygų, teismo išvada, kad ieškovo teisėti interesai dėl būsto nėra pažeidžiami, yra akivaizdžiai nepagrįsta.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės reikštų ieškinio patenkinimą iš anksto, kadangi ieškiniu siekiama pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę ir turtą atidalinti, o prašomas laikinas leidimas gyventi ginčo turte nesukuria nuosavybės teisių ir galutinai neišsprendžia ginčo esmės.

Skundžiama nutartis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, nes ieškovas, savo lėšomis bei darbu iš esmės rekonstravęs ginčo turtą, šiuo metu yra iš jo faktiškai pašalintas, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir galimybės naudotis savo daiktais, kai tuo tarpu atsakovė turtą kontroliuoja vienašališkai. Apelianto vertinimu, visiškas laikinųjų apsaugos priemonių nesuteikimas tokioje situacijoje atima iš jo efektyvios teisminės gynybos galimybę.

Po skundžiamos nutarties priėmimo ieškovas sužinojo apie atsakovės veiksmus išvežant ir slepiant jam priklausančius daiktus, dėl kurių jis kreipėsi į policiją. Atsižvelgiant į tai, egzistuoja pagrindas išreikalauti tyrimo medžiagą iš Anykščių rajono policijos komisariato.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo

Apeliantas atskiruoju skundu prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Anykščių rajono policijos komisariato medžiagą, susijusią su pagal jo skundą pradėtu tyrimu, kuriam yra suteiktas ROIK: 0126000242857. Apeliantas nurodo, kad po skundžiamos nutarties priėmimo jam tapo žinoma, jog atsakovė iš ginčo turto išveža jo daiktus. Dėl šių veiksmų apeliantas kreipėsi į policiją. Apelianto vertinimu, šie duomenys turi esminę reikšmę sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes jie patvirtina ne tik apelianto faktinį gyvenimą ginčo turte, bet ir aplinkybes, kad jis buvo neteisėtai pašalintas iš savo gyvenamosios vietos, o jam priklausantys daiktai išvežami ir slepiami, siekiant pakenkti jo interesams. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Taigi prašymas dėl įrodymų išreikalavimo gali būti patenkintas esant dviem sąlygoms: a/ prašomi išreikalauti įrodymai turi būti susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku; b/ prašomų įrodymų dalyvaujantis byloje asmuo pats gauti negali. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo, kad pats siekė gauti prašomus išreikalauti įrodymus ir jam buvo atsisakyta juos pateikti. Be to, prašomi išreikalauti duomenys apie galimą apelianto daiktų išvežimą ar paslėpimą yra susiję su šalių materialinių reikalavimų pagrįstumu, kuris bus vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau negali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantas nepagrindė būtinų sąlygų įrodymams išreikalauti, jo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo atmetamas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tačiau teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1301-516/2020).

Taigi pagal prima facie (preliminariai) doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie (preliminariai) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio (prašymo) reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame nurodė, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos santykiai, todėl egzistuoja pagrindas atsakovei priklausantį ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir jį atidalinti, priteisiant ieškovui visa šį turtą. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė, kad jis būtų akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovas savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos faktinės aplinkybės, teisiniai pagrindai, kuriais ieškovas grindžia savo poziciją, todėl pateikto ieškinio šioje stadijoje nėra pagrindo vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

Vertindamas, ar įrodyta antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinio sąrašo kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes ir byloje pareikštus reikalavimus.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, kadangi tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

Apeliantas skunde teigia, kad jis neturi jokios nuolatinės gyvenamosios vietos, o prašoma laikinoji apsaugos priemonė – laikinas naudojimosi ginčo turtu sureguliavimas – yra tiesiogiai susijusi su bylos dalyku ir skirta išsaugoti faktinę situaciją iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje keliamus reikalavimus (ieškovas siekia, kad ginčo turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir atidalintas) ir bylos šalių nurodytas ginčo turto įsigijimo faktines aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą įpareigoti atsakovę netrukdyti jam naudotis ginčo turtu ir leisti jame gyventi iki galutinio bylos išnagrinėjimo, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas bei pagrįstai konstatavo, jog teisinio pagrindo tenkinti prašymą nėra.

Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra konservacinė – išsaugoti esamą padėtį (status quo) ir užkirsti kelią veiksmams, galintiems apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo, ieškovui palankaus teismo sprendimo techninį įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašymas leisti jam gyventi ginčo turte iš esmės neatitinka šios paskirties.

Nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai yra nukreipti į turtą, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei ir kurį, ieškovo teigimu, šalys įgijo veikiamos jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu. Ieškovas prašo pripažinti šį turtą bendrąja daline nuosavybe ir ji atidalinti – priteisiant ieškovui visą šį turtą. Tuo tarpu prašoma laikinoji apsaugos priemonė – leidimas gyventi ginčo turte – reiškia vienašališką faktinės situacijos pakeitimą ir naudojimosi teisių realizavimą dar neišnagrinėjus bylos iš esmės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali taikyti tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios savo turiniu iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais ar jų padariniais ir reikštų ginčo išsprendimą bei teisių suteikimą avansu, ieškovui dar neįrodžius savo teisių į šį turtą. Kadangi ieškovo teisė į ginčo gyvenamąsias patalpas yra pagrindinis bylos ginčo dalykas, jos suteikimas tarpiniame procese pažeistų civilinio proceso principus.

Civiliniame procese taikomos laikinųjų apsaugos priemonės privalo atitikti proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus – jos negali sukelti atsakovei didesnių suvaržymų ar žalos, nei ieškovas patirtų jų netaikius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į jo materialinę padėtį ar būsto neturėjimą. Šie motyvai, susiję su asmens socialinėmis problemomis ir savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių paskirtis yra užtikrinti sprendimo įvykdymą. Laikinosios priemonės taikomos siekiant užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis), tačiau jomis nėra siekiama apsisaugoti nuo ateityje galinčių kilti papildomų ar naujų ginčų.

Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški, sprendžiami dalyvaujant policijos pareigūnams, ieškovui buvo išduotas apsaugos nuo smurto orderis nesiartinti prie atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo turto. Šios faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad prašoma laikinoji apsaugos priemonė – leidimas gyventi ginčo turte – neproporcingai pažeistų atsakovės teises bei teisėtus interesus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai. Konstatuotina, kad šiuo atveju apeliantas tokio pagrindo egzistavimo neįrodė, todėl byloje nepasitvirtino antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes, teisingai aiškino proceso teisės normas, nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovo nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų nepakanka, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.