Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ ieškinį dėl ginčo tarp ieškovės akcinės bendrovės ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ nagrinėjimo iš esmės,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Consilium optimum“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 34 straipsnio 20 dalimi, 2026 m. vasario 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – RRT) išnagrinėto ginčo pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) ,,Telia Lietuva“ ieškinį atsakovei UAB ,,Consilium optimum“ dėl baudos priteisimo išnagrinėjimo iš esmės, prašydama: pripažinti, kad AB „Telia Lietuva“ neturi teisės reikalauti iš UAB „Consilium optimum“ 23 000 Eur ar bet kokio kito dydžio netesybų (baudos) už naudojimąsi ryšių kabelių kanalų sistemos infrastruktūra atkarpose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje numatytą 14 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamą nuo RRT sprendimo, kuriuo ginčas išnagrinėtas iš esmės, priėmimo dienos pateikti prašymui ginčą išnagrinėti iš esmės Vilniaus apygardos teisme.

Nurodė, kad RRT 2026 m. sausio 27 d. nutarimas faktiškai buvo priimtas (pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu) tik 2026 m. sausio 28 d., o išsiųstas – 2026 m. sausio 29 d. Pareiškėja į Vilniaus apygardos teismą pirmą kartą kreipėsi 2026 m. vasario 12 d. – sąžiningai suklydusi skaičiuodama ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje numatytą nuo 2026 m. sausio 29 d., dėl to praleidusi jį viena diena. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad terminas ieškiniui pateikti yra praleistas ir jo neprašoma atnaujinti, 2026 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1687-779/2026 atsisakė pareiškėjos pirmąjį prašymą priimti. Pareiškėja, sužinojusi apie Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. nutarties priėmimą, tą pačią dieną pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1696-967/2026 atsisakė priimti pareiškėjos UAB ,,Consilium optimum“ prašymą nagrinėti ieškovės AB ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės UAB ,,Consilium optimum“ ginčą iš esmės Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, atsisakęs atnaujinti praleistą terminą, konstatuodamas, kad laiko ieškiniui parengti trūkumas, argumentuojant ginčo sudėtingumu ir tuo, kad įstatymas nustato ypač trumpą terminą kreiptis į teismą, negali būti pripažintas svarbia aplinkybe, teikiančia pagrindą atnaujinti praleistą 14 dienų kreipimosi į teismą terminą; svarbia termino praleidimo priežastimi nelaikė ir prašyme nurodytos aplinkybės, kad RRT nutarimas buvo išsiųstas tik kitą dieną nuo jo priėmimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-261-464/2026 Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kitą dieną po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo, t. y. 2026 m. balandžio 10 d., pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą pakartotinai, pridėdama prašymą atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, jame išsamiai nurodydama to priežastis ir prašydama jas laikyti objektyviomis. Pareiškėjos teigimu, pagrindinė termino praleidimo priežastis buvo iš anksto suplanuotos ir išviešintos pareiškėją atstovaujančio advokato atostogos su šeima 2026 m. vasario 2-16 d. Azijoje, kitoje laiko juostoje, lėmusios komunikacijos su advokato komanda Lietuvoje trūkumus ir šios padarytas klaidas, skaičiuojant termino kreiptis į teismą pabaigą šiuo konkrečiu atveju.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB ,,Consilium optimum“ prašymą nagrinėti ieškovės AB ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės UAB ,,Consilium optimum“ ginčą iš esmės CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – konstatavęs, kad pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytą 14 dienų terminą nuo RRT sprendimo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, kurios lemtų pagrindą jį atnaujinti. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja į teismą kreipiasi trečią kartą, nors jos atskirasis skundas dėl ankstesnės Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria pareiškimą atsisakyta priimti, Lietuvos apeliacinio teismo buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir atmestas.

Pareiškėja UAB „Consilium optimum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą pareiškėjai UAB ,,Consilium optimum“ kreiptis į teismą dėl ieškovės AB ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės UAB ,,Consilium optimum“ ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytą 14 dienų nuo RRT sprendimo priėmimo terminą grindė pareiškėją atstovaujančio advokato atostogomis, pridėdama tai patvirtinančius įrodymus. Advokato atostogų aplinkybės, kaip termino praleidimo priežasties, svarbos klausimas ankstesnėse bylose nėra išspręstas, jis apskritai liko iš esmės nenagrinėtas, todėl remtis ankstesniais procesiniais sprendimais, kaip galutiniu ir baigtiniu šios aplinkybės vertinimu, yra teisiškai nepagrįsta.

