- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- e2-498-464/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00166-2026-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- "Šilutės polderiai"
- Atsakovas
- "Kelių priežiūra"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Šilutės polderiai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Šilutės polderiai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Kelių priežiūra“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Šilutės polderiai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti jos ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Kelių priežiūra“ 2026 m. kovo 17 d. sudarytos pagrindinės sutarties Nr. PIR26-127 nutraukimą neteisėtu, pripažinti sutartį galiojančia, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2026 m. kovo 17 d. su atsakove AB ,,Kelių priežiūra“ sudarė pagrindinę sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo įrengti šaligatvius atsakovės vykdomame projekte ,,Šilutės miesto (duomenys neskelbtini) paprastasis remontas“. Atsakovė, vadovaudamasi šios sutarties 9.3 papunkčiu, 2026 m. kovo 30 d. pranešimu sutartį vienašališkai nutraukė, tačiau priežasčių ar aplinkybių, lėmusių sutarties nutraukimą, nenurodė. Pagrindo sutarčiai nutraukti nebuvo ir nėra, atsakovės elgesys yra neteisėtas, neatitinkantis verslo logikos. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei iki sprendimo byloje priėmimo sudaryti naują sutartį dėl tų pačių darbų, arba uždrausti perduoti darbų vykdymą kitam subjektui, arba vykdyti darbus pagal naują sutartį. Ieškovės teigimu, ieškinys yra pagrįstas, taip pat egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes, darbus atlikus kitam subjektui, teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas. Prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštu reikalavimu, proporcingos ir būtinos siekiant išsaugoti esamą padėtį nepakitusią. Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Šilutės polderiai“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudė atsakovei AB „Kelių priežiūra“ sudaryti naują sutartį dėl tų pačių darbų, numatytų 2026 m. kovo 17 d. pagrindinėje sutartyje, arba perduoti sutartimi numatytų darbų vykdymą kitam ūkio subjektui, arba vykdyti tapačius darbus naujos sutarties pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su pareikštu reikalavimu ir yra būtinos dabartinės padėties išsaugojimui iki ginčo išsprendimo iš esmės. Atsakovei sudarius naują sutartį tiems patiems darbams atlikti ar faktiškai perdavus tuos pačius darbus tretiesiems asmenims, ieškovės reikalavimas dėl sutartinių santykių atkūrimo netektų praktinės prasmės. Todėl net ir pripažinus ieškinį pagrįstu ieškovė nebūtų grąžinta į iki jos teisių pažeidimo buvusią padėtį. Atsakovė AB ,,Kelių priežiūra“ pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties, prašydama ją panaikinti. Nurodė, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, nes atsakovė pagal sutarties 9.3 papunktį bet kuriuo metu turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukti sutartį prieš 20 darbo dienų raštu pranešusi apie tai ieškovei. Atsakovė šia teise ir pasinaudojo, nes ieškovė, praėjus savaitei nuo sutarties sudarymo, darbų net nepradėjo, nors ir žinojo, kad jų atlikimo terminas yra itin trumpas ir kad nuo jų atlikimo priklauso atsakovės vykdomo projekto finansavimas. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja, nes terminas darbas atlikti pagal sutartį yra 2026 m. birželio 1 d., iki kurio sprendimas byloje nebus priimtas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius darbus, atsakovė, kuri su ieškove buvo sudariusi subrangos sutartį, nebus pajėgi įvykdyti su užsakove Šilutės rajono savivaldybe sudarytos sutarties, o užsakovė praras projektui skirtą finansavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi atsakovės AB ,,Kelių priežiūra“ atskirąjį skundą patenkino – Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį panaikino. Ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės ir prie jo pridėti rašytiniai įrodymai nesudarė pagrindo teismui pripažinti, kad ieškovė yra pasirinkusi neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Priešingai, tikėtina, kad ieškovei palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Taigi, teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodyti motyvai bei argumentai nepaneigia anksčiau padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Susipažinęs kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad atsakovė AB „Kelių priežiūra“ (rangovė) ir Šilutės rajono savivaldybės administracija (užsakovė) 2025 m. birželio 13 d. sudarė rangos darbų sutartį dėl Šilutės rajono savivaldybės seniūnijų vietinės reikšmės kelių su asfalto danga remonto (taisymo) darbų, kuri sudaryta atsižvelgiant į atviro supaprastinto konkurso rezultatus, t. y. viešojo pirkimo būdu. Papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2025 m. birželio 13 d. rangos darbų sutarties atsakovė įsipareigojo iki 2026 m. birželio 1 d. atlikti Šilutės miesto (duomenys neskelbtini) paprastojo remonto darbus. Atsakovė pasitelkė ieškovę (subrangovę) rangos sutarties, sudarytos su Šilutės rajono savivaldybe, priede numatytų papildomų darbų atlikimui. Taigi, rangos sutarties priede numatytų darbų rezultatas yra susijęs su viešuoju interesu, nes naudą gaus Šilutės miesto gyventojai. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos rašto atsakovei teismas taip pat nustatė, kad iki 2026 m. birželio 1 d. neužbaigus darbų, savivaldybė neteks ne tik šiam objektui skirto finansavimo, bet ir tikslinių lėšų už atliktus Šilutės miesto (duomenys neskelbtini) rekonstravimo darbus, kurių bendra suma yra 311 538 Eur, dėl nepasiektų finansavimo sutartyje su viešąja įstaiga Centrine projektų valdymo agentūra (toliau – CPVA) numatytų fizinių rodiklių (pėsčiųjų ir dviračių takų ilgio), pagal kurią tikslinis finansavimas skiriamas ir (duomenys neskelbtini) remontui, juolab kad rangos darbų termino pratęsimo galimybė rangos sutartyje nėra numatyta. Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas konstatavo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė atsakovei įvykdyti 2025 m. birželio 13 d. rangos sutartyje ir susitarime prie jos numatytus darbus iki 2026 m. birželio 1 d. bus nepagrįstai suvaržyta. Šilutės rajono savivaldybė gali prarasti ne tik Šilutės miesto (duomenys neskelbtini) remontui skirtas lėšas, bet ir skirtas kitiems projektams, įtrauktiems į finansavimo sutartį, sudarytą tarp savivaldybės ir CPVA, lėšas. Todėl pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamas viešasis interesas ir proporcingumo principas. Galimos neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės viršija jų teikiamą naudą. Todėl skundžiamą 2026 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismas pasinaikino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB ,,Šilutės polderiai“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį arba ja pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones patikslinti, nurodant, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudžiama atsakovei AB ,,Kelių priežiūra“ sudaryti naują sutartį dėl pagrindinėje sutartyje numatytų darbų, perduoti šių darbų vykdymą bet kuriam kitam ūkio subjektui arba vykdyti šiuos darbus bet kokiu kitu teisiniu pagrindu, išskyrus jų vykdymą pagal pagrindinę sutartį, sudaryta su ieškove. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Nustatęs, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas pripažino, kad yra tikimybė, jog ieškovės ieškinys bus patenkintas. Visgi, skundžiama nutartimi teismas leido atsakovei atlikti veiksmus, kurie galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą padarys neįmanomą. Ieškovė pareikštu ieškiniu siekia ne žalos atlyginimo, o sutartinių santykių tęstinumo. Atsakovei darbams atlikti pasitelkus naują subrangovą, ieškovės pažeistos teisės nebus ir negalės būti apgintos.
Aplinkybė, kad iki 2026 m. kovo 17 d. pagrindinėje sutartyje nurodyto termino darbams atlikti pabaigos šalių ginčas iš esmės nebus išnagrinėtas, priešingai nei vertino teismas, ne paneigia, o patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Negali būti toleruojama situacija, kai subjektas, pats sukūręs teisinį ir faktinį neapibrėžtumą, vėliau šiuo neapibrėžtumu remiasi kaip pagrindu paneigti kitos šalies teisę į efektyvią teisminę apsaugą. Šiuo atveju atsakovė sutartyje nustačiusi trumpą jos įvykdymo terminą, negali remtis šia aplinkybe.
