- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-04
- Bylos Nr.
- ATP-23-719/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
Teisėja Beatričė Bakanauskaitė Administracinio teisės pažeidimo byla
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2017 m. sausio 4 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, dėl kurio priimtas nutarimas – S. B. (suinteresuotas asmuo) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimais A. G. kreipėsi į policiją pranešdamas apie kaimyno S. B. šuns keliamą triukšmą bei vaizdo kameras, sumontuotas ant to paties kaimyno namo ir akivaizdžiai atsuktas į jo privačią teritoriją. Policija šiuos pareiškimus persiuntė Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Velžio seniūnijai (toliau – Institucija).
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Institucija 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi minėtas nutarimas buvo panaikintas ir medžiaga buvo grąžinta papildomam tyrimui atlikti. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.
1.2. Institucija 2016 m. kovo 14 d. nutarimu dar kartą atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Institucijos nutarimą paliko nepakeistą, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir Institucijos 2016 m. kovo 14 d. nutarimą, o pareiškėjo A. G. pareiškimus grąžino tirti iš naujo Institucijai.
1.3. Institucija 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu trečią kartą atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tačiau skundžiama nutartimi šis Institucijos nutarimas vėl buvo panaikintas ir byla buvo grąžinta Institucijai papildomam tyrimui atlikti.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo S. B. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjo A. G. skundą atmesti ir Institucijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą palikti galioti.
2.1. Apeliantas cituoja skundžiamą nutartį ir teigia, kad apylinkės teismas netinkamai, t. y. nesilaikydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje numatytos tvarkos, išsprendė pareikšto nušalinimo klausimą, nes nušalinimo klausimo neperdavė spręsti teismo pirmininkui, jo pavaduotojui arba jų paskirtam teisėjui, o vietoje to pats savavališkai vertino ir nagrinėjo pareikštą nušalinimą.
2.2. Taip pat apelianto manymu, apylinkės teismas grubiai pažeidė procesą priimdamas nutartį jį atvesdinti, nes jis nevengė atvykti į teismo posėdį ir nesislapstė. Apie paskirtą 2016 m. spalio 7 d. posėdį jam nebuvo žinoma, teismo šaukimas jam nebuvo įteiktas, todėl vietoje atvesdinimo apylinkės teismas galėjo išsiųsti pakartotinai šaukimą ar informuoti jo darbovietę, tačiau tai nebuvo padaryta.
2.3. Kartu apeliantas teigia, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Šiuo atveju yra tiriami ir nagrinėjami 2015 m. rugpjūčio mėnesio įvykiai, todėl šioje byloje jau suėjęs nuobaudos skyrimo terminas, dėl ko ši byla turėjo būti nutraukta.
2.4. Be to, apeliantas nesutinka su apylinkės teismo sprendimu grąžinti bylą Institucijai, kadangi šiuo atveju nereikalinga atlikti didelės apimties papildomo bylos aplinkybių tyrimo – šuns laikymo sąlygas jau ne vieną kartą apžiūrėjo ir įvertino tiek policijos pareigūnai, tiek seniūnai. Taip pat apeliantas nesutinka su kitais skundžiamos nutarties teiginiais, nes šuns lojimas jokiu būdu nėra susijęs su pareiškėjo vaikų baimėmis, prabudimais naktį bei jų psichologinėmis problemomis. Apylinkės teismas turėjo kritiškai įvertinti pareiškėjo šeimos ir giminystės ryšiais susaistytų liudytojų parodymus, nes tokie liudytojai negali duoti parodymų prieš pareiškėją, be to jie ne kartą buvo apklausti, ne kartą dalyvavo vykstant posėdžiams, jų parodymai jau tendencingi ir paruošti namuose iš anksto. Pats pareiškėjas nuolat erzina jo šunį, provuokuoja jį, mėto į jį petardas ir akmenis. Be to, pats pareiškėjas laiko du šunis, kurie taip pat loja, o pareiškėjo A. G. daryti vaizdo ir garso įrašai turi būti atmesti ir nevertinami kaip įrodymai, nes byloje nėra duomenų apie tai, kokiais prietaisais buvo užfiksuoti garso ir vaizdo įrašai, ar naudota įranga buvo techniškai tvarkinga, ar joje nustatyti laiko ir kiti parametrai vaizdo fiksavimo metu atitiko realų laiką ir pan.
