Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Arūno Koskaus ir nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirtas laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant R. Ž. šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, jo netekus, per 1 (vieną) mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72² straipsniu, R. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį dalyvauti ir išklausyti jam parinktą smurtinį elgesį keičiančią programą, nustatant 6 (šešių) mėnesių šios programos terminą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, įskaitytas į atliktą bausmę R. Ž. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016-03-04, 9.10 val., iki 2016-03-05, 9.15 val. (2 paros), ir nustatyta laikyti, kad R. Ž. yra atlikęs dalį bausmės – 4 (keturias) laisvės apribojimo dienas.

A. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš R. Ž. priteista 400 (keturi šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios A. Ž. prašymas dėl jos proceso išlaidų atlyginimo patenkintas visiškai ir iš R. Ž. priteista 726 (septynių šimtų dvidešimt šešių) eurų suma patirtų atstovavimo išlaidų nukentėjusiosios A. Ž. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad jis, smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį – žmoną A. Ž., būtent, 2016-03-04, apie 8.30 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis suspaudė nukentėjusiajai A. Ž. kojas, suėmęs jai už rankų, jas stipriai suspaudė, purtė nukentėjusiąją, sudavė jai alkūne vieną kartą į kairę akį, taip padarydamas nukentėjusiajai A. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kraujosruvas kairės akies vokuose, abiejuose žastuose ir abiejose šlaunyse.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas A. Koskus prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. Ž. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde advokatas nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas, dėl ko pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas ir priėmė neteisingą nuosprendį. Teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas objektyvius duomenis, esančius byloje, laikydamas įrodymais specialisto išvadą ir nukentėjusiosios prieštaringus parodymus, pagrindžiančiais R. Ž. nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės elementą tyčią. Padarydamas A. Ž. akies, šlaunų ir žastų sužalojimus, R. Ž. veikė būtinosios ginties būklėje, gindamas savo nuosavybę nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir gindamasis nuo įsibrovimo į savo privatų kambarį, kas sudaro pagrindą panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir R. Ž. išteisinti.

Apelianto teigimu, iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai yra gynybinio pobūdžio, padaryti besiginant nuo neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų, bandant atimti iš R. Ž. butelį. Iš R. Ž. ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad įvykio metu R. Ž. sėdėjo, o A. Ž. jį puolė, norėdama atimti butelį, užgriuvo ant R. Ž., R. Ž. besigindamas suspaudė A. Ž. priekines šlaunų dalis ir žastus, užsidengė nuo jos puolimo alkūne, saugodamas savo turtą, ir kontakto metu alkūne netyčia sužalojo A. Ž. kairį paakį.

