Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų S. P. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovei M. P., o taip pat atsakovės M. P. priešieškinį ieškovui S. P. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės ir ieškovo pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Dėl santuokos metu įgyto turto – buto ir sodo sklypo padalinimo

Apeliantė M. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl santuokos metu įgyto turto – buto ir sodo sklypo padalinimo, mano, kad teismo sprendimas šioje dalyje turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo turi būti patenkinti jos reikalavimai. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad investiciniai čekiai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teigia, kad santuokoje privatizuotas butas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tai, kad jis privatizuotas už vieno sutuoktinio investicinius čekius, asmenines lėšas yra pagrindas svarstyti galimybę dėl pareigos kitam sutuoktiniui kompensuoti jo panaudotas lėšas bendrąjai jungtinei nuosavybei sukurti. Jos teigimu, teismas privalėjo atsižvelgti į byloje pateiktus apeliantės rašytinius įrodymus – investicinius čekius, mokėjimo dokumentus, jais nustatyta, kad pusei sodo sklypo įsigyti bei 87,8 proc. buto įsigyti buvo panaudoti atsakovei priklausantys investiciniai čekiai, todėl bendrąja jungtine nuosavybe laikytina tik ½ dalis sodo ir 12,2 proc. buto. Ji sutinka, kad ieškovui būtų priteista 1/3 dalis buto, atitinkamai skirtumą 46 594 Lt išmokant atsakovei pinigais.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės skundo argumentais nesutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, dalindamas santuokos metu šalių įgytą turtą tinkamai taikė santuokinio turto padalinimą reglamentuojančias teisės normas.

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymų, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005).

Bylos duomenimis nustatyta (VĮRCP pažyma), kad ginčo butas adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso M. P. ir S. P. po ½ buto dalį kiekvienam pagal pirkimo-pardavimo sutartį pagal LR 1991-05-28 Įstatymą Nr. I-1374, 1992-01-29, Nr. 16/599 (t.1., b.l. 17). Šis butas šalių įgytas santuokos metu 1992-01-29 pagal pirkimo – pardavimo sutartį už 20 723 rublių (t. 2., b.l. 30). Nustatyta, kad atsakovei priklausančiais investiciniais čekiais buvo įgyta 87,8 proc. privatizuoto buto. Šias aplinkybes patvirtina DMOO2 KVITAS, kuriame nurodyta, kad Pašvenskienė sumokėjo 2 527 rublius už komunalinį butą (t.2., b.l. 31), Taupomojo banko 1991 m. gruodžio 23 pranešimas Nr. 074, apie nurašymą iš P. M., I. nebalansinės sąskaitos Nr. J-1141, kuriame nurodyta, kad nurašyta Šeškinės savivaldybei už komunalinį butą 18 196 rublių (t.2., b.l. 31).

Pirmosios instancijos teismas, dalindamas santuokos metu įgytą turtą sprendime konstatavo, kad ginčo butas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe, nežiūrint į tai, kad jis privatizuotas M. P. investiciniais čekiais, teismo vertinimu, vien tai, kad už privatizuotą butą buvo panaudotos atsakovės valstybės vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai), atsakovė negali pretenduoti į didesnę buto ar žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad kai butas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą privatizuotas santuokos metu, tai vien aplinkybė, kad jis privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą laikytini bendrąja jungtine nuosavybe nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno sutuoktinio vardu ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (SŠK 21 str. 3 d., LR Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų aiškiai išreiškusi valią ginčo butą įsigyti asmeninėj, o ne bendrojon jungtinėj nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvada dėl ginčo turto teisinio režimo ir turto padalinimo lygiomis dalimis padaryta tinkamai taikant CK 3.88 str., CK 3.117 str. nuostatas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Todėl netenkintinas jos apeliacinis skundas dalyje, kurioje ji prašo priteisti ieškovui 1/3 dalį ginčo buto, priteisiant atsakovei piniginę kompensaciją už jai priklausančią šio turto dalį 46 594 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tos pačios aukščiau nurodytos nuostatos dėl turto padalinimo taikytinos dėl privatizuoto 0,0600 ha žemės sklypo SB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys: Mokėjimo pranešimas (t.2., b.l. 32), Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (t.2., b.l. 33), Taupomojo banko pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos už žemės sklypą (t.2., b.l. 34), taip pat patvirtina, kad privatizavimo metu atsakovė įnešė pinigus už ginčo žemės sklypo privatizavimą, tačiau kaip jau buvo minėta byloje nėra duomenų, jog turto įgijimo metu atsakovė būtų aiškiai išreiškusi valią įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad ieškovui priklauso tik ¼ ginčo sodo sklypo ir netenkintinas apeliacinio skundas dalyje, kurioje apeliantė prašo priteisti piniginę 7 750 Lt kompensaciją (per pus mažesnę, nei buvo priteista pirmosios instancijos teisme).