Nepagrįsta ir teismo išvada, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus pažeistas viešasis interesas, susijęs su finansavimo projektui praradimu. Viešasis interesas yra susijęs su teisėtu ir skaidriu tiekėjų parinkimu, sudarytų sutarčių stabilumu, lygiateisiškumu, draudimu apeiti viešojo pirkimo rezultatą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, darbai nebūtų sustabdyti, jos užtikrintų tik tai, kad darbų atlikimas nebūtų perduotas kitam subrangovui.
Teismas procesinį sprendimą priėmė vadovaudamasis atsakovės pateiktais naujais rašytiniais įrodymais, su kuriais ieškovei nebuvo suteikta galimybė susipažinti ir pateikti dėl jų savo pozicijos. Tuo buvo pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Atsakovės pateikti dokumentai, priešingai nei tvirtina teismas, nepatvirtina atsakovės įrodinėtų aplinkybių, t. y., kad ieškovė objektyviai negali atlikti darbų, atsakovė praras finansavimą ar kad vienintelė projekto įgyvendinimo alternatyva yra ieškovės pašalinimas ir darbų perdavimas kitam ūkio subjektui.
Šalies argumentai
Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo principą. Ieškovė prašė uždrausti sudaryti naują sutartį dėl tų pačių darbų arba perduoti jų vykdymą kitam ūkio subjektui, vykdyti tuos pačius darbus naujos sutarties pagrindu.
Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra abstrakti. Ji kyla tiesiogiai iš atsakovės procesinės pozicijos ir faktinio elgesio. Atsakovė teigia, kad jai būtina skubiai pasitelkti kitus subjektus arba kitaip užtikrinti darbų atlikimą iki nustatyto termino. Vadinasi, atsakovė pati patvirtina ketinimą atlikti veiksmus, dėl kurių ieškovės ieškinys prarastų praktinę reikšmę. Jeigu iki ginčo išsprendimo darbai bus atlikti kito subjekto, teismas, net pripažinęs sutarties nutraukimą nepagrįstu ir neteisėtu, nebegalės realiai atkurti sutartinių santykių.
Atsiliepimas
Atsakovė AB ,,Kelių priežiūra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
Pagrįsta teismo išvada, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo pažeistas viešasis interesas ir proporcingumo principas. Ieškovei buvo žinoma, kad darbai turi būti baigti iki 2026 m. birželio 1 d. ir kad terminas jiems atlikti negali būti pratęstas, tačiau iki atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo ieškovė jokių darbų objekte neatliko. Priėmus ieškovei palankų sprendimą, jos lūkestis atkurti sutartinius santykius objektyviai bus neįmanomas net ir taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes terminai jau bus praleisti, o finansavimas jiems atlikti prarastas.
Atsakovė nėra pasitelkusi naujų subrangovų darbams atlikti, darbus atlieka pati, savo jėgomis, siekdama laiku įvykdyti sutartinius įsipareigojimus užsakovei Šilutės rajono savivaldybei. Be atsakovės, objekte dar dirba UAB ,,Stamela“, kuri atlieka vandentiekio ir nuotekų tinklų atnaujinimo darbus pagal sutartį su AB „Šilutės vandenys“, o ne šaligatvių įrengimo darbus.
Atsiliepimas
Nepagrįsti ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad buvo pažeista jos teisė teikti atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo teisė, sutinkant su atskiruoju skundu, per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo panaikinti skundžiamą nutartį, o pareiga išklausyti bylos dalyvius prieš skundžiamos nutarties panaikinimą nėra numatyta.
Šalies argumentai
Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia ne ieškinio reikalavimų užtikrinimo, bet iš esmės blokuoti bet kokį darbų vykdymą ir priversti atsakovę perduoti darbų vykdymą jai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, nors sutartis su ieškove ir buvo nutraukta dėl to, kad ji nesiruošė ir nepradėjo vykdyti darbų pagal sutartį.
