- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-17
- Bylos Nr.
- I-547-414/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02224-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 160 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-8) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. jis atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose pažeidžiant jo teisę į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas. Jam nebuvo užtikrinta higieniška gyvenamoji aplinka, minimalus gyvenamas plotas, pažeista jo teisė į privatumą. Gyvenamųjų patalpų būklė dažnai būdavo antisanitarinė dėl jose buvusių graužikų (pelų) bei kitų parazitų (tarakonų, musių), pelėsiu padengtų sienų. Sanitariniuose mazguose buvo įrengtos tupyklos, kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 12 nebuvo įrengta jokių pertvarų, kitose kamerose sienelė buvo 0,7 – 1 m., nebuvo kabinos, durų, todėl gamtinius reiklaus galima buvo atlikti tik stebint kitiems asmenims ir tuo buvo pažeista jo teisė į privatumą. Pripažino, kad sanitarinis mazgas buvo tvarkingas kamerų tipo patalpose Nr. 19, Nr. 20, Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24. 2007 m. gruodžio 13 d. jis vieneriems metams buvo perkeltas į drausmės grupę, kurioje buvo draudžiami pasimatymai, ribojami telefoniniai skambučiai. 2011 metais atsisakius gyventi paskirtame būryje jam buvo skiriamos nuobaudos. Atliekant paskirtas nuobaudas, jam buvo atimta teisė į pasimatymus, neleidžiama skambinti, rašyti laiškų, apsipirkti parduotuvėj, rūbų niekas neskalbė, pačiam skalbti sąlygų nebuvo (nebuvo karšto vandens), džiovinti patalpų nebuvo. Baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, jo nuomone, kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Pasivaikščioti gryname ore buvo vedamas vieną valandą per parą, nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinime nurodoma, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę nemažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Dėl graužikų, netinkamo kamerų apšvietimo jis kreipėsi į atsakovą raštu 2009-2010 metais. Marijampolės sveikatos centras kameras tikrino 2014-2015 metais, jie išjungė šviesą, kameroje buvo tamsu. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) jis patyrė didelius fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, pažeminimą, dvasinį diskomfortą, pablogėjo savijauta, sutriko sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės. Nurodė, kad į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes dėl skundo galėjo būti patalpintas į drausmės grupę, prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 17-22) nurodė, kad pareiškėjas A. V. į Marijampolės PN atvyko 2005 m. gruodžio 22 d. Buvo baustas drausminėmis nuobaudomis uždarant į kameras. Nurodė nuobaudų atlikimo laikotarpius, baudos izoliatoriaus kameras, jų plotus ir gyvenamųjų vietų skaičių jose bei teigė, kad teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamas plotas vienam nuteistajam buvo užtikrintas. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, pažeidimų kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatė. Vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų kontrolė ir naikinimas (deratizacija) Marijampolės PN vyksta operatyviai, išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dalis tualetų yra nesėdimi, tačiau tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomų nuteistųjų teisų suvaržymą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnis (neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, skambinti telefonu), todėl pareiškėją laikant kamerose tokie suvaržymai buvo teisėti. Nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti ir Marijampolės PN šios nuostatos nepažeidė. Teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų skalbti nuteistųjų drabužius, išskyrus apatinius drabužius. Uždarosios zonos patalpose yra pastatyta automatinė skalbimo mašina, sudarytas grafikas, pagal kurį nuteistieji gali kartą per mėnesį išsiskalbti savo viršutinius rūbus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę bausmės izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Atsakovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad M. L. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pradžios, t. y. nuo 2005 m. gruodžio 22 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 26 d. skundu (skundas išsiųstas 2016 m. spalio 28 d.; b. l. 13), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos.