Atsakovė teigia, kad teismas neteisingai išsprendė teismo išlaidų ir sumų, sumokėtų advokatams priteisimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimus patenkino visiškai dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turtu naudojimosi tvarkos nustatymo dalyje. Turto padalinimo dalyje iš dalies priteisė mažesnę turto dalį. Tokiu būdu šalių turėtų išlaidų priteisimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo priteisiant atsakovei jos patirtas išlaidas didesne dalimi nei teismo sprendime. Mano, kad iš atsakovės teismo priteistos turto vertinimo išlaidas yra perteklinės iš ieškovo pusės ir turi likti jam kaip nepagrįstos.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas byloje paskirstė tokiu būdu: 1) nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sumokėti žyminiai mokesčiai už santuokos nutraukimą, medicinines apžiūras ir išrašus iš medicininių dokumentų apie patirtus sužalojimus nepriteisiami nei vienai iš šalių; 2) patenkinus ieškovo turtinius reikalavimus, jam iš atsakovės priteisiamas 865 Lt žyminis mokestis, 830 Lt turto vertinimo išlaidos, 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti; 3) patenkinus atsakovės turtinius reikalavimus, jai iš atsakovo priteistinas 552,75 Lt sumokėtas žyminis mokestis, 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismo vertinimu, atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai mažintinos (atsakovė sumokėjo advokatams 3 400 Lt), nes ji keitė advokatus, savo nuožiūra mokėjo dideles sumas, kurių neprivalo ieškovas atlyginti.

Byloje nustatyta, kad M. P. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagarbos tarnybos 2011-05-27 sprendimu Nr. (1.7.)-S-1705-11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atleista 50 procentų nuo bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu) (t.1., b.l. 96-97). Atsakovė yra sumokėjusi 691,75 Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (t.1., b.l. 104, t.2., b.l. 1), už advokato teisinę pagalbą yra sumokėjusi 3 400 Lt (t.2, b.l. 87-91). Taigi, bylos duomenimis atsakovė viso yra sumokėjusi 4 091,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismui atsakovė 2014-03-25 pateikė prašymą pridėti prie bylos įmokos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą 2012-04-12 mokėjimo kvitą 160 Lt sumai.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės pareikštą priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės už jai tenkančią didesnę turto dalį 15 500 Lt kompensaciją ieškovui, kai tuo tarpu atsakovė prašė iš jos priteisti ieškovui 7 750 dydžio piniginę kompensaciją (t.2., b.l. 59), pirmosios instancijos teismas priteisė natūra šalims po ½ ginčo buto, kai atsakovė prašė jai priteisti 2/3 ginčo buto, o ieškovui -1/3 dalį, taigi, atsakovės priešinis ieškinys dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo tenkintas iš dalies.

CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t.y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Ieškinį tenkinus iš dalies, pagal CPK 93 str. 1 d. įtvirtintą bendrą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę ieškovo bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš atsakovės, o tenkinus priešieškinį iš dalies, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš ieškovo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šių procesinių normų – CPK 93 str., 98 str. nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) yra nustatyti rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Tai reiškia, kad teismas pagal įstatymą turi teisę mažinti priteisiamas nurodytas išlaidas atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir neprivalo priteisti tokių išlaidų Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad yra nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė apeliacinės instancijos teismui 2013-08-09 pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo bei apeliacinio skundo papildymo, kuriuo prašė nagrinėjant apeliacinį skundą papildomai pripažinti, kad santuoka nutraukta dėl ieškovo kaltės ir priteisti jai 5 000 Lt netutrinę žalą dėl prašyme nurodytų priežasčių. Prašė prijungti naujus rašytinius įrodymus, reikšmingus keičiant sprendimą dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo.

Sutinkamai su CPK 323 str. pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti, papildyti apeliacinį skundą yra draudžiama, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų, pateiktų 2013-08-09 prašyme dėl apeliacinio skundo. Kolegija remdamasi CPK 314 str. taip pat nenustatė pagrindų priimti apeliantės pateiktus į bylą naujus rašytinius įrodymus, nesant tam CPK 314 str. nustatytų sąlygų.