2.5. Atsižvelgdamas į tai apeliantas mano, kad skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas A. G. konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau jis ginčija atskirus suinteresuoto asmens S. B. apeliacinio skundo teiginius ir su šiuo skundu nesutinka.
4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą Institucija nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Šioje byloje suinteresuotam asmeniui S. B. nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jam nebuvo inkriminuotas konkretus administracinis teisės pažeidimas ir jis nebuvo pripažintas padaręs kokį nors administracinį teisės pažeidimą, todėl 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869 2 ir 7 straipsnių prasme, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus ANK ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksui (toliau – ATPK) su visais pakeitimais bei papildymais netekus galios, tolesnis procesas šioje byloje turi vykti pagal ANK.
7. Apygardos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
8. ANK 569 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios, tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.
9. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus reikšmės teisingam bylos išsprendimui turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes duomenų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl apygardos teismas jų nekartoja.
10.1. Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas netinkamai, t. y. nesilaikydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje numatytos tvarkos, išsprendė pareikšto nušalinimo klausimą.
10.2. Apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog procesas pagal pareiškėjo A. G. skundą dėl Institucijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo panaikinimo apylinkės teisme vyko ne pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, o pagal ATPK nustatytą tvarką. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs ATPK nereglamentavo nušalinimo instituto, todėl pagal ATPK 249 straipsnio 2 dalį, sprendžiant šioje byloje apelianto apylinkės teismui pareikšto nušalinimo klausimą mutatis mutandis reikėjo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis. BPK 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats.
10.3. Iš 2016 m. spalio 20 d. vykusio teismo posėdžio protokolo matyti, kad šio posėdžio metu suinteresuotas asmuo S. B. pareiškė apylinkės teismui nušalinimą, tačiau apylinkės teismas protokoline nutartimi pareiškimo dėl nušalinimo netenkino (54, 57–58 b. l.). Akivaizdu, kad spręsdamas nušalinimo klausimą apylinkės teismas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl suinteresuotas asmuo S. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai mano, jog buvo kitaip.
11.1 ATPK 272 straipsnio 2 dalis ir 276 straipsnio 2 dalis numatė galimybę atvesdinti asmenis, vengiančius atvykti į bylos nagrinėjimą.
11.2. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad suinteresuotas asmuo S. B. šaukimu buvo šaukiamas atvykti į 2016 m. spalio 6 d. vykusį teismo posėdį, tačiau šaukimas jam nebuvo įteiktas ir minėtame posėdyje jis nepasirodė (24, 29 b. l.). Teismo posėdyje seniūnas A. V. nurodė, kad suinteresuotas asmuo S. B. visiškai nereaguoja, atsisako dalyvauti posėdžiuose, jis namuose nerandamas arba neįsileidžia Institucijos darbuotojų (30 b. l.). Atsižvelgdamas į tai, o taip pat pripažinęs suinteresuoto asmens S. B. dalyvavimą būtinu, apylinkės teismas, siekdamas užtikrinti kiek įmanoma sklandesnį bylos nagrinėjimą ir užkirsti kelią bylos vilkinimui, visiškai pagrįstai priėmė nutartį į kitą teismo posėdį atvesdinti suinteresuotą asmenį S. B..
11.3. Apygardos teismas pažymi, kad visi atvesdinimo skyrimo motyvai suinteresuotam asmeniui buvo nurodyti 2016 m. spalio 7 d. nutartyje, taip pat šie motyvai žodžiu jam buvo paaiškinti teismo posėdžio metu (34, 58 b. l.).
