- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-1059/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01070-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. J., I. L., V. L.
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J., I. L. ir V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4366-611/2013 pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2007 m. rugsėjo 3 d. ieškovai ir atsakovas sudarė vartojimo paskolos su užstatu sutartį Nr. 031-02927 (toliau – Paskolos sutartis), kuria atsakovas suteikė ieškovams 1 000 000 EUR paskolą. Ieškovai įsipareigojo grąžinti visą paskolos sumą 2009 m. rugsėjo 2 d., tačiau Paskolos sutartis keletą kartų buvo keičiama ir paskutiniu pakeitimu paskolos grąžinimas buvo atidėtas iki 2011 m. liepos 9 d. Paskola buvo paimta žemės sklypų įsigijimui refinansuoti ir su jų tvarkymu (paskirties pakeitimu ir kt.) susijusioms išlaidoms apmokėti. Ieškovų prievolių įvykdymas buvo užtikrintas jiems priklausančių žemės sklypų hipoteka, piniginių lėšų įkeitimu. Ieškovams neįvykdžius savo įsipareigojimų, atsakovas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.
Šalies argumentai
Ieškovai pateiktame ieškinyje prašė pakeisti Paskolos sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio pagrindu, nurodydami, kad užtrukęs žemės sklypų tvarkymo procesas ir prasidėjusi ekonominė krizė lėmė tai, kad ieškovai negalėjo parduoti žemės sklypų ir grąžinti paskolą nustatytu terminu. Bankas kaip finansinių paslaugų srities profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavai, turėjo numatyti ekonominę krizę ir tinkamai įvertinti ieškovų galimybes grąžinti paskolą. Esamoje situacijoje neigiami padariniai tenka tik ieškovams. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai apie atsiradusį esminį sutarties vykdymo pažeidimą, pažeidžiantį šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą. Dėl šių priežasčių ieškovai prašė pakeisti Paskolos sutarties sąlygas, atidedant ieškovams paskolos ir palūkanų bei iki atsakovo kreipimosi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo susidariusio įsiskolinimo grąžinimo terminą penkeriems metams, neskaičiuojant nuo šių sumų delspinigių ir procesinių palūkanų visą atidėjimo laikotarpį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovų prašymu net kelis kartus sutiko pakeisti paskolos sutarties sąlygas ir faktiškai atidėjo ieškovams paskolos grąžinimą tris kartus ilgesniam laikotarpiui, palyginus su pirminiu paskolos sutarties terminu. Praėjus beveik dvejiems metams po paskutiniu sutarties pakeitimu atidėto paskolos grąžinimo termino pabaigos, ieškovai paskolos atsakovui negrąžino, mokėjimų jam nebevykdė. Į teismą dėl paskolos sąlygų pakeitimo ieškovai kreipėsi tik po to, kai atsakovas iniciavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai paskolą paėmė verslo tikslais – norėdami padengti įsigytų žemės sklypų kainą, pakeisti šių sklypų tikslinę paskirtį ir juos pagerinus parduoti už didesnę kainą.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovai galėjo ir turėjo įvertinti savo verslo projekto įvykdymo galimas kliūtis ir savo realias galimybes vykdyti įsipareigojimus atsakovui. Teismas nurodė, kad ekonominės krizės padarinių rizikos perkėlimas išimtinai tik atsakovui paneigtų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir nepagrįstai pažeistų banko, kaip sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus. Dėl to teismas pripažino, kad ekonominės krizės padarinių rizika tenka abiem paskolos sutarties šalims – tiek ieškovams, tiek atsakovui.
Teismas pažymėjo, kad kliūtys, siekiant sutvarkyti žemės sklypus, pakeisti jų paskirtį, parengti detaliuosius planus ir sutvarkyti projektavimo dokumentus, negali būti priskiriamos prie CK 6.204 straipsnyje nustatytų sutarties vykdymo suvaržymų, nes šios kliūtys ieškovų, be kita ko užsiimančių veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu, galėjo būti protingai numanomos ir šių aplinkybių rizika tenka išimtinai ieškovams. Teismas atmetė ieškovų argumentą, kad atsakovas buvo nerūpestingas, neatidus ar išdavė paskolą neįvertinęs ieškovų finansinės ir ekonominės padėties. Teismas sprendė, kad byloje esantys Turto vadybos biuro turto/nuosavybės rinkos vertės pažyma Nr.07-18:2007 (V) bei atsakovo Vilniaus filialo direktoriaus 2007-08-27 tarnybinis pranešimas patvirtina, jog atsakovas, prieš suteikdamas ieškovams paskolą, įvertino ieškovų finansinę ir ekonominę padėtį bei galimą jų įsipareigojimų vykdymą.