Ieškovės siūlomas laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimas yra naujas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šį prašymą ieškovė galėtų teikti pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujo įrodymo
Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. gegužės 28 d. gauti apeliantės UAB ,,Šilutės polderiai“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji išdėstė atsikirtimus į atsakovės AB ,,Kelių priežiūra“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo, viešojo intereso pažeidimo, teisės būti išklausytam užtikrinimo ir kt.
Atsakovė su atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – 2026 m. balandžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą UAB ,,Šilutės vandenys“ ir UAB ,,Statmela“ dėl inžinerinių tinklų įrengimo Šilutėje, (duomenys neskelbtini). Atsakovė prašo šį įrodymą priimti, teigdama, kad jis paneigia apeliantės atskirojo skundo argumentus, kad šaligatvių įrengimo darbams atlikti atsakovė yra pasitelkusi naują subrangovą. Šis įrodymas patvirtina, kad UAB ,,Statmela“ objekte atlieka ne šaligatvių, o vandentiekio įrengimo darbus.
CPK 302 straipsnyje nurodyta, kad apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialioms apeliacinio proceso taisyklėmis. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą (CPK 338 straipsnis) argumentai, pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui konkrečiam procesiniam veiksmui atlikti jau negali būti priimami. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis papildomai išdėsto atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami dar ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimus į juos.
Apeliantė, rašytiniuose paaiškinimuose pateikdama atsikirtimus į atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, nepagrįstai siekia papildyti savo atskirąjį skundą, kuriam pateikti procesinis terminas jau yra pasibaigęs, naujais argumentais. Be to, kaip minėta, apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimus į juos. Todėl apeliantės rašytiniai paaiškinimai nepriimami.
Sprendžiant dėl atsakovės procesinio prašymo priimti naują rašytinį įrodymą, pažymėtina, kad pagal CPK 314 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nustatęs kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-916/2025, 41 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas neturės įtakos teisingam byloje kilusio procesinio klausimo išnagrinėjimui. Apeliantė, įrodinėdama grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimą, be kita ko, nurodė ir tai, kad atsakovė gali pasitelkti ir (ar) yra pasitelkusi kitus subrangovus darbams objekte atlikti. Iš atsakovės pateiktos 2026 m. balandžio 24 d. sutarties matyti, kad du juridiniai asmenys, t. y. UAB ,,Šilutės vandenys“ ir UAB ,,Stamela“, yra sudarę sutartį dėl inžinerinių tinklų rekonstravimo Šilutėje, (duomenys neskelbtini). Visgi, atsakovės pateiktas naujas rašytinis įrodymas negali nei patvirtinti, nei paneigti jos teiginių, kad atsakovė kitam subrangovui nėra perdavusi būtent šaligatvių įrengimo darbų, kuriuos siektų atlikti apeliantė, pareiškusi atitinkamą ieškinį. Todėl nagrinėjamoje proceso stadijoje šis perteklinis dokumentas nepriimamas dėl jo nesąsajumo su apeliacinėje byloje sprendžiamu klausimu (CPK 180 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo poreikio
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs dvi būtinąsias sąlygas, kurių visuma ir sudaro prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
Asmuo, siekiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą ne tik įrodyti abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtinąsias šio procesinio instituto taikymo sąlygas, bet gali prašyti taikyti tik tokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitiktų šio instituto taikymo paskirtį – eliminuoti būtent toje byloje dėl ieškinio dalyko priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu tokia rizika iš viso egzistuoja. Tik nustačius visumą šių aplinkybių gali būti priimtas procesinis sprendimas apriboti tam tikras priešingos šalies teises ar taikyti prašomus suvaržymus.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kvestionuodama šalių 2026 m. kovo 17 d. sudarytos sutarties dėl šaligatvių įrengimo Šilutėje, (duomenys neskelbtini), vienašališką nutraukimą 2026 m. kovo 30 d. bei prašydama atsakovei taikyti CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones (alternatyviai), t. y.: uždrausti atsakovei sudaryti naują sutartį dėl tų pačių darbų; uždrausti perduoti darbų vykdymą kitam subjektui; uždrausti vykdyti darbus naujos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl poreikio taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones kito. Teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi apeliantės prašymas buvo patenkintas, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad tik tokiu būdu galės būti užtikrintas esamos padėties išsaugojimas, o skundžiama 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi teismas, sutikdamas su atsakovės atskiruoju skundu, ankstesnę nutartį pasinaikino, prioritetą suteikdamas ne tarp šalių susiklosčiusios situacijos užfiksavimui iki šalių ginčo baigties, o viešajam interesui, t. y. rangos darbų, kurie finansuojami iš biudžeto, tęstinumui ir užbaigimui iki viešojoje sutartyje nustatyto termino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai būtent tokios pirmosios instancijos teismo pozicijos teisingumo nepaneigia.
