Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB „Investbudas LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-10 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus Invinion SP.Z O O pareiškimą skolininkui UAB „Investbudas LT“ dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorius pateikė prašymą išduoti teismo įsakymą dėl 53 503,76 EUR skolos, 3 553,82 EUR palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko. Pareiškimui užtikrinti kreditorius prašė teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę bei areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias jo sąskaitoje, o jų nepakankant, - areštuoti skolininko kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad skolininkas piktybiškai nemoka skolos, šalys visai šiuo metu nepalaiko kontakto. Liteko duomenimis, skolininkui keliamos teismuose civilinės bylos. Įsiskolinimo suma yra didelė, taigi, skolininko finansinė padėtis sunki. Todėl yra pagrindo manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2017-05-10 nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2017-05-10 nutarties yra iš esmės pagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, būtina įrodyti egzistuojant teismo sprendimo įvykdymo rizikai.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014).Nagrinėjamu atveju kreditorius prašė iš skolininko priteisti 53 503,76 EUR skolos, 3 553,82 EUR palūkanų, 268,00 EUR žyminio mokesčio 6 proc. metines palūkanas. Nurodė, kad pradinis kreditorius ir skolininkas 2015-09-01 ir 2015-07-23 buvo sudarę Statybos darbų vykdymo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius atliko statybos darbus, tačiau skolininkas su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė. Kadangi kreditorius teikė prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo, vadovaudamasis CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktu jis turėjo pareigą tik nurodyti įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Kreditorius pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė, kad reikalavimą grindžia statybos darbų vykdymo sutartimi, prekių pristatymo važtaraščiais, išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, negalima daryti išvados, kad kreditoriui palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas. Apelianto teiginiai, kad atliktų statybos darbų kokybė yra ginčijama, neleidžia vertinti kitaip, kadangi argumentai ir dėstomos aplinkybės yra susijusios su ginčo esme. Atkreiptinas dėmesys, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, kas yra būtina sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo stadijoje, ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisiškai kvalifikavus šalių teisinius santykius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustatęs, kad kreditoriaus ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nagrinėjamu atveju kreditorius pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė iš skolininko priteisti 57 057,58 EUR dydžio sumą, taigi tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas.Šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi didelės vertės pareikštas reikalavimas savaime negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės.Kreditorius savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui motyvavo didele ieškinio suma. Nurodė, kad skolininkas vengia įvykdyti prievoles, skolininko atžvilgiu yra nagrinėjama nemažai civilinių bylų dėl skolos priteisimo. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis). Taigi vien pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimas, nepateikus įrodymų, jog priešinga šalis vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti skolininko teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Kreditorius, prašydamas areštuoti skolininko turtą, nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad dėl turto arešto skolininko atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Kreditoriui neįrodžius skolininko nesąžiningumo, nesant duomenų, jog skolininkas ketina perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., tik kreditoriaus akcentuojama reikalavimo suma nesudaro pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokio pagrindo nesudaro ir aplinkybės, kad skolininko atžvilgiu yra iškelta civilinių bylų. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, šiuo atveju neįrodyta (CPK185 straipsnis). Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.Patenkinus skolininko atskirąjį skundą, skolininkui iš kreditoriaus priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už atskirąjį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Priteisti iš kreditoriaus INVINIO SP. Z.O.O. (į.k. 147430376) skolininko UAB „Investbudas LT“ naudai 21 EUR (dvidešimt vieną eurą) sumokėto žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.