Pareiškėja pridėjo įrodymus apie advokato atostogas – skrydžių bilietų ir vizų kopijas, kurių anksčiau apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta, kadangi apie planuojamas atostogas advokatas buvo pažymėjęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) ir vadovavosi teismų praktika, pagal kurią ši aplinkybė pakankama ir papildomų įrodymų teikimas laikomas pertekliniu. Būtent todėl, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartyje šia taisykle nesivadovavo ir atostogų svarbumo iš esmės nevertino, be to, akcentavo, kad ši priežastis nebuvo nurodyta klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pareiškėja operatyviai pateikė naują prašymą ir rašytinius įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti ir tinkamai įvertinti.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pateikti įrodymai patvirtina ne tik patį atostogų faktą, bet ir jų laikotarpį, apimantį beveik visą įstatyme nustatytą procesinį terminą ieškiniui parengti. O apie poreikį parengti ieškinį advokatas sužinojo tik gavęs RRT sprendimą 2026 m. sausio 29 d., t. y. likus vos vienai darbo dienai iki iš anksto suplanuotų atostogų, todėl objektyviai negalėjo suderinti pozicijos su kliente (pareiškėja) ir parengti techniškai bei teisiškai sudėtingą ieškinį iki jų pradžios.

Nors RRT nutarimas formaliai nurodytas 2026 m. sausio 27 d. data, faktiškai elektroniniu parašu jis buvo pasirašytas 2026 m. sausio 28 d., o RRT lydraštyje įvardytas kaip „2026-01-29 raštas“. Tokia RRT komunikacija sukėlė objektyvų neaiškumą, nuo kurios dienos turi būti skaičiuojamas ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas. Būtent dėl šio neaiškumo pavaduojanti teisininkų komanda, pareiškėjos advokatui atostogaujant, termino pabaigą apskaičiavo neteisingai, skaičiuodama nuo 2026 m. sausio 29 d. (t. y. iki vasario 12 d.). Tokia situacija turėtų būti vertinama kaip sąžiningo suklydimo įrodymas, neturintis užkirsti pareiškėjai kelio į teisminę gynybą.

Pareiškėja prašo atsižvelgti, kad po to, kai suklydo dėl termino kreiptis į teismą pabaigos skaičiavimo viena diena, reaguodama į teismų procesinius sprendimus, pareiškėja toliau veikė ypač operatyviai, siekdama savo teisių teisminės gynybos. Pirmosios instancijos teismas, užuot iš esmės įvertinęs pateiktus įrodymus, advokato atostogų aplinkybės svarbą ir pareiškėjos operatyvų procesinį elgesį, nepagrįstai apsiribojo mechaniniu rėmimusi ankstesniais procesiniais sprendimais.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalyką sudaro nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos ieškinį dėl ginčo tarp ieškovės AB ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės UAB ,,Consilium optimum“ nagrinėjimo iš esmės dėl praleisto jo padavimo termino, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

ERĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad RRT privaloma ne teismo tvarka nagrinėja ginčus tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (arba) elektroninių ryšių paslaugas, taip pat tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (arba) elektroninių ryšių paslaugas, ir susijusių priemonių teikėjų dėl šio įstatymo reglamentuotų visuomeninių santykių. Ginčui kilus tarp dviejų viešąsias elektroninių ryšių paslaugas teikiančių ūkio subjektų, sprendžiant apeliantės ieškinio priėmimo klausimą aktualios tiek specialiame teisės akte (ERĮ), tiek CPK įtvirtintos taisyklės.

ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nurodyta, kad ginčo šalys per 14 kalendorinių dienų nuo RRT sprendimo, kuriuo ginčas išnagrinėjamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Kadangi šis terminas yra siejamas su veiksmų atlikimu teisme, dėl to kvalifikuojamas procesiniu terminu, kuriam taikomos CPK VII skyriaus, reglamentuojančio procesinius terminus, nuostatos.

Pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį, teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus įstatyme nustatytam ar teismo paskirtam terminui; procesiniai dokumentai, pasibaigus tam terminui, grąžinamo juos padavusiems asmenims. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas; teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas; prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (CPK 78 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių terminų atnaujinimo, yra nurodęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 45 punktas).

Nagrinėjamu atveju anksčiau pareiškėjos ieškinio priėmimo klausimą sprendusių teismų nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėja pirmą kartą į Vilniaus apygardos teismą, siekdama jos ir AB „Telia Lietuva“ ginčo nagrinėjimo iš esmės, kreipėsi praleidusi ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytą 14 kalendorinių dienų nuo RRT sprendimo priėmimo terminą viena diena.

Kai pareiškėja antrą kartą kreipėsi su prašymu išspręsti ginčą iš esmės ir su juo pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį, konstatavo, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog šiuo atveju įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas nežymiai, pati savaime nėra pakankama termino atnaujinimui nesvarbiomis pripažino ir aplinkybes dėl ginčo sudėtingumo. Dėl to su tuo susiję šioje byloje nagrinėjamo apeliantės atskirojo skundo argumentai pakartotinai negali būti vertinami.

Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad suklydimas dėl teisių ar pareigų nepateisina neveikimo, juo labiau tada, kai asmens vardu veikia advokatas, kuriam žinoma tiek ginčo, vykstančio ne teismo tvarka, esmė, tiek jo nagrinėjimo stadija, tiek ir procesinių terminių skaičiavimo taisyklės. Tačiau nagrinėjamo atskirojo skundo kontekste reikšminga tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. nutarties 24 punkte nurodė apeliantės atskirojo skundo teiginiai, jog jai atstovaujantis advokatas ginčui aktualiu momentu, per kurį ir turėjo būti kreipiamasi į teismą su ieškiniu, buvo išvykęs, yra ne tik naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos teikiant pirmosios instancijos teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), bet ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais); argumentai, kad apeliantės atstovas atostogų faktą yra išviešinęs kitose civilinėse bylose, neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiga teikti atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus toje konkrečioje byloje tenka pačiai tų aplinkybių įrodymu suinteresuotai šaliai, teismas procesinės pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius šalių poziciją, neturi.

Pažymėtina, kad kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą pirmą kartą apeliantė, suklydusi dėl termino kreiptis į teismą skaičiavimo ir praleidusi jį viena diena, apskritai nenurodė priežasčių, dėl kurių jis praleistas. Kitą dieną, kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą antrą kartą, apeliantė kartu pateikė ir prašymą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą, argumentuodama jį tuo, jog terminas praleistas dėl sąžiningo suklydimo ir ypač nežymiai. Trečią kartą kreipdamasi į teismą su ieškiniu, kurį atsisakyta priimti skundžiama nutartimi, apeliantė nurodė naujas faktines aplinkybes – tai, kad suklydimą dėl termino nulėmė pareiškėją atstovaujančio advokato iš anksto suplanuotos atostogos, taip pat pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Nors argumentus apie advokato atostogas apeliantė buvo išdėsčiusi atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 20 d. nutarties, jie apeliacinio teismo nebuvo vertinti, kaip nauji, pirmosios instancijos teismui nenurodyti (žr. šios nutarties 16 punktą). Vadinasi, argumentus, susijusius su ją atstovaujančio advokato atostogomis, pareiškėjai pateikus su nauju prašymu atnaujinti terminą kreiptis į teismą ir pridėjus juos pagrindžiančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai formaliai rėmėsi tuo, kad prašymas dėl procesinio termino atnaujinimo jau išspręstas ir peržiūrėtas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl termino atnaujinimo grįstas naujomis faktinėmis aplinkybėmis, jis negalėjo būti laikomas tapačiu, o nurodytos termino kreiptis į teismą praleidimo priežastys, susijusios su pareiškėjos atstovo atostogomis, turėjo būti tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėją atstovaujančio advokato atostogos prasidėjo kitą darbo dieną po to, kai RRT informavo pareiškėją apie ginčo objektu esantį priimtą nutarimą ir atsiuntė jo kopiją, o baigėsi jau pasibaigus ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytam terminui kreiptis į teismą dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Informacija apie advokato atostogas buvo iš anksto nustatyta tvarka išviešinta LITEKO sistemoje. Sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ši aplinkybė vertintina kompleksiškai su kitais pareiškėjos argumentais ir įrodymais dėl jos atstovo atostogų ir jų nulemtų termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių. Sutiktina, kad advokato atostogos savaime nėra priežastis atnaujinti praleistus procesinius terminus, tačiau nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į susiklosčiusių aplinkybių visetą, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamu atveju patvirtina pagrindo atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą kreiptis į teismą egzistavimą.

