- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-03
- Bylos Nr.
- I-1786-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00059-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. J. R.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. R. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą (toliau - ir Agentūra) pašalinti padarytą pažeidimą, atstatyti už 2008 m. teisingą įveisto miško plotą 6,8 ha, įvertinti 2009 m. sausio 27 d. patikros pažymoje atliktus pažeidimus.
Atsiliepimas
2. Teismas, gavęs Nacionalinės mokėjimo agentūros atsiliepimą, 2019 m. sausio 18 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę patikslinti skundą, ginčijant Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. BR6-(1.14)-12417 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-562(AG-470/04-2018) (b. l. 34).
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas patikslino skundą (b. l. 42) ir prašo panaikinti Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą (b. l. 21–24), kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. rašto (Komisijos bylos b. l. 2–4).
4. Taigi pareiškėjas teismo prašo panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Agentūrą pašalinti padarytą pažeidimą bei atstatyti už 2008 m. teisingą įvesto miško plotą – 6,8 ha (b. l. 1, 42).
4.1. Paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Agentūrą su raštu dėl galimų norminių teisės aktų pažeidimų atliekant mišku įvesto sklypo matavimą. Agentūra pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. raštą, kuriame nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimus. Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas jį apskundė Komisijai, kuri 2018 m. gruodžio 20 d. raštu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4.2. Teigia, kad Komisijos sprendimas neteisėtas ir pagrįstas tiesos neatitinkančiomis aplinkybėmis. Agentūros darbuotojas, surašydamas 2009 m. sausio 26-27 d. patikros ataskaitą nurodė, jog „Buvo matuotas apsodintas medeliais plotas ir mineralizuota juosta“, o vadovaujantis Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-429 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 4 punktu „miško želdinimą plotą sudaro: „miško želdinimo plote nurodytas plotas, kurį sudaro: 1) suprojektuotų miško želdinių; 2) priešgaisrinių mineralizuotų juostų, 3 ) bei neželdinamų juostų suprejektuotų šalia kitų žemės ūkio paskirties savininkų sklypų, besiribojančių su suprojektuotais želdiniais, plotas“. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad jo miško želdimo projekte nurodyta, kad plotas kuriame įveisiamas miškas, susideda: mišku želdinamas plotas – 6 ha, mineralizuota juosta – 0,47 ha ir nuo kitų žemės ūkio paskirties savininkų sklypų apsauginė juosta 10 metrų pločio, kas sudaro 0,53 ha.
4.3. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
5. Atsakovė Agentūra su pareiškėju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 11 d. Agentūrai pateikė pirmąjį mokėjimo prašymą pagal Įveisto priežiūros ir apsaugos bei Prarastų pajamų kompensavimo išmokų schemas. 2008 m. gruodžio 22 d. Agentūros skyrius atliko pirmojo mokėjimo prašymo patikrą vietoje ir rado, kad apželdintas plotas yra 6,28 ha. Nesutikdamas su patikros rezultatais, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Agentūrą, kuri 2009 m. sausio 26-27 dienomis atliko pateiktos paraiškos duomenų pakartotinę patikrą vietoje, kurios metu buvo nustatyta, kad želdinamas plotas – 6,13 ha. 2014 m. vasario 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1011/2014 įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimas, įpareigojantis Agentūrą perskaičiuoti paramą pagal pareiškėjo 2011 m. lapkričio 28 d. ketvirtąjį mokėjimo prašymą, lakant tinkamu 6,80 ha plotu. LVAT nepanaikino Agentūros sprendimo dėl pirmojo mokėjimo prašymo, sprendimas dėl mokėjimo prašymo nebuvo pakeistas.
