Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1388-587/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-08
Bylos Nr.: e2A-1388-587/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-02907-2019-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Lina Žemaitienė
Pareiškėjas: valstybės įmonės Turto bankas, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas
Suinteresuotas asmuo: Marijampolės savivaldybės administracija, J. R., R. M., žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“, S. B.

Civilinė byla Nr. e2A-1388-587/2020Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02907-2019-5

Procesinio dokumento kategorijos: 2.4.1.1; 2.4.2.2; 2.4.2.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4

(S)Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Žemaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės Turto bankas apeliacinį skundą dėl 2020 m. birželio 25 d. Marijampolės apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-213-985/2020 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Marijampolės savivaldybės administracija, J. R., R. M., žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“, S. B., bei pagal suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais J. R. ir R. M. pareiškimus dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas (toliau – ir VĮ Turto bankas), prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad ½ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas- tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad:

1.1. VĮ Turto bankas gavo S. B. prašymą su informacija apie nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., kuriame nurodyta, jog jokia valstybės ar savivaldybės institucija jų nevaldo.

1.2. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ½ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav. nuosavybės teise priklauso Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkiui. Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkis yra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. VĮ Turto bankas kreipėsi į Valstybės įmonę Registrų centrą dėl daiktinių teisių įregistravimo, tačiau teisės nebuvo įregistruotos motyvuojant tuo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina daiktinių teisių atsiradimo. Šiuo atveju ginčo turtas pastatytas 1931 m. ir 1975 m. kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento turtas išsaugojo valstybės nuosavybės statusą.

1.3. 1991 m. balandžio 16 d. priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatų įsigaliojimo“, kuriuo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 13 straipsniu, privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 padarė išvadą, kad „kolūkio turtas, jeigu jis, iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė“. Suinteresuotas asmuo J. R. teigia, jog likvidavus Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkį, šio kolūkio turtas perėjo žemės ūkio bendrovei „Gulbinas“, tačiau įrodymų nepateikė.

2. Suinteresuotas asmuo J. R., byloje pareiškęs savarankišką reikalavimą, prašo nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ½ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav. Teismo posėdyje prašė tenkinti jo ir suinteresuoto asmens R. M. savarankišką reikalavimą. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. jam asmeninės nuosavybės teise priklauso ¼ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., suinteresuotam asmeniui R. M. įregistruotos nuosavybės teisės į ¼ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav. Taip pat Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkiui įregistruotos nuosavybės teisės į ½ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 1992 m. gegužės 27 d. visuotinio narių susirinkimo sprendimu „Sūduvos“ kolūkį, buveinės adresas Valavičių k., Marijampolės sav., nuspręsta reorganizuoti į žemės ūkio bendrovę „Gulbinas“, buveinės adresas Svetlicos k., Marijampolės sav. Po kolūkio reorganizavimo pasikeitė ir ginčo turto savininkas, ginčo turtas atiteko žemės ūkio bendrovei „Gulbinas“, kuri, veikia ir šiuo metu. Minėta žemės ūkio bendrovė ir yra ginčo nekilnojamojo daikto savininkas.

2.2. Iki 2003 m. vasaros gyvenamojo namo ginčo ½ dalimi, kuri registrų centre įregistruota Marijampolės raj. „Sūduvos“ kolūkio vardu, naudojosi A. P. su sutuoktine G. P.. A. P. į šį būstą įsikėlė, nes nuo 1985–1986 m. šia namo dalimi žodiniu tuomečio „Sūduvos“ kolūkio pirmininko E. R. leidimu naudojosi A. P. močiutė M. S.. Kadangi suinteresuotam asmeniui J. R. su tuo metu dar sutuoktine R. M. buvo poreikis ir norėjosi praplėsti turimą būstą (suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės į atitinkamą nekilnojamojo turto dalį įregistruotos 2001 m. kovo 14 d. Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir 2003 m. balandžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu), suinteresuotas asmuo ieškojo galimybių, kaip įsigyti buvusio kolūkio, ir kaip tuo metu buvo laikoma, žemės ūkio bendrovės nuosavybėn perėjusį turtą, tai yra ½ dalį pirmiau minėto gyvenamojo namo. Tuometės žemės ūkio bendrovės „Gulbinas“ pirmininkės J. M. žodiniu sutikimu, suinteresuotas asmuo J. R. kartu su sutuoktine, suieškoję tinkamą būstą, A. P. sutinkant, pastarojo šeimai nupirko kitą gyvenamąjį būstą, kad tokiu atveju, P. turint nuosavą būstą, jie išsikeltų iš gyvenamojo namo dalies ir ja galėtų naudotis suinteresuoto asmens J. R. šeima. Tuo tikslu 2003 m. birželio 9 d. buvo sudaryta buto (duomenys neskelbtini), Marijampolės sav., pirkimo-pardavimo sutartis. Buto pirkėjas buvo G. P., tačiau už sandorį sumokėjo J. R. su R. M.. P. nupirkus butą, pastarieji išsikėlė iš gyvenamojo namo dalies ir nuo tada šia namo ginčo dalimi – ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., naudojasi J. R..

