Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-09-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1401/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-05
Bylos Nr.
2A-1401/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas
Kreditorius
R. E. V., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, J. V.
Kategorijos
  • 126.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1401/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 126.3; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant kreditoriui R. E. V.,

kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei R. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių R. E. V. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, jog bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilkiukai“ veikla pasibaigė, bankroto byloje Nr. B2-17-159/2011.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartimi UAB „Vilkiukai“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Simpatija“. Ši teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr.2-703/2006).

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartimi įmonei taikyta supaprastinta bankroto procedūra buvo nutraukta teismo 2008 m. sausio 9 d. nutartimi, nustačius, jog įmonė turi turto – E. V. transporto paslaugų įmonės debitorinę 123 308 Lt skolą ir nutarta vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra ĮBĮ nustatyta tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtinti kreditoriniai reikalavimai. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2008 m. birželio 19 d. Lietuvos apeliaciniam teismui nutraukus procesą, pradėtą pagal R. E. V. atskirąjį skundą (civilinė byla Nr. 2-462/2008). Kreditorių sąrašas buvo patikslintas teismo 2008 m. birželio 3 d. ir 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartimis.

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartimi į kreditorių sąrašą įtraukti R. E. V. su 14 324 Lt ir J. V. su 10 828 Lt finansiniais reikalavimais, kurie sudarė 63,002 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų. Ši teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-243/2009).

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi administratoriaus UAB „Simpatija“ prašymu jis nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. atstatydintas iš administratoriaus pareigų. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-500/2010).

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi įmonės administratoriumi paskirtas S. K.. Ši nutartis nebuvo apskųsta atskiruoju skundu.

BUAB „Vilkiukai administratorius 2010 m. spalio 11 d. pateikė teismui prašymą nurašyti bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinį įsiskolinimą, kaip beviltišką, neturintį rinkos vertės, ir priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 str. 4 d., 33 str. 6 d.). Nurodė, kad įmonės kreditoriai VSDFV Klaipėdos skyrius turi 29,427 proc., AB „Turto bankas“ – 7,571 proc., R. E. V. ir J. V. - 63,002 proc. balsų kreditorių susirinkimuose, viso yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų už 39 922,54 Lt. Tvirtino, jog kreditoriai R. E. V. ir J. V. naudojosi turima balsų dauguma 2009-09-11, 2010-05-19 kreditorių susirinkimuose ir priėmė nepagrįstus nutarimus neparduoti vienintelio įmonės turto – reikalavimo teisės į bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt skolą bei atstatyti įmonės mokumą vystant ūkinę veiklą, o į 2010-09-10 surinkimą iš viso neatvyko. Anot administratoriaus, tokie veiksmai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 30, 31, 33 straipsnių nuostatoms išspręsti klausimus dėl bankrutavusios įmonės turto panaudojimo, nurašymo. Teigė, kad bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto administratorius informavo, jog minėtos bendrovės turtas yra nelikvidus, todėl jį pardavus nepakaks lėšų atsiskaityti su BUAB „Vilkiukai“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 11 d. sprendimu pripažino bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinį įsiskolinimą beviltiška skola, neturinčia rinkos vertės ir ją nurašė, pripažino, kad šios bendrovės veikla pasibaigė, pagal bankroto administratoriaus pateiktą sąrašą patvirtino BUAB „Vilkiukai“ likusius nepatenkintus kreditorinius reikalavimus, tarp jų kreditorių R. E. V. 14 324 Lt, J. V. 10 828 Lt reikalavimus.

Teismas nustatė, kad įmonės vienintelis turtas yra E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinis įsiskolinimas, kurio pardavimo, jo tvarkos, kainos nustatymo klausimai buvo įrašyti į 2009-09-11, 2009-11-27, 2010-05-19 kreditorių susirinkimo darbotvarkes. Teismas taip pat nustatė, jog 2009-09-11 kreditorių susirinkime įmonės kreditoriai R. E. V. ir J. V. balsais priėmė kreditorės J. V. nutarimo projektą – neparduoti reikalavimo teisės į debitorinę 123 308 Lt skolą, atkurti įmonės mokumą, vystant ūkinę veiklą, nes bendrovės skolos nėra didelės, nors dėl šio debitorinio įsiskolinimo pardavimo projektus taip pat buvo pateikę administratorius, VSDVF Klaipėdos skyriaus ir AB „Turto bankas“ atstovai. Atsižvelgdamas į tai, jog minėtas nutarimas buvo priimtas R. E. V. ir J. V. turima balsų dauguma, per visą bankroto procesą įmonė su kreditoriais neatsiskaitė, o kreditorių susirinkimas nepriima nutarimų, kuriais remiantis administratorius galėtų minėtą turtą pardavinėti, į E. V. transporto paslaugų bankroto administratoriaus pateiktą informaciją apie tos įmonės turtą, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas minėtą debitorinį įsiskolinimą pripažinti beviltiška skola ir ją nurašyti (ĮBĮ 33 str. 6 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditoriai R. E. V. ir J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismo procese bankroto administratorius S. K. negalėjo atstovauti įmonei ir jos kreditorių interesams, nes jo paskyrimo aplinkybės yra neskaidrios, t. y. nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog šiam administratoriui buvo siūloma administruoti įmonę. Taip pat su juo nebuvo sudaryta pavedimo sutartis (ĮBĮ 23 str. 1 d. 10 p.).Teismas be pagrindo nurašė E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinį įsiskolinimą, nes visi kreditorių susirinkimai yra nusprendę jo neparduoti. Be to, E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto procesas nėra baigtas, yra neparduotas savininko turtas, todėl neaišku kuo remdamasis tos įmonės administratorius nurodė, jog skola yra beviltiška, o teismas nepagrįstai atsisakė jį (administratorių) apklausti kaip liudytoją.

Atsiliepimas

Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodoma, kad:

1. S. K. įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas teismo 2009-12-09 nutartimi, po to, kai teismo 2009-11-25 nutartimi buvo atstatydintas ankstesnis administratorius UAB „Simpatija“, o apeliantai tos nutarties neskundė. Klausimas dėl pavedimo sutarties sudarymo su administratoriumi S. K. buvo svarstomas 2010-05-19 kreditorių susirinkime, tačiau apeliantų (kreditorių, turinčių balsų daugumą) valia tokia sutartis sudaryta nebuvo.

2. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su E. V. transporto įmonės debitoriniu įsiskolinimu, todėl pagrįstai priėmė sprendimą pripažinti jį beviltišku ir nurašyti, kaip neturinčiu rinkos vertės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas yra teismo sprendimas, kuriuo BUAB „Vilkiukai“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus įmonę dėl bankroto.

Kaip yra žinoma, įmonių bankroto procesu yra siekiama dviejų tikslų: realizavus nemokios įmonės turtą patenkinti kreditorių reikalavimus (turto likvidavimas) ir likviduoti pačią įmonę, kuri nustoja egzistuoti kaip teisės subjektas (įmonės likvidavimas). Šie tikslai yra susiję su viešuoju interesu ir juos būtina derinti, kad būtų užtikrinta kreditorių ir skolininko (nemokaus rinkos dalyvio), o tuo pačiu ir visos visuomenės, interesų apsauga. Pažymėtina, kad šio interesų pusiausvyros principo privalu laikytis, nes bankrotas visuomet yra susijęs su rizika, jog kreditorių reikalavimai gali būti nepatenkinti. Dėl to pats procesas turi būti ekonomiškas, koncentruotas, vykdomas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurispridencijoje nurodoma, kad bankroto procesu siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti procedūras, nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2009-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; ir kt.). Tokio operatyvaus ir koncentruoto bankroto procedūrų vykdymo ir užbaigimo turi būti laikomasi, siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo ir teisinio neaiškumo, kuriuos sukelia ilgas bankroto procesas. Dėl to ĮBĮ įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir eiliškumu.

Pagal ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalį administratoriui atlikus ĮBĮ 31 straipsnyje išvardytus veiksmus likviduojant bankrutavusią įmonę ir pateikus teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) bei Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį tuo atveju, kai per 24 mėn. nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas.

Nagrinėjamoje byloje administratorius 2010-10-12 pareiškė prašymą nurašyti bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinį įsiskolinimą BUAB „Vilkiukai“ kaip beviltišką skolą ir pripažinti, kad įmonės veikla pasibaigė. Teismas skundžiamu sprendimu prašymą patenkino, tačiau kreditoriai R. E. V. ir J. V. su šiuo teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad iki šiol nėra baigtas bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto procesas, yra neparduotas savininko turtas, iš kurio bus patenkintas BUAB „Vilkiukai“ reikalavimas ir atkurtas šios bendrovės mokumas, taip pat tuo, kad įmonei ir kreditoriams atstovavo neįgaliotas administratorius S. K. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo.

Kaip nustatyta aukščiau, teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartimi BUAB „Vilkiukai“ įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2008 m. birželio 19 d., bankrutavusios įmonės kreditoriai nesikreipė dėl likvidavimo procedūros pratęsimo. Tai reiškia, jog yra pasibaigęs ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytas terminas įmonės likvidavimo procedūroms atlikti, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą gavęs administratoriaus prašymą spręsti dėl įmonės pabaigos (CPK 185 str.).

Kaip jau minėta aukščiau, vienas iš bankroto proceso tikslų – operatyvus procedūros užbaigimas, kuris yra derinamas su kreditorių reikalavimų patenkinimu. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės pabaigos, privalo įvertinti, ar likvidavimo metu buvo išnaudotos visos galimybės kuo geriau patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Kaip buvo pažymėtina, bankroto procedūra privalo būti kiek įmanoma koncentruota, tai yra negali tęstis neribotą laiką.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog administratorius neatliko visų procedūrų, numatytų ĮBĮ, dėl bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės debitorinio išieškojimo ar pardavimo. Kaip teisingai nustatė teismas, visas BUAB „Vilkiukai“ turimas turtas yra bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 123 308 Lt debitorinis įsiskolinimas. Aukščiau nustatyta, kad apie šį įmonės turtą buvo žinoma nuo 2008-01-09, kai teismas nutraukė įmonei taikytą supaprastintą bankroto procedūrą. Taip pat teismas teisingai nustatė, kad 2009-09-11, 2009-11-27, 2010-05-19 kreditorių susirinkime buvo svarstomi klausimai dėl įmonės debitorinės skolos pardavimo, jos tvarkos, kainos nustatymo, dėl įmonės pabaigos. Tiek administratorius, tiek kiti įmonės kreditoriai VSDVF Klaipėdos skyriaus ir AB „Turto bankas“, siūlė šio turto pardavimo projektus, tačiau apeliantų, kurie turi 63 proc. balsų, sprendimu buvo nutarta minėto debitorinio įsiskolinimo neparduoti, bet atkurti įmonės mokumą.

Iš tiesų, teisėjų kolegija pažymi, jog atkūrus įmonės mokumą, bankroto proceso tikslai būtų pasiekti, tačiau, kaip nustatė teismas, per visą procesą, kuris tęsiasi ilgiau nei 4 metus, įmonės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, didėja bankroto administravimo išlaidos, tuo tarpu turimą turtą - debitorinį reikalavimą, atsisakoma parduoti apeliantų balsais. Dėl to, teisėjų kolegijos manymu, teismas, spręsdamas dėl įmonės pabaigos, pagrįstai konstatavo, jog yra susiklosčiusi tokia situacija, kad apeliantų (kreditorių) elgesys dėl turimo turto neatitinka paminėtos bankroto proceso instituto paskirties, tikslų, t. y. nesiimama priemonių, kad įmonės likvidavimo procedūra būtų baigta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ĮBĮ tiesiogiai nėra kalbama apie kreditorių pareigas bankroto procese, tačiau pareiga sąžiningai rūpintis proceso koncentracija, ekonomiškumu, užtikrinant tiek savo (kreditorių), tiek nemokios įmonės, o kartu, kaip minėta, ir visos visuomenės interesų įgyvendinimą, išplaukia iš viešo intereso šiame procese, jam keliamų tikslų, taip pat bendrųjų civilinio proceso principų bei šalies teisių ir pareigų, įtvirtintų CPK 7, 8, 42 straipsniuose (ĮBĮ 1 str. 3 d., CPK 1 str. 1 d.). Taigi paminėti argumentai patvirtina išvadą, jog nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė dėl įmonės pabaigos (CPK 185 str.).

Be to, nors teismas šios kategorijos bylose yra aktyvus, bankroto bylose taip pat galioja rungimosi principas, kuris reiškia, kad šalis turi įrodyti (pagrįsti) aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 1 str. 1 d., 12, 178 str.). Tuo tarpu apeliantų teiginys, jog E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto byloje pardavus savininko turtą ir toje byloje patenkinus BUAB „Vilkiukai“ reikalavimą bus galima visiškai atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti įmonės mokumą, nėra pagrįsti jokiais argumentais ar motyvais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš esmės apeliantai turėjo galimybę pateikti tokią informaciją, nes apeliantas R. E. V. yra bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės savininkas, aktyviai naudojasi savo procesinėmis teisėmis toje byloje (Klaipėdos apygardos civilinė byla Nr. B2-4-253/2011). Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. E. V. patvirtino, kad nėra jokių kliūčių jam susipažinti su individualios įmonės bankroto byla (t. 3, b. l. 90). Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto procesas tęsiasi nuo 2004 m., toje byloje be BUAB „Vilkiukai“ reikalavimo yra patvirtinti dar 125 020,47 Lt dydžio finansiniai reikalavimai, nesant įmonės turto, nutarta parduoti apeliantams asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 3 kambarių butą ir dirbtuves su priestatais. Tačiau, kaip teisingai nustatė teismas, šio turto pardavimas yra sustabdytas dėl vykstančių teisminių ginčų. Iš tiesų, apeliantė J. V. yra pareiškusi ieškinį atsakovams R. E. V., bankrutavusiai E. V. transporto paslaugų įmonei, prašydama nutraukti kreditorių vykdomą išieškojimą iš jai asmenine nuosavybe priklausančio turto (dirbtuvės). Iš neįsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo minimoje byloje matyti, kad R. E. V. apeliantės J. V. ieškinį pripažįsta (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1241-370/2011). Šios aplinkybės leidžia daryti, išvadą, jog patenkinus J. V. ieškinį, t. y. sumažėjus individualios E. V. įmonės parduodamo turto apimčiai, atitinkamai dar labiau sumažėtų kreditorių, iš jų ir BUAB „Vilkiukai“, galimybės patenkinti savo reikalavimus toje bankroto byloje.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, įvertinusi šiuo klausimu turimų įrodymų visetą, vadovaudamasi įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176-185 str.) ir tikimybių pusiausvyros principu, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog būtent šioje byloje susiklosčiusi minėta padėtis duoda pagrindą pripažinti įmonės turimą debitorinį reikalavimą beviltiška skola ir ją nurašyti.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, jeigu įmonės pabaigos atsirastų turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos neužkerta kelio kreditoriams ar administratoriui kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-113/2007, 2008-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2008). Kita vertus, ĮBĮ 31 straipsnio 6 punktas numato, kad likviduojant įmonę, administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais. Tai reiškia, jog individualios įmonės bankroto byloje pardavus įmonei bei apeliantams asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir atsiskaičiuos su šios įmonės kreditoriais, likusi dalis lieka įmonės savininkams (savininkui). Taigi teisėjų kolegija, sprendžia, jog iš esmės nepagrįstas apeliantų teiginys, kad skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia jų teises.

Teisėjų kolegija taip pat teisiškai nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, jog skundžiamas teismo sprendimas naikintinas taip pat tuo pagrindu, kad su bankroto administratoriumi S. K. nėra sudaryta pavedimo sutartis, todėl jo veiksmai šioje byloje yra neteisėti. Kaip yra žinoma, pagal ĮBĮ reikalavimus bankroto procedūras įmonėje vykdo teismo paskirtas bankroto administratorius (ĮBĮ 10 str. 4, 7 d., 11 str. 1 d.). Įstatymas numato išimtinę pareigą teismui skirti (taip pat nustatyti laikiną pavadavimą, atstatydinti) bankroto administratorių, o tai reiškia, jog šis asmuo ĮBĮ numatytas administratoriaus teises ir pareigas įgyja teismo, o ne kreditorių susirinkimo, sprendimu. Tai yra administratorius savo funkcijas vykdo nuo jo paskyrimo momento, nepriklausomai nuo to, ar su juo yra sudaryta pavedimo sutartis, ar ne. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi paskirtas administratorius S. K., beje kurio paskyrimo teisėtumas nebuvo ginčijamas, neturėjo teisės atstovauti įmonei ir jos kreditoriams.

Dėl aukščiau paminėto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas tinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes nagrinėjamam klausimui, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankroto procesą ir bankroto bylos užbaigimą, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ĮBĮ 32 str. 4 d., CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d., 329 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėAlgirdas GailiūnasMarytė Mitkuvienė