Atmesdamas ieškinį, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovai nepateikė jokių konkrečių argumentų ar paskaičiavimų, galinčių pagrįsti bent jau tikėtinas jų galimybes grąžinti skolą po penkerių metų. Ieškovai reikalavimo neskaičiuoti palūkanų nereiškia. Skaičiuojant sutartyje numatytas palūkanas už visą laikotarpį, skola atsakovui dar labiau augtų, dėl ko galimybė atgauti visą skolą bankui gali būti dar labiau apsunkinta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsisakymas pakeisti paskolos sutarties nuostatas reiškia akivaizdžią ieškovų ir atsakovo interesų disproporciją. Rinkos tendencijos artimoje ateityje leidžia pagrįstai tikėtis paskolos sutartį įvykdyti vien žemės sklypų pardavimo lėšomis.
2. Teismas, nesilaikydamas kasacinio teismo praktikos, visiškai nevertino prievolės įvykdymo kaštų ieškovams netiesioginio padidėjimo masto skaitinės išraiškos, dėl ko nė nesusidarė prielaidų tinkamai įvertinti šalių pusiausvyros pasikeitimo masto, t. y. tokio masto teismas apskritai nenustatinėjo. Todėl nepagrįstos teismo išvados, kad nėra CK 6.204 straipsnio taikymo prielaidų.
3. Atsakovas savo faktiniais veiksmais patvirtino, kad susiklosčiusios aplinkybės sąlygojo paskolos sutarties keitimą, tačiau nutraukė bendradarbiavimą nepasibaigus tai nekilnojamojo turto rinkos situacijai, kuri anksčiau sąlygojo Kredito sutarties termino pratęsimą.
4. Priešingai, nei nurodė teismas, ieškovų nekilnojamojo turto plėtros planas nebuvo paremtas nepagrįstomis optimistinėmis prognozėmis. Paskolos sutarties sudarymo metu žemės sklypų rinkos vertė buvo daugiau nei dvigubai didesnė negu prašoma paskolos suma. Paskolos sutartį ieškovai sudarė žinodami, kad bet kuriuo momentu galės parduoti žemės sklypus ir atsiskaityti su atsakovu.
5. Ieškinio tenkinimo atveju ekonominės krizės padarinių rizika tektų abiem paskolos sutarties šalims tokiomis apimtimis, kurios sąlygotų abiejų šalių interesų apsaugą. Ieškovams tektų rizikos dalis, pasireiškianti didesnės palūkanų sumos sumokėjimu, tačiau ieškovai neprarastų viso savo turto. Atsakovui tektų rizikos dalis, pasireiškianti vėlesniu pinigų susigrąžinimu, tačiau tai kompensuotų ieškovų sumokėtos palūkanos.
6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai turėtų prisiimti visas rizikas dėl užtrukusio žemės sklypų detaliojo plano rengimo. Net jei ieškovai ir būtų laiku užbaigę šiuos darbus, ekonominė krizė vis tiek būtų nulėmusi jų galimybių įvykdyti Kredito sutartį sumažėjimą. Sudarant Kredito sutartį, buvo numatyta kreditą grąžinti po dviejų metų – 2009 m. rugsėjo 2 d., tačiau šiam terminui nepasibaigus, jau 2008 m. prasidėjo pasaulinė krizė.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose ne kartą akcentavo, kokios sutartinės nuolaidos buvo daromos ieškovams siekiant sušvelninti ekonominės krizės padarinius. Ieškovų nuolatiniai reikalavimai pakeisti paskolos sutarties sąlygas, o vėliau jų nevykdymas iš esmės pažeidė atsakovo pagrįstus lūkesčius atgauti ieškovams paskolintą lėšų sumą paskolos sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Ieškovų inicijuotas paskolos sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarauja CK 1.2 ir 6.156 straipsniuose įtvirtintiems šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams. Ieškovų prašomas paskolos sutarties pakeitimas iš esmės sąlygotas tų pačių aplinkybių, dėl kurių atsakovas su ieškovais buvo sudaręs visus papildomus paskolos sutarties pakeitimus. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad ateityje jie galės įvykdyti prievolę prašomomis paskolos sutarties pakeitimo sąlygomis. Atsakovas sutinka, kad šiuo metu jaučiamas ekonominis atsigavimas, tačiau šie pokyčiai neleidžia pagrįstai tikėtis, kad ieškovai įvykdys savo prievolę atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad paskolą apeliantai paėmė verslo tikslais, t. y. ketindami apmokėti įsigytų žemės sklypų kainą, pakeisti šių sklypų tikslinę paskirtį ir juos pagerinus parduoti už didesnę kainą. Pardavę žemės sklypus, apeliantai ketino grąžinti atsakovui visą paskolą su palūkanomis.
Apeliantų teigimu, dėl ekonominės krizės jiems įvykdyti Paskolos sutartį joje numatytomis pirminėmis sąlygomis tapo neproporcingai sudėtinga – atsakovo reikalavimus įmanoma patenkinti tik prarandant visą savo turtą. Ši aplinkybė, pasak apeliantų, sudaro pagrindą taikyti CK 6.204 straipsnį ir pakeisti Paskolos sutartį, atidedant skolos grąžinimą penkeriems metams.
CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį negu kitai. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas.
CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Atsiradus CK 6.204 straipsnyje numatytoms išimtinėms aplinkybėms, teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas.
Nagrinėjamu atveju apeliantai prašo pakeisti paskolos grąžinimo terminą, motyvuodami tuo, kad nekilnojamojo turto rinkos tendencijos leidžia pagrįstai tikėtis, jog įkeistus žemės sklypus bus galima parduoti ir gautų lėšų pakaks skolai padengti. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
Apeliantai 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui pateiktame prašyme (b.l. 45-47) nurodė, kad derasi su potencialiais sklypų pirkėjais, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta (CPK 178 str.). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantai nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų, kurie pagrįstų jų galimybes grąžinti skolą po penkerių metų.
Apeliantams buvo suteikta trumpalaikė dvejų metų trukmės paskola. Paskolos grąžinimas, kaip minėta, buvo siejamas su įsigytų žemės sklypų pardavimu. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad dėl 2008 metais pradėjusios kristi nekilnojamojo turto paklausos apeliantams tapo sudėtingiau parduoti įsigytus žemės sklypus. Tačiau bylos medžiaga rodo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į neigiamus ekonomikos pokyčius, ne kartą sutiko apeliantams pakeisti Paskolos sutarties sąlygas, be kita ko ir atidėti paskolos grąžinimą dvigubai ilgesniam terminui, nei buvo numatyta pradinėse sutarties sąlygose. Net ir suėjus atidėtam paskolos grąžinimo terminui, atsakovas iš karto nesikreipė į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Apeliantai ieškinį teismui padavė praėjus beveik dvejiems metams po paskolos grąžinimo termino pabaigos, kai atsakovas jau buvo inicijavęs skolos išieškojimą priverstine tvarka (b.l. 161-178). Pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto yra sustabdytas, tačiau ginčą nagrinėjant teisme, nėra duomenų, jog apeliantai vykdytų savo sutartinę prievolę atsakovui. Apeliantų skola nuolat didėja dėl priskaičiuojamų sutartinių palūkanų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų prašomas paskolos atidėjimas penkeriems metams neproporcingai pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, atsakovo teises ir teisėtus interesus, bei prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ekonominės krizės padarinių rizika tenka abiem Paskolos sutarties šalims. Nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčiai yra natūralus procesas, todėl galimas nekilnojamojo turto vertės sumažėjimas, nepaisant to, kad nepriklauso nuo šalių valios, nelaikytinas aplinkybe, kuri šalių negalėjo būti numatyta (CK 6.204 str. 2 d. 2 p.). Dėl šios priežasties atsakovo atsisakymas pratęsinėti skolos grąžinimo terminą tol, kol apeliantai suras pirkėją, kuris nupirks žemės sklypus už jų pageidaujamą kainą, nelaikytinas bendradarbiavimo pareigos nevykdymu ar formaliu bendradarbiavimu.
Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ekonominės krizės neigiami padariniai tenka tik jiems. Laiku neatgaudamas paskolintų pinigų sumos, bankas iš savo pajamų (pelno) privalo suformuoti specialiuosius atidėjinius, tokiu būdu patirdamas nuostolių (b.l. 52).
Pasak apeliantų, priešingai negu nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino prievolės įvykdymo kaštų apeliantams netiesioginio padidėjimo masto skaitinės išraiškos, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra CK 6.204 straipsnio taikymo prielaidų. Patys apeliantai jokių konkrečių skaičiavimų dėl prievolės įvykdymo kaštų netiesioginio padidėjimo masto byloje nepateikė ir šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teisme, todėl negali šia aplinkybe grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pakeisti Paskolos sutarties sąlygas taikant CK 6.204 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.