2.3. Nuo 2003 m. vasaros J. R., padedamas kitų šeimos narių, išremontavo namo dalį – iškalė gipsu, iškalė lubas, įrengė atskirą kambariuką, įrengė vonią su tualetu. Namo viduje įrengė tris kambarius, sudėjo radiatorius, aptvarkė namo stogo konstrukciją, pakeitė langus. Jam tvarkant šią namo dalį, joje nuo 2003 m. iki 2007 m. gyveno J. R. dukra N. M. vyru S. M.. 2007 m. dukrai išvykus su šeima gyventi į užsienį, J. R. iki dabar rūpinasi pirmiau minėta namo dalimi – aptvarko, šaltuoju metų laiku kūrena. Nuo 2003 m. birželio mėnesio iki šiol suinteresuotas asmuo J. R. naudojasi ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav. Kadangi šio turto perdavimas suinteresuoto asmens J. R. nuosavybėn nebuvo iki galo įformintas nustatyta tvarka, J. R. neturi pakankamai dokumentų nuosavybei pagrįsti ir negali įregistruoti dalies gyvenamojo namo savo vardu. Prašo nustatyti nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.

Šalies argumentai

2.4. 2007 m. birželio mėn. R. M. ir J. R. nevedė bendro ūkio, gyveno atskirai. 2010 m. vasario 5 d. teismui pateiktame prašyme dėl santuokos nutraukimo nurodyta, kad R. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). R. M. nuo 2010 m. vasario mėn. nesirūpino ginčo turtu, ji teisėtai nepertraukiamai nėra valdžiusi ginčo turto daugiau kaip dešimt metų. Ji 2012 m. birželį vienintelį kartą pjovė viso kiemo žolę, tuo metu J. R. buvo gydymo įstaigoje. Kitais atvejais lauko ir vidaus darbais rūpinosi ir šiuo metu rūpinasi J. R.. 2020 m. sausio 8 d. savo prašyme teismui R. M. išreiškė aiškią poziciją dėl pirmiau minimo nekilnojamojo turto, nurodė, kad ji į ginčytiną turtą nepretenduoja.

3. Suinteresuotas asmuo R. M., byloje pareiškusi savarankišką reikalavimą, prašo nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ½ pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

3.1. apie 2003 m. kartu su buvusiu sutuoktiniu J. R. visą namą remontavo ir juo rūpinosi, tačiau nesusitvarkė dokumentų ir neužregistravo jo savo ar abiejų sutuoktinių vardu. 2003-2007 m. namo dalyje gyveno dukra N. M. su vyru S. M.. Dabar namą ir toliau prižiūri su buvusiu sutuoktiniu J. R.. Jis šaltuoju metų laiku kartais namo dalį kūrena, sutvarko, o ji rūpinuosi namo išore ir aplinka vasarą. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, abiem su J. R. lygiomis dalimis turėtų atitekti nekilnojamas turtas. Viešai ir nepertraukiamai turtu naudojasi nuo 2003 m. ir niekas per tą laiką nepareiškė jokių turtinių teisių į turtą.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nekilnojamasis turtas, kuriam prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą jai niekada nepriklausė, duomenų apie savavališką statybą neturi, į daiktą nepretenduoja, prašo pareiškimą ir suinteresuotų asmenų savarankiškus reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra.

5. Suinteresuotas asmuo žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“ atsiliepime nurodo, kas pareiškime nurodyto turto iš buvusio „Sūduvos“ kolūkio neperėmė, bendrovės turto balanse šis turtas neapskaitytas, bendrovė jo nevaldo ir juo nesinaudoja. Turtą valstybei realizuojant (parduodant) bendrovė spęstų dėl šio turto įsigijimo. Nurodė, kad suinteresuoto asmens J. R. savarankiškam reikalavimui neprieštarauja.

6. Suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepimu į pareiškimą palaiko suinteresuoto asmens R. M. savarankišką reikalavimą. Nurodė, kad ji gyvena R. M. priklausančioje namo dalyje, dėl jos pirkimo yra sudariusi preliminarią sutartį, tačiau negali užbaigti pardavimo sandorio. Ginčo turtas registruotas kolūkio vardu, nors jokiuose dokumentuose apie šį turtą nėra žinių. Ji norėdama užbaigti pardavimo sandorį kreipėsi į VĮ Turto bankas, kad būtų nustatytas ginčo turto savininkas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai 2020 m. birželio 25 d. sprendimu:

7.1. pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, pareiškimą tenkino iš dalies, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

7.2. Pilnai tenkino suinteresuoto asmens J. R. savarankišką reikalavimą bei iš dalies tenkino suinteresuoto asmens R. M. savarankišką reikalavimą ir nustatė faktą, kad J. R. ir R. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

7.3. Priteisė valstybei iš J. R. ir R. M. po 9,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ priklauso J. R., ¼ – R. M., ½ įregistruota Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkio vardu. Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkio vardu registruota nuosavybės teisė į pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių po ¼ taip pat priklauso J. R. ir R. M.. Išrašas iš 1992 m. gegužės 27 d. Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkio visuotinio narių susirinkimo protokolo patvirtina, kad kolūkis reorganizuotas į žemės ūkio bendrovę „Gulbinas“. Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkis išregistruotas 1993 m. liepos 12 d. Byloje nėra ginčo, kad ginčo statinių žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“ neperėmė, tačiau byloje kilo ginčas, ar statiniai priklauso valstybei ar daugiau kaip 10 metų nepertraukiamai yra valdomi J. R. ir R. M., kurie prašo pripažinti jiems nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

8.2. Teismas nustatė, kad ginčo turtas nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtrauktas į jos balansą, nebuvo privatizuotas, nebuvo apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 nurodė, kad kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė, o kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe.

8.3. Būtina nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę: kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 2003 m. valdyti J. R. ir R. M.. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, sprendė, jog byloje nustatyta, kad ginčo turtas nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtrauktas į jos balansą, nebuvo privatizuotas, nebuvo apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2003 m. birželio mėnesio iki šiol J. R. su R. M. naudojasi ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., juo rūpinasi kaip savo.

8.4. Teismas sprendė, jog pareiškėja nepaneigė suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, nurodytų aplinkybių dėl ½ dalies gyvenamojo namo nepertraukiamo valdymo, nes jie byloje leistinais ir pakankamais įrodymais įrodė visas kitas būtinas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimui būtinas sąlygas, nustatytas CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, t.y. pareiškėjai praeityje ir šiuo metu nebuvo ir nėra įgiję iki galo nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje apibrėžtu būdu; pareiškėjai šį turtą įgijo sąžiningai ir iki šiol jį valdo bei naudoja sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai; nuo pat įsigijimo momento pareiškėjai pradėjo atvirai, nesislapstydami valdyti ginčo turtą, juo naudojosi ir nepertraukiamai naudojasi iki šiol; pareiškėjai ginčo turtą teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų. Šių sąlygų visuma teismui duoda teisinį pagrindą tenkinti suinteresuotų asmenų su savarankiškai reikalavimais pareiškimus pagal suformuluotus prašymus; pripažinti, jog J. R. ir R. M. įgyjamosios senaties pagrindu yra įgiję nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). R. M. neįrodė, kad minėtus statinius ji valdė kaip savo, todėl teismas šioje dalyje jos reikalavimą atmetė ir šioje dalyje tenkino suinteresuoto asmens J. R. savarankišką reikalavimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto bankas (toliau – ir apeliantė), apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. birželio 25 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas tenkino suinteresuotų asmenų J. R. ir R. M. pareiškimus su savarankiškais reikalavimais ir nustatė faktą, kad J. R. ir R. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti visiškai, suinteresuotų asmenų J. R. ir R. M. savarankiškus reikalavimus atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. nagrinėjamu atveju, yra svarbu nustatyti, ar ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti įgyjamąja senatimi, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