Advokato nuomone, teismas neatkreipė tinkamo dėmesio į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, parodymų keitimą ir jos suinteresuotumą apkalbėti R. Ž., siekiant skyrybų byloje savo nuosavybėn pasilikti namą ir iš jo iškedinti R. Ž., išprovokuoti R. Ž., sukurstyti konfliktą, kad galėtų iškraustyti R. Ž. iš namų. Apeliantas nurodo, kad daiktų apžiūros protokole (l t. 15-19, 22-23 b. l.) yra užfiksuotas telefoninis A. Ž. pranešimas policijai: „(...) sumušta esu (...) ne su rankom, bandė suduoti su kėde, trenkti, bet aš pasitraukiau (...)“. Taigi A. Ž. policijai pranešė, kad R. Ž. rankomis tik bandė suduoti, bandė trenkti su kėde. 2016-03-04 protokole-pareiškime (1 t. 7 b. l.) jau atsiranda naujos aplinkybės: „(...) žodinio konflikto metu mane sumušė smogdamas alkūne vieną kartą į veidą, taip sužalojo kairę akį, sugriebęs už abiejų rankų stipriai suspaudęs pradėjo purtyti, buvo suspaudęs abi mano kojas, dėl ko patyriau fizinį skausmą (...)“. Tačiau šie nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės, nes specialisto išvadoje nėra konstatuoti sužalojimai ant nukentėjusiosios rankų (jie turėjo atsirasti stipriai spaudžiant rankas ir purtant nukentėjusiąją). 2016-03-08 apklausos protokole nukentėjusioji jau pripažįsta, kad naudojo smurtą R. Ž. atžvilgiu ir vėl keičia parodymus: „(...) nuėjusi į vyro kambarį atėmiau jam iš rankų degtinės butelį (...) kai atėmiau butelį degtinės R. Ž. sėdėjo. Man atėmus butelį, R. Ž. suėmė, rankomis suspaudė mano kojas, tada suėmė man už rankų, konkrečiai už žąstų, ir taip mane purtė, tada paleido mano rankas ir sudavė alkūne man vieną kartą į kairę akį (...)“ . 2016-03-22 apklausos protokole nukentėjusioji vėl keičia parodymus nuo žastų prie rankų ir paaiškina, kad kėdę ji išsigalvojo, norėdama sustiprinti įspūdį policijos pareigūnams: „(...) nuėjusi atėmiau jam iš rankų butelį, o jis rankomis suspaudė man kojas, suėmė už rankų ir mane purtė, ir sudavė alkūne man vieną kartą į veidą (...) paskambinusi pagalbos telefonu aš pasakojau ir apie tai, kad mano vyras R. Ž. bandė man suduoti kėde. Tiesiog pasakojau visus įvykius, kas vyksta namuose jau kuris laikas. Pasakojau todėl, kad jie suvoktų situacijos, kurioje aš atsidūriau pavojingumą (...)“. Duodama parodymus teisme A. Ž. pripažino, kad „(...) į kambarį ji ėjo su tikslu prašyti, kad nebegertų (...) kambaryje jis sėdėjo sudribęs, pakritęs ant kairės rankos ir gėrė tą butelį (...) tada ji pribėgo ir iš jo atėmė butelį. Jis to nesitikėjo, pradėjo ją keikti visokiais negražiais necenzūriniais žodžiais. Tada pagriebė jai už kojų ir pradėjo ją tąsyti, griebė jai už šlaunų su abejomis rankomis. Jis stojosi ir įsikibo jai į rankas, ją purtė. Po to jis paleido jos rankas, sugriebė už butelio ir griūdamas ją nusitempė. Jis į lovą įgriuvo, o ji nepilnai ant jo užgriuvo. Butelis pasiliko pas jį rankose, kurį ji staigiai iš jo išplėšė. Tada jis keldamasis sudavė jai į smilkinį, buvo supykęs sudavė tyčia (...)“. Atsižvelgdamas į A. Ž. ir R. Ž. teisme duotus parodymus, apeliantas daro išvadą, kad A. Ž. neturėjo ketinimo prašyti R. Ž., kad jis nebegertų, ji turėjo ketinimą išprovokuoti jį konfliktui, atimdama iš jo butelį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė D. Balčiūnienė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendį:

skirti R. Ž. įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. Ž. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 m atstumu;priteisti iš R. Ž. A. Ž. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat prašo priteisti iš R. Ž. nukentėjusiajai A. Ž. 544,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti.

Apeliaciniame skunde advokatė nurodo, kad baudžiamojoje byloje, pateikdama civilinį ieškinį, patirtą neturtinę žalą nukentėjusioji A. Ž. įvertino 1 000,00 Eur. Nukentėjusioji A. Ž. dėl R. Ž. tyčinių smurtinių veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, išgąstį, pažeminimą, dėl to, kad prieš ją ranką pakėlė sutuoktinis, su kuriuo šeimoje pragyveno beveik penkiolika metų, augina nepilnametę dukrą. Kelias savaites po sumušimo A. Ž. jautė fizinį skausmą, dėl veide atsiradusių kraujosruvų kelias dienas iš viso negalėjo dirbti, į darbą išėjo dar visiškai neišnykus sumušimo žymėms, jautėsi nejaukiai bendraudama su kolegomis, klientais. Dėl patirto smurto atsirado netikrumas dėl savo ir nepilnametės dukros ateities, sugriuvo viltys išsaugoti šeimą, tapo aišku, kad savuose namuose nėra saugu ir smurtas gali kartotis, nes kaltinamojo priklausomybė alkoholiui nevaldoma. R. Ž. nukentėjusiosios neatsiprašė, kaltės nepripažino ir yra visiškai nekritiškas savo elgesiui šeimoje tiek dėl girtavimo, tiek dėl panaudoto smurto prieš žmoną. Visos šios aplinkybės, advokatės nuomone, pagrindžia nukentėjusiosios A. Ž. pareikštą civilinį ieškinį ir jo dydį.