Apeliantas S. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymu. Apeliantas patikslintu ieškiniu, atsižvelgdamas į tai, kad butas buvo privatizuotas lygiomis dalimis bei į kambarių plotą, prašė teismo nustatyti naudojimosi butu tvarką, pagal kurią jis naudotųsi vienu kambariu, kurio indeksas 36-2 ir plotas 15,88 kv.m., o kitais dviem kambariais naudotųsi atsakovė. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirtas jam naudotis kambario plotas yra tris kartus mažesnis už abiejų kambarių plotą, kurie yra skirti naudotis atsakovei. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad bute kol kas gyvena pilnametis sūnus, kuris neturi nuosavybės teisių į šį butą, todėl ir turto dalybų bei naudojimosi butu klausimai spręstini tik tarp ieškovės ir atsakovo.

Kolegija sutinka su šiais apelianto S. P. argumentais.

Padalindamas santuokos metu įgytą butą lygiomis dalimis, pirmosios instancijos teismas paskyrė M. P. naudotis kambarį 36-2, kurio plotas 15,88 kv. m., ir kambarį 36-4, kurio plotas 12,72 kv. m.; o S. P. paskyrė naudotis kambarį 36-5, kurio plotas 9,75 kv. m.; šalims paliko koridorių 36-1, kurio plotas 10,70 kv. m., virtuvę 36-3, kurios plotas 9,27 kv. m., vonią 36-6, kurios plotas 2,55 kv. m., tualetą 36-7, kurio plotas 0,92 kv.m., ir rūsį naudotis bendrai. Taigi, pirmos instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovui faktiškai tenkanti buto dalis skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių. Kaip nustatyta byloje, ieškovui ir atsakovei ginčo butas priklauso lygiomis dalimis, po ½ dalį kiekvienam. Buto bendras plotas yra 61,49 kv.m., gyvenamasis plotas yra 38,35 (t.2., b.l. 17). Atsakovei paskirta naudotis dviem kambariais, kurių bendras plotas yra 28,6 kv.m. Tuo tarpu ieškovui paskirta naudotis kambariu, kurio plotas yra 9,75 kv.m. Tokią naudojimosi tvarką teismas motyvavo tuo, kad neįmanoma padalinti trijų kambarių buto, nenukrypstant nuo idealiųjų dalių nuosavybėje bei tuo, kad tarp šalių yra nusistovėjusi naudojimosi kambariais tvarka. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis buvo nustatyta naudojimusi butu tvarka, teisėjų kolegija nesutinka.