1.2. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

1.3. 2018 m. gegužės 23 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkiui, kuris šiuo metu yra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad minėtas kolūkio turtas būtų privatizuotas ar perduotas kitų asmenų nuosavybėn, todėl darytina išvada, kad ginčo statinys šiai dienai tebelaikytinas valstybės nuosavybe. Marijampolės raj. „Sūduvos“ kolūkio teisių ir pareigų perėmėja žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“ patvirtino, kad pareiškime nurodyto turto iš „Sūduvos“ kolūkio neperėmė, vadinasi ginčo turtas nebuvo perduotas ir privatizuotas, todėl priklauso valstybei nuosavybės teise. Asmuo gali įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ne fiziškai jį užvaldydamas, o tik teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. jį nusipirkdamas, privatizuodamas ir kt. Ginčo turtas kaip kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybe. Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Marijampolės rajono savivaldybė ginčo turtu nedisponavo ir šis turtas nebuvo perduotas jai, todėl traktuotina, kad kolūkio turtas tapo valstybės nuosavybe.

1.4. Byloje negali būti konstatuojama, kad gyvenamojo namo ginčo dalis priklauso vieniems asmenims, o gyvenamojo namo priklausiniai – kitam asmeniui. Manytina, jog visas ginčo turtas gali priklausyti tik vienam asmeniui, t. y. Lietuvos Respublikai.

1.5. Apeliantas pažymi, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja formuojamai teismų praktikai analogiškose bylose. Pastebėtina, jog analogiškose bylose Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-97- 590/2019, Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-642-253/2014 atmetė pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, konstatuodami, jog kolūkio turtas nebuvo privatizuotas ar perduotas kitų asmenų nuosavybėn, todėl padarė išvadą, kad turtas šiai dienai tebelaikytinas valstybės nuosavybe. Minėtų civilinių bylų aplinkybės yra tapačios, be to, nagrinėjamos bylos ir paminėtų bylų ratio decidendi sutampa, todėl teismui nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose.

Atsiliepimas

10. Suinteresuotas asmuo J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto bankas, apeliacinį skundą atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. birželio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-213-985/2020 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

2.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (sprendimo 22 ir 23 punktai).

2.3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtas nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtrauktas į jos balansą, nebuvo privatizuotas, nebuvo apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės. Pagrįstai darytina išvada, kad ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė ir gali būti įgyjamosios senaties objektu. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepaneigė suinteresuotų asmenų su savarankiškais reikalavimais nurodytų aplinkybių dėl 1/2 dalies gyvenamojo namo nepertraukiamo valdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti atitinkamas nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, kurioms užpildyti iškilo būtinybė taikyti įgyjamosios senaties institutą.

2.4. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl teismų precedentų ir teismo nutarties kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą apskundimo“ yra pažymėjęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Šiuo atveju apeliantės apeliaciniame skunde paminėtų Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-975-90/2019 ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-642-253/2014 nurodytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

11. Suinteresuoti asmenys Marijampolės savivaldybės administracija, R. M., žemės ūkio bendrovė „Gulbinas“ ir S. B. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. – savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

14. CK 4.68 straipsnis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. CK 4.69 straipsnio 3 dalis draudžia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

15. Apeliaciniu skundu apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju, yra svarbu nustatyti, ar ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė. Savo argumentą grindžia kasacinio teismo pateiktu išaiškinimu, jog konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti įgyjamąja senatimi, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiam apeliacinio skundo argumentui.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pateikė nagrinėjamai civilinei bylai aktualų teisės aiškinimą. Nurodė, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; kt.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama šią normą analizuojant teleologiniu metodu bei atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Kolegija konstatavo, kad sistemiškai aiškinant specialiųjų teisės aktų, reguliavusių nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią, nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.

18. Kasacinio teismo teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliuojamasis imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-58/2007); ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010; kt.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl netgi remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negalima paneigti joje įtvirtinto draudimo ir konstatuoti, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, ir juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 atmetė kasacinio skundo argumentą, kad valstybės ir savivaldybės institucijoms ginčo statinių neprižiūrint, nerenovuojant ar negriaunant kaip menkaverčio turto, asmeniui, atlikusiam atitinkamus veiksmus nustatytą įgyjamosios senaties terminą, galėtų būti pagrindas teismui konstatuoti privačios nuosavybės teisės atsiradimą į neteisėtai valdomą valstybei priklausantį daiktą.

19. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ priklauso J. R., ¼ – R. M., ½ – įregistruota Marijampolės rajono „Sūduvos“ kolūkio vardu, kuris yra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Konstatavo, kad byloje nustatyta, kad ginčo turtas nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei „Gulbinas“, nebuvo įtrauktas į jos balansą, nebuvo privatizuotas, nebuvo apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės. Konstatavo, kad byloje būtina nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 2003 metais valdyti suinteresuoti asmenys J. R. ir R. M..

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė civilinės bylos nagrinėjimo ribas, tačiau, aptaręs kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, neišdėstė savo argumentų dėl byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir nepateikė išvadų, kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 2003 metais valdyti suinteresuoti asmenys J. R. ir R. M.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė ir savo išvados, kokiu pagrindu ir kokių faktinių aplinkybių sudėtimi remiantis nusprendė, jog pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė. Skundžiamu sprendimu nebuvo vertinama, ar aplinkybė, jog ginčo turtas nebuvo apskaitytas kaip valstybės ar savivaldybės turtas, yra pakankama daryti išvadą, jog ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė teisės aktų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog ginčo turtas nebuvo perduotas žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtrauktas į jos balansą, nebuvo privatizuotas, nebuvo apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės, nepaneigia, jog toks turtas valstybės nuosavybėn neperėjo teisės aktų nustatyta tvarka.

21. Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, pagrindė savo reikalavimą ir įrodė, jog įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o pareiškėja nepaneigė suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, nurodytų aplinkybių dėl ginčo ½ gyvenamojo namo dalies nepertraukiamo valdymo.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra ginčo, kad nuo 2003 m. birželio mėnesio iki šiol J. R. ir R. M. naudojasi ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., ir juo rūpinasi kaip savo. Tačiau pažymi, kad šios aplinkybės nėra pakankamos konstuoti, jog suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, pagrindė savo reikalavimą ir įrodė, jog įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, jog suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, ginčo turtą valdė kaip savo, savaime nepatvirtina, jog nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo ir visą laiką buvo teisėtas bei kad buvo paneigtas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame kontekste pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog savarankišką reikalavimą pareiškęs suinteresuotas asmuo J. R. nurodė, kad pasibaigus kolūkinei nuosavybei, ginčo turtas atiteko žemės ūkio bendrovei „Gulbinas“, kuri, suinteresuoto asmens duomenimis, yra veikianti, ir kad minėta žemės ūkio bendrovė ir yra ginčo nekilnojamojo daikto savininkas, t. y. nepasisakė dėl vienos iš sąlygų, jog daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, jog niekas kitas daugiau už jį neturi teisių į užvaldytą daiktą.

23. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Tačiau sprendžia, jog tik patikrinus teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto (ne)priklausomumu valstybei ar savivaldybei, o taip pat pasisakius dėl nustatytos aplinkybės, jog ginčo nekilnojamasis turtas yra registruotas likviduoto juridinio asmens vardu reikšmės, ir taip konstatavus ginčo nekilnojamąjį turtą (ne)esant įgyjamosios senaties objektu, galima svarstyti kitus argumentus ir teiginius dėl sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nemotyvavęs ir nepagrindęs savo išvados dėl ginčo turto priklausomumo valstybei, sprendė, jog savarankišką reikalavimą pareiškę suinteresuoti asmenys pagrindė savo reikalavimą pripažinti juos įgijus nuosavybės teisę į ginčo turtą įgyjamąja senatimi.

24. Konstatuojama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą. Nustatyti materialiosios teisės pažeidimai, siekiant neriboti byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją, negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti dalyje, kuria teismas tenkino suinteresuotų asmenų J. R. ir R. M. savarankiškus reikalavimus ir nustatė faktą, kad J. R. ir R. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė neprašė likusioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė rezoliucinėje sprendimo dalyje išsakytos savo išvados, kokiu pagrindu ir kokių faktinių aplinkybių sudėtimi remiantis nusprendė, jog pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė, taip pat į aplinkybę, jog valstybei nuosavybės teisė teismo sprendimu buvo pripažinta tik į nekilnojamojo daikto priklausinius, nepagrindžiant tokios išvados, teismo sprendimas naikintinas visa apimtimi ir civilinė byla pirmosios instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo visa apimtimi.

25. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Lina Žemaitienė