- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 2-2628/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė
- Pareiškėjas
- draudimo bendrovės „Moderna Trygghetsforsakringar“
- Atsakovas
- Ž. V.
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo draudimo bendrovės „Moderna Trygghetsforsakringar“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria laikytas nepaduotu pareiškėjo ieškinys atsakovui Ž. V. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo (civilinė byla Nr. 2-6344-115/2011),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas draudimo bendrovė „Moderna Trygghetsforsakringar“ pateikė teismui ieškinį, prašydamas išreikalauti iš atsakovo Ž. V. automobilį BMW X6, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – automobilio areštą, išreikalauti iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (1-3 b. l.). Nurodė, jog minėtas automobilis, priklausęs Švedijos piliečiui J. L., buvo pagrobtas Švedijoje; pareiškėjas, pripažinęs nurodytą įvykį draudiminiu, sumokėjo J. L. draudimo išmoką – 611 500 Švedijos kronų (232 370 Lt), o išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę. Pareiškėjo teigimu, automobilis buvo sulaikytas Lietuvoje, atsakovui pateikus registruoti VĮ „Regitra“ ginčo automobilį su suklastotu identifikavimo numeriu, ir pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu grąžinti sulaikytą automobilį teisėtam jo savininkui, tačiau jam buvo nurodyta ginti nuosavybės teises civilinio proceso tvarka, paduodant ieškinį. Pažymėjo, jog teisę išsireikalauti turtą grindžia CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4.96 straipsnio 1 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti (40 b. l.). Nurodė, jog ginčui spręsti taikytinos Švedijos Karalystės teisės normos, be to nėra aišku, ar pareiškėjas – Švedijos draudimo bendrovė – sumokėjęs draudimo išmoką tapo apdrausto daikto (automobilio) savininku. Teismas įpareigojo ieškovą pateikti Švedijos Karalystės teisės normas, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pareiškėjas yra daikto savininkas ir turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, bei įrodymus, patvirtinančius, kad pagal Švedijos Karalystės teisinį reglamentavimą, jis yra daikto (automobilio) savininkas (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 135 str. 2 d. ir 3 d.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu „dėl ieškinio trūkumų pašalinimo“ (52 b. l.), prašydamas padėti surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę, nurodyti, kokios konkrečios Švedijos Karalystės teisės normos patvirtina savininko (draudiko) nuosavybės teisės įgijimą į pavogtą automobilį, už kurį draudikas išmokėjo draudimo išmoką, taip pat priimti ieškinį, ir kuo skubiau taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, jog, pagal CPK 808 straipsnį, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva, ir tai, pareiškėjo nuomone, yra išimtinė teismo kompetencija. Teigė, jog pateikė draudimo išmokos sumokėjimą draudėjui patvirtinantį dokumentą bei išrašus iš Švedijos Karalystės Draudimo sutarčių įstatymo, tačiau gauti įrodymų apie užsienio teisę, iki šiol nepavyko.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi laikė nepaduotu pareiškėjo draudimo bendrovės „Moderna Trygghetsforsakringar“ ieškinį atsakovui Ž. V. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis, sumokėjęs draudimo išmoką pavogto automobilio savininkui, pagal Švedijos Karalystės teisės normas tapo šio daikto savininkas ir turi teisę išsireikalauti automobilį iš kito asmens pareikštu vindikaciniu ieškiniu. Atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą padėti gauti reikiamą informaciją, nurodęs, jog pateikti įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti yra pareiškėjo pareiga, jog nurodytų įrodymų pateikimas negali būti siejamas tik su tinkamu teisės normų taikymu, aiškinimu ar informacijos surinkimu, kaip tą nurodo pareiškėjas (CPK 808 str. 1 ir 2 d.). Teismas sprendė, jog pareiškėjas per nustatytą terminą ieškinio trūkumų nepašalino – nepateikė įrodymų, kad jis yra automobilio savininkas ar turi reikalavimo teisę jį išsireikalauti pagal Švedijos Karalystės teisę, todėl ieškinį laikė nepaduotu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas draudimo bendrovė „Moderna Trygghetsforsakringar“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai užsienio teisės turinio nustatymą laikė ne teisės, o fakto klausimu. Vadovaujantis CPK 808 straipsniu, su užsienio teise susiję klausimai yra teisės klausimai, kurie priskirti išsiaiškinti teismui, tik tuo atveju, kai užsienio teisė taikoma bylos šalių iniciatyva, tai pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį užsienio teisės turinio nustatymas tampa fakto, o ne teisės klausimu ir užsienio teisės turinį turi pateikti šalis, kuri remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti. Nagrinėjamu atveju bylos šalių nesieja ir negali sieti susitarimai dėl užsienio teisės taikymo, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą pateikti įrodymus apie užsienio teisės normų turinį.