Apeliantės teigimu, baudžiamojoje byloje esanti R. Ž. charakterizuojanti medžiaga, sveikatos būklė (diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas), padaryta nusikalstama veika, tai, kaip ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. persekiojo ir baugino nukentėjusiąją R. Ž., nepaisydamas jam paskirtos kardomosios priemonės (skambinėjo telefonu, rašinėjo SMS žinutes, ieškojo jos darbo vietoje, remdamasis neįsiteisėjusia ir vėliau apeliacinės instancijos teismo panaikinta 2016-07-22 nutartimi dėl kardomosios priemonės pakeitimo, 2016-08-02 pasikvietęs spynas atrakinantį raktininką pateko į šeimos namus, kur jam buvo uždrausta lankytis), visiškas kaltės neigimas ir nekritiškas savo elgesio bei priklausomybės alkoholiui vertinimas, tai, kad R. Ž. nesigydo dėl priklausomybės alkoholiui ir dėl to bet kada gali pasireikši jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, rodo, kad R. Ž. turi būti ribota galimybė artintis prie nukentėjusiosios, kol jo elgesyje neįvyks pasikeitimai. Advokatės nuomone, teismas turėjo vertinti šias aplinkybes ir skirti R. Ž. labiau jo elgesį varžančias bei nukentėjusiosios saugumą užtikrinančias priemones.

Atsiliepimu į nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato A. Koskaus apeliacinį skundą nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė D. Balčiūnienė prašo nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato A. Koskaus apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime advokatė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino A. Ž. padarytus sužalojimus, rėmėsi ne tik teismo medicinos specialisto išvada, bet ir apklausė ekspertą, kuris paaiškino, kad taip, kaip apie įvykį papasakojo R. Ž., negalėjo būti. Apeliacinio skundo teiginiai, jog A. Ž. siekė apkalbėti R. Ž., jį išprovokuoti konfliktui, iškraustyti iš namų, yra apelianto ir jo ginamojo prielaidos, niekaip nepakeičiančios fakto apie nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotą smurtą.

Teismo posėdyje nuteistasis R. Ž. ir jo gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės D. Balčiūnienės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato A. Koskaus apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės D. Balčiūnienės apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato ir nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės apeliacinių skundų argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. Ž. kaltė smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios A. Ž. sveikatą, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato ir nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl R. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo už sutuoktinės A. Ž. sužalojimą. Tvirtina, kad, padarydamas A. Ž. akies, šlaunų ir žastų sužalojimus, R. Ž. veikė būtinosios ginties būklėje, gindamas savo nuosavybę nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir gindamasis nuo įsibrovimo į savo privatų kambarį. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, be to, ji suinteresuota apkalbėti R. Ž., siekiant išprovokuoti jį, sukurstyti konfliktą, kad galėtų iškraustyti R. Ž. iš namų ir skyrybų byloje namą pasilikti savo nuosavybėn. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad R. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu ir prašo R. Ž. išteisinti dėl A. Ž. sužalojimo, tačiau tai, kad R. Ž. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ir padarė nežymų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, patvirtina: nukentėjusiosios A. Ž., liudytojais apklaustų pareigūnų L. Š., G. Š., V. L. parodymai pirmosios instancijos teisme, teismo medicinos eksperto J. S. paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, iš dalies liudytojų M. Ž., V. Ž. parodymai pirmosios instancijos teisme, taip pat 2016-03-04 A. Ž. protokole-pareiškime, 2016-03-04 įvykio vietos apžiūros protokole, 2016-03-04 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-04-26 daiktų apžiūros protokole esantys duomenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi tai, kad R. Ž. tyčia rankomis suspaudė nukentėjusiajai A. Ž. kojas, suėmęs jai už rankų, jas stipriai suspaudė, purtė nukentėjusiąją, sudavė jai alkūne vieną kartą į kairę akį, taip padarydamas nukentėjusiajai A. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kraujosruvas kairės akies vokuose, abiejuose žastuose ir abiejose šlaunyse – įrodyta.

Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios A. Ž. parodymai yra prieštaringi ir kad ji suinteresuota apkalbėti R. Ž., siekiant išprovokuoti jį sukurstyti konfliktą, kad galėtų iškraustyti jį iš namų ir skyrybų byloje namą pasilikti savo nuosavybėn. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji A. Ž. galėjo apkalbėti nuteistąjį R. Ž. nepagrįstai apkaltindama jį smurto panaudojimu. Nukentėjusiosios duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jos nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, tai liudytojais apklaustų pareigūnų L. Š., G. Š., V. L. parodymai, teismo medicinos eksperto J. S. paaiškinimai, specialisto išvadoje Nr. G (duomenys neskelbtini) esantys duomenys ir kt. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 str.) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusioji būtų sulaužiusi priesaiką, vengusi, atsisakiusi duoti arba davusi melagingus parodymus, tos aplinkybės, kad šiuo metu vyksta R. Ž. ir A. Ž. skyrybų procesas, kritiško nukentėjusiosios parodymų vertinimo savaime nesuponuoja, ir tai nėra pagrindas jos parodymus laikyti melagingais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl nukentėjusiosios A. Ž. duotų parodymų galimo prieštaringumo teismui taip pat jokių abejonių nekilo. Todėl manyti, kad nukentėjusiosios A. Ž. parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistojo R. Ž. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiosios parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato teiginiais.

Apeliaciniame skunde R. Ž. gynėjas advokatas nurodo, kad R. Ž. veiksmai A. Ž. atžvilgiu vertintini kaip būtinoji gintis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog nuteistasis konflikto metu rankomis suspausdamas nukentėjusiajai A. Ž. kojas, suimdamas jai už rankų, jas stipriai suspausdamas, purtydamas nukentėjusiąją, suduodamas jai alkūne vieną kartą į kairę akį, veikė ne būtinosios ginties būklėje.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. Lietuvos Respublikos BK 28 str. prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, nurodė, kad sprendžiant būtinosios ginties buvimą visuomet reikia atsižvelgti į besikėsinančiųjų skaičių, į besiginančiojo ir besikėsinančiojo fizinius pajėgumus, į kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį bei kitas aplinkybes.