Teisė į teisminę gynybą yra fundamentali teisė, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, ir nors ši teisė nėra absoliuti, nes turi būti įgyvendinama griežtai įstatymų nustatyta tvarka, jai taikomi ribojimai gali būti tik tokie, kurie būtini teisingumo vykdymui, piktnaudžiavimo teise prevencijai ir teismų sistemos efektyvumui užtikrinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra pažymėjęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Dėl to prielaidų kreiptis į teismą (ne)buvimo patikrinimas turi būti atliekamas, vadovaujantis principu, kad valstybės nustatyti teisės kreiptis į teismą ribojimai negali paneigti pačios šios teisės esmės ir galimi tik siekiant teisėto tikslo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėją atstovaujantis advokatas buvo pakankamai rūpestingas – prieš išvykdamas atostogų buvo pasirūpinęs, kad apeliantės interesai būtų atstovaujami ir jo atostogų metu. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai tikėtina laikyti priežastį, kad nežymų termino kreiptis į teismą pirmąjį kartą praleidimą galėjo nulemti laiko juostos skirtumas tarp Lietuvos ir advokato buvimo vietos jo atostogų metu bei su tuo susijusi apsunkinta komunikacija su pareiškėja ir advokato kolegomis.

Vertinant, ar nurodyta priežastis, lėmusi termino kreiptis į teismą praleidimą, yra svarbi CPK 78 straipsnio prasme, nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybe laikoma tai, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėja ar ją atstovaujantis advokatas šiuo atveju buvo nesąžiningi. Be to, atsižvelgiama į tai, kad supratusi, jog pirmą kartą kreipdamasi į teismą terminą viena diena praleido, toliau apeliantė buvo ypač operatyvi ir aktyvi. Taip pat ir paskutinį kartą su nauju prašymu, kuriame nurodė naujas faktines aplinkybes, susijusias su termino praleidimo priežastimis, pareiškėja į teismą vėl kreipėsi praėjus vos vienai dienai po Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties priėmimo. Tokia eiga, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepatvirtina, kad apeliantė savo teises įgyvendina akivaizdžiai nerūpestingai ar aplaidžiai, sąmoningai vilkina procesą, priešingai, ji rodo sąžiningą ir nuoseklų apeliantės siekį teisėtai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą. Tokiam pareiškėjos siekiui kelio užkirsti negali jos pasitelkto atstovo atostogų nulemtos klaidos, priešingu atveju pareiškėjos teisė į teisminę gynybą būtų nepagrįstai apribota dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jos rūpestingumo ir sąžiningumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo konkrečiu atveju advokato iš anksto suplanuotos ir išviešintos atostogos laikomos objektyvia priežastimi, nulėmusia apeliantės termino kreiptis į teismą praleidimą ir sudarančia pagrindą atnaujinti apeliantės praleistą ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytą terminą.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino kreiptis į teismą ir dėl to nepagrįstai atsisakė priimti jos ieškinį dėl ginčo tarp ieškovės akcinės bendrovės ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ išnagrinėjimo iš esmės CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartis panaikinama, ERĮ 34 straipsnio 20 dalyje nustatytas terminas pareiškėjai atnaujinamas ir jos ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti. Atnaujinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ praleistą terminą kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir jos ieškinio dėl ginčo tarp ieškovės akcinės bendrovės ,,Telia Lietuva“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Consilium optimum“ nagrinėjimo iš esmės priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.