Veiksmai, kuriuos privalo atlikti teismas, gavęs atskirąjį skundą, išvardinti CPK 334 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose. CPK 334 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas:1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl CPK 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui.
Vadovaujantis CPK įtvirtintomis proceso taisyklėmis, teismui pareiga informuoti priešingą šalį apie gautą atskirąjį skundą bei šalies teisę teikti atsiliepimą į jį atsiranda tik tada, kai teismas nesutinka su atskiruoju skundu ir rengiasi jį siųsti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau teismui sutinkant su atskiruoju skundu, o būtent tokia situacija nagrinėjamu atveju ir susiklostė, pareiga atskirai informuoti priešingą šalį apie teismo pritarimą atskirojo skundo argumentams nekyla. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas proceso teisės taisyklių, priešingai nei atskirajame skunde tvirtina apeliantė, nepažeidė. Apeliantės procesinės teisės nėra suvaržytos, nes ji savo poziciją tiek dėl atsakovės atskirajame skunde nurodytų argumentų, tiek ir dėl prie jo pridėtų įrodymų galėjo nurodyti ir faktiškai nurodė pateikdama atskirąjį skundą, kuris yra perduotas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Stokoja pagrįstumo ir tokie apeliantės atskirojo skundo teiginiai, kad toks faktas, jog darbai objekte turėjo būti pabaigti iki 2026 m. birželio 1 d., o šalių ginčas dėl jų sudarytos subrangos sutarties nutraukimo iki šio termino nebus išnagrinėtas iš esmės, tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Kaip nurodyta pirmiau, pareikštu ieškiniu apeliantė siekia dviejų materialinių teisinių rezultatų: 1) sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; 2) jos pripažinimo galiojančia ir vykdytina. Terminas, iki kurio turėjo būti atlikti darbai (2026 m. birželio 1 d.), atskirojo skundo nagrinėjimo metu jau yra suėjęs, vadinasi, net ir tuo atveju, jeigu šalių ginčą išnagrinėjus iš esmės būtų priimtas apeliantei palankus sprendimas, t. y. sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, galimybės įvykdyti sutartį iki šalių valia nustatyto termino objektyviai jau nebūtų net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų pritaikytos ir galiotų apeliantės prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėtina, kad apeliantė nereiškia reikalavimo modifikuoti sutartį, nustatant kitokį darbų atlikimo terminą.
Taigi, šioje konkrečioje situacijoje apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirties – eliminuoti dėl ieškinio dalyko priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien dėl šios priežasties nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Kita vertus, patenkinus apeliantės prašymą, galėtų susiklostyti ir pačios apeliantės interesų neatitinkanti teisinė situacija, susijusi su galimais reikalavimus dėl nuostolių, patirtų jos iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo, jeigu tokių nuostolių atsirastų dėl rangos sutarties neįvykdymo, finansavimo praradimo ir pan.
Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl prioritetinio viešojo intereso gynimo ar laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, neturi teisinės reikšmės teisingam šio procesinio klausimo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma. Apibendrindamas argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimą išsprendė teisingai, nepažeisdamas procesinių taisyklių, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.