2. Su pareiškimu dėl ieškinio trūkumų pašalinimo jis pateikė papildomus įrodymus teismui apie draudimo išmokos išmokėjimą bei išrašą iš Švedijos Karalystės Draudimo sutarčių įstatymo, reglamentuojantį subrogaciją, ieškinyje nurodė visus duomenis, pagal kuriuos, draudimo įmonių teisės praktikoje, galiojančioje Švedijos Karalystėje, yra numatyta, jog pagrobtajai transporto priemonei atsiradus, draudimo išmoką dėl pavogtos transporto priemonės gavęs asmuo turi teisę pasirinkti – grąžinti draudimo išmoką ir pasiimti atsiradusią transporto priemonę arba perleisti ją draudikui. Draudimo išmoka buvo sumokėta 2010 m. rugsėjo 9 d., todėl buvusiam savininkui draudimo išmokos grąžinimas pareiškėjui būtų nuostolingas ir pagal pateiktą Švedijos Karalystės Draudimų sutarčių išrašą, teisė į žalos atlyginimą, įskaitant ir vindikacinį reikalavimą, pereina draudikui.
Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą prijungti naujus įrodymus – atstovavimo sutartį, sudarytą su advokate J. S., ir 2011 m. spalio 21 d. pažymą, kurioje J. L. nurodė, jog gavo visą kompensaciją už pagrobtą automobilį iš draudimo bendrovės – pareiškėjo, todėl nuosavybės teisė pereina pareiškėjui ir jis neturi pretenzijų į automobilį (93-94 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą, kuri savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir teisę į ieškinio patenkinimą. Šią aplinkybę savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-1121/2000, 2003 m. vasario 17 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-244/2003; 2008 m. liepos 10 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-380/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-181/2009 ir kt.).
Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų. Ieškinio turinio ir formos reikalavimai nustatyti CPK 111 ir 135 straipsniuose, suformuluoti imperatyvia forma, todėl jų privalo laikytis visi asmenys, siekiantys pasinaudoti teisminės gynybos teise. Jeigu ieškinys neatitinka CPK 111 ir 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 str.). Pareiškėjui per teismo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, t. y. kai šis nebevaldo daikto ir jis yra pas kitą asmenį. Taigi viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę (CK 4.96 str.). Atkreiptinas dėmesys, jog ši CK nuostata yra ne procesinio teisinio, o materialinio teisinio pobūdžio, susijusi iš esmės su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą. Civiliniai įstatymai šia nuostata apibrėžė ratą asmenų, kurių materialinės teisės gali būti ginamos daiktiniais teisiniais būdais, todėl, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad į teismą besikreipęs asmuo nėra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę, jo reikalavimas turėtų būti atmetamas ne dėl procesinio teisinio pobūdžio, o dėl materialinio teisinio pobūdžio priežasčių. Taigi besikreipiantis į teismą asmuo turi būti tikėtinas ginčo daikto savininkas, o klausimas, ar į teismą besikreipiantis asmuo iš tiesų yra ginčo daikto savininkas, turi būti nagrinėjamas teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, paduodamas teismui ieškinį, pareiškėjas (draudimo bendrovė) nurodė, jog jis, pripažindamas ginčo automobilio, priklaususio J. L., pagrobimą draudiminiu įvykiu, išmokėjo buvusiam savininkui draudimo išmoką ir įgijo nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę (1 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. pateiktais Lietuvos apeliaciniam teismui papildomų įrodymų (2011 m. spalio 21 d. J. L. patvirtinimas, kad jis – buvęs automobilio savininkas, gavęs draudimo išmoką iš pareiškėjo, atsisako pretenzijų į ginčo automobilį ir pripažįsta pareiškėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę) duomenimis, iš dalies paneigiamas ginčas dėl nuosavybės teisių į šį automobilį, kurie gali būti pakankami teismui daryti prielaidą apie tai, jog pareiškėjas yra tikėtinas ginčo automobilio savininkas.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, 2011 m. liepos 18 d. nutartimi įpareigodamas ieškovą pateikti Švedijos Karalystės teisės normas ir įrodymus, patvirtinančius, kad pagal Švedijos Karalystės teisinį reglamentavimą, jis yra daikto (automobilio) savininkas ir turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, iš esmės įpareigojo ieškovą įrodyti, jog jis yra ginčo turto savininkas pagal CK 4.96 straipsnį, nors nurodyta aplinkybė yra materialinio teisinio pobūdžio, ir susijusi su pareiškėjo teise į pareikšto reikalavimo patenkinimą, kuris neturėjo būti sprendžiamas ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje. Be to, CPK 808 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina ir jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). CPK 808 straipsnio 2 dalis įtvirtina taisyklę – jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad užsienio teisės taikymas buvo numatytas šalių susitarimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui atsirado pareiga pateikti teismui minėtoje įstatymo nuostatoje nurodytų įrodymų. Taigi pareiškėjas be pagrindo buvo įpareigotas pašalinti teismo nurodytus ieškinio trūkumus, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinius ieškinio priėmimo klausimus, šiuo atveju peržengė CPK normų reglamentuotas ieškinio priėmimo stadijos ribas, netinkamai taikydamas proceso įstatymą, tarp jų CPK 115 straipsnio normas. Taigi apygardos teismo nutartis, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui dėl to, jog jis nustatytu terminu nepašalino teismo nurodytų trūkumų, priimta, pažeidžiant aukščiau nurodytas proceso teisės normas, nesilaikant teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, dėl to ji negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).
Dėl pasakyto panaikintina skundžiama apygardos teismo nutartis, o pareiškėjo ieškinio priėmimo klausimas perduotinas apygardos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir perduoti tam pačiam apygardos teismui spręsti iš naujo pareiškėjo draudimo kompanijos „Moderna Trygghetsforsakringar“ ieškinio priėmimo klausimą.