Kaip jau minėta, bylos įrodymais nustatyta, kad R. Ž. padarė nukentėjusiajai A. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, rankomis suspausdamas jos kojas, suimdamas jai už rankų, jas stipriai suspausdamas, purtydamas nukentėjusiąją, suduodamas jai alkūne vieną kartą į kairę akį. Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato teigimu, R. Ž. taip pasielgė besigindamas nuo neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų, bandant atimti iš R. Ž. butelį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir esant nurodytoms aplinkybėms, tokia R. Ž. veika negalėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi nėra aplinkybių, pagal kurias jo veiksmai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. Byloje nenustatyta viena būtinosios ginties sąlygų – pavojingas kėsinimasis, nes šiuo atveju tiek nuteistojo R. Ž., tiek nukentėjusiosios A. Ž. nurodyti jos veiksmai nuteistojo atžvilgiu nelaikytini pavojingu kėsinimusi, nuo kurio būtina gintis veiksmais, kuriuos R. Ž. atliko A. Ž. atžvilgiu. Be to, įvykęs konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo pirmas, jie yra konfliktavę ir anksčiau, ir šis konfliktas, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo išskirtinis iš kitų, kas patvirtina faktą, kad šio konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam. Taigi, apeliantui nereikėjo nuo nukentėjusiosios gintis taip agresyviai ir pavojingai – rankomis suspaudžiant jos kojas, suimant jai už rankų, jas stipriai suspaudžiant, purtant nukentėjusiąją, suduodant jai alkūne vieną kartą į kairę akį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. Ž. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo R. Ž. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir R. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. Ž. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendį ir R. Ž. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistojo gynėjas advokatas, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistojo R. Ž. gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas advokatas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam R. Ž. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai R. Ž. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, kurio trukmę nustatė mažesnę nei įstatymo numatytas vidurkis (Lietuvos Respublikos BK 48 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas skunde neginčija R. Ž. paskirtos bausmės.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė D. Balčiūnienė prašo prie nuteistajam R. Ž. paskirtos bausmės papildomai paskirti jam įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. Ž. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 m atstumu. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nuteistasis R. Ž. nėra anksčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tokio pobūdžio veiksmus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis anksčiau naudojo smurtą tame pat name gyvenančios nukentėjusiosios atžvilgiu, jis nėra teistas, už smurto panaudojimą prieš nukentėjusiąją A. Ž. yra teisiamas pirmą kartą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam R. Ž. skirti nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės prašomą įpareigojimą. Pažymėtina, kad jei R. Ž. vėl atliktų nukentėjusiosios atžvilgiu smurtinius ar kitus nusikalstamus veiksmus, A. Ž. gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas R. Ž. atžvilgiu arba kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Esant būtinybei, tokiu atveju galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė prašo priteisti iš R. Ž. A. Ž. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Taigi neturtinės žalos atlyginimo suma nustatoma tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Nukentėjusioji A. Ž. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš R. Ž. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 45, 46 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino civilinį ieškinį iš dalies ir iš R. Ž. priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. Ž..

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji A. Ž. dėl nusikalstamų R. Ž. veiksmų patyrė fizinį skausmą dėl patirtų sužalojimų, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – kraujosruvos kairės akies vokuose, abiejuose žastuose ir abiejose šlaunyse. Nukentėjusioji A. Ž. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad dėl nusikalstamų R. Ž. veiksmų ji patyrė fizinį skausmą, ant kūno matėsi „mėlynės“, ji bijojo išteiti iš namų, patyrė daug nepatogumų, negalėjo važiuoti į darbą, nes buvo gėda dėl kitų žmonių reakcijos. Nukentėjusiosios įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio, teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajai sukeltas pasekmes, sužalojimo mąstą, patirtus išgyvenimus, į liekamuosius reiškinius dėl nusikalstamos veikos padarymo, žalą padariusio asmens kaltę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis 400 Eur nukentėjusiajai nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per mažas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai A. Ž., didinti nukentėjusiosios naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė D. Balčiūnienė taip pat prašo priteisti iš R. Ž. nukentėjusiajai A. Ž. 544,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti. Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. Ž. atstovė advokatė apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą (2016-10-12, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusioji A. Ž. sumokėjo savo atstovei advokatei D. Balčiūnienei 544,50 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios įstatymo nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko tiek pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato, tiek pagal nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės skundus, kurie šia nutartimi atmetami kaip nepagrįsti, taip pat įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovės advokatės darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį, tai, kad nukentėjusiosios atstovė advokatė apeliacinės instancijos teisme posėdyje nedalyvavo, daro išvadą, kad pagrindo tenkinti nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės D. Balčiūnienės prašymą nėra ir išlaidos atstovo paslaugoms apmokėti iš nuteistojo R. Ž. nepriteistinos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo R. Ž. padarytą veiką, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Arūno Koskaus ir nukentėjusiosios A. Ž. atstovės advokatės Daivos Balčiūnienės apeliacinius skundus atmesti.