5.1. Teigia, kad 2009 m. sausio 26-27 d. vykusios patikros metu Agentūros darbuotojas vadovavosi kartu su pareiškėjo paraiškoje esančio Miško želdinio projekto brėžinio duomenimis, kurie sutampa su patikros vietoje metu atliktų matavimų duomenimis. Patikra vietoje atlikta remiantis tuo metu galiojusiomis procedūromis. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 6.7 punktu, želdinamas plotas turi būti apmatuotas ir pažymėtas stulpeliais kampuose. Apsauginis plotas nuo kitų žemės savininkų, kuris, vadovaujantis Administravimo taisyklių 4 punktu, iena į želdinamą plotą bei vadovaujantis Administravimo taisyklių 6.7 punktu tai pat turėjo būti pažymėtas stulpeliais kampuose, tačiau jis nebuvo atskirtas ir tinkamai pažymėtas 2009 m. sausio 26-27 d. patikros vietoje metu, taip pat buvo neprižiūrėtas – apžėlęs krūmas ir piktžolėmis, jame nebuvo įrengta dirbtinių riboženklių. Taigi, nebuvo įmanoma nustatyti to ploto ribų. Natūralių jo ribų taip pat nebuvo įmanoma nustatyti, kadangi greta esantis kaimyninis sklypas taip pat buvo apžėlęs ir nebuvo galimybės nustatyti, kur baigiasi pareiškėjo sklypas. Atsižvelgiant į tai, buvo matuotas apsodintas medeliais plotas ir mineralizuota juosta, t. y. tiek, kiek buvo įmanoma objektyviai išmatuoti remiantis dirbtiniais riboženkliais ir natūraliomis ribomis.
5.2. Nei Komisijos sprendime, nei Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. rašte nėra teigiama, kad prie mineralizacijos juostos buvo dirbtiniai ar natūralūs riboženkliai. Tačiau nurodoma, jog apželdintas sklypo plotas buvo matuojamas remiantis kampiniais riboženkliais ir natūraliomis ribomis, kaip nurodyta 2009 m. sausio 26-27 d. patikros ataskaitoje. Atsakovės nuomone, Komisija, sprendimu atmesdama pareiškėjo skundą, pagrįstai konstatavo, jog į pareiškėjo iškeltus klausimus Agentūra atsakė. Aplinkybė, jog pareiškėjo natenkina atsakymas, nesudaro pagrindo Agentūrą įpareigoti pateikti atsakymą pareiškėjui pakartotinai. Be to, skundžiamas Agentūros raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
5.3. Atsakovės nuomone, Komisija sprendime teisingai ir pagrįstai nurodo, jog LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje pasisakė, jog Agentūros atliktos 2009 m. sausio 26-27 d. patikros vietoje rezultatų pareiškėjas neskundė nei Komisijai, nei administraciniam teismui. Tokiu būdu Agentūrai priimant atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjui mokėtinos paramos sumos, nebuvo priimta jokių kompetentingų institucijų (administracinių ginčų komisijos ar teismo) sprendimų, kuriais patikrų rezultatai būtų pripažinti neteisingais. Komisija 2012 m. kovo 2 d. sprendimu taip pat nustatė, kad pareiškėjas Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimo bei 2009 m. rugpjūčio 21 d. rašto nei administracinių ginčų komisijai, nei teismui neskundė, todėl, esant galiojančiam Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimui, Agentūra negali būti įpareigojama perskaičiuoti mokėtiną pareiškėjui paramos sumą. Teismas nėra panaikinęs Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dėl pareiškėjui išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo pagal 2008 m. gegužės 14 d. mokėjimo prašymą M085KPPD0003 bei 2008 m. lapkričio 11 d. pirmąjį mokėjimo prašymą Nr. M085KPPD0044, todėl jis galioja. Atsakovė ne kartą pareiškėjui buvo išaiškinusi, kad pats pareiškėjas turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Agentūra sutinka su Komisijos sprendimu ir mano, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas.
5.4. Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. rašto, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 14 d. pateikė Agentūrai mokėjimo prašymą Nr. M085PDDP0003 pagal Miško įveisimo schemą ir prašė išmokėti paramą už 7 ha plotą.
7.1. 2008 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas pateikė pirmąjį mokėjimo prašymą Nr. M085KPPD0044 pagal Įveisto miško priežiūros ir apsaugos bei Prarastų pajamų kompensavimo išmokų schemas.
7.2. Agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyrius 2008 m. gruodžio 22 d. atliko pirmojo mokėjimo prašymo Nr. M085KPPD0044 patikrą vietoje ir rado, kad apželdintas plotas yra 6,28 ha.
7.3. Nesutikdamas su patikros rezultatais, pareiškėjas 2009 m. sausio 14 d. su skundu kreipėsi į Agentūrą, kuri 2009 m. sausio 26-27 dienomis atliko paraiškos duomenų pakartotinę patikrą vietoje ir nustatė, kad želdinamas plotas 6,13 ha. Todėl, vadovaujantis 2009 m. sausio 26-27 d. patikros duomenimis pareiškėjui buvo perskaičiuota parama už 6,13 ha plotą, t. y. pagal mokėjimo prašymą Nr. M085KPPD0003 perskaičiavo paramą, pritaikė sankciją, priskaičiavo skolą, o pagal pirmąjį mokėjimo prašymą Nr. M085KPPD0044 priskaičiavo skolą.
7.4. Agentūra 2009 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-(3.82)-10068, kuriuo įpareigojo pareiškėją grąžinti Agentūrai gautą išmokų dalį, proporcingą sumažintam plotui. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Agentūros direktoriui, kuris 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-12417 jo prašymo netenkino. Pareiškėja, nei šio atsakymo, nei 2009 m. liepos 17 d. sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neapskundė.
7.5. Pareiškėjas 2009 m. lapkričio 17 d. Agentūrai pateikė antrąjį mokėjimo prašymą Nr. M095KPPD0054, 2010 m. lapkričio 11 d. trečiąjį mokėjimo prašymą Nr. M105KPPD0033, 2011 m. lapkričio 28 d. ketvirtąjį mokėjimo nurodymą Nr. M.115KPPD0031.
7.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros nustatytu patikrų plotu ir perskaičiuota paramos suma, skųsdamas Agentūros 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. BR6-(3.329)-1194 dėl perskaičiuotų miško priežiūros ir apsaugos išmokų ketvirtais projekto vykdymo metais, 2012 m. balandžio 3 d. patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-266-624/2014), kuris tenkino pareiškėjo skundą, įpareigojo Agentūrą perskaičiuoti paramą pagal pareiškėjo 2011 m. lapkričio 28 d. ketvirtąjį mokėjimo prašymą, laikant tinkamu paramai gauti 6,80 ha plotą. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas LVAT (LVAT administracinė byla A146-1011/2014), kuris paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, konstatuodamas, kad Agentūra 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. BR6-(3.329)-1194 priėmė pagal pareiškėjo 2011 m. lapkričio 28 d. mokėjimo prašymą (nagrinėjamoje administracinėje byloje įvardintas kaip „ketvirtasis mokėjimo nurodymas“). Nutartyje aiškinama, jog sankcija pareiškėjui taikyta atsižvelgiant į patikrą vietoje, atliktą 2009 m. sausio 26-27 d., t. y. iki Administravimo taisyklių 50.2 punkto (2009 m. rugsėjo 23 d. ŽŪM įsakymo Nr. 3D-694 redakcija) įsigaliojimo. Nors šio Agentūros sprendimo priėmimo metu galiojo minėtos redakcijos Administravimo taisyklės, tačiau teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo sprendimu parama pareiškėjui buvo nepagrįstai mažinta atsižvelgiant į matavimus, atliktus iki šios normos įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įsigaliojus 2009 m. rugsėjo 27 d. redakcijos Administravimo taisyklėms, patikros vietoje buvo atliktos 2010 m. spalio 7 d. ir 2011 m. birželio 7 d. Šių patikrų metu gauti skirtingi rezultatai, patvirtinantys, kad faktinis apželdintos mišku žemės plotas skyrėsi nuo deklaruoto ploto (7,00 ha), t. y. 2010 m. spalio 7 d. patikros metu nustatyta 6,80 ha, o 2011 m. birželio 7 d. – 6,83 ha. Todėl teismas nesutiko su Agentūra, kad Administravimo taisyklių 50.2 punkto taikymas skaičiuojant paramą pagal 2009 m. sausio 27 d. patikrą vietoje (6,13 ha) nepablogina pareiškėjo padėties. Pirmosios instancijos teismas nurodė Agentūrai paramos sumą pareiškėjui skaičiuoti pagal faktinį (6,80 ha) įveisto miško plotą, t. y. pagal mažesnį plotą, nustatytą atliktų patikrų metu galiojant 2009 m. rugsėjo 27 d. Administravimo taisyklėms.
8. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. BR6-5358. Komisija sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas siekia, kad dėl 2009 m. liepos 17 d. Agentūros sprendimo Nr. BR6-(3.82)-10068 panaikinimo kreiptųsi pati Agentūra, tačiau dėl šio sprendimo panaikinimo, kuris ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes dėl dalies išmokėtos paramos sumos susigrąžinimo, kreiptis turi ne Agentūra, o pats pareiškėjas, kurio šis sprendimas netenkina. Siekiant, kad paramos susigrąžinimas pagal Agentūros 2009 m. liepos 17 d. Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-10068 būtų panaikintas, pareiškėjas turi nuginčyti šį sprendimą Komisijoje ar administraciniame teisme.
9. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje (3 dalis); kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, vietoj individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos gali būti pridedamas individualaus administracinio akto išrašas (4 dalis).
9.1. LVAT yra pažymėjęs, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje (LVAT 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA1098-1062/2017). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2010 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-447/2010). Tačiau LVAT praktikoje yra susiformavusi pozicija, jog materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (LVAT administracinėse bylose Nr. A442-1669/2008, Nr. A502-447/2010, Nr. A502-1260/2012, kt.).
9.2. Teismas sutinka su Komisijos ginčo sprendime padaryta išvada, kad Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. raštas jokių neigiamų padarinių pareiškėjui nesukelia, juo buvo tinkamai ir išsamiai atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus, t. y. jis vertintinas kaip informacinio-aiškinamojo pobūdžio aktas. Net ir panaikinus šį, teismo vertinimu, teisingą ir teisėtą atsakymą, tai neturėtų jokių teisinių padarinių pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui galimybę apskųsti Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. BR6-(1.14)-12417 (kuris pareiškėjui ir sukelia teisines pasekmes), nurodant vieno mėnesio apskundimo termino praleidimo priežastis. LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad: „jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (LVAT administracinėje byloje Nr.AS146-321/2011). Taip pat teismas yra nurodęs, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-635-492/2017). Taigi, įvertinus pateiktą LVAT praktiką ir aplinkybę, jog Agentūros atsakymas, kaip ir nurodyta Komisijos sprendime, nesukelia pareiškėjui teisinių padarinių, jo panaikinimas, šiuo atveju niekaip neįtakotų pareiškėjo teisių ir pareigų, laikytina, kad Komisijos sprendimas ir Agentūros atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o tai yra pagrindas skundą atmesti.
10. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde keliami reikalavimai jau ne kartą buvo nagrinėti jam pateikus skundus tiek Agentūrai, tiek Žemės ūkio ministerijai, tiek Komisijai bei administraciniams teismams. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi, Agentūros atlikta patikra vietoje, kurios duomenimis remiantis pareiškėjui yra skaičiuojama mokėtina paramos suma, yra teisėta, o jos pagrindu priimami sprendimai taip pat yra teisėti, pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo juos keisti.
11. Įvertinus nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, darytina išvada, kad Agentūros 2018 m. lapkričio 14 d. raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, o Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo naikinti ginčijamo Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo, nes Agentūra negali pati panaikinti savo priimtų ir pareiškėjo nurodomų sprendimų.
12. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Agentūrą pašalinti padarytą 2009 m. sausio 27 d. patikros pažymoje padarytą pažeidimą bei atstatyti už 2008 m. teisingą įvesto miško plotą – 6,8 ha, yra išvestinis ir tiesiogiai susijęs su reikalavimu panaikinti Komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-562(AG-470/04-2018), todėl atmestinas tais pačiais motyvais. Be to Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos 6 905,67 Lt paramos ir 1 400,15 Lt PVM pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. pasirašytą paramos sutartį Nr. 065D1005142211, 2014 m. birželio 10 d. sprendimu bylą nutraukė, likusioje dalyje skundą atmetė, konstatuodamas, kad Agentūros 2012 m. kovo 9 d. rašte Nr. BR6-(1.14)-1997 pareiškėjui ne vieną kartą buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių jo prašymas panaikinti 2009 m. sausio 26–27 d. patikros vietoje rezultatus negali būti tenkinamas. Priminta, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atnaujintas skolos išieškojimas, dėl to, vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, likusią skolos dalį jis privalo grąžinti (VAAT administracinė byla Nr. I-67-426/2014).
13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.