Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. balandžio 27 d. laikas.

Iš P. R. priteista nukentėjusiajai A. M. 8900 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai bei 1600 Lt proceso išlaidoms atlyginti. Taip pat iš P. R. priteistas 1386,62 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 23 d., apie 22 val., sodo namelio Nr. 1, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio konflikto metu vieną kartą peiliu durdamas R. M. į pilvo sritį, tuo padarydamas jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą ir plonųjų bei storųjų žarnų amputaciją, dėl ko jis 2009 m. rugpjūčio 25 d., 01 val. 55 min., VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ intensyviosios terapijos skyriuje nuo padaryto sužalojimo mirė, t. y. tyčia nužudė R. M..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. R. nuteisė už tyčinį R. M. nužudymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. R. neginčija, kad dėl jo tyčinių veiksmų (smūgio peiliu sudavimo) R. M. buvo atimta gyvybė. Tačiau apeliantas teigia, kad nukentėjusįjį nužudė gindamasis nuo pastarojo puolimo. Šis apelianto teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Pažymėtina ir tai, kad besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikoma būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Tokiais atvejais BK 28 str. 2 ir 3 d. nuostatos netaikomos, nes būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 str. 3 d.) įmanomas tik būtinosios ginties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5, 6 p., kasacinės bylos Nr. 2K-154/2003, 2K-338/2004, 2K-336/2008).

Nuteistasis P. R. ikiteisminiame tyrime (t. 1, b. l. 139-142, 145-146, 149-151, 153-161) paaiškino, kad konflikto metu jis nuo R. M. suduotų smūgių buvo nugriuvęs ant grindų. Po to, atsistojęs ir paėmęs nuo stalo lenktinį peilį, sudavė juo R. M. vieną smūgį jausdamas nuoskaudą ir pyktį dėl sumušimo bei norėdamas jį pagąsdinti. Tuo metu R. M. rankose neturėjo jokio peilio ar kokių kitų daiktų, jie stovėjo vienas prieš kitą apie metrą atstumu ir tarp jų stovėjo A. M..

Pirmosios instancijos teisme jis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes bei papildomai paaiškino, kad po jo pasakytų įžeidžiančių žodžių apie lytinius santykius tarp A. M. ir R. M., pastarasis sudavė jam vieną smūgį, nuo kurio jis pargriuvo ant grindų. Tačiau po to R. M. leido jam atsistoti, nieko jam nedarė bei kad „pavojaus jam, kad reikėtų durti, nebuvo“ (t. 2, b. l. 96-97).

Taigi, pats nuteistasis suprato, kad konfliktas kilo nuo jo paties pasakytų įžeidžiančių žodžių, kad įvykio metu jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nebuvo ir kad R. M. smūgį peiliu sudavė jau pasibaigus konfliktui.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą naują įvykio versiją, kad konflikto metu nukentėjusysis turėjo rankoje peilį, nepatvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Be šio skunde išdėstyto teiginio byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo veiksmai kėlė realią ir akivaizdžią grėsmę nuteistojo gyvybei ar sveikatai.

Betarpiškai įvykį mačiusi liudytoja A. M. parodė, kad konflikto metu tik P. R. rankose turėjo peilį, kuriuo ir sudavė smūgį R. M. į pilvą (t. 1, b. l. 77-79, 80-81; t. 2, b. l. 95-96).

Liudytojos D. S. (t. 1, b. l. 107-108; t. 2, b. l. 93), V. G. (t. 1, b. l. 113-114; t. 2, b. l. 95), G. A. (t. 1, b. l. 125-126; t. 2, b. l. 92) ir R. Ž. (t. 1, b. l. 127-128; t. 2, b. l. 93) taip pat nematė jokio peilio R. M. rankose ar šalia jo.

Taigi, aptarti įrodymai ir pati įvykio situacija leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo suduoti smūgiai, nuo kurių P. R. nugriuvo, tačiau po to atsistojo ir tik po kiek laiko pagriebė peilį nuo stalo, negali būti vertinami kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ar tariamosios ginties situacijos atsiradimą. Todėl nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos ir P. R. veiksmai (smūgis peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbius organus) negali būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, sąlygojantis BK 28 str. nuostatų taikymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir naują konflikto priežastį - R. M. reikalavimą perrašyti jam nekilnojamąjį turtą-sodo namelį, priklausantį P. R.. Tačiau iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 2, b. l. 13-14) matyti, kad apeliantui nuosavybės teisėmis nepriklauso joks sodo sklypas ar sodo namelis. Neesant nuosavybės teisių, negalimas ir jų perleidimas. Todėl apelianto skunde nurodyta konflikto priežastis yra neįtikinama. Be to, šiuo atveju, ji neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamų veiksmų juridiniam vertinimui.

Nuteistasis P. R., neginčydamas civilinių ieškinių turtinei žalai atlyginti, prašo sumažinti civilinio ieškinio, priteisto nukentėjusiajai A. M. neturtinei žalai atlyginti, dydį. Šis prašymas negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai A. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo P.R. veiksmais, kuriais motinos akivaizdoje atimta gyvybė jos sūnui. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės sūnaus, su kuriuo nukentėjusiąją siejo nuolatiniai, glaudūs, artimi, dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties ji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes, atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį (nusikaltimo padarymo metu nedirbo, turi savo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų (t. 2, b. l. 29)) ir, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį bei pagrįstai iš nuteistojo priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją. Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusiosios pareikštą ieškinį neturtinei žalai atlyginti teismas patenkino tik iš dalies bei vietoje prašomų 100000 Lt iš nuteistojo priteisė 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal susiformavusią teismų praktiką toks civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis nėra per didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. R. vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir atsakomybės lengvinančios aplinkybės nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis lygus straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Ši bausmė jokiu būdu nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.