Nustatant naudojimusi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluoti kriterijai, kuriais vadovaujantis pirmiausiai turi būti sprendžiama dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos: a) teisėtumo kriterijus, – prašoma nustatyti naudojimosi tvarka turi būti teisėta, t.y. nepažeidžianti nei įstatymo imperatyvų, nei trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų, b) adekvatumo kriterijus, – prašomos nustatyti kiekvieno asmeniniam naudojimui realiosios daikto dalys turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje, c) proporcingumo ir socialinės taikos kriterijus, – siūlomoje tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, siekiant, kad nė vieno jų teisės nebūtų nepagrįstai ir neproporcingai, palyginus su kitais, apribotos, vieno interesas iškeliamas aukščiau kito ir pan., be to, teismo pareiga yra siekti nustatymo tokios tvarkos, kad kuo mažiau ateičiai liktų prielaidų naujiems panašiems bendraturčių konfliktams, d) naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo kriterijus – naudojimosi daiktu tvarka turi užtikrinti kuo racionalesnį, efektyvesnį jo teikiamų galimybių išnaudojimą abiejų bendraturčių interesams tenkinti, e) faktinių teisinių santykių stabilumo kriterijus. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, paprastai priklauso nuo daikto paskirties, fizinių ir kt. savybių, statybos techninių reglamentų bei kt. viešosios teisės reikalavimų daikto sukūrimui ir naudojimui, taip pat faktinės situacijos specifikos, – ar teikiamas projektas (-ai) teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi ginčo butu tvarka neatitinka CK 4.81 str. 1 d. nuostatų bei minėtos kasacinio teismo praktikos, nes iš esmės buvo nukrypta nuo padalinto buto dalių principo, t.y. teismas atsakovei paskyrė naudotis didesnę ploto dalį turinčius kambarius, t.y. atsakovei teko naudotis net 74,58 proc. ginčo buto gyvenamojo ploto, kai tuo tarpu ieškovui teko tik 25,42 proc. ginčo buto gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į išdėstytą ir į tai, kad ieškovui priklauso ½ dalis ginčo buto, kolegija sprendžia, kad ieškovas pagrįstai prašo paskirti jam naudotis didesnio ploto kambarį, tokiu būdu nustatant naudojimosi butu tvarką bus išlaikytas adekvatumo, proporcingumo kriterijus, atsižvelgiant į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojimosi butu racionalumo, bendraturčių interesų pusiausvyros kriterijus. Atsižvelgus į byloje pateiktą buto planą (t.2., b.l. 12), matyti, kad didesnio ploto kambarys, pažymėtas plane 36-2, yra labiausiai nutolęs nuo kitų dviejų kambarių, jis yra labiau atskirtas ir nuo kitų ginčo buto bendrojo naudojimo patalpų, t.y. vonios, tualeto, virtuvės. Tuo tarpu kiti du kambariai, pažymėti plane 36-4 ir 36-5 yra šalia vienas kito. Todėl tikslinga būtent šiuos du kambarius paskirti naudotis vienai iš šalių. Kaip matyti buto plane, į balkoną (butas turi vieną balkoną) galima patekti ir iš kambario 36-2, ir iš kambario 36-4, tokiu atveju būtų galimybė abiem šalims naudotis balkonu. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad balkone galima būtų padaryti pertvarą, tokiu būdu taip pat iki minimumo sumažinant nepageidaujamo bendravimo tikimybę. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kolegijos vertinimu, paskyrus labiausiai nutolusį kambarį 36-2 naudotis ieškovui, tai labiausiai atitiktų šalių interesus, būtų racionalesnis, suteiktų abiems šalims galimybę naudotis balkonu. Todėl vien ta aplinkybė, jog ieškovas prieš penkerius metus pasirinko naudotis kambarį 36-5, kurio plotas 9,75 kv. m., įvertinus tai, kad jis ieškinyje prašė kito kambario, nėra pagrindas paskirti būtent prieš penkerius metus jo pasirinktą naudotis kambarį. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus kriterijus nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog ginčo bute dar gyvena ir šalių pilnametis sūnus, kuris nėra ginčo buto bendrasavininkas.

Atsižvelgus į išdėstytą, laikytina, kad ieškovo prašymas yra pagrįstas, todėl jo apeliacinis skundas yra tenkintinas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje, nustatydamas naudojimosi ginčo butu tvarką pažeidė CK 4.81 str. 1 d. nuostatą, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris dėl aukščiau išdėstytų motyvų keistinas. Nustatytina tokia naudojimosi buto/patalpos-buto (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpomis tvarka:

- paskirti M. P. a.k(duomenys neskelbtini) naudotis kambarį 36-5, kurio plotas 9,75 kv.m. ir kambarį 36-4, kurio plotas 12,72 kv m;

- paskirti S. P. a.k(duomenys neskelbtini) naudotis kambarį 36-2, kurio plotas 15,88 kv m;

- palikti koridorių 36-1, kurio plotas 10,70 kv m, virtuvę 36-3, kurios plotas 9,27 kv m, vonią 36-6, kurios plotas 2,55 kv m, tualetą 36-7, kurio plotas 0,92, ir rūsį naudotis bendrai.

Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą, jam priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 143 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 400 Lt advokato pagalbai, patirtos apeliacinės instancijos teisme, kurios yra pagrįstos teismui pateiktais mokėjimo dokumentais (t.2., b.l. 200, 203). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus dydžius 8.11. papunktyje nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas koeficientas 1,5. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti 400 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai, t.y. jo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl šios išlaidos ieškovui yra priteistinos iš atsakovės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą dalyje, kurioje nustatyta naudojimosi buto/patalpos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpomis tvarka pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Nustatyti naudojimosi buto/patalpos-buto (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpomis tvarką:

- paskirti M. P. a.k(duomenys neskelbtini) naudotis kambarį 36-5, kurio plotas 9,75 kv.m. ir kambarį 36-4, kurio plotas 12,72 kv m;

- paskirti S. P. a.k (duomenys neskelbtini) naudotis kambarį 36-2, kurio plotas 15,88 kv m;

- palikti koridorių 36-1, kurio plotas 10,70 kv. m, virtuvę 36-3, kurios plotas 9,27 kv. m, vonią 36-6, kurios plotas 2,55 kv. m, tualetą 36-7, kurio plotas 0,92 kv.m. , ir rūsį naudotis šalims bendrai.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 143,30 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 400 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.