11.4. Įvertinus šiuos duomenis akivaizdu, kad, priešingai, nei mano apeliantas, šiuo atveju skirdamas atvesdinimą apylinkės teismas teisės aktų reikalavimų taip pat nepažeidė.
12.1. ATPK 35 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos; kai <...> pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.
12.2. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, šiuo atveju yra tiriami ir nagrinėjami 2015 m. rugpjūčio mėnesio įvykiai. Institucijai 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarimu atsisakius pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, šį nutarimą panaikinantys teismų sprendimai įsiteisėjo 2016 m. sausio 27 d., t. y. nesuėjus ATPK 35 straipsnyje nustatytam 6 mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminui, ir tokiu būdu minėtas terminas buvo pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo 2016 m. sausio 27 d. Vėliau, Institucijai 2016 m. kovo 14 d. nutarimu dar kartą atsisakius pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, šį nutarimą panaikinanti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartis taip pat įsiteisėjo nesuėjus 6 mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminui, todėl šis terminas buvo pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo 2016 m. liepos 13 d.
12.3. Šiuo metu dar nėra pasibaigęs 6 mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminas, todėl apeliantas savo skunde nepagrįstai teigia, jog šis terminas suėjo ir dėl to ši byla turėtų būti nutraukta.
13.1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartyje (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-375-719/2016) pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai įpareigoja gyvūno laikytoją užtikrinti, kad jo augintinis nekeltų triukšmo ir netrikdytų nė vieno žmogaus ramybės, viešosios rimties. Šiuo atveju ginčo dėl suinteresuoto asmens S. B. šuns keliamo triukšmo nebuvo – visi iš esmės sutiko, kad augintinis kelia triukšmą, t. y. loja (skalija). Be to, iš pareiškėjo A. G. pateiktų duomenų (schemų, garso įrašų ir kt.) buvo tikėtina, kad lodamas suinteresuoto asmens S. B. šuo, ypatingai nakties metu, galėjo viršyti leistino triukšmo lygio ribas ir taip sukelti pakankamą triukšmą tam, kad būtų trikdoma pareiškėjo A. G., jo šeimos narių ar artimųjų rimtis ir pažeidžiama šių asmenų teisė į ramybę bei tylą. Todėl sprendžiant, ar suinteresuoto asmens S. B. veikoje buvo kokio nors teisės pažeidimo sudėtis, ar ne, buvo būtina neginčijamai nustatyti, ar jo šuns keliamas triukšmas, girdimas apelianto gyvenamosiose patalpose ir jų aplinkoje, tilpo į teisės aktais nustatyto leistino triukšmo lygio ribas, ar ne. Tačiau bylos medžiagoje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjo A. G. pareiškimuose nurodytas aplinkybes tyrę Institucijos darbuotojai būtų atlikę kokius nors triukšmo lygio matavimus ir neginčijamai patvirtinę arba paneigę pareiškėjo nurodytas aplinkybes (byloje buvo duomenys tik apie tai, kad 2016 m. kovo 7 d. vykusio susirinkimo metu l. e. Velžio seniūno pareigas D. J., Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėja I. K. ir Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Z. B. siūlė pareiškėjui A. G. pačiam atlikti šuns keliamo triukšmo lygio matavimus). Todėl nebuvo galima spręsti apie suinteresuoto asmens S. B. kaltės buvimą ar nebuvimą ir baigti bylos tyrimą. Įvertinęs tai, apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi grąžino bylą Institucijai tirti iš naujo.
13.2. Nepaisant to, tirdama šią bylą iš naujo Institucija neatliko jokių garso lygio matavimų ir kitų būtinų procesinių veiksmų. Ji iš esmės apsiribojo kreipimusi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentą dėl triukšmo lygio matavimo ir minėto departamento atsakymu, jog departamentas neturi įgaliojimų matuoti gyvūno keliamo triukšmo lygio (42–44 b. l.).
13.3. Su tokia iš esmės visiškai pasyvia Institucijos pozicija sutikti negalima. Šioje vietoje apygardos teismas pažymi, jog šiuo metu konkrečius triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose pastatuose bei jų aplinkoje reglamentuoja vienintelis teisės aktas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtinta higienos norma HN33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“. Ir nors minėtos higienos normos 4 punkte nustatyta, kad ši higienos norma netaikoma gyvūnų keliamo triukšmo vertinimo atvejais, kitų specialių teisės aktų, reglamentuojančių konkrečius triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose pastatuose bei jų aplinkoje, o taip pat gyvūnų keliamo triukšmo lygio matavimą ir vertinimą, nėra. Todėl, apygardos teismo vertinimu, nesant jokių kitų specialių teisės aktų, nustatančių konkrečius triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose pastatuose bei jų aplinkoje, šiuo metu vertinant gyvūnų keliamo triukšmo lygį pagal teisės analogiją reikalinga vadovautis bendrąja teisės norma, t. y. minėta higienos norma.
13.4. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog minėta higienos norma nenustato konkrečių triukšmo lygio matavimą atlikti galinčių subjektų. Tai reiškia, kad atlikti triukšmo lygio matavimus gali ne vien tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas. Higienos norma ir kiti teisės aktai nedraudžia to padaryti bet kuriam kitam asmeniui (fiziniam arba juridiniam), turinčiam tvarkingą ir metrologiškai patikrintą triukšmo lygio matavimo įrangą. Analogiška situacija yra, pavyzdžiui, su alkoholio kiekio kraujyje matavimais – tai, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai numato tam tikrą pareigūnų, atliekančių neblaivumo tikrinimą, ratą (pavyzdžiui, policijos pareigūnai, karo policininkai ir kt.), nedraudžia bet kuriam kitam asmeniui asmeniškai įsigyti metrologiškai patikrintą specialią techninę priemonę (alkoholio matuoklį) ir, esant reikalui, pačiam pasitikrinti savo ar kito asmens neblaivumą. Todėl šiuo konkrečiu atveju Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentui atsisakius atlikti paminėtus triukšmo lygio matavimus, Institucija privalėjo kreiptis į kitus asmenis, turinčius tvarkingą ir metrologiškai patikrintą triukšmo lygio matavimo įrangą dėl triukšmo lygio išmatavimo arba jai patogiu būdu (nuomos, patikėjimo, nuosavybės teisėmis) pati įsigyti tokią įrangą ir išmatuoti suinteresuoto asmens S. B. šuns keliamo bei pareiškėjo A. G. namo patalpose girdimo triukšmo lygį. To nepadarius negalima spręsti dėl suinteresuoto asmens S. B. kaltės padarius pareiškėjo A. G. pareiškimuose nurodytą pažeidimą buvimo ar nebuvimo ir baigti šios bylos tyrimą.
13.5. Apibendrindamas tai apygardos teismas konstatuoja, kad Institucija, tirdama pareiškėjo A. G. pareiškimus iš naujo, nesiėmė būtinų veiksmų tam, kad šioje byloje būtų surinkti ir visapusiškai įvertinti teisingam bylos išnagrinėjimui svarbūs duomenys, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp jų ir ignoravo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartį. Todėl apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai panaikino Institucijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą ir šią bylą grąžino Institucijai tirti iš naujo. Suinteresuoto asmens S. B. apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.
13.6. Kartu apygardos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 ir 41 straipsniuose įtvirtinta, jog įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, <...> kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje; teisėjo reikalavimai, susiję su teisingumo vykdymu, yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, <...> kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims; už teisėjo reikalavimų nevykdymą atsakoma įstatymų nustatyta tvarka. Todėl tirdama bei nagrinėdama pareiškėjo A. G. pareiškimus iš naujo Institucija privalo preciziškai vykdyti tiek šioje nutartyje, tiek skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje, tiek Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartyje pateiktus nurodymus, o esant reikalui atlikti kitus procesinius veiksmus ir neginčytinai patvirtinti arba paneigti visas pareiškėjo A. G. pareiškimuose nurodytas aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą ir asmens, dėl kurio priimtas nutarimas – S. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.