Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja V.Vaivadienė Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00876-2011-9

2012 m. rugsėjo 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

Nukentėjusiajam K. K.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. C. ir nukentėjusiojo K. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nuosprendžio, kuriuo:

- padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2(dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. p. „b“ p.p., paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta D. C. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

iš D. C. nukentėjusiojo K. K. naudai priteista 500 Lt (penki šimtai litų) advokato paslaugoms apmokėti;

pripažinta nukentėjusiųjų K. K. ir A. L. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, civilinių ieškinių dydžių klausimą sprendžiant civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. C. sunkiai sužalojo žmogų bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo vieną žmogų , o būtent:

jis 2011 m. gegužės 15 d., apie 1 val., gatvėje prie Sudervės kultūros namų, esančių Vilniaus raj., Sudervės sen., Sudervės km., Vilniaus g. 25, tyčia rankos kumščiu vieną kartą sudavė priešais stovinčiam K. K. į veido sritį, dėl ko K. K. nugriuvo nugara ant žemės, po ko K. K. keliantis jis tyčia rankos kumščiu vieną kartą sudavė K. K. į veido sritį, dėl ko K. K. atsitrenkė į asfaltuotą kelio dangą pakaušiu ir prarado sąmonę, tokiu būdu padarė K. K. muštinę žaizdą pakaušio srityje, linijinį pakaušio lūžį kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą kaktinėje skiltyje dešinėje pusėje ir kairėje smilkininėje skiltyje, kas sukėlė nukentėjusiajam K. K. sunkų sveikatos sutrikdymą,

t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Taip pat jis 2011 m. rugpjūčio 8 d., apie 00.30 val., Sudervės kultūros namų šokių salėje, esančioje Vilniaus raj., Sudervės sen., Sudervės km., Vilniaus g. 25, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia rankos kumščiu vieną kartą sudavė A. L. į veidą pataikydamas į lūpų sritį, tokiu būdu padarė A. L. muštines žaizdas abiejų lūpų dešinėje pusėje su viršutiniu 1-o ir 2-o dantų pilnu išnirimu, apatinio 2-o dešinio danties vainiko lūžiu daugiau nei puse vainiko, viršutinio 3-o danties daliniu išnirimu bei dar kitų keturių dantų nuskėlimu, kas sukėlė nukentėjusiajam A. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą,

t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis K. K. prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. C. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašo D. C. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo nuteistojo D. C. ir nukentėjusiojo D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo K. K. ir nuteistojo D. C. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl nukentėjusiojo K. K. apeliacinio skundo argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis 2K-657/2006).

Pagal civilinį įstatymą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis) (kasacinė nutartis 2K-8/2010).

Pažymėtina, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-420/2007).

Taip pat pažymėtina, jog tiek turtinė, tiek neturtinė žala visais atvejais turi būti įrodyta.

Nukentėjusysis K. K. pareiškė šioje byloje civilinį ieškinį (t.2, b.l. 50-51), kuriuo prašo iš kaltininko D. C. priteisti 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat pripažinti jo teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka. Civiliniame ieškinyje nurodė, jog sužalojimo padarinius jaučia ir dabar, kadangi pastoviai skauda galvą, taip pat dėl kaltininko neteisėtų veiksmų jautė neigiamus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, kas sutrukdė tinkamai pasiruošti valstybiniams egzaminams. Ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo K. K. grindė: paciento, patyrusio traumą apžiūros lapu, kuriame nurodyta, kad 2011-05-16 19.30 val. K. K. kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl žaizdos pakaušyje ir patirto galvos smegenų sumušimo, jam suteikta neurochirurgo konsultacija ir paskirtas ambulatorinis gydymas, nedarbingumo pažymėjimo jis atsisakė (t.2, b.l. 55); VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos pažyma Nr. 1101-5992, patvirtinančia, jog K. K. nuo 2011-05-20 iki 2011-05-30 siunčiamas reabilitaciniam gydymui dėl smegenų sumušimo; brandos atestatu V Nr. 279321, patvirtinančiu, jog K. K. įgijo vidurinį išsilavinimą (t.2, b.l. 53).

Pažymėtina, jog apeliantas civiliniame ieškinyje pareiškė norą, kad turtinės žalos dydžio nustatymo klausimas būtų sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Jokių duomenų, patvirtinančių dvasinių sutrikimų ar liekamųjų negrįžtamų padarinių buvimą nukentėjusysis teismui nepateikė, priešingai K. K. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, informuodamas, kad jis šiuo metu dirba Ispanijoje ir dėl darbo pobūdžio ir didelių kelionės išlaidų negali atvykti, tačiau palaiko civilinį ieškinį ir prašo remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t.2, b.l. 56). Taip pat pažymėtina, jog byloje esantis brandos atestato priedas (t.2, b.l. 54) yra neinformatyvus, kadangi jis tik patvirtina faktinę aplinkybę, apie K. K. įgytą vidurinį išsilavinimą bei jo mokymosi vertinimo rezultatus, tačiau nesudaro jokio pagrindo teigti, kad šie rezultatai iki 2011-05-15 įvykio buvo geresni. Pats nukentėjusysis apeliaciniame skunde cituodamas CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, patvirtina, kad jam žinomi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, tai yra, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į atsiradusius padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.

Dėl apelianto argumentų, kad pagal jo nurodytas kasacines nutartis jo atžvilgiu turėtų būti taikomas teismo precedentas ir jam priteista minimali – 20000 Lt dydžio – panašiose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteistina suma, pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nurodytos kasacinės nutartys priimtos visai kito pobūdžio bylose (BK 281 str.), esant kitai kaltės formai, kitokio pobūdžio sužalojimams – su negrįžtamai liekamaisiais padariniais, todėl šiuo konkrečiu atveju teismo precedento taikymas pagal apelianto nurodytas kasacines nutartis negalimas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiojo K. K. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, neturėdamas galimybės be papildomos medžiagos tiksliai apskaičiuoti patirtos neturtinės žalos dydį, klausimą dėl ieškinio dydžio išsprendimo pagrįstai perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Dėl nuteistojo D. C. prašymo jį išteisinti pagal BK 135 str. 1 d.(K. K. sužalojimo epizodas)

Pirmosios instancijos teismas D. C. veiką dėl K. K. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikavo tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, pagrindu.

2011-10-19 specialisto išvadoje Nr. G 3078/11(01) konstatuota, kad K. K. padarytas sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi atitinka sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktą (t.1, b.l. 30-32).

D. C. kaltė visiškai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. Apelianto argumentai, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kad K. K. buvo suduoti du smūgiai, prieštarauja specialisto išvadai, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi minėtoje specialisto išvadoje, konstatuota, jog padaryta galvos KT – konfūzinis židinys dešinėje kaktinėje galvos smegenų dalyje, kairėje smilkininėje galvos smegenų skiltyje, linijinis pakauškaulio lūžimas iš kairės. Stebimi sumušimai veide ir plaukuotoje galvos dalyje, 2 cm paviršinė galvos žaizda pakaušio srityje. Sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytu laiku ir aplinkybėmis, tai yra 2011-05-15.

Specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo K. K. bei liudytojų E. L., T. V., M. G., M. K., T. M. parodymus, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, papildo vienas kitą ir kartu su kitais įrodymais sudaro loginę grandinę, neginčijamai patvirtinančią D. C. kaltę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-106/2008 pažymėjo, jog nusikaltimų žmogaus sveikatai atvejais sužalojimus, kurie padaromi, kaltininkas ne visuomet iš anksto numato ir suvokia labai tiksliai ir ne visuomet siekia sveikatos sutrikdymo, konkrečiai apibrėžto ir pagal pobūdį, ir pagal laipsnį. Dažnai jis padarinių nekonkretizuoja, neatmeta galimybės, kad jie gali būti įvairūs, ir leidžia atsirasti bet kuriam iš jų. Tokiais atvejais yra vadinamoji neapibrėžtoji tyčia, apimanti bet kuriuos iš galimų padarinių. Atsakomybė tokiais atvejais iškyla pagal faktiškai atsiradusius padarinius.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynybinę versiją, kad jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė, kad pats nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, parkrito ir atsitrenkė galva į asfaltą, kaip neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, ją paneigia teismo posėdyje ištirti ir įvertinti bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo nuteistojo pusės liudytojų M. G., A. S., I. S., E. B., parodymais, kadangi jie yra neinformatyvūs, nenuoseklūs ir prieštaringi, vertintini kaip siekis palaikyti D. C. gynybinę versiją ir tokiu būdu padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl nuteistojo D. C. prašymo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į 138 str. 1 d. (A. L. sužalojimo epizodas)

D. C. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas jo veiksmus šiame epizode kvalifikavo tinkamai, tačiau nepagrįstai vertino kaip chuliganiškas paskatas, kadangi jis šokių salėje A. L. sudavė smūgį todėl, kad pats nukentėjusysis savo veiksmais jį išprovokavo, todėl prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. p.) ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d.

Pažymėtina, jog apelianto argumentai šioje skundo dalyje yra prieštaringi, tai yra D. C. teigia, kad teismas jo veiką šiame epizode kvalifikavo tinkamai ir tuo pačiu prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakyta, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje.

Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 21, kasacinės nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K-324/2005, 2K-716/2007, 2K-249/2009, 2K-286/2011, 2K-349/2011 ir kt.).

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad D. C. 2011 m. rugpjūčio 8 d., apie 00.30 val., Sudervės kultūros namų šokių salėje, esančioje Vilniaus raj., Sudervės sen., Sudervės km., Vilniaus g. 25, veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas pavojingą savo nusikalstamą veiką, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, dėl menkavertės priežasties rankos kumščiu vieną kartą sudavė A. L. į veidą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo kaltė dėl šio nusikalstamos veikos epizodo visiškai ir neginčijamai įrodyta: paties nuteistojo D. C. parodymais, jis savo kaltę dėl šio epizodo pripažino pilnai ir teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe; specialisto išvada Nr. G 2711/11(01); nukentėjusio A. L. parodymais, liudytojų G. Z., R. J., parodymais, kurie patvirtina, kad jokio konflikto tarp D. C. ir A. L. nebuvo ir smūgį A. L. į veidą D. C. sudavė be priežasties ar dėl menkavertės dingsties, tai yra, nuteistojo teigimu, pamatęs, kad A. L. šokių metu susistumdė su jo draugu ir jam sudavė.

Teismas pagrįstai nesivadovavo V. T. parodymais, kadangi jie neinformatyvūs nenuoseklūs ir prieštaringi.

Apklausta teismo posėdyje liudytoja V. T. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad pažįsta kaltinamąjį, gyvena viename miestelyje, nukentėjusiojo nepažįsta. Ji šoko salėje kartu su D. C.. Nukentėjusysis šoko kitame rate, D. C. draugas buvo su kepure. Nepamena to žmogaus, kuris trenkė D. C. draugui, ji neįsidėmėjo jo veido. Po to D. C., kaip jai atrodo, trenkė tam pačiam asmeniui, kuris buvo sudavęs jo draugui. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, kad ji negali kategoriškai teigti, kas sudavė ranka smūgį D. C. draugui – vaikinui, šokančiam su kepure, taip pat nežino, dėl ko įvyko ginčas ar nesusipratimas (t.1, b.l 120-122).

Byloje nėra duomenų, kad to įvykio metu be A. L. būtų nukentėjęs koks nors asmuo, ar kas nors būtų kreipęsis dėl įžeidimo ar sveiktos sutrikdymo.

Nuteistojo D. C. parodymus kad A. L. buvo neblaivus ir kažkam būtų sudavęs smūgį, taip pat neigia nukentėjusiojo A. L. bei liudytojų G. Z. ir R. J. parodymai.

Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja Z. M. parodė, jog ji yra Sudervės seniūnijos klubo, esančio Vilniaus r., Sudervės k., Vilniaus g. 25 , direktorė. Palaiko savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matė, kaip D. C. mušė A. L., kai įjungė šviesą pastarasis gulėjo ant grindų, o D. C. laikė kiti vaikinai, nes jis norėjo pulti G. Z., paskui „boksininką“ išvedė. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu Z. M., parodė, kad A. L. jai pasirodė blaivus. Jis jai pasakė, jog nežino už ką „boksininkas“ jam sudavė smūgį. Smūgis buvo suduotas be jokios priežasties. Taip pat parodė, kad jaunuolis pravarde „boksininkas“ ne pirmą kartą konfliktuoja su šokių dalyviais (t.1, b.l. 123-124).

Taigi, faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurias patvirtina viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai, neginčijamai nustatyta, kad D. C. viešoje vietoje, matant daugeliui asmenų, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, savo elgesiu atvirai demonstruodamas nepagarbą visuomeninei tvarkai bei niekinantį požiūrį į aplinkinius, dėl mažareikšmės dingsties sudavė vieną smūgį A. L., tokiais savo veiksmais padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokie D. C. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo netinkamai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo teiginio pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo padarytai veikai turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta, kad A. L. kažkokiu tai būdu provokuotų D. C., todėl šis nuteistojo teiginys taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, iškyla rimtų abejonių dėl D. C. prisipažinimo ir gailėjimosi padarius šią nusikalstamą veiką nuoširdumo, kadangi jis, skųsdamas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tuo pačiu tik iš dalies pripažįsta savo kaltę.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus, arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).

Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-06-06 nuosprendžiu paskirtą bausmę netinkamai subendrino su to paties teismo 2012-01-05 nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendis nėra įsiteisėjęs.

Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju bausmės subendrintos BK 63 str. 9 d. pagrindu, tai yra esant bausmių, o ne nuosprendžių sutapčiai. Baudžiamajame įstatyme nėra numatyta, kad teismo paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. pagrindu nebūtų galima bendrinti su neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taip pat pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendis įsiteisėjo 2012-07-13 – Vilniaus apygardos teismas 2012-07-13 nutartimi pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-01-05 nuosprendį teisėtu ir pagrįstu ir nuteistųjų apeliacinius skundus atmetė, todėl keisti ar naikinti 2012-06-06 nuosprendį nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiojo K. K. ir nuteistojo D. C. apeliacinius skundus atmesti.