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino ir nurodo, kad dėl kreipimosi į teismą jis galėjo būti perkeltas į drausmės grupę. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą buvo baudžiamas nuobaudomis už bausmės vykdymo tvarkos pažeidimus, į drausmės grupę jis buvo perkeltas už narkotinių medžiagų vartojimą (2014 m. balandžio 7 d.). Pareiškėjo išreikšta prielaida, jog dėl skundo padavimo teismui galėjo būti perkeltas į drausmės grupę, nėra patvirtinat jokiais konkrečiais duomenimis ar įrodymais, pareiškėjas neindividualizavo, kada jis ketino kreiptis į teismą, ar jam buvo grasinama, be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikti skundą Marijampolės PN administracijai, jo paties teigimu 2009-2010 metais taip pat 2015 m. lapkričio 18 d. (b. l. 9-12) bei skundą šioje byloje (b. l.. 5-8), todėl minėti termino praleidimo argumentai vertintini kritiškai ir negali būti laikomi svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. spalio 26 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 d.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, jam atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punkte nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas:
nuo 2013 m. gruodžio 9 d., nuo 2013 m. gruodžio 25 d., nuo 2014 m. balandžio 8 d., nuo 2014 m. gegužės 8 d. po 15 parų nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m., įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,12 kv. m. (b. l. 23-25; 26);
nuo 2014 m. balandžio 24 d. 14 parų, nuo 2015 m. rugpjūčio 8 d. 10 parų nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas 34,83 kv. m., įrengtos 9 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,87 kv. m. (b. l. 23-25; 26);
nuo 2014 m. birželio 6 d., nuo 2015 m. vasario 6 d. 2 mėnesių nuobaudas, nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2014 m. lapkričio 6 d. 3 mėnesių nuobaudas atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 12,45 kv. m., įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,15 kv. m. (b. l. 23-25; 26);
nuo 2015 m. lapkričio 2 d., nuo 2015 m. lapkričio 19 d., nuo 2015 m. gruodžio 4 d., nuo 2015 m. gruodžio 31 d. po 15 parų, nuo 2015 m. gruodžio 19 d. 13 parų, nuo 2016 m. sausio 16 d., nuo 2016 m. sausio 26 d. po 10 parų, nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m., įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,04 kv. m. (b. l. 23-25; 26);
nuo 2016 m. vasario 5 d. 1 mėnesio, nuo 2016 m. kovo 5 d. 2 mėnesių nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m., įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. (b. l. 23-25; 26).
Nurodyti bylos duomenys patvirtina atsakovo argumentą, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, be to vienam asmeniui teko nuo 0,27 iki 0,55 kv. m. daugiau nei numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto susijusio su ploto normos neužtikrinimu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti gryname ore jis buvo vedamas tik 1 valandą per parą ir kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose suimtasis ar nuteistasis turi teisę nemažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pasivaikščiojimo gryname oro trukmės nereglamentuoja. Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 146 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.), baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Kadangi pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš laikotarpių, kuriais atliko jam paskirtas nuobaudas, todėl pagal BVK 146 straipsnio 2 dalį, jam kasdien turėjo būti leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Jo paties teigimu, ši teisė nebuvo ribojama, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas nurodė, kad drausmės grupėje buvo draudžiami pasimatymai, ribojami telefoniniai skambučiai.
BVK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos BVK 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų trukmę ir kiekį reglamentuoja BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91, 94, 152 straipsniai. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Tokių pasimatymų suteikimo tvarka yra griežtai reglamentuota. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jam buvo draudžiami pasimatymai, tačiau nenurodo, ar buvo pateikęs tokius prašymus, įrodymų, galinčių patvirtinti minėtas aplinkybes nepateikia. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjui paskirtų nuobaudų buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pažymėta, kad į baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl kamerose pelėsiu padengtų sienų, per didelės tamsos, rūbų neskalbimo, pačiam skalbti sąlygų nesudarymo (karšto vandens nebuvimo), patalpų džiovinti išskalbtus rūbus nebuvimo.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Atsakovo į bylą pateiktuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Marijampolės visuomenės sveikatos centras) 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte (b. l. 40-43), 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte (b. l. 44-46), 2016 m. sausio 18 d. patikrinimo akte (b. l. 47-49), 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo akte (b. l. 50-51), 2016 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte (b. l. 52-54), 2016 m. lapkričio 18 d. patikrinimo akte (b. l. 55-56) nevienkartinai konstatuota, kad vizualiai matomų pelėsių ant sienų ir lubų gyvenamosiose patalpose, kamerose Nr. 4, Nr. 20 nebuvo aptikta, skalbykloje yra įrengta karšto vandens tiekimo sistema, nešvarių skalbinių patalpa, skalbimo patalpa, švarių skalbinių patalpa, atskira lyginimo/džiovinimo patalpa - Higienos normos HN 134:2015 24, 25.1, 25.2, 25.3, 27 punktų, reglamentuojančių skalbyklų įrengimą ir aprūpinimą priemonėmis, nenustatyta. Taip pat konstatuojama, kad baudos ir drausmės izoliatoriuose kamerų tipo patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 13, Nr. 16 ir Nr. 20 santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 76:2010 26 p. ir Higienos normos HN 134:2015 16 p. reikalavimus. Kameroje Nr. 13, Nr. 16, Nr. 20 dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 76:2010 22 p. ir Higienos normos HN 134:2015 14 p. reikalavimus, natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 p. ir Higienos normos HN 134:2015 3 p. nuostatomis reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, atlikęs nuteistojo skundo tyrimą, 2012 m. balandžio 23 d. Pažymoje dėl skundo prieš Marijampolės pataisos namus konstatavo, kad nenustatė faktinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog Marijampolės PN nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, nėra suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius ir kad nėra sudarytos sąlygos skalbti asmeninius apatinius bei viršutinius rūbus. Šiems nuteistiesiems yra išduodamas ūkiškas muilas, jie yra aprūpinti plastmasinėmis vonelėmis rūbams skalbti, be to, uždarojoje zonoje yra pastatyta automatinė skalbimo mašina. Atsakovas atsiliepime taip pat tvirtino, kad Marijampolės PN vykdo Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimą – ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kad pataisos įstaigos uždarosios zonos patalpose yra pastatyta automatinė skalbimo mašina, sudarytas grafikas, pagal kurį nuteistieji atliekantys bausmę uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, gali kartą per mėnesį išsiskalbti savo viršutinius drabužius. Pareiškėjas nepateikė teismui kitų duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus, nenurodė ir nepateikė duomenų patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl sąlygų drabužiams skalbti nesudarymo jis pats buvo kreipęsis į atsakovą, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose, kuriose jis atlikinėjo nuobaudas, galėjo būti pažeidžiamos teisės aktų nuostatos reglamentuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniuose mazguose buvo tupyklos, nebuvo įrengta jokių pertvarų arba jos buvo labai žemos, nebuvo durų, todėl gamtinius reikalus galima buvo atlikti tik stebint kitiems asmenims ir tuo buvo pažeista jo teisė į privatumą.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 622, galiojo iki 2016 m. birželio 27 d.) 3.4 punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 134:2015 unitazų formos, naudojimo būdo (naudojami sėdint ar stovint) nereglamentuoja, kituose teisės aktuose taip pat nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjo skundo argumentai dėl Marijampolės PN sanitariniuose mazguose neįrengto sėdimo tualeto atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju, atsakovas pareiškėjo argumentų dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose nepaneigė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atsakovui pareiškėjo pateiktų argumentų dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo nepaneigus, buvo pripažinta, jog kameroje Nr. 7 tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas jo privatumas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2191-822/2016). Todėl yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo graužikų (pelių) bei kitų parazitų (tarakonų, musių).
Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 76:2010 60 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (Higienos norma HN 134:2015 20 p.). Iš atsakovo į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ (b. l. 57-60) matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. 2016 m. sausio 14 d. šalys pasirašė minėtos sutarties priedą (b. l. 62), pagal kurį nuo 2016 m. sausio 15 d. UAB „Dezinfa“ įsipareigojo teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (dzinsekciją, deratizaciją) Marijampolės pataisos namų patalpose (~ 1 100 kv. m.). Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 15 d. ir 204 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktuose (b. l. 40-43; 44-46) yra konstatavęs, jo nuteistieji tvirtino, kad tarakonų kartais pasitaiko, būrių viršininkų teigimu ši problema yra operatyviai sprendžiama – tarakonų naikinimui yra naudojamos specialios gaudyklės, kurias išduoda bendruomenės slaugytojas būrių viršininkų prašymu. Pagal bylos duomenis teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, todėl teismas vertina, kad atsakovui pažeidus Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose galėjo būti buitinių parazitų ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti perteklinius nepatogumus.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus stresą, pažeminimą, dvasinį diskomfortą, pablogėjo savijauta, sutriko sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, nedetalizavo, kuo pasireiškė sveikatos pablogėjimas. Atsakovo pateikta Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 64) patvirtina, kad, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, A. V. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Taigi, teismas vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų didelio neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).
Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu A. V. daugiau nei aštuoniolika mėnesių buvo laikomas Marijampolės PN kamerose, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir atsakovui nepakankamai vykdant buitinių kenkėjų naikinimą bei kontrolę. Taigi, Marijampolės PN administracija CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, turi būti atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgdamas į aktualią EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs aplinkybę, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN administracija būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus A. V. sveikatos sutrikdymo ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismo nuomone, 150